Pirmojo XXI a. dešimtmečio pradžioje Vilniaus „Lietuvos rytas“ buvo viena talentingiausių jaunų komandų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. 1997-aisiais legendinį bankrutuojančios „Statybos“ klubą išsaugojęs „Lietuvos ryto“ redaktorius Gedvydas Vainauskas čia užsuko tikrą krepšinio karuselę.
Po nepriklausomybės atkūrimo išsikvėpusios „Statybos“ liekanos neatrodė patraukliai, tačiau Vainauskas ir kompanija iškart ėmėsi darbo ir pradėjo viliotis dar neatsiskleidusius talentus – iš Klaipėdos – Arvydą Macijauską, iš Vilniaus „Sakalų“ – Ramūną Šiškauską, o iš JAV parsitraukė vaikinukus vardu Robertas Javtokas ir Šarūnas Jasikevičius.
Netrukus vaikinukai tapo vyrais, o „Lietuvos rytas“ jau trečiajame sezone padarė tai, ko nesitikėjo niekas. 2000-aisiais vilniečiai pirmą kartą LKL finale nukarūnavo Kauno „Žalgirį“, kuris dar sezoną prieš tai į viršų kėlė Eurolygos trofėjų.
Pasikeitimai valdyboje į Vilnių atnešė ne tik talentingus lietuvius, bet ir pirmuosius legionierius. Vienas ryškiausių pirmtakų buvo Ericas Elliotas, nedidukas amerikietis, vėliau taip pamilęs Lietuvą, kad net norėjo gauti pasą ir atstovauti šalies rinktinei, tačiau prezidentas Valdas Adamkus pasakė „ne“. „Lietuvos rytas“ Elliotą iškeitė į kitą įdomų legionierių, su kuriuo tinklalapis BasketNews ir pasikalbėjo.
Tai – Aaronas Lucasas. Po neįspūdingos karjeros NCAA amerikietis savo garantuotą kontraktą „Lietuvos ryto“ ekipoje turėjo išsikovoti, tačiau kai tai padarė, neilgai trukus tapo fanų numylėtiniu.
Macas smaigstė tritaškius, baltų Pippenas Šiška darė visko po truputį, Javtokas buvo jėga po krepšiu, o juos puikiai ir labai efektingai papildė Lucasas. 187 cm ūgio įžaidėjas dėdavo į krepšį taip lengvai ir su tokia jėga, kad nuo fanų šėlsmo kilnojosi senutėlės olimpiečių gatvėje įsikūrusios „Lietuvos ryto“ arenos stogas. Visą šių jaunuolių šėlsmą kontroliavo griežta ir tituluota Jono Kazlausko ranka.
Pirmaisiais metais Vilniuje apsitrynęs (LKL vid. 9,4 tšk., 4 rez. perd.), antrajame savo profesionalo karjeros sezone Lucasas pražydo ryškiausiomis spalvomis. 23-ejų gynėjas ne tik džiugino sirgalius dėjimais, bet ir Europos taurėje tapo šios jaunos komandos lyderiu. Amerikietis debiutiniame „Lietuvos ryto“ sezone Europos taurėje fiksavo 15,4 taško (41 proc. trit.), 4,1 atkovoto kamuolio ir 18,1 naudingumo balo statistiką.
LKL jo statistika siekė 10 taškų, 3,2 atkovoto kamuolio ir 4,2 rezultatyvaus perdavimo.
Kad ir be išvykusio Maco, vilniečiai tais metais atrodė galingai, tačiau jų žygį Europos taurės ketvirtfinalyje sustabdė tuo metu taip pat labai talentinga Jeruzalės „Hapoel“ ekipa. Pirmąjį mačą Izraelyje pralaimėjęs 7 taškais, „Lietuvos rytas' namuose žūtbūt turėjo iškovoti pergalę 8 taškų persvara.
Kaip vėliau pasakys ir pats Lucasas, laimėti jaunuolių kompanija dar nebuvo pasiruošusi. Nepaisant 3 amerikiečio tritaškių paeiliui rungtynių pabaigoje, „Lietuvos rytas“ nesugebėjo laimėti reikiamu pranašumu ir sezonas Europoje buvo baigtas, o LKL finale kelią pastojo legendinis Arvydas Sabonis ir „Žalgiris“. Serija pralaimėta sausai – 0-4.
