Keletą pastarųjų metų „Žalgiris“ Eurolygos arenose demonstravo kokybės garantiją. Protingas, disciplinuotas ir pasiaukojantis žaidimas buvo užtarnavęs įkvepiančią aplinkinių pagarbą visoje Europoje. Bet penktadienį žalgiriečiai Vilerbane ant suolo beviltiškomis akimis tik ir stebėjo „Astroballe“ arenos švieslentę, kada ištiksės kankinančios minutės prieš vieną silpniausių Eurolygos komandų – 76:88.
Išsigelbėjimas su Fortūnos šypsniu prieš LKL dugno komandą Alytuje, 10 taškų deficito likvidavimas paskutinėmis minutėmis Panevėžyje ir pralaimėjimas solidžiu skirtumu vieno Eurolygos autsaiderių teritorijoje be didesnių prošvaisčių.
Stebint „Žalgirio“ žaidimo tendenciją 2021-2022 m. sezono pradžioje neatrodo, kad tos žalgiriečių akys žinotų, kur ieškoti problemų sprendimo.
Vietos žurnalistai ir ASVEL darbuotojai patys iš nuostabos džiūgavo iškovoję svarbų tašką, kuriuos šį sezoną rinkti prancūzams bus be galo sudėtinga. Ir dėl svarbių žaidėjų traumų sezono pradžioje (ASVEL vertėsi be dviejų starto penketo kalibro narių Davido Lighty bei Raymaro Morgano), ir dėl slogaus pasiruošimo sezonui, ir dėl akivaizdžiai susilpnėjusios komandos.
Turbūt ir Tony Parkeris negalėjo patikėti ketvirtojo kėlinio pradžioje matydamas brolį prie šoninės linijos su 18 taškų persvara. Jis pats mačo rytą Prancūzijos žiniasklaidoje nuteikinėjo ASVEL aistruolius ruoštis labai komplikuotam sezonui.
„Sunkus pralaimėjimas, iš kurio turime daug ko pasimokyti, – nuleidęs galvą Vilerbane konstatavo 21 tašką sumetęs Janis Strelnieks, kuriam tai buvo rezultatyviausias pasirodymas Eurolygoje per pastaruosius dvejus metus. – Gynyboje pritrūkome pastangų. Viskas prasideda nuo manęs. Leidau Okobo pelnyti per daug lengvų taškų, lengvai veržtis į baudos aikštelę. Žaidžiau daugiausiai minučių, todėl tai prasideda nuo manęs.
Gynyba yra didžiausia mūsų problema. Kai gerai giniesi, ateina ir puolimas – tai duoda daugiau pasitikėjimo, leidžia pajusti ritmą, iš to atsiranda taiklūs metimai. Viskas prasideda nuo gynybos.“
„Gynyba labiausiai krenta į akis, – pritarė 5 taškus per 27 minutes surinkęs Edgaras Ulanovas. – ASVEL įėjo į rungtynes su lengvais metimais, stipriomis pusėmis. Kas veržiasi, tas lengvai prasiveržia, kas meta – įmeta. Galbūt gerai sureagavome po pertraukos, išėję nuo pradžių ir išlyginę rezultatą. Bet keli skaudūs tritaškiai mums labai kirto. Pajutę ritmą, ASVEL kontroliavo rungtynes, o gale sugrįžti nebepavyko.“
ASVEL sužaidė kol kas rezultatyviausias savo rungtynes nuo pasiruošimo sezonui pradžios. Antrajame ir ketvirtajame kėlinyje prancūzai nesunkiai suraitė po 25 taškus.
Šeimininkai nesulaukė didelio „Žalgirio“ gynybos pasipriešinimo nei dviejų taškų teritorijoje, iš kurios atakavo 60 proc. tikslumu (24/40), nei prie perimetro, kur tikslą pasiekė 47,8 proc. ASVEL tritaškių (11/23).
„Manau, gynyba buvo didžiausia problema, – samprotavo 12 taškų surinkęs Emmanuelis Mudiay. – Leidome jiems pataikyti per daug tritaškių, kurie buvo ypač skaudūs. Stengsimės viską išspręsti. Turime daug naujų žaidėjų ir visi kartu privalome mokytis.“
„Žalgirio“ gynybai taip pat nepavyko neutralizuoti nė vieno Vilerbano ekipos lyderio. Elie Okobo pataikė visus 9 metimus ir surinko 23 taškus, Chrisas Jonesas pridėjo 14 taškų ir 6 rezultatyvius perdavimus, o Youssoupha Fallas įrideno 12 taškų (6/9 dvit.) ir sugriebė 9 kamuolius.
„Treniruotis, treniruotis ir dar kartą treniruotis“, – šyptelėjo Strelnieks, paklaustas, kaip spręsti pagrindinę „Žalgirio“ problemą.
„Reikia daugiau pagalbų. Jei matome, kad kažkurioje vietoje atakuoja ir turime problemą, reikia daugiau pagalbų ir komandinių veiksmų gynyboje, – pridūrė Ulanovas. – Negalime palikti ant sušaudymo. Bus vietų, kur mus šiemet atakuos. Komandiškais veiksmais turime išspręsti tas problemas.“
„Žalgirio“ treneris Martinas Schilleris savo perimetro gynyboje labiausiai pasigenda atletiškumo ir patikimesnių gynėjų. Bet jo paties pasirinkimai vasaros žaidėjų turguje pasmerkė tokiam vaizdiniui.
Mantas Kalnietis, Lukas Lekavičius ir Janis Strelnieks niekada negarsėjo kaip patikimiausi gynybiniai ramsčiai. Gynyboje ne tik kad nieko nepridėjo, bet tik dar papildomų skylių pravėrė Emmanuelis Mudiay. Šio legionieriaus fizinė jėga ir dydis daugeliui sudarė klaidingą įspūdį, kad jis yra gerai besiginantis krepšininkas.
Dažnai „Žalgirio“ penketo gynyba su turimais perimetro žaidėjais, taip pat Tyleriu Cavanaugh ir Joffrey Lauvergne'u po krepšiu, yra tiesiog pasmerkta sušaudymui.
Joshas Nebo turėjo būti patikimas lanko saugotojas, tačiau iš šio nepatyrusio 24-erių amerikiečio stabilaus ir solidaus žaidimo turbūt galima tikėtis nebent antroje sezono pusėje, kai šis pereis bazinį Eurolygos krepšinio kursą.
Gynybą cementuojančiu žaidėju turėjęs tapti Nielsas Giffey pats dažnai pridaro klaidų. Vietomis komandiniuose veiksmuose pasimeta ir kitas solidesnis „Žalgirio“ gynėjas Edgaras Ulanovas. Bet turbūt tai galima paaiškinti tuo, kad komanda arba negali gintis pagal jai suplanuotą Schillerio sistemą, arba tiesiog taip ir neperpranta trenerio gynybos principų.
„Žalgiriui“ vis dar trūksta komunikacijos gynyboje, kuri dažniausiai pasimato žaidžiant pamatinę Schillerio ice gynybą. Šis taktinis sprendimas reikalauja itin gero susikalbėjimo tarp dviejų besiginančių krepšininkų. Kaip ir suderintų komandinės gynybos veiksmų einant į pagalbas arba rotuojant.
Bet kartais žalgiriečiams pritrūksta elementariausios aistros apsaugoti lanką. Cavanaugh su Lauvergne'u, kai kurie kiti žalgiriečiai, po pirmo nepavykusio bandymo sustabdyti priešininkus kartais lieka tiesiog žiopsoti, kaip varžovai sudoroja jų krepšį.
Bandydamas taisyti situaciją austras dar prieš oficialų sezono startą ėmėsi pirmosios pagalbos veiksmų, keisdamas gynybos sistemą ir įtraukdamas į ją stepoutą. Bet akivaizdu, kad Schilleriui reikės toliau ieškoti vaistų norint reanimuoti „Žalgirio“ žaidimą, nes jis kol kas akivaizdžiai neveikia.
Kiek greitai Schilleris gali užsiūti „Žalgirio“ žaizdas, iki kol nebus per vėlu?
Kritiniu metu komanda ieškotų lyderio, bet tokį dabar rasti sudėtinga.
Vilerbane nuo grandinės nutrūko Janis Strelnieks, pradėjęs laidyti taiklius tritaškius po stepbackų atsilošęs viena koja. Latvio pasiaukojimas žaidžiant per skausmus ir psichologinė kova prieš traumą nukertant su tuo susijusius klausimus verti pagarbos. Bet „Žalgiryje“ trūksta žmonių, kurie galėtų išvesti komandą iš aklavietės.
Kol kas skambiausio vasaros pirkinio pastangos labai nuvilia. Emmanuelis Mudiay ne tik sunkiai susigaudo skaitydamas komandinę gynybą, bet daug problemų „Žalgiriui“ atneša ir savo sprendimais puolime. Pavyzdžiui, įlipęs į medį po nerezultatyvaus kontakto, legionierius neretai atsiduria ant parketo ir palieka komandos draugus gintis keturiese prieš penkis greitajame puolime.
Varžovai susikuria greito puolimo galimybes ir po Mudiay klaidų. Stebėtina, kaip tokio lygio žaidėjas kartais pasirenka tokias perdavimo linijas, kurias priešininkai labai nesunkiai nukerta perimdami kamuolį.
Thomasas Walkupas sulaukdavo kritikos dėl vizualiai nepatrauklios kūrybos. Bet dabar tik su didžiule nostalgija galime prisiminti, kaip protingai jis sustatydavo „Žalgirio“ puolimą ir kokį pavyzdį rodė savo pasiaukojimu gynyboje.
„Žalgiris“ vos tik atsivežęs Mudiay pradėjo komunikuoti, kad nespaus legionieriaus ir kantriai stebės jo prisitaikymą Europoje. Tačiau dabar nemažai klaustukų kyla ne apie jo prisitaikymą, o patį žaidimo mentalitetą.
„Padariau keletą klaidų, kurias galėjau sukontroliuoti geriau. Bet tai žaidimo dalis. Didžiausias iššūkis yra prisitaikymas. Tam reikia laiko, bet daug jo neturime. Tačiau su laiku bus vis geriau“, – žadėjo Mudiay, pirmąjį iš dviejų savo rezultatyvių perdavimų Vilerbane atlikęs trečiojo kėlinio pradžioje ir iš viso suklydęs penkis kartus.
Didžiausia problema, kad „Žalgirio“ žaidime nesimato didelių prošvaisčių ne tik gynyboje, bet ir puolime.
Žalgiriečiai Vilerbane susikūrė progų, kurios galėjo keisti rungtynių eigą. Bet „Žalgirio“ puolimas per dažnai įstringa ant individualių nepamatuotų pasirinkimų.
Kad komanda kartais nesupranta, ką tiksliai turi daryti varžovų aikštės pusėje, puikiai iliustravo pora situacijų. Sykį Mantas Kalnietis demonstratyviai skėstelėjo rankomis atsilaisvinęs atakos tęsiniui, bet taip ir nesulaukęs perdavimo iš Luko Lekavičiaus. Kitą kartą Joffrey Lauvergne'as trims skirtingiems komandos draugams bandė pastatyti užtvarą, bet ataka baigėsi dar vienu Mudiay žemo procento metimu iš vidutinio nuotolio per rankas (Vilerbane Mudiay pataikė 4 metimus iš 10, o LKL čempionate atakuoja 35,1 proc. taiklumu).
„Būtų gerai, jei turėtume problemų tik vienoje aikštės pusėje. Turime daug potencialo žaisti geriau“, – BasketNews teigė Martinas Schilleris.
Žvelgiant į „Žalgirio“ žaidimą kartais susidaro įspūdis, kad Schilleris anksčiau nebuvo matęs žaidžiančio Manto Kalniečio ar Edgaro Ulanovo.
Kaip kitaip paaiškinti tai, kad Ulanovas dabar tapo pikenrolo vedliu, kuris žaisdamas su kamuoliu nuo perimetro ieško sau progų atakuoti krepšį. Ulanovo pranašumus centruojant kaip ant delno parodė Šarūnas Jasikevičius, bet Schillerio sistemose lietuviui nekuriamos specialios situacijos. Ulanovas žaidžia daug, bet puolime atrodo vis dar nesuradęs sau vietos. Tą galbūt byloja ir neužtikrintumas atakuojant krepšį iš trijų taškų zonos. Šį sezoną Ulė tritaškius meta 27,8 proc. tikslumu.
Ulanovas yra sisteminis žaidėjas. Jis taip ir nesurado savęs atvirose Igorio Kokoškovo taktinėse schemose Stambule. Neatrodo, kad Schilleris turėtų aiškų lietuvio stiprybių išnaudojimą ir „Žalgiryje“.
„Mums jis labai svarbus, – apie Ulanovo vaidmenį jo žaidime BasketNews pasakojo Schilleris. – Akivaizdu, turime jį nukreipti į kairę ranką, sukurti jam erdves prasiveržti, užcentruoti. Kamuolys turi būti jo rankose tam tikrose žaidimo atkarpose. Bet aš esu įsitikinęs, kad jis ras savo ritmą.“
Kalnietis „Žalgiryje“ daugiau žaidžia be kamuolio ir spaudžia varžovų gynėjus nuo galinės linijos, kai Manto stiprybė visada buvo žaidimo kontroliavimas savo rankose, vadovėlinis du prieš du krepšinis dirigento vaidmenyje ir didelis minučių skaičius, kuris leisdavo jam pajausti žaidimą.
Veteranas solidžiai pradėjo rungtynes ir jau nuo pirmo išėjimo užsuko rezultatyvų pikenrolą su Joffrey Lauvergne'u. Bet netrukus atakų smaigalyje Schillerio brėžiniuose kamuolys atsidurdavo arba Luko Lekavičiaus, arba puolime jokių išskirtinių stiprybių neturinčio Nielso Giffey rankose.
Kalniečiui reikėdavo gerų partnerių, kad jis galėtų atsiskleisti kaip kūrėjas. Bet Kaune jis neturi nei kamuolio, nei užtektinai minučių pajusti ritmą, nei supertalentingų komandos draugų. Kaip naudingiausias VTB lygos žaidėjas po kelių mėnesių primena tik savo paties šešėlį „Žalgiryje“? BasketNews šaltiniai teigia, kad čiurnos problemos Kalniečio žaidimui įtakos nebedaro.
„Mantas mums svarbus dėl savo lyderystės. Jaučiu, kad Manto žaidimas priklauso nuo varžovų. Turime jam rasti tinkamas mikrodvikovas, – aiškino Schilleris. – Bet Mantas taipogi labai svarbus. Tikiu, kad sezono metu jis mums padės dar daugiau.“
Martinas Schilleris nuo pasiruošimo sezonui pradžios įsikibęs į „kitų svarbiausių rungtynių“ filosofiją bandė įtikinti, kad nematė raudonų vėliavų, bet jų žalgiriečių žaidime tiek daug, kad pro jas jau darosi sunku įžvelgti pozityvių dalykų.
Pernai Šarūno Jasikevičiaus krepšinio išpažinėjai irgi kritikavo Schillerį, bet šis geru sezono startu išvertė skeptikų kibiriukus ir netikėtai pasiekė 50 proc. pergalių balansą. Tačiau pralaimėjimas ASVEL nebepalieka teisės ignoruoti aliarmo, kuris kaukia „Žalgirio“ stovykloje.
Seniai teko matyti, kad tokio kalibro komanda kaip ASVEL taip dominuotų prieš „Žalgirį“. Taip, tai nustebino net pačius prancūzus, su didžiuliu nerimu laukusius sezono starto.
Daugiau pastangų neleisti Fallui priimti kamuolio iš priekio. Protinga pražanga ir pagalba komandos draugui, kai sugriautas pirminis gynybinis planas. Dalijimasis kamuoliu ir pranašumų ieškojimas, po kurių ateina rezultatyvūs perdavimai. Tinkamų žmonių suradimas atakų smaigalyje. „Žalgiris“ atkarpomis parodė, kaip gali atrodyti tas kelias į pergales. Bet „Žalgirio“ pralaimėjimas Vilerbane yra tendencijos pasekmė, o ne dar vienas atsitiktinumas. Ši komanda kol kas tik ieško savo žaidimo ir blaškosi akligatvyje.
Vienintelis ir nepakartojamas „Astroballe“ arenos pranešėjas likus 9 minutėms iki mačo pabaigos prie didžėjaus pulto ironiškai paleido bažnyčios varpų fragmentą, kuris svečiams siuntė aiškų signalą.
Laidoti „Žalgirio“ sezoną spalio 1-ąją būtų nebrandu, tačiau minčių kyla įvairių.
Galbūt mes vėl per anksti purkštaujame „Žalgirio“ žaidime nematydami aiškaus plano. Natūralu, kad septynis naujus žaidėjus į Kauną atsivežusiam Schilleriui dar reikia laiko. Bet to laiko juk reikėjo ir iš pamatų pasikeitusiai ASVEL komandai. Į kokias vietas „Žalgiris“ pretenduos vėliau, jei dabar barsto taškus prieš tokius oponentus? Tik priminsiu, kad praėjusį sezoną žalgiriečiai prieš „Top 8“ komandas pasiekė 3 pergales per 16 rungtynių, todėl būsimas potencialas daug vilčių neteikia.
Ar dabartinei situacijai keisti jau reikės ir Pauliaus Motiejūno įsikišimo, ieškant, kaip sustiprinti komandą iš šalies?
Ulanovas samprotauja, kad dabartinėje situacija „Žalgiris“ turi vienintelę išeitį: „Potencialas paprastas – dirbti treniruotėse, taisyti klaidas ir tobulėti ant dalykų, ant kurių reikia. Nes kito recepto nėra – nėra iš ko daugiau rinktis.“
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.
Vilerbano ASVEL
Kauno Žalgiris
Berlyno ALBA
