Nuotr.: Doug Pensinger / Getty Images
Nuotr. Doug Pensinger / Getty Images

Prieš dvejus metus į Ispanijos krepšinio šlovės muziejų įtrauktas Arvydas Sabonis pasidalijo mintimis su šlovės muziejaus partneriu – Ispanijos dienraščiu AS.

Arvydas Sabonis

Arvydas  Sabonis
Pozicija: C
Amžius: 56
Ūgis: 220 cm
Svoris: 138 kg
Gimimo vieta: Kaunas, Lietuva

Sabonis iki šiol yra vienintelis užsienietis, patekęs į Ispanijos krepšinio šlovės muziejų. Lietuvis šioje šalyje žaidė šešerius metus – Valjadolido klube (1989-1992 m.) ir Madrido „Real“ (1992-1995 m.).

BasketNews pateikia įdomiausias interviu su Arvydu Saboniu vietas.

– Ar vis dar vykstate į Ispaniją?
– Ne tiek, kiek anksčiau, nes vaikai užaugo, turi savo reikalų. Kartais atvykstu į Malagą pailsėti, paatostogauti.

– Lietuvoje krepšinis yra sporto karalius, bet kaip pats užsikabinote?
– Visi tėvai nori, kad jų vaikai kažkuo užsiimtų, sportuotų, būtų sveiki, nešvaistytų laiko būdami gatvėse. Kuomet mano šeima pakeitė gyvenamąją vietą, mane pastebėjo treneris. Aš jau tada nebuvau žemas, nors vėliau dar paaugau. Jis paklausė, ar norėčiau pabandyti... Taip po truputį užsikabinau. Iš pradžių žaidžiau mokykloje, vėliau persikėliau į sporto mokyklą.

– Ar tai, kad pradžioje nebuvote toks aukštas, padėjo išvystyti tokius įgūdžius kaip perdavimas, metimas, kamuolio varymas, kurie yra labiau įprasti gynėjams?
 – Visada buvau aukštas, bet tiesa yra tokia, kad augau lėčiau nei kiti ir vieną vasarą, per kurią viskas pasikeitė, per tris mėnesius paaugau šešiais centimetrais... Neatrodo tiek daug, bet tada dar paaugau. Pamenu, kad pirmaisiais metais mokykloje išsirikiavus pagal ūgį, buvau gal trečias. Beje, per pirmąjį savo čempionatą (1982 metų pasaulio čempionatą Kolumbijoje, kur Sabonis atstovavo Sovietų Sąjungos rinktinei), aš buvau 17-os metų ir maždaug 212 cm ūgio. Tuomet buvo toli iki galutinio ūgio – apie 220 cm.

– Jūsų buvę komandos draugai Madrido „Real“ dažnai prisimena, kad buvote geras ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Kaip pamenate tuos laikus?
– Jie buvo patys geriausi. Kartais pasikalbu su savo žmona Ingrida apie laiką, kuomet gyvenome ne Lietuvoje, ir mes visada prisimename tuos metus Ispanijoje, Madride. Mes laimėjome viską, ką galėjome, turėjome puikią komandą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, o tai yra svarbiausia. Nuo žaidėjų iki trenerių štabo, visi buvome labai artimi, kaip šeima. Kartu vykdavome vakarieniauti ir mėgautis gyvenimu, kaip tikra komanda.

– Gal todėl ir užtruko laiko, kol patekote į NBA?
–  Ar tai man kainavo? Taip, išvykau tada, kai man buvo 30 metų, beveik 31-eri. Kiekvieną sezoną jie vis kviesdavo mane atvykti, bet aš atsisakydavau. Iš pradžių pasirašiau trejų metų sutartį su Valjadolido klubu, paskui – dar trejų metų kontraktą su Madrido komanda. O kai sutartis 1995 metais baigėsi, turėjau nuspręsti. Arba važiuoju dabar, arba niekada neišvažiuosiu. Nenorėjau likti kažko nepabandęs, kad paskui savęs klausinėčiau, kas būtų nutikę, jei būčiau žaidęs NBA.

– Ar kada nors gailėjotės, kad ankščiau neišvykote į NBA?
– Jei pasaulis 1980-aisiais būtų buvęs kitoks, kas žino, kokį sprendimą būčiau priėmęs. Užteko, kad 1989 metais galėjau išvykti į Ispaniją, į Valjadolidą. Anksčiau dėl politinės padėties man niekas nebūtų to leidęs. Pirmą kartą į JAV nuvykau 1982 metais su Sovietų Sąjungos rinktine. Tas trumpas vizitas manęs nešokiravo. Jei būčiau nusprendęs pabėgti, būtų kitas reikalas, bet aš galvojau tik apie kelionę ir žaidimą. Taip pat apie pergales. Pamenu, kad pirmą kartą iškovojome daugiau pergalių nei patyrėme pralaimėjimų. Manau, buvo 9 pergalės ir 3 pralaimėjimai, per tą seriją, kuomet žaidėme su universitetų komandomis. Iki tol visada pralaimėdavome.

– Niekada nežaidėte Maskvos CSKA, į kariuomenę taip pat nepatekote, nes buvote Žemės ūkio universiteto studentas, o juo būdamas galėjote tęsti žaidimą Kauno „Žalgiryje“. Ar tai buvo tikros studijos, ar tik gudrybė?
– Viskas buvo suorganizuota Lietuvos valdžios, jie viską palengvino man, ir man buvo lengviau tai padaryti vasarą. Jie nenorėjo manęs prarasti dvejiems metams, kas būtų nutikę, jei būčiau išvykęs tarnauti į Maskvą. Aišku, kad man padėjo. Nebuvo kito kelio, sakykime, išgyventi.

– Tarp „Žalgirio“ ir CSKA komandų buvo ypatinga konkurencija. Šeši iš eilės Sovietų Sąjungos čempionatų finalai, o lietuviai juose triumfavo 1985-1987 metais. Ką pamenate iš tų kovų?
– Aikštėje mes atrodėme kaip priešai, bet po rungtynių viskas buvo kitaip. „Žalgiryje“ žaidė tik lietuviai ir mes norėjome parodyti, kad galime laimėti. Pirmaisiais metais nepavyko, tačiau paskui laimėjome. Ar buvome didvyriai? Tais laikais nebuvo daug elitinio sporto Lietuvoje, buvo tik futbolo ir krepšinio komandos, kurios užėmė trečią vietą Sovietų Sąjungos čempionate. Na, ir mes, žinoma. Buvo daug džiaugsmo, daug šventimo. Mes buvome maži, o norėjome įkąsti dideliems ir mes tai padarėme.

– Buvote svarbiausias „Žalgirio“ ginklas, taip pat ir Sovietų Sąjungos rinktinės, kuri įveikė Jugoslavijos bei JAV komandas, niekada nesiilsėjote, žaidėte visada. Ar tai lėmė Achilo sausgyslės traumą 1986 metais?
– Tai man jau nutiko ankščiau. Kuomet man buvo 16-18 metų, jau tada žaisdavau be pertraukų – ir „Žalgiryje“, ir Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinėje, ir Sovietų Sąjungos vyrų rinktinėje, ir Lietuvos jaunimo komandoje – visur. Todėl nepavargsiu kartoti, kad reikia prižiūrėti jaunus aukštus vyrus, nes jie vystosi lėčiau, jiems reikia daugiau laiko. Jei jie būtų manimi labiau pasirūpinę, ir aš būčiau žaidęs tik dviejose lygose kasmet, galbūt nebūčiau patyręs tos traumos. Keliaudavau be sustojimo – iš vieno oro uosto į kitą, nenuostabu, kad kažkas nutiko. Ačiū dievui, kad po visko vis tiek galėjau žaisti. Tik keli aukščiausio lygio atletai vis dar galėjo tęsti karjeras po dviejų rimtų Achilo sausgyslės traumų, kokias patyriau aš.

– Po praleisto 1987 metų Europos krepšinio čempionato, Sovietų Sąjungos valdžia leido jums išvykti į Portlandą, kuriame buvo atlikta operacija ir reabilitacija. Ar buvo sunku pagalvoti, kad galite daugiau nebežaisti?
– Ne, nes aš pasitikėjau gydytojais, tikėjau, ką jie man sakė, niekada nepagalvojau, kad nebegalėsiu žaisti. Vienintelis dalykas – aš praradau daug laiko, buvo sunku atlikti reabilitaciją, nes norisi kuo greičiau, o negali, viskas turi vykti žingsnis po žingsnio. Buvo sunku, bet niekada nepagalvojau, kad tai mane sustabdys. Nuo tada žaidžiau su kojos apsauga, kuri prilaikė mano čiurną ir neleido jai lūžti.

– Portlando gydytojas stengėsi jus sugrąžinti į aikštę, o treneris Johnas Thompsonas įspėjo, kad taip kyla pavojus, kad spėsite į 1988 metų olimpines žaidynes, kuriose paskui iškovojote auksą, įveikę amerikiečius. Pamenate tą kontroversiją?
– Gydytojai darė savo darbą, o treneris ir kiti žiūrėjo savų reikalų. Aš suprantu tai, tačiau man tai buvo unikali galimybė, nes 1984 metais negalėjome vykti į olimpines žaidynes (Sovietų Sąjunga jas boikotavo, nes prieš tai amerikiečiai nevyko į 1980 m. olimpines žaidynes Maskvoje). Tuo metu galvojau „dabar arba niekada“. Paprašiau trenerio Gomelskio, kad mane pasiimtų, net jei būčiau tik turistas. Norėjau būti ten ir viską pamatyti.

– Aleksandras Gomelskis sutiko, kad vyktumėte kaip turistas, bet tuomet...
– Galiausiai aš nuvykau kaip žaidėjas, o treneris man pasakė, kad svarbu, jog būčiau ant suolo ir padėčiau, kai galiu. Bet kai nežaidei pusantrų metų, žodžiai praranda prasme, tiesiog nori šokti į aikštę ir žaisti.

– Kaip prisimenate tą istorinį pusfinalį prieš amerikiečius, kuriems tai buvo antrasis pralaimėjimas olimpiadoje per 52 metus. Taip pat finalą su Jugoslavija?
– Turėjome gerą komandą ir pasitikėjome savimi, nors nemanėme, kad tikrai įveiksime amerikiečius. O prieš Jugoslaviją iš pradžių atsilikinėjome, bet tada supratome, kad galime pasitempti. Tikrai nebūtume jiems leidę laimėti šių rungtynių.

– Laimėjus auksą, Gomelskis pažadėjo kelis jus išleisti žaisti į užsienį. Marčiulionis ir Volkovas išvyko į NBA, Sabonis – į Ispaniją.
– Viskas vyko greitai, buvo tokia šneka su Gomelskiu, bet buvo sunku patikėti. Aš buvau ilgai nežaidęs, Valjadolido komandos prezidentas Gonzalo atvyko ir pakvietė prisijungti. Sutikau, nes norėjau išvykti, net nežinodamas, kaip viskas pasisuks.

– Daugelis žmonių sako, kad jei ne traumos, Sabonis būtų tarp geriausių visų laikų NBA vidurio puolėjų. Ten nuvykote jau subrendęs, geriau skaitantis žaidimą.
– Amžius viską gydo ir padeda užsimiršti. Nežinau, koks žaidėjas būčiau be traumų, bet esu laimingas, kad galėjau žaisti krepšinį, nepaisant visų operacijų.

– Ar Shaquille'as O'Nealas buvo stipriausias varžovas per jūsų karjerą?
– Taip, jis buvo labai stiprus. Europoje prisimenu Audie Norrisą, jis mane priversdavo sunkiai dirbti, taip pat ir Fernando Martinas.

– „Real“ fiksavote įspūdingą statistiką ir viską laimėjote. Kaip pavyko rasti bendrą kalbą su komandos įžaidėjais?
– Įžaidėjais? Visada tragedija (juokiasi). Nebuvau lengvas komandos draugas, nes visada šaukdavau ant jų, prašydavau kamuolio.

– Jums pritrūko sekundės iki Eurolygos finalo ketverto ir galbūt triumfo su „Žalgiriu“. Koks jausmas buvo atsisveikinant su krepšiniu 39-erių?
– Iki triumfo – ne, iki finalo ketverto – sekundės. Mes jau buvome laimėję rungtynes, darbas padarytas, bet Dievas nusprendė kitaip. Kartais krepšinyje sekundė ar dvi lemia labai daug.

– Ar turėjote galimybę 2004-aisiais pasirašyti sutartį su „Unicaja“?
– Visada sakiau, kad noriu pabaigti karjerą „Žalgiryje“, tai ir padariau.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (1)
vo
Sabas musu jega!
2021-10-21
+5
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.