Visgi pozityvo buvo tiek daug, kad tuometinis klubo direktorius Jonas Vainauskas sužibusiam Lucasui pasiūlė naują penkerių metų 1,2 mln. JAV dolerių sutartį. Aaronas pirmaisiais metais Vilniuje gaudavo 50 tūkstančių, o čia buvo siūloma keturiskart daugiau. Vilnius pamilo Lucasą, o Lucasas – Vilnių.
„Aš buvau labai nustebintas, bet jaučiausi to vertas, nes dėl to sunkiai dirbau treniruotėse, investavau savo laiką į Lietuvą, jos kultūrą, mokiausi kalbą. Tai buvo penkerių metų sutartis. Po gero sezono su manimi susisiekė kelios NBA komandos, kvietė į peržiūras, tačiau tai sužinojęs Jonas Vainauskas užbėgo įvykiams už akių ir padėjo solidų kontraktą, kuriame buvo 300 tūkst. JAV dolerių išpirka į NBA ir punktas, kuriame parašyta, kad negaliu būti išsiųstas į kitą Europos komandą.
Aš pasirašiau ją, nes Vilniuje jaučiausi labai patogiai, norėjau čia praleisti visą karjerą“, – šiltais jausmais Vilniui su tinklalapiu BasketNews dalijosi legendinis „Lietuvos ryto“ legionierius.
Amerikietis padėjo parašą ant įspūdingos sutarties ir ruošėsi raškyti sparčiai sirpstančius titulus, tačiau kas vėliau jo laukė, gynėjas negalėjo susapnuoti net baisiausiame savo košmare.
Vasarą prieš 2004-2005 metų Europos taurės sezoną Vilniaus klube vyko permainos. Kęstutį Kemzūrą pakeitė serbiškos krepšinio mokyklos treneris Vlade Djurovičius, kuris iškart įvedė savo tvarką. Strategas nenorėjo dirbti su greitą žaidimo stilių propaguojančiu Lucasu, jis norėjo ramaus, tvarkingo ir paklusnaus įžaidėjo, kuriuo greitai tapo latvis. „Lietuvos rytas“ pasikvietė Robertą Štelmaherį.
Netrukus Lucasas patyrė dar vieną šoką. Dar vasarą sulaukęs didžiulio kontrakto, Lucasas išgirdo žodžius: „Esi siunčiamas į Izraelį.“ Ir taip vienas praėjusio sezono lyderių buvo išsiųstas į Rananos „Bnei Hasharon“ klubą. Amerikietis tikėjo, jog visa tai yra laikina ir patikėjęs Jono Vainausko žodžiais, jis išvyko į Izraelį.
„Djurovičiui nepatiko mano žaidimo stilius ir jie tą vasarą pasirašė sutartį su Štelmaheriu. Tai buvo trenerio pirkinys, akivaizdžiai davęs suprasti, kad daug nežaisiu, – apie tuometinę situaciją kalbėjo buvęs krepšininkas. – Mano nuomone, galėjome dalintis minutėmis ir dirbti kartu su Štelma, būčiau iš jo gavęs daug naudingų pamokų, kaip jaunas įžaidėjas. Jonas Vainauskas man sakė, kad metus tobulėsiu Izraelyje, „Lietuvos rytas“ man mokės kontrakte nurodytus pinigus ir po sezono sugrįšiu į Vilnių. Aš bandžiau kalbėtis, pasakojau apie atsidavimą klubui, miestui, išreiškiau norą pasilikti ir prisitaikyti prie Djurovičiaus stiliaus. Jonas nesutiko ir pasakė, kad mano „trumpa stažuotė“ Izraelyje man bus į naudą. Aš patikėjau ir išvykau. Neturėjau kito pasirinkimo, bet vis tiek jaučiausi išduotas.“
Kol Lucasas trynėsi Izraelyje, „Lietuvos rytas“ dominavo. Vilniečiai su Fredericku House'u priešakyje Europos taurėje skynė vieną pergalę po kitos, tačiau netikėtai 2005-ųjų sausio pabaigoje buvo atleistas Djurovičius. Akivaizdu, jog ne dėl rezultatų, nes komanda tuo metu laimėjo.
Suradęs naują trenerį Tomo Mahoričių, „Lietuvos rytas“ susigrąžino ir Lucasą. Amerikietis džiaugėsi sugrįžęs ir jau kurpė planus, kaip įsilies į čempionišku ritmu žygiavusią komandą bei padės jai laimėti. Tačiau nė velnio. Amerikiečio košmaras Vilniuje tęsėsi.
Tik sugrįžęs, mače su Klaipėdos „Neptūnu“ Lucasas susilaužė delnikaulį, o kai sugrįžo ant parketo, antruoju įžaidėju jau rungtyniavo iš Vilniaus „Sakalų“ pasiimtas Rolandas Jarutis. Po traumos atsigavęs Lucasas buvo užmirštas ant suolo, o čempioniškoje 2005-ųjų Europos taurės sudėtyje apskritai nefigūravo. Pasak buvusio „Lietuvos ryto“ legionieriaus, iš klubo pusės buvo daroma viskas, kad jis čia jaustųsi kuo nepatogiau.
„Kuomet laimėjome Europos taurę Šarlerua, aš sėdėjau ant suoliuko su komanda. Jaučiau, kad laimėsime, po finalinio švilpuko kartu su komanda švenčiau ant parketo. Vadovai pradėjo dalinti čempionų marškinėlius ir buriuotis bendrai nuotraukai. Staiga pamačiau, kad vienintelis negavau marškinėlių. Komandos draugai kvietė mane fotografuotis kartu, bet aš atsitraukiau, nenorėjau atrodyti išskirtinai. Buvo labai keistas ir nemalonus momentas.
Manau, kad Jonas Vainauskas norėjo, jog atrodyčiau kvailai ir jausčiausi nepatogiai. Po finalo jaučiau, kad iš jo pusės nesu laikomas lygiu krepšininku, lyginant su Europos taurę laimėjusiais žaidėjais. Jeigu aš nebuvau įtrauktas į komandos apdovanojimų ceremoniją, negavau marškinėlių, tai kodėl reikia mane skraidintis į Šarlerua? Akivaizdu, kad tai buvo mano atsikratymo plano dalis. Žinoma, aš nežaidžiau toje Europos taurės komandoje, nelaimėjau trofėjaus ir nenorėjau maudytis svetimoje šlovėje, bet aš gi to nepasirinkau. Norėjau žaisti, bet jie pasirinko Jarutį, kas irgi, mano nuomone, buvo daroma ne be reikalo. Su visa pagarba Rolandui, aš buvau geresnis žaidėjas“, – dėstė Lucasas.
Netrukus Lucaso etapas „Lietuvos ryte“ baigėsi. Vieną dieną esi visų geidžiamas rezultatyviausias ekipos žaidėjas su milžiniška sutartimi, o kitą – nereikalingas krepšininkas, paliktas už rotacijos brūkšnio. Tačiau tai, kaip baigėsi legendinio sostinės klubo amerikiečio etapas Vilniuje, sužinosite perskaitę išsamų tinklalapio BasketNews interviu.
– Aaronai, nepaisant 187 cm ūgio, visuomet garsėjote įspūdingais dėjimais. Kada pirmą kartą įdėjote į krepšį ir koks tuo metu buvo jūsų ūgis?
– Mano pirmas dėjimas buvo aštuntoje klasėje, o ūgis tuo metu buvo 170 centimetrų.
– Ar vis dar įdedate į krepšį?
– Ne (juokiasi). Paskutinį kartą įdėjau prieš dvejus metus, kas nėra blogai 40-ies vyrui, kurio ūgis yra 187 centimetrai. Treniruoju vaikus ir tuomet jie norėjo įsitikinti, ar vis dar galiu tai padaryti. Truputį skaudėjo kojas, bet įdėjau (šypsosi).
– Kas pasikeitė per tuos dvejus metus?
– Niekas, tiesiog psichologija. Man virš 40, tokiam senukui nepadoru dėlioti į krepšį (juokiasi). O jeigu rimtai, iki šiol žaidžiu krepšinį ir supratau, jog nebegaliu daryti dalykų, kuriuos išdarinėjau būdamas 20-ies. Gal ir įdėčiau, bet nenoriu savęs žaloti. Manau per savo karjerą fanams padovanojau ne vieną įspūdingą dėjimą. Nenoriu savęs prisiminti neįdedančio į krepšį. Reikia žinoti, kada nustoti. Dabar judu kaip Arvydas Sabonis savo paskutinį sezoną. Lėtai, bet užtikrintai.
– Koks dėjimas per karjerą įsiminė labiausiai?
– Žaidžiant prieš „Žalgirį“ 2004-ųjų LKL finale. Pagavau kamuolį po netaiklaus metimo ore ir sugrūdau jį per Arvydą Sabonį. Ne kiekvienas gali tuo pasigirti, o man šitas epizodas iki šiol stovi atmintyje.
– 2003-aisiais laimėjote LKL dėjimų konkursą. Ar atsimenate, kokius dėjimus demonstravote?
– Prisimenu beveik visus savo dėjimus, atliktus tą vakarą. „Oro karaliaus“ konkursas (kalba lietuviškai). Vieno dėjimo, kurį treniravausi, man nepavyko atlikti. Bandžiau užsimesti kamuolį, jį pagauti ir įdėti prasikišus tarp kojų. Tą vakarą man pritrūko milimetrų. Visus kitus atlikau puikiai. Nors žvaigždžių diena vyko Kaune, visi mane palaikė ir su nuostaba stebėjo mano dėjimus. Tuo metu nebuvo socialinės medijos, internetas taip pat nebuvo toks populiarus, todėl mažai lietuvių buvo matę tokį žemą krepšininką, lengvai dedantį į krepšį. Jie tuo žavėjosi.
– Aaronai, kuo užsiimate šiuo metu?
– Dabar dirbu konsultantu ir treneriu Ričlando vidurinėje mokykloje. Esu aktyvus, mokau vaikus žaisti krepšinį. Labai mėgaujuosi tuo, ką darau. Po karjeros pabaigos negaliu norėti geresnio darbo.
– Grįžkime į jūsų karjeros pradžią. 2002-aisiais baigėte Pietų Karolinos universitetą. Ar buvo minčių apie NBA?
– Tai buvo mano tikslas, bet manau, jog mano NCAA karjera nebuvo tokia gera, kokios norėjau. Buvau vėlesnės brandos ir atsiskleidžiau tik vėliau – Vilniuje. Tik „Lietuvos ryte“ gavau pirmąją progą žaisti krepšinį, kuris atskleidžia mano charakteristikas. Aš tikėjausi galimybės išbandyti save NBA klube, tačiau jos negavau ir užsidariau salėje. Vieną dieną susisiekiau su Marijono Petravičiaus pirmuoju treneriu Stepu Kairiu, kuris tapo mano agentu. Jis pasiūlė man atvykti į Lietuvą ir išbandyti savo jėgas peržiūrose. Nedvejodamas sutikau ir visa kita tapo istorija.
– Kaip susipažinote su Petravičiumi?
– Jis ir Chuckas Eidsonas taip pat žaidė Pietų Karolinos universitete kartu su manimi. Marijonas iki šiol yra geras mano draugas. Prieš kelerius metus Pietų Karolinos krepšininkai pateko į NCAA finalo ketvertą ir ten nuvykęs turėjau progą pasimatyti su Marijonu bei Chucku. Buvo smagu prisiminti senus laikus. Taip pat palaikau ryšį su Lietuvoje žaidusiu Antonio Grantu, jis irgi žaidė kartu su mumis komandoje. Todėl dar prieš atvykstant į „Lietuvos rytą“ turėjau daug lietuviškų sąsajų. Tiesą sakant, kuomet žaidžiau Vilniuje, po pirmojo mano sezono jie baigė universitetą, nes buvo metais už mane jaunesni. Aš įkalbinėjau Joną Vainauską, kad Chuckas ir Marijonas jau 2002-aisiais žaistų „Lietuvos ryte“. Aišku, jie dar buvo labai jauni ir planas nepavyko, bet kaip rodo istorija, vėliau jie tapo „Lietuvos ryto“ legendomis.
– Kaip ir minėjote, į „Lietuvos rytą“ atvykote su negarantuotu kontraktu. Kas privertė klubo vadovus jus išsaugoti?
– Geras klausimas. Turėtumėte jį užduoti Jonui Kazlauskui ir Jonui Vainauskui. Nežinau, kodėl jie mane išsaugojo. Galbūt todėl, nes dirbau sunkiai, buvau jaunas ir tuo metu labai pigus. Iki šiol esu dėkingas už galimybę.
– Koks buvo jūsų pirmasis kontraktas su „Lietuvos rytu“?
– Juokingas. Pasirašiau trejų metų sutartį, o pirmaisiais savo metais Vilniuje uždirbau 50 tūkstančių JAV dolerių (šypsosi). Tuo metu man tai buvo geri pinigai. Tik vėliau supratau, kiek uždirba kiti mano komandos draugai – Ramūnas Šiškauskas, Dickey Simpkinsas ar Arvydas Macijauskas. Iš pradžių nesuvokiau, koks tai aukštas lygis, bet vėliau jokių klausimų nekilo ir tokio amžiaus man pinigai nerūpėjo.
– Kokį įspūdį paliko tuometinis Vilnius?
– Labai skyrėsi nuo Pietų Karolinos. Vilniuje buvo daug šalčiau, bet šis miestas atitiko mano gyvenimo būdą. Čia ramu, o tuo metu man reikėjo tik kamuolio ir arenos, kur galėčiau jį mėtyti. Vaikiausi savo svajonės, man nelabai rūpėjo, kas dedasi mieste, bet vėliau įsimylėjau Vilnių. Negalėjau prašyti geresnės vietos savo profesionalo karjeros pradžiai nei Vilnius. Sostinė buvo gana didelis miestas mėgautis gyvenimu, bet ne per didelis, kad atitrauktų mano dėmesį nuo krepšinio. Esu dėkingas už galimybę čia žaisti.
– Ar atsimenate, kokia tuo metu buvo LKL lyga? Žaidimo sąlygos, arenos?
– Žaisdamas aukščiausiame NCAA divizione aš mačiau daug gerų arenų, kiekvienas universitetas turėjo puikias sąlygas, į rungtynes skraidėme lėktuvais. Lietuvoje viskas buvo kitaip. Kuomet atvykau į Vilnių, net „Lietuvos rytas“ žaidė senutėlėje salėje, bet man, vaikiui iš Grynvilio, tai problemų nesukėlė. Užaugau žaisdamas lauko aikštelėse prastuose rajonuose. Man niekada nerūpėjo, kur aš žaidžiau, aš tiesiog norėjau laimėti. Nors ir lauke, aš buvau pasiruošęs varžytis.
Kalbant apie lygį, Lietuvoje žaidė geros komandos, bet aukščiausias lygis būdavo „Lietuvos ryto“ treniruotėse. Žaidžiau su tokiais vyrukais kaip Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Robertas Javtokas, Dickey Simpkinsas, Steve‘as Woodberry, Tyrone‘as Nesby, Frederickas House‘as. Iš jų daug išmokau per treniruotes, kurios buvo beprotiško intensyvumo. Aišku, mačai su „Žalgiriu“ taip pat buvo įspūdingi, bet tai ne LKL lygis. „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ buvo keliomis galvomis aukščiau, o vėliau sekė kiti klubai.
– Į „Lietuvos rytą“ atvykote po vilniečiams čempionišku tapusio 2001-2002 m. sezono. Ar atsimenate keltus lūkesčius?
– Kai atvykau čia, nežinojau klubo istorijos ir čia esančio krepšinio lygio. Pirmojo sezono metu buvau visiškai žalias ir nežinojau lūkesčių. Bet man tai buvo pati geriausia įmanoma situacija, nes žaidžiau šalyje, kuri labai myli krepšinį. Antroje sezono pusėje supratau, ko yra tikimasi iš komandos, nes intensyvumo lygis žaidžiant prieš „Žalgirį“ buvo neįtikėtinas. Tai buvo karas, kurį ir viena, ir kita komanda bandė laimėti. Lietuviai greitai perdavė man tą dvasią ir sezono pabaigoje žaisdamas prieš kauniečius įjungdavau kitą pavarą. Žinant tuometinę valdžią, kiekvienos tavo rungtynės galėjo būti paskutinės, turėjai gerai žaisti prieš visas komandas. Turėjau puikų pirmąjį trenerį Kazlauską, kuris greitai išmokė, koks čia svarbus krepšinis.
– Kokia tuo metu buvo „Lietuvos ryto“ komanda? Koks buvo jos veidas?
– Mes ilgai bandėme suprasti. Iki tol, kol jūs išvardinote žaidėjus, aš neįvertinau, kokia tai talentinga buvo komanda. Nors ir nelaimėjome titulų, buvome labai labai jauni ir labai labai talentingi. Vyriausias komandos žaidėjas Andrius Šležas buvo 28 metų amžiaus ir jį tuo metu laikėme komandos veteranu (juokiasi). Mano nuomone, tuometinė „Lietuvos ryto“ komanda yra talentingiausia, kokią Vilnius yra turėjęs. Jeigu būtume išlikę kartu ir išlaikę Kazlauską dar 3-4 metams, komanda būtų padariusi nuostabių dalykų bei laimėjusi daug titulų. Tačiau viską sukniso vadovybė. Viskas keitėsi taip greitai ir taip kardinaliai – treneriai, žaidėjai, buvo daromas spaudimas, nes jeigu pralaimėdavome kelias rungtynes, iškart galėdavome laukti permainų. Visuomet jauteisi pakeičiamas, o to sėkmingame klube negali būti.
– Su kuriuo buvusiu „Lietuvos ryto“ žaidėju turėjote stipriausią ryšį?
– Su Mindaugu Lukauskiu. Bendraujame su juo iki šiol ir neseniai jis atsiuntė savo marškinėlius. Karjerą baigiau prieš 14 metų ir esu už jį jaunesnis, o jis vis dar žaidžia. Išprotėjęs senukas, jam dabar turbūt 80 metų (šypsosi). Bet nesu nustebęs, kad jis tęsia karjerą, nes jau mūsų laikais „Lietuvos ryte“ Minda labai sunkiai dirbdavo. Keista jį matyti aikštelėje, bet džiaugiuosi už jį.
Taip pat dažnai pasikalbu su Woodberry. Per socialines medijas seku nemažai buvusių komandos draugų ir apsikeičiame žinutėmis. Neseniai susirašėme su Simu Jasaičiu. Steponas Babrauskas taip pat yra vienas mano mėgstamiausių komandos draugų. Stepas yra atsakingas už mano lietuvių kalbos žinias, jis mane privertė išmokti šią kalbą. Babrauskas buvo labai linksmas vyrukas ir tuo metu labai jaunas, bet išmokė mane daug kultūrinių dalykų, kaip būti lietuviu.
Man buvo labai svarbu išmoki lietuvių kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, nes ši vieta man labai patiko. Man buvo gera čia gyventi. Norėjau baigti karjerą „Lietuvos ryte“ ir nugyventi čia daug metų. Aš investavau savo laiką į Lietuvą, nenorėjau būti tipiniu legionieriumi, kuris tiesiog atvažiuoja užsidirbti pinigų ir išvažiuoja nieko nepamatęs. Nė vienam klubui ir nė vienai šaliai aš nebuvau atsidavęs taip, kaip „Lietuvos rytui“ ir Lietuvai. Esu žaidęs Izraelyje, Prancūzijoje ir Ukrainoje, bet mano mintys visuomet buvo su „Lietuvos rytu“. Čia buvo mano namai, tik labai gaila, kad istorija nesibaigė gražiai. Man iki šiol labai skaudu, kokiomis aplinkybėmis turėjau išvykti.
– Koks buvo treneris Jonas Kazlauskas?
– Jis man labai priminė mano trenerį Pietų Karolinos universitete. Jonas padarė didžiausią įtaką mano krepšinio karjerai. Jis mane pravedė pro sunkų pirmąjį sezoną Vilniuje ir davė pasitikėjimo avansu. Kazlauskas yra griežtas treneris, su juo nėra lengva, bet jis visuomet suteikdavo man pasitikėjimo ir stūmė į aukštesnį lygį. Antrasis mano sezonas Vilniuje buvo geriausias man asmeniškai ir Jonas yra didžiulė to dalis. Man labai patiko jo treniravimo stilius ir esu jam be galo dėkingas. Jis padarė man didelę įtaką ne tik kaip žaidėjui, bet ir kaip treneriui. Mano treniravimo stilius yra panašus į Kazlausko.
– Tuo metu „Lietuvos rytas“ buvo itin pajėgi komanda. Kaip manote, kodėl nepavyko laimėti nė vieno titulo, išskyrus 2005-ųjų Europos taurę?
– Aš manau, kad dėl patirties. Mes jos neturėjome, buvome labai jauni ir nepatyrę. Neturėjome tiek kovų, kiek jų turėjo „Žalgirio“ krepšininkai. Mes rėmėmės jaunimu, o jie savo komandoje turėjo patyrusius krepšininkus – Sabonį, Dainių Šalengą, Edą Cotą, Ainarą Bagatskį. Nežinojome, kaip laimėti, o mūsų veteranas Andrius Šležas nebuvo lyderis, kuris anksčiau vedė komandą į priekį, jis kildavo nuo suolo.
Kai esi labai jaunas ir žaidi prieš patyrusius profesionalus, tai visai kito lygio iššūkis. Jeigu 2003-2004 metų sezone būtume peržengę Europos taurės ketvirtfinalį, kuriame žaidėme prieš labai talentingą Jeruzalės „Hapoel“ ekipą, būtume nuėję labai toli. Tai buvo žiauriai stipri komanda su Willu Solomonu ir Kelly McCarty bei mums namuose pritrūko kelių taškų. Jeigu būtume išlaikę tą pačią sudėtį ir kitam sezonui, esu garantuotas, kad galėjome laimėti ne tik Europos taurę, bet ir LKL. Žinoma, kitą sezoną „Lietuvos rytas“ triumfavo Europoje, bet su kita komanda, kurioje jau buvo patyrusių veteranų kaip Gintaras Einikis, Tyrone‘as Nesby, Frederickas House‘as, ar Roberts Štelmahers. Iki tol mes buvome labai jauni, todėl ir nepavyko kažko pasiekti Europoje, ar įveikti „Žalgirio“ su Saboniu.
– Kuriame sezone buvote arčiausiai LKL titulo?
– Tai buvo 2002-2003 m. Jautėme, kad po kovų Eurolygoje „Žalgiris“ yra pavargęs. Tai buvo pirmasis finalo mačas ir turėjome namų pranašumą. Žaidėme gerai ir jautėmė, jog galime įveikti „Žalgirį“. Rungtynių pabaigoje panaikinome deficitą ir atrodė, kad per pratęsimą juos perlaušime, tačiau atsitiko Edo Cotos ir Mindaugo Timinsko stebuklas. Timinskas pagavo kamuolį, mestą per visą aikštelę, ir likus 0,3 sekundėms išmetė jį į krepšį. Visa kita – istorija, kuri naudinga ne mums. Manau, kad šios rungtynės pakeitė visą serijos eigą.
– Kuris epizodas prieš „Žalgirį“ iki šiol skaudesnis? Cotos perdavimas Timinskui, ar jūsų prarastas kamuolys lygioje vietoje, kuris lemiamu metu esant lygiam atsimušė nuo kojos?
– Manau, kad Cotos perdavimas Timinskui, nes jis mums labai daug lėmė finalo serijoje. Tai buvo labai sudėtingas perdavimas, kurį mes turėjome perimti, o Timinskas išmetė beveik laisvą metimą. Mano klaida lemiamoje atakoje, kuomet atmušiau kamuolį į koją, buvo skaudi, bet tai nutinka daug kam, o tokius perdavimus per visą aikštelę pamatysi retai.
– Nuo trečiojo sezono dalykai pasidarė dar įdomesni. Jonas Vainauskas atėjo su nauja 1,2 mln. JAV dolerių vertės sutartimi. Ar atsimenate sutarties sąlygas ir ar buvote nustebintas tokiu dosnumu?
– Aš buvau labai nustebintas, bet jaučiausi to vertas, nes dėl to sunkiai dirbau treniruotėse, investavau savo laiką į Lietuvą, jos kultūrą, mokiausi kalbą. Tai buvo penkerių metų sutartis. Po gero sezono su manimi susisiekė kelios NBA komandos, kvietė į peržiūras, tačiau tai sužinojęs Jonas Vainauskas užbėgo įvykiams už akių ir padėjo solidų kontraktą, kuriame buvo buvo 300 tūkst. JAV dolerių išpirka į NBA ir punktas, kuriame parašyta, kad negaliu būti išsiųstas į kitą Europos komandą. Aš pasirašiau ją, nes Vilniuje jaučiausi labai patogiai, norėjau čia praleisti visą karjerą.
Viskas klostėsi gerai, tačiau tuomet išėjo Kazlauskas, o po sezono – ir Kęstutis Kemzūra. 2004-ųjų vasarą į „Lietuvos rytą“ atvyko Vlade Djurovičius, kuriam aš iškart nepatikau. Jis nenorėjo, kad būčiau pagrindinis įžaidėjas, o Vainauskas, lyg užmiršęs mano sutartį ir gražius žodžius, kuriