Ketvirtadienį – „Žmonių“ žurnalo viršelis su citata apie jaukius namus Kaune, penktadienį – atleidimas iš darbo. Kažkokiu būdu toks beprotiškas dviejų dienų įvertinimas ir pažeminimas atspindi visą Martino Schillerio etapą „Žalgiryje“.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Vakar Kauno klubui paskelbus apie išsiskyrimą su vyriausiuoju treneriu, tai nustebino kitų komandų trenerius ir žaidėjus, taip pat mažiau situaciją sekančius klubo gerbėjus.
Bet tai tikrai netapo staigmena „Žalgirio“ rūbinėje ar administracijoje sėdintiems vyrukams. Kad pirmojo sezono burtai buvo seniai išgaravę, galėjai jausti nuo pat šio sezono pradžios.
Kauno klubas pralaimėjo visas penkerias ikisezonines rungtynes ir tampėsi pirmuosiuose LKL mačuose, vargstant su kur kas paprastesnėmis komandomis. Komandos naujokai arba beviltiškai strigo, arba net neturėjo aiškaus vaidmens komandoje.
0-2 startas Eurolygoje nebuvo priežastis, kodėl Martinas Schilleris neteko darbo. Tai buvo veikiau jo viso vasaros darbo pasekmė. Ir tuo pačiu Pauliaus Motiejūno klaida.
Išsiskyrę su Šarūnu Jasikevičiumi, „Žalgirio“ vadovai 2020 metų vasarą pasirinko absoliučiai priešingą kryptį. Žaliai baltą laivą jie apsuko 180 laipsnių kampu ir už vairo pastatė žmogų, kuris niekada neplaukiojo šiuose vandenyse.
Schilleris į Kauną atnešė kitokį požiūrį nuo treniruočių ir bendravimo su žaidėjais bei žiniasklaida iki elgesio per rungtynes ir apskritai žaidimo stiliaus.
Griežtą, emocingą, autokratišką Jasikevičių pakeitė atsipalaidavęs, ramus ir daug ką atleidžiantis Schilleris ir visų nuostabai tai veikė. Bent jau pirmuosius mėnesius.
„Žalgiris“ praėjusio sezono pradžioje laimėjo pirmas ketverias rungtynes, o pasibaigus spaliui – penkerias iš šešerių. Komanda laisvai bėgo į puolimą, po „Žalgirio“ kojomis krito net Stambulo „Anadolu Efes“, o išsilaisvinęs Marius Grigonis tapo Eurolygos mėnesio žaidėju.
Šį štilį pakeitė audra ir „Žalgiris“ lapkričio-gruodžio mėnesiais pralaimėjo šešerias rungtynes iš eilės. Po to – vėl saulėtos dienos, su šešiomis pergalėmis paeiliui.
Jeigu reiktų išrinkti rungtynes, kurios atspindėtų „Žalgirio“ 2020-2021 m. sezoną, man tai būtų sausio pabaigos mačas Valensijoje. „Žalgiris“ ten, likus žaisti 40 sekundžių, pirmavo 77:70, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo pralaimėti atkarpą 0:8 ir juos išgelbėjo tik prieš pat sireną tarp varžovų išsirangęs bei pergalingą metimą švystelėjęs Grigonis.
Ant popieriaus tai buvo pergalė. Gražiausių epizodų dešimtukuose tai buvo nuostabiausias momentas. Bet jei matei tą rungtynių pabaigą ir labiau giliniesi į žaidimą, savęs klausei, kaip, po velnių, apskritai buvo galima nueiti iki tokio momento?
„Žalgiris“ Eurolygos sezoną baigė su 50% pergalių-pralaimėjimų santykių ir ant popieriaus tai atrodė gerai. Bet jei pasigilini į šį skaičių, jis slepia kitus dalykus.
Trys iš tų pergalių buvo pasiektos paskutinėmis sekundėmis. Gerai, sėkmė lydi geriausiuosius, ir dėl to kabinėtis negalima. Bet 14 iš tų 17 pergalių buvo pasiektos prieš komandas, kurios nežaidė atkrintamosiose.
Žaidžiant su atkrintamųjų ekipomis, kauniečiai laimėjo vos 3 mačus iš 16. Ir visos 3 pergalės buvo pasiektos dar iki naujųjų metų, paskutinė jų – Kūčių išvakarėse 74:73 su sirena įveikus Miuncheno „Bayern“.
„Žalgirio“ rezultatai iliustravo, kad praėjusį sezoną jų žaidimo kreivė nekilo aukštyn.
Turėję labai tvirtą pagrindą – išsaugotą visą gynėjų liniją su Thomasu Walkupu, Mariumi Grigoniu, Luku Lekavičiumi ir Roku Jokubaičiu – žalgiriečiai gerai atrodė pirmoje sezono dalyje, bet nebuvo geresni tada, kai tai yra svarbiausia – antrojoje.
Antrajame rate buvo pralaimėta 10 iš 17 rungtynių, penkerios iš paskutinių septynerių. Kai topinės komandos kilo į viršų, „Žalgiris“ leidosi žemyn.
Nepaisant to, nė nesibaigus sezonui Schilleriui buvo patikėta dar daugiau atsakomybių – įsigyti Nielsą Giffey ir Tylerį Cavanaugh buvo trenerio noras, ir su šiais krepšininkais susitarimai buvo pasiekti nė sezonui nesibaigus.
Schilleriui leista ir trenerių štabą pasipildyti savo žmogumi, Evaldą Beržininkaitį pakeičiant Stefanu Grasseggeriu.
Galų gale Schilleris stipriai prisidėjo prie to, kad į „Žalgirį“ atvyktų Joshas Nebo ir Emmanuelis Mudiay. Pirmasis liko sužavėtas pokalbiu su treneriu ir atmetė kitų ekipų pasiūlymus, o antrasis iš karto pasakė, kad jeigu ir vyks į Europą, tai tik į Schillerio komandą.
Kita vertus, dabar jau buvęs „Žalgirio“ treneris iš dalies prisidėjo ir prie to, kad Jokubaitis pasirinktų variantą žaisti „Barcelonoje“. Jokubaičiui Kaune nepatiko būti statomam į atakuojančio gynėjo poziciją ir jis susižavėjo Šarūno Jasikevičiaus piešiama ateitimi įžaidėjo vaidmenyje, net jeigu tai reiškė atsisakyti pelningesnio „Žalgirio“ pasiūlymo.
Walkupui „Žalgiris“ siūlė analogiškus pinigus kaip „Olympiakos“, tačiau jis pasirinko naujus iššūkius Pirėjuje.
„Žalgiris“ ir Motiejūnas vasarą prisiėmė visus su Schilleriu susijusius iššūkius ir tai tarsi rodė pasitikėjimą treneriu.
Kur tada tas pasitikėjimas dingo vos tik prasidėjus sezonui?
Motiejūno sprendimui įtakos tikrai turėjo turėti ne tik netobulėjantis „Žalgirio“ žaidimas, bet ir pagrindinių komandos žaidėjų nuomonė.
Schilleris įkalbėjo Mudiay atvykti į Europą, tačiau pirmasis jo mėnuo čia tapo tikru nusivylimu. Jo negebėjimas į žaidimą įtraukti komandos draugų ir neužtikrintas atakavimas iš tritaškio zonos kelia klausimą ne tik dėl jo adaptacijos periodo ilgumo, bet ir dėl prisitaikymo Eurolygoje apskritai.
Su Cavanaugh buvo sudaryta ilgalaikė (2+1) sutartis, bet per jo pamainą gynyboje švilpauja vėjai ir už tai „Žalgiris“ baudžiamas net LKL rungtynėse.
Galų gale du vasaros sugrįžimai – Manto Kalniečio ir Edgaro Ulanovo pasirašymai – nebuvo Schillerio planuose ir jis, atrodo, net nesuko galvos, kaip juos tinkamai išnaudoti aikštėje. BasketNews žiniomis, žinutę, kad neranda jiems vietos aikštėje, treneris buvo pasakęs net patiems žaidėjams.
Kad „kažkas ne to“ su komandos vaizdu aikštėje ir trenerio ateitimi, „Žalgirio“ rūbinėje buvo juntama jau kurį laiką. Tai turėjo justi ir pats Schilleris.
Sprendimas atleisti Schillerį neturėtų stebinti, bet jis tuo pačiu ir stebina. Stebina labiausiai dėl to, kad tai nebuvo padaryta dar vasarą.
Praėjęs sezonas nebuvo įtikinantis, vasarą rinkoje buvo daugiau laisvų trenerių, vasarą atlikus pokyčius ir komanda geriau paruošiama sezonui. Ir pats Schilleris tuomet turėtų daugiau karjeros pasirinkimų.
Atleidęs Schillerį, Motiejūnas pristabdė kraujavimą, bet problemos neišsprendė. Komplektacija vis dar yra kelianti klausimų, naujas treneris Jure Zdovcas atrodo labiau kaip laikinas variantas, nei ilgalaikis projektas, o Eurolygoje veiksmas jau įsibėgėja ir niekas „Žalgirio“ negailės.
Tai buvo tik klaidos taisymas. Pavėluotas klaidos taisymas.
Patinka, ką darome? Paremkite mus tapdami BN+ nariais.