Keturi medaliai su Lietuvos vyrų rinktine, Eurolygos čempionų titulas, septyni nacionalinių lygų trofėjai. Jonas Mačiulis yra vienu tituluočiausių ir geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų.
Tinklalapyje BasketNews – Jono Mačiulio karjeros istorija, prie kurios prisidėjo aštuoni pašnekovai.
Kuris iš jų bus geriausias? Tas, kuris vaikšto pakėlęs pečius
Po 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių Kaune buvo įkurta Arvydo Sabonio krepšinio mokykla. 1993 metais dar buvo vykdomi kūrimosi darbai, o 1994 metais krepšinio treneris Romualdas Petronis surinko 1985 metais gimusių berniukų komandą.
Šioje komandoje prasidėjo Mačiulio kelias krepšinyje.
Jonas Mačiulis užaugo greta Kauno esančiame Karmėlavos miestelyje. Jam kelionės į treniruotes nebuvo iš lengvųjų – atstumas nuo Karmėlavos iki K. Baršausko gatvės, kurioje buvo įsikūrusi Sabonio krepšinio mokykla, siekia apie 13 km.
Į krepšinio mokyklą Jonas atėjo būdamas 9-erių metų. Jis tarp bendraamžių išsiskyrė ne iš karto, o pirmajame turnyre jam teko žaisti antroje pagal pajėgumą Sabonio krepšinio mokyklos komandoje.
Visgi pirmosios komandos durys ilgai užvertos nebuvo.
„Netrukus Jonas stipriai šovė į priekį ir tikrai matėsi, kad eis toli“, – tinklalapiui BasketNews sakė pirmasis krepšininko treneris Petronis.
1985-ųjų karta Lietuvos krepšinyje istoriškai yra viena stipriausių, o Mačiulis nemažą konkurenciją dėl lyderio vaidmens turėjo ir Sabonio krepšinio mokyklos komandoje.
Iš jo komandos vėliau profesionaliais krepšininkais tapo Rolandas Alijevas, Paulius Morkeliūnas, Juozas Ramanauskas, jaunimo krepšinyje išsiskyrė Artūras Vilkas, o Gediminas Petrauskas vėliau pasuko krepšinio trenerio keliu.
Jaunystėje Mačiulį pažinoję pašnekovai sutartinai kalbėjo, kad Jonas ir tuomet, ir vėliau, tapus profesionaliu krepšininku, pasižymėjo vienodu charakteriu – buvo užsispyręs ir dėl savo tikslų atiduodavo visas jėgas.
„Jonas nuo mažų dienų išsiskyrė talentu, kietu kovotojo charakteriu, – sakė Petronis. – Buvo labai darbštus, žingeidus, žinojo, ko nori. Jam nebuvo tokios situacijos, jog, pavyzdžiui, vaikas ateina į vieną sporto šaką, prapuola, išeina dainuoti ar muzikuoti, po to jo reikia ieškoti. Su Jonu tokių duobių ar pertraukų nebuvo. Jis krepšinį lankė labai kruopščiai, gal per visą krepšinio mokyklos periodą buvo tik vieną kartą susirgęs. Tikrai užgrūdintas tėvų ir savo kieto, vyriško charakterio.
Su Jonu visko būdavo, ir ašarų, tekdavo ir balsą pakelti, ir nuobaudas skirti. Kaip ir kiekvienas treneris – kur reikėdavo, pagirdavai, kur reikėdavo, duodavai ausų. Kol jie augo, nebuvo tokių problemų, kad nueitų klystkeliais. Jonas buvo labai doras, sąžiningas, teisingas. Jeigu matydavo neteisybę, tai buvo ir už save, ir už komandą. Tikrai matėsi, kad iš jo bus tikras profesionalas. Ši sąvoka galioja ne tik aikštėje, ji yra daug platesnė.“
„Jonas pradžioje buvo tylus, labai kuklus, – BasketNews pasakojo Gediminas Petrauskas, Mačiulio bičiulis ir komandos draugas Sabonio krepšinio mokykloje. – Dabar atrodo, kad Jonas yra ir iškalbus ir t.t., bet vaikystėje jis buvo gana tylus. Jonas buvo darbštus, nuo mažumės turėjo darbo etiką, tvirtą charakterį.
Jonas yra Jonas, kokį matote dabar, toks buvo ir paauglystėje. Neatiduos kamuolio, grius ant grindų, pasistumdys, jeigu reikės, tai ir į dantis duos. Mes jį tokį pažinojome, tai mums per karjerą jo emocionalūs poelgiai nebuvo siurprizas.“
Skirtingai nei per profesionalią karjerą, paauglystėje Mačiulis savo sudėjimu iš bendraamžių neišsiskyrė. Jis nepasižymėjo nei ankstyvu, nei vėlyvu brendimu – augo tolygiai. Visgi fizinės jėgos Mačiuliui niekada netrūko.
„Su Jonu juokiamės, kad jis turėjo kaimiško stiprumo, – sakė Petrauskas. – Ne tiek dėl raumenų, bet Jonas tikrai nuo mažens turėjo fizinės jėgos. Galbūt jis nebuvo labai ryškus, koks po to atrodė visą karjerą, bet tikrai buvo stiprus. Tas jo brendimas... Negaliu sakyti, kad pavėluotas, bet mūsų komandoje buvo žaidėjų, kurie anksčiau subrendo.
Paulius Morkeliūnas, Juozas Ramanauskas... Alijevui ir Vilkui pirmiesiems ūsai atsirado, mes į juos žiūrėjome, vieni jau ūsus ir barzdą turėjo skustis, o kitiems dar nė plaukelis nebuvo išaugęs. Buvome vienų metų, bet skirtumas – didžiulis, Jonui tikrai ūsai anksti neprasikalė.“
„Jis pradžioje buvo šiaudelis, – prisiminė Petronis. – Pas mane buvo kitų vaikinų, kurie anksti subrendo ir vėliau turėjo pakeisti pozicijas, ne visiems viskas gavosi. Jonas nebuvo ankstyvo brendimo, jis buvo kūdas, plastiškas, šiaudelis. Bręsti pradėjo vėliau.
Aš jo praktiškai neruošiau žaisti nugara į krepšį, visada jį mačiau perimetre. Atėjęs į vyrų krepšinį, jis jau buvo sustiprėjęs, o vėliau po krepšiu galėjo kiekvieną sudaužyti, žaisti prieš žymiai stipresnius varžovus.“
Į šiaudelį anksti dėmesį atkreipė treneris Rimantas Grigas, kuris nuo 1999 iki 2006 metų dirbo „Žalgirio“ dublerių komandos treneriu ir vis apsilankydavo Romualdo Petronio vadovaujamos komandos treniruotėse Sabonio krepšinio mokykloje.
„Vieną kartą treniruotėje Romas paklausė: „Kaip manai, kuris iš šių žaidėjų bus geriausias?“ Sakau, va tas, kuris truputį pečius pakėlęs vaikšto. Tada jiems buvo galbūt po 13 metų. Tai buvo Jonas, jau tada matėsi jo fiziniai duomenys, jis buvo tvirtas, greitas, judrus“, – su BasketNews istorija dalijosi Grigas.
Aukštas šiaudelis išsiskirdavo ir „Rasos“ gimnazijoje, kurioje jį kasdien matydavo metais vyresnis Paulius Jankūnas ir metais jaunesnis Mantas Kalnietis.
Ši trijulė buvo „Rasos“ gimnazijos krepšinio komandos vedliai.
„Jonas mokykloje visada buvo išsišiepęs iki ausų, linksmas vyrukas, vaikščiodavo po mokyklą ir viskas, – tinklalapiui BasketNews sakė Jankūnas. – Tiek aš buvau didelis, tiek jis išsiskyrė iš kitų su savo ilgomis rankomis ir ūgiu.“
„Jonas kažkuo labai nuo mokyklos laikų nepasikeitė, – BasketNews teigė Kalnietis. – Prisimenu tokį patį naglą, kovotoją, koks ir dabar yra jo portretas, jis toks buvo jau nuo mažumės.“
Jonas Sabonio krepšinio mokyklos komandoje visada buvo tarp lyderių, tačiau bent iki 15-16 metų amžiaus niekas negalėjo sakyti, kad yra pagrindinis komandos vedlys.
Pavyzdžiui, tokiu vedliu „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje visą laiką buvo taip pat 1985 metais gimęs Linas Kleiza, kuris savo dominuojančiu žaidimu ne kartą nuskriaudė Mačiulio atstovaujamus saboniukus. Mačiulio kartos Sabonio krepšinio mokyklos komanda Lietuvos čempionatuose titulo taip ir neiškovojo.
„Jonas buvo prie lyderių, bet iki 15-16 metų nebuvo vienas lyderis. Buvome stiprūs kaip komanda, – pažymėjo Petrauskas. – Nebuvo vieno momento, po kurio viskas apsivertė ir Jonas užėmė lyderio vaidmenį. Vieni žaidėjai sustojo tobulėti ir bręsti, o kiti iššovė. Ta tranzicija buvo natūrali.“
Mačiulio žaidimas neliko nepastebėtas ir jis 2001-aisiais metais prasibrovė į Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) rinktinę, kuri žaidė Europos čempionate. Komanda užėmė ketvirtą vietą, o Mačiulis fiksavo 7,8 taško bei 2,6 sugriebto kamuolio statistiką.
Dar jaunystėje prasidėjęs Mačiulio etapas ginant Lietuvos rinktinių garbę užtruko beveik du dešimtmečius.
„Matėsi, kad tas ledas bus pramuštas ir jis eis toliau – dubleriai, LKL, „Žalgiris“. Jonui švietė kelrodė žvaigždė į „Žalgirį“, – apie tai, kokį Mačiulį išlydėjo į profesionalų krepšinį, sakė Petronis.
Kelias link „Žalgirio“
Kai Mačiuliui sukako 17 metų, jis jau gavo kvietimą apsivilkti Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipos marškinėlius Lietuvos krepšinio A lygoje (dabartinė NKL). Šią komandą vis dar treniravo Rimantas Grigas, Mačiulį Sabonio krepšinio mokyklos treniruotėse pastebėjęs kur kas anksčiau.
Anot Grigo, tik patys perspektyviausi tokio amžiaus žaidėjai turėdavo galimybę rungtyniauti dublerių gretose. Iš 1985 metų gimimo Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinių be Mačiulio tais pačiais metais į dublerių komandą pateko Rolandas Alijevas ir Juozas Ramanauskas.
To sezono LKAL vinjetėje prie Jono Mačiulio buvo nurodytas 196 cm ūgis, 91 kg svoris, o pomėgis – kompiuteris.
„Jo fizinis pasiruošimas leido pereiti į šį lygį. Jonas gana gerai įsiliejo į jaunimo komandą. Ir kaip žmogus, ir užvesdamas kitus“, – prisiminė Rimantas Grigas.
Visgi pirmąjį sezoną tai buvo Pauliaus Jankūno komanda – dabartinis „Žalgirio“ kapitonas 2002-2003 metų sezone su 20 taškų, 12,3 atkovoto kamuolio ir 1,5 bloko vidurkiu tapo pirmenybių MVP, o „Žalgirio“ dubleriai laimėjo titulą.
„Tas sezonas buvo labai geras, buvome jauni ir galingi, – BasketNews sakė Paulius Jankūnas. – Jonas kovodavo ir aikštėje, ir šalia jos, visada norėjo išsikovoti savo vietą po saule. Kupinas ryžto, energijos, ir jam tai pavyko.“
2003-ieji metai Mačiuliui įsiminė ne tik titulu LKAL, bet ir tuo, kad jis su Lietuvos jaunių rinktine pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį, o pats krepšininkas rinko po 5,7 taško bei 2,2 atkovoto kamuolio.
Po sezono Jankūnas persikėlė į pagrindinę „Žalgirio“ komandą, o Mačiulis dubleriuose perėmė lyderio vaidmenį.
„Buvo ir vyresnių vaikinų, Jonas gal pirmais metais toks lyderis ir nebuvo, bet su kiekvienu mėnesiu jis tapo vis geresnis, komandoje jis mokėjo bendrauti su visais, – sakė Grigas. – Jonas kontroliavo rūbinę kaip turi būti. Jautėsi, kad auga asmenybė, krepšininkas. Tuo jis ir tapo.
Man buvo labai šviesios dienos dirbant su Jonu, apie jį galiu tik pagyros žodžius pasakyti. Man su juo būdavo lengva, žinodavau, kad jeigu Jonas yra aikštėje, man labai rūpintis dėl gynybos nereikės, ypač užvedant žaidėjus. Jonas automatiškai visus užvesdavo. Ar kažkas pavargęs, ar pritingi, ar negerai jaučiasi... Tokio penketuko su Jonu nebūdavo.“
Apie tai, kaip Jonas vadovaudavo rūbinės dalykams, prisimena ir nuo 2003 metų prie dublerių ekipos prisijungęs, bet pirmą sezoną retai nuo suolo pakildavęs Kalnietis. Anot įžaidėjo, vėliau šie Jono dalykai persikėlė ir į rinktinę.
„Aš jau buvau tokį spaudimą perėjęs „Rasos“ mokyklos laikais, mane Jonas padroždavo kaip vyresnis moksleivis. Jonas visada garsėdavo tuo, kad mėgdavo paauklėti jaunimą ir nustatyti taisykles. Vėliau jis pats rinktinėje perėjo senosios kartos mokyklą, mes dauguma ją praėjome, tai jis mėgdavo ir vėliau jaunimą paauklėti.
Jis nuolat palaikydavo spaudimą, bet aš jau buvau įpratęs. Pradžioje nuleisdavau galvą, o kai truputį užsiauginau skūros, tada mes ir išsisiuntinėdavome vienas kitą, ir pykčių būdavo, bet labai gerai – po jų pavykdavo dar geriau vienas kitą suprasti. Mes esame praėję visus santykių lygius, nes galiausiai suprasdavome, kad norime laimėti, kad viskas būtų gerai. Vaikiškų dalykų užantyje nelaikydavome“, – pasakojo Kalnietis.
Netrukus Kalniečio ir Grigo bei Mačiulio keliai išsiskyrė, bet neilgam.
2004 metais, būdamas 19-os metų, Mačiulis su Lietuvos U20 rinktine laimėjo Europos čempionato bronzos medalį. Puolėjas čempionate su metais vyresniais krepšininkais rinko po 2,2 taško.
2004-2005 metų sezone kaunietis priėmė dar vieną išbandymą, su kuriuo susidorojo daugiau nei užtikrintai – Kauno „Žalgiris“ jį paskolino Kėdainių „Nevėžiui“ ir jis debiutavo LKL.
Tuomet 19-metis atletas LKL nustebino ne vieną – iškart tapo Kėdainių klubo vedliu ir vidutiniškai žaisdavo po 27 minutes, pelnydavo po 13,6 taško, atkovodavo po 5,8 ir perimdavo po 1,5 kamuolio bei atlikdavo po 1 rezultatyvų perdavimą.
Mačiulio treneriu Kėdainiuose tapęs Gintaras Leonavičius prisimena, kokį prašymą dėl puolėjo gavo iš Kauno „Žalgirio“.
„Kalba buvo tokia – Jonas, ką tik pabaigęs mokyklą, turi tobulėti ir žaisti daug minučių, – su BasketNews kalbėjo Leonavičius. – „Žalgirio“ direktoriaus buvo tokie norai, kad iš Jono reikia daryti trečią numerį, o ne leisti jam žaisti kaip anksčiau – ir ketvirtu, ir penktu numeriu. Dėl to jam reikėjo gerinti metimą iš toli. Šitas žmogus, būdamas darbštuoliu, labai daug tuo užsiėmė, ir pats norėjo žaisti kaip trečias numeris. Jo metimas buvo gana geras, aukštesne trajektorija. Daug noro turintis žmogus daug dirba ir tai duoda rezultatus. Buvo komandoje jo draugelis Gediminas Maceina ir jie rungtyniavo tarpusavyje, kas nugalės prie tritaškio linijos.
Jonas atlikdavo labai daug metimų, bet taip pat nepamiršo ir savo senojo bagažo – mums Jonas labai padėjo baudos aikštelėje pelnydamas taškus, o atkovoti kamuoliai būdavo jo stiprioji pusė. Mes su direktoriumi Arūnu Danilevičiumi stebėdavomės jo sugebėjimais atsitverti varžovus. Kovojant dėl kamuolio jo visur buvo pilna.“
Tą sezoną Jonas iš tritaškio zonos pataikė 29 proc. metimų. Vėliau karjeroje šie skaičiai tik augo, o apie tai, kad jaunystėje Jonui neypatingai sekėsi mesti iš toli, pažymėjo ir Sabonio krepšinio mokykloje kartu žaidęs Gediminas Petrauskas.
„Prieš tampant profesionaliu krepšininku, Jonas nebuvo toks geras metikas, – apie didžiausią Mačiulio skirtumą jaunimo ir vyrų krepšinyje sakė Petrauskas. – Tai nebuvo jo stiprioji pusė, nors jis ir galėjo pataikyti. O karjeros pike ir antroje karjeros pusėje jis buvo geriau žinomas kaip labai geras aikštę išplečiantis ketvirtas numeris, jo negalėdavai palikti laisvo. Ta tranzicija atsirado vyrų krepšinyje.“
Kaip 19-metis įsipaišė į LKL komandos kolektyvą?
„Manau, kad turint lyderio savybes žaidime, tu jau kolektyve neprapulsi, – pažymėjo Leonavičius. – Jis aplink save turėjo draugų būrį, su kuriais žaidime rasdavo bendrą kalbą. Fizinės savybės ir darbštumas leido ir komandos draugams juo pasitikėti, jis sukurdavo progų ir kitiems. Visi pripažino, kad Jonas yra aukščiausios klasės žaidėjas.“
„Net neabejojau, kad būdamas fiziškai stiprus ir darbštus, Jonas po kiek laiko pasieks Europinį lygį“, – pridėjo Leonavičius.
Puikiu debiutu LKL 2005-ieji Mačiuliui nesibaigė – jis dar labai garsiai patriukšmavo su jaunimo rinktinėmis.
Užsiauginęs sparnus per debiutinį sezoną LKL, Jonas galiausiai tapo vienu svarbiausių krepšininkų ir jaunimo rinktinėse.
Pasaulio U21 čempionate, kuriame lietuviai po Renaldo Seibučio taiklių baudų metimų laimėjo aukso medalius, Mačiulis rinko po 12 taškų ir 2,9 sugriebto kamuolio, o tritaškius metė 42,3 proc. taiklumu.
Laidos „WikiŠliks“ surinkta medžiaga iš auksinio U21 finalo (nuo 6:48 min.):
Tą pačią vasarą vykęs Europos U20 čempionatas Mačiuliui buvo pažymėtas sidabro medaliu ir 14,6 taško bei 6,1 sugriebto kamuolio vidurkiais.
Fantastiški metai ir titulai Mačiulio karjeroje buvo tik prasidedantys.
Krizė, atvėrusi kelią į Europos elitą
Po įspūdingos vasaros Mačiulį į savo pagrindinę sudėtį 2005-2006 metų sezonui pasikvietė Kauno „Žalgiris“, kuris jau anksčiau su puolėju buvo sudaręs kontraktą.
Tuomet Kauno „Žalgirį“ treniravo Antanas Sireika, kuris yra pagarsėjęs duodamais šansais jaunimui. Mačiulio konkurentu dėl minučių aikštelėje tapo amerikietis Reggie Freemanas.
Žalgiriečiai galingai pradėjo sezoną ir Eurolygoje iš pirmųjų šešerių rungtynių laimėjo penkerias, o Mačiulis neprapuolė. Geriausiai jam pasisekė penktajame mače, pergalingoje akistatoje su Bambergo „Brose“, kai puolėjas surinko 17 taškų ir 19 naudingumo balų.
Pirmojo sezono vidurkiai Eurolygoje buvo 5,4 taško bei 2,5 sugriebto kamuolio, LKL – 9,5 taško ir 4,2 sugriebto kamuolio. Neblogai, kai kalbame apie 20-metį krepšininką.
„Dėl Jono debiutinio sezono „Žalgiryje“ nė kiek nenustebau, – sakė Jankūnas, tuomet taip pat žaidęs Kauno klube. – Mes kartu augome, treniravomės, žinojome vienas kitą. Žinojau, kokio lygio jis yra, kaip gali žaisti. Be abejo, jam metai Kėdainiuose davė tvirtumo, užtikrintumo krepšinyje. Jis po gero sezono į „Žalgirį“ atėjo visai kitoks, ne jaunas ir žalias. Jau visi žinojo, kas yra Jonas Mačiulis, ką jis gali, kokios yra jo charakteristikos.“
„Aš jau Šiauliuose buvau įpratęs, kad reikia atkreipti dėmesį į jaunimą, į mažiau matytus žmones, jų savybes, – tinklalapiui BasketNews apie Mačiulį sakė Antanas Sireika. – Man patinka įsivaizduoti, ką būtų galima iš krepšininko nulipdyti. Taip ir prilipo.
Dėl kitų nelaimės kažkam atsiveria laimė. Man Freemanas nelabai tiko, ne taip žaidė, kaip aš norėčiau. Jis buvo pataikantis žmogus, bet truputį simuliuojantis. Jonui dėl to lengviau atsivėrė kelias. Kodėl aš turiu leisti tą, kuris man nelabai patinka, jeigu turiu jauną vaikiną, kuris nori, dirba, vykdo trenerių užduotis.
Taip, jis buvo 20-metis vaikas, bet tikrai nebuvo visų skriaudžiamas. Jis buvo toks aršus, mokėdavo atsikirsti, mokėdavo už save pastovėti. Nereikėjo žiūrėti, kad jis jaunas, tai suglaus ausis ir klausys nurodymų. Nesakau, kad jis buvo piktybinis, bet jis mokėdavo atsikirsti, tam ir humorą pasitelkdavo. Tada komandoje buvo ir Paulius Jankūnas, jie buvo pažįstami, tai pasikapliuodavo, kad būdavo malonu ir linksma klausytis. Mačiulis taip buvo sutvertas, kad „Žalgiryje“ į pirmą-antrą klasę nėjo, jis atėjo į vyrų komandą ir iškart buvo prie pagrindinių žaidėjų. Mokėjo už save pastovėti, ko daugiau reikia?“
Per Jono debiutinį sezoną „Žalgiryje“ įvyko permainos trenerių štabe. Nuo 2002-ųjų komandai vadovavęs Sireika kovo mėnesį dėl prastų rezultatų atsistatydino, o jį pakeitė Ainars Bagatskis. Jo asistentu tapo Mačiuliui puikiai pažįstamas treneris Rimantas Grigas, kurio vadovaujamoje dublerių komandoje puolėjas buvo žaidęs du sezonus.
Nors „Žalgirio“ komandoje buvo naujokas, Mačiulis dar jaunesniems žaidėjams, atėjusiems į treniruotes, parodydavo, kur jie pateko. Vieną iš tokių istorijų, įvykusių 2006-aisiais, papasakojo Rimantas Grigas.
„Kai ateidavo jauni žaidėjai, Jonas visada patikrindavo, koks jis yra stiprus. Jį padaužydavo specialiai per treniruotes, pastumdydavo, kad jaustų, kur atėjo, kad suprastų, jog čia ateini dirbti. Povilas Butkevičius atėjo, irgi gana stiprus, atletiškas žaidėjas. Jonas jam vieną, Povilas jam atgal. Tada Jonas sako „Aš Jonas“, Povilas sako „Aš Povilas“. Toks tokį rado. Toks sveikas priėmimas. Ateini į profesionalią komandą, kurioje tave ruošia būti krepšininku. Jonas juos pastatydavo į vietą, jog čia tinginiavimo nebus, čia bus darbas“, – kalbėjo Grigas.
2006 metų LKL finale Mačiulis nerodė tokio žaidimo, kokį demonstravo visą sezoną – rinko po 1,5 taško, o „Žalgiris“ 0-4 krito prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“.
Po skaudaus smūgio LKL finale Mačiulis liko Kauno klube. 2006-2007 metų sezono pradžioje komandos vairą perėmė Rimantas Grigas ir Mačiulis dar labiau iššovė.
21-erių krepšininkas Eurolygoje pelnydavo po 12,7 taško bei pridėdavo po 5 sugriebtus kamuolius, o už jį rezultatyviau žaidė tik Marko Popovičius (15,1 tšk.) ir Tanoka Beardas (14,5 tšk.).
2007 metais Mačiulis iškovojo pirmąjį titulą aukščiausio lygio klubiniame krepšinyje – laimėjo LKL aukso žiedą. „Žalgiris“ finale vilniečius įveikė 4-2.
2007 metais Mačiulis aiškiai parodė, kad NBA jo netraukia – jis nė nevyko į NBA komandų peržiūras, nors prieš naujokų biržą buvo skelbiama, kad krepšininku domisi penki stipriausios pasaulio lygos klubai.
Mačiulis nuo 15-os metų nebuvo turėjęs atostogų, o jo planuose 2007-ųjų vasarai buvo įrašyta tik Lietuvos antrosios rinktinės stovykla. Atletas tapo universiados čempionu ir buvo pakviestas į Lietuvos rinktinės stovyklą. Galiausiai atletas išsikovojo vietą žvaigždžių kupinos rinktinės dvyliktuke ir su Lietuva laimėjo bronzos medalį (rinko po 1,9 taško).
„Su Jonu 2007-ųjų rinktinėje kartu žaidėme pirmą kartą. Jam nuo pat pradžių labai gerai sekėsi, – tinklalapiui BasketNews sakė Kšištofas Lavrinovičius, čempionate fiksavęs 9,4 taško vidurkį. – Jonas visada pasižymėjo kovingumu, visada norėjo laimėti, tikras sportininkas. Matėsi, kad jis nėra tas žaidėjas, kuris rinktinėje bus laikinas, buvo aišku, jog jis bus ateities žaidėjas ir rinktinei padės pasiekti daug pergalių. Matėsi charakteris, noras, visada aikštėje buvo motyvuotas.“
Mačiulis „Žalgiryje“ jau buvo įsitvirtinęs ir 2007-2008 metų sezoną pradėjo kaip vienas lyderių. Jo vidurkiai išliko panašūs, o „Žalgiris“ vėl laimėjo LKL. Tai buvo antrasis ir paskutinis Mačiulio LKL nugalėtojų žiedas.
Mačiulis tapo nuolatiniu rinktinės nariu, o 2008-ųjų olimpinėse žaidynėse prie pasiektos ketvirtosios vietos prisidėjo pelnydamas po 4,8 taško.
Kauno „Žalgiriui“ 2008-2009 metų sezonas buvo kone sunkiausias istorijoje. Per krizinį sezoną iš „Žalgirio“ dėl skolų išvyko visi legionieriai, o lietuvišką komandą į priekį ėmė tempti Mačiulis, Jankūnas ir Kalnietis.
Dar sezono pradžioje Rimantas Grigas abipusiu susitarimu paliko vyr. trenerio postą ir taip jo keliai su Mačiuliu išsiskyrė.
Kaip Grigui „Žalgiryje“ sekėsi bendradarbiauti su Mačiuliu?
„Kiekviena komanda, turėdama Joną, būtų laiminga, – BasketNews sakė Grigas. – Jis dirbo, kiek galėjo. Kaip jį pavadinsi, taip jo nepagadinsi. Jis – krepšininkas iš didžiosios raidės. Fizinės savybės, atsidavimas krepšiniui. Jis visada išeidavo į aikštę ir niekada nestovės vietoje, visada dirbs.
Grynas sportininkas. Aštrus, atviras, tiesus. Gal kiek per tiesus, kartais galbūt pritrūkdavo diplomatijos bendraujant su spauda ar dar su kažkuo. Bet jis buvo toks ir aš jį gerbiu tokį, koks jis yra. Jis visada buvo teisingas, kad ir kas būdavo, jis pasakydavo teisybę. Neišsišokinės. Jeigu bus juoda, pasakys juodą, jeigu bus balta, pasakys baltą. Visada turėjo savo nuomonę ir ją išlaikydavo. Tokius žmones reikia gerbti.“
Grigą pakeitė Gintaras Krapikas. Sezonas buvo labai sunkus, tačiau vis labiau Europos krepšinyje įsitvirtinusiems „Žalgirio“ lietuviams tai buvo puiki proga sužibėti.
Mačiulio vidurkiai Eurolygoje buvo geriausi karjeroje – vid. 14 taškų (41,1 proc. trit.), 5 atkovoti kamuoliai ir 2 rezultatyvūs perdavimai. LKL – vid. 14,5 taško ir 15,6 naudingumo balo.
Itin nusilpusiai „Žalgirio“ komandai Vilniaus „Lietuvos rytui“ teko nusileisti visuose frontuose, bet „Žalgirio“ trijulė gerokai iškilo, su kuo sutinka ir Mantas Kalnietis bei Paulius Jankūnas.
„Tie kriziniai sezonai „Žalgiriui“ buvo sudėtingi, bet mums padėjo, nes dauguma legionierių dėl finansinių problemų išvažiavo ir „Žalgiriui“ reikėjo remtis jaunais žaidėjais, – sakė Kalnietis. – Mums buvo neįkainojama patirtis gauti tiek laiko aukščiausiame lygyje.“
„Mes buvome jauni, ambicingi, akys degė, tie finansai nebuvo pirmoje vietoje, – pridėjo Jankūnas. – Aišku, kai algos vėlavo kone visą sezoną, tai buvo visokių minučių... Bet, žiūrint dabar, jauniems žaidėjams gauti tiek laiko tokiame lygyje labai reikėjo.“
Mačiulis po sezono sulaukė nemažai dėmesio iš užsienio komandų ir pradėjo legionierius karjerą. Nuo to momento puolėjas Lietuvoje žaidė tik pusantro mėnesio.
12 metų užsienyje
Pirmąja Mačiulio karjeros stotele užsienyje tapo Milano „Armani Exchange“, kurioje lietuvis žaidė su Marijonu Petravičiumi ir ekipoje išbuvo nuo 2009 iki 2011 metų. Su šiuo klubu jis titulų neiškovojo, tačiau turėjo solidžius sezonus. Pirmaisiais metais užsienyje lietuvis Eurolygoje rinko po 10,2 taško, antraisiais – 10,8 taško.
Visgi 2011 metų gegužės mėnesį Mačiulis patyrė rimčiausią traumą karjeroje – susižeidė kryžminius kelio raiščius ir dėl to praleido 2011 metų Europos čempionatą Lietuvoje bei 9 mėnesius be krepšinio – iki 2012 metų vasario pabaigos.
Nuo 2007 iki 2019 metų tai buvo vienintelis čempionatas, kurį Mačiulis turėjo praleisti. Visas kitas vasaras jis buvo su rinktine.
„Jonas ką jau turi, tą turi – patriotizmą. Tiek už Kauną, tiek už „Žalgirį“, tiek už Karmėlavą ir, aišku, už Lietuvą, – sakė Gediminas Petrauskas. – Jis gali pasielgti karštakošiškai ar emocionaliai, bet kas liečia tuos dalykus – šeimą, šalį, miestą – jis yra tikras patriotas.“
Po traumos atletas atsigavo Kauno „Baltuose“, kuriuose 2012 metų pradžioje LKL per 7 mačus užfiksavo 19,6 taško statistiką. Mačiulis su „Baltais“ net nebuvo sudaręs sutarties ir už pusantro mėnesio klube neprašė nė cento.
Tada jis vėl išvyko į Italiją ir 2012 metais su Sienos „Montepaschi“ tapo šios šalies čempionu, nors finale dėl legionierių limito ir nežaidė. Komandoje taip pat žaidė Kšištofas Lavrinovičius ir Rimantas Kaukėnas.
Kaip jie priėmė Mačiulį Sienoje?
„Kaip galima priimti savo tautietį? Su fanfaromis, iškart prie stalo, – juokdamasis pasakojo Kšištofas. – Kiek galėjome padėti adaptuotis, tiek padėjome. Prieš tai jis turėjo labai rimtą traumą, norėjosi, kad atsigautų, vėl patikėtų savo jėgomis. Jis jau „Baltuose“ pradėjo gerus rezultatus rodyti, matėsi, kad yra atsigavęs, gal tik psichologiškai reikėjo pajusti aukštesnį lygį. Jis keliose rungtynėse mus patraukė, gerai sužaidė, padėjo klubui laimėti čempionatą. Nuo to laiko jo karjera dar labiau augo į viršų.“
Kšištofas apie Mačiulį turėjo ne vieną epitetą.
„Jis yra kovotojas, tankas, šarvuotis, – kalbėjo Brolis. – Jis tikrai buvo universalus, galėjo savo fiziškumu atstovėti prieš aukštesnius varžovus, galėdavo su savo talentu žaisti ir kaip gynėjas, per kelias pozicijas. Ką dar galiu išskirti – neeilinis sportininko charakteris. Aišku, gal jis kartais aikštėje pasikarščiuodavo, bet tai turi būti pas kiekvieną sportininką. Jis nė vienose rungtynėse nebuvo išėjęs nuleidęs rankas, jam kiekviena pergalė buvo svarbi, ar draugiškos rungtynės, ar oficialios.
Jam nebuvo svarbu, ar jaunas, ar senbuvis, jis nepaisė autoritetų, jų nebijojo, nenusileido. Darė savo darbą ir jam visi buvo vienodi – ar jauni, ar veteranai. Jeigu kažkas nepatiko veterano žaidime, tai ir jam pasakydavo, taip pat ir jaunimui pasakydavo priekaištų.“
Trumpas etapas Sienoje įtikino Atėnų „Panathinaikos“, kuri tuo metu buvo elitinė Eurolygos komanda. Kontraktas buvo įteiktas dar prieš 2012 metų Londono olimpines žaidynes.
Dvejus metus „Panathinaikos“ žaidęs Mačiulis po du kartus tapo Graikijos lygos ir Graikijos taurės čempionu. Atletas nebuvo statistas – pirmaisiais metais Eurolygoje pelnė po 10,1 taško, antraisiais – po 8,1.
Be to, lietuvis lemiamais momentais rodė savo šaltakraujiškumą.
2014 metų Graikijos lygos finale po ketverių rungtynių buvo lygybė 2-2, o lemiamose rungtynėse Mačiulis pelnė 15 taškų ir buvo rezultatyviausias, surinko 19 naudingumo balų, o „Pao“ mačą laimėjo ir serijoje su Pirėjo „Olympiakos“ triumfavo 3-2.
2014 metais tinklalapio BasketNews geriausių Lietuvos krepšininkų reitinge Mačiulis užėmė trečiąją vietą, nusileisdamas Mantui Kalniečiui ir Jonui Valančiūnui.
Dar po metų trofėjai ir asmeniniai apdovanojimai pabiro vienas po kito.
Auksiniai metai
2014 metais Mačiulis sulaukė dar vieno pripažinimo – jam kontraktą pasiūlė karališkasis Madrido „Real“ klubas. Jau pirmasis sezonas buvo toks, jog geresnio nesugalvosi.
Ispanijos taurės titulas, Ispanijos lygos titulas ir svarbiausia – Eurolygos titulas.
Pats Mačiulis itin prisidėjo prie Eurolygos titulo ir nors per sezoną rinko po 4,3 taško, bet finalo mače su Pirėjo „Olympiakos“ pelnė 9 taškus (2/2 trit.), atkovojo 4 kamuolius ir surinko 10 naudingumo balų.
Tuomet 30-metis puolėjas tapo keturioliktuoju krepšininku iš Lietuvos, kuriam pavyko iškovoti prestižiškiausio Senojo žemyno krepšinio turnyro trofėjų.
Nuo 2015 metų iki šios dienos daugiau niekam iš lietuvių nepavyko laimėti Eurolygos titulo.
„Tai – svajonės išsipildymas“, – po triumfo Eurolygoje tarė Jonas Mačiulis.
Bet ir tai Mačiulio istorijoje 2015-aisiais nebuvo viskas.
Jis jau prieš tai rinktinėje buvo itin svarbus krepšininkas ir iškovojęs ne tik 2007 metų Europos čempionato bronzą, bet ir 2010 metų pasaulio čempionato bronzą bei 2013 metų Europos čempionato sidabrą.
Tai, koks Mačiulis buvo 2015-ųjų Europos čempionate, įstrigo daugeliui lietuvių.
13,8 taško, 6,3 atkovoto kamuolio ir 18,1 naudingumo balo vidurkiai ir vienas geriausių pasirodymų Lietuvos krepšinio istorijoje – 34 taškai (8/9 dvit., 3/4 trit., 9/9 baudų) bei 50 naudingumo balų dvikovoje su Sakartvelu, o priedas prie to – pergalę įtvirtinęs metimas.
Galiausiai Lietuvos rinktinė iškovojo sidabro medalį, o šiuo metu tai yra paskutinis šalies rinktinės iškovotas medalis.
„2015 metai buvo geriausi jo karjeroje, – neabejojo Kalnietis. – Jis galbūt „Real“ gretose nebuvo pagrindinis žaidėjas, bet Eurolygos finale nesupanikavo ir „Real“ patraukė į priekį, net buvo minimas tarp MVP kandidatų. Aišku, rinktinėje legendiniu tapęs pasirodymas prieš Sakartvelą ir apskritai visas čempionatas... Kalbant ir apie laimėjimus, ir apie pasirodymą, tai buvo brandžiausias jo krepšinis.“
Kaip Kalnietis įsiminė Mačiulio rungtynes su Sakartvelu?
„Pačią paskutinę ataką mes strigome, aš Jonui kamuolį numečiau jau neturėdamas kur jį dėti. Kaip mes sakome, jis iš už nugaros savo metimu, iš patelnės ištraukė kamuolį ir iš jokios situacijos įmetė tritaškį. Bet visas rungtynes strigome ir mes ieškojome jo, nes tai buvo jo karjeros rungtynės. Bent rinktinėje, tai tikrai“, – pažymėjo Kalnietis.
2015 metų Europos čempionate Mačiulis pateko į geriausių žaidėjų penketuką. Jis tais metais buvo išrinktas Lietuvos metų krepšininku.
„Tai buvo tikrai kažkas fantastiško. Auksinėmis raidėmis įrašyti kai kurie šie dalykai į Lietuvos krepšinio istoriją“, – sakė pirmasis Mačiulio treneris Petronis.
„Tie metai jam buvo auksiniai, geriausi, brandžiausi“, – pažymėjo Paulius Jankūnas.
„Būčiau banalus sakyti, kad rungtynės Lietuva–Sakartvelas, bet manau, kad visas 2015-ųjų čempionatas, – apie geriausią Mačiulio karjeros etapą sakė Gediminas Petrauskas. – Manau, kad tai buvo jo pikas. Klubinis čempionatas, Eurolygos titulas, didžiavomės ir džiaugėmės visi draugai, kad jam pavyko jį laimėti, bet, manau, jeigu nori širdies medalio, jis dažniausiai būna arba su savo miesto komanda, arba su rinktine. Manau, jog Jonui rinktinės medaliai yra patys brangiausi ir vertingiausi.“
Vėliau Mačiulis dar 2016 metais su „Real“ laimėjo Ispanijos lygos titulą, 2016 ir 2017 metais – Ispanijos taurės trofėjų, o 2020 metais – Graikijos taurę (su Atėnų AEK).
Draugai visam gyvenimui
Krepšininko karjera baigiasi, tačiau per ją užmegztos draugystės lieka visam gyvenimui. Vienas to pavyzdžių – 1985-ųjų gimimo Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinių karta.
Šios kartos krepšininkų tėvai buvo itin įsitraukę į vaikų veiklą ir nuolat vykdavo palaikyti turnyruose, o po sezono laukdavo Jono Mačiulio tėvų namuose vykdavęs sezono uždarymas su tėvais ir vaikais.
„Mūsų tėvai ten šašlyką kepdavo, amžinatilsis Rovšanas Alijevas už tai atsakingas būdavo. Mes, kaip vaikai, augdami ir matydami tėvų bendravimą, instinktyviai pratęsėme norą bendrauti“, – pasakojo Gediminas Petrauskas.
Dabar šios kartos krepšininkai ir treneris Romualdas Petronis tradiciškai kiekvieną vasarą surengia susitikimą, o tai daro jau 17 metų paeiliui. Įprastai šie susitikimai yra surengiami Jono Mačiulio namuose Karmėlavoje, o po 10 metų buvo surengtas grandiozinis susitikimas, kuriame dalyvavo ir krepšininkų tėvai.
„Praėjo jau labai daug metų, 18 metų po krepšinio mokyklos baigimo, bet kiekvieną kartą vis išlenda kažkokios naujos istorijos, – pasakojo Petrauskas. – Labai džiaugiamės, kad ryšys nenutrūko. Tos draugystės yra ne tik ten. Vieni su kitais daugiau bendrauja kasdieniniame gyvenime, su kitais pasimatai tik per šventes, turime savo pokalbių kambarį, kuriame dalijamės kasdieniais džiaugsmais. Tai yra draugai visam gyvenimui. Liūdna, kad dabar ne tik per kasmetinius susitikimus susirenkame, bet jau tenka ir į artimųjų žmonių laidotuves vykti.“
„Jau ir skaudžių netekčių yra iš tėvų komiteto, – kalbėjo Romualdas Petronis. – Ir Alijevo tėtis miręs, ir Jono Mačiulio. Tradicijos išlieka. Ar varge, ar džiaugsme, vis tiek susitinkame. Ačiū vaikinams, ypač Jonui, kad manęs nepamiršta, visada stengiuosi atvykti. Tarp manęs ir krepšininkų tėvų susiklostė tokie labai šilti ir draugiški santykiai, susitikdavome ir sezono eigoje, ir po laimėtų ar pralaimėtų turnyrų. Tikrai buvome labai artimi, o vaikinai pratęsė šią tradiciją.“
2021 metų vasarą saboniukų susitikime Gediminas Petrauskas ištaikė progą Mačiulį pastūmėti link kitos veiklos po karjeros pabaigos.
Būtent tada dabartinis Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ treneris Mačiuliui pasiūlė prisijungti prie klubo, kuriame jis žaidė 2004-2005 metų sezone. Buvęs krepšininkas užėmė konsultanto pareigas.
„Aš manau, kad lengviausia Joną buvo prisivilioti būtent tada, tad buvo nutaikyta tinkamiausia proga kalbėtis su Jonu – prie šašlyko. Tada idėja ir gimė, aišku, aš buvau su klubo vadovais apie tokią galimybę pakalbėjęs. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Labai spontaniškai, pajuokaudami iš pradžių, bet pasikalbėjome apie tokią galimybę ir viskas išsirutuliavo, kad Jonas dabar yra Kėdainiuose“, – atskleidė Petrauskas.
Kaip per susitikimus yra aptariami garsiausio šios kartos auklėtinio Jono Mačiulio karjeros pasiekimai?
„Mes po to, kai Jonas surinko visus ordinus ir medalius, nepradėjome kreiptis į jį „jūs“ ir ant trijų raidžių pasiųsti galime, jeigu grybauja, – juokdamasis pasakojo Petrauskas. – Nesvarbu, ką žmonės dabar veikia gyvenime, per susitikimus visi esame lygūs. Iš Jono niekada nepajusi pižoniškumo, kad aš kažką pasiekiau, o jūs čia likote. To niekada nebūna. Jis per daug paprastas. Neprastas, bet paprastas.“
Ačiū, kad mus skaitote! Mes jums turime dar daugiau turinio.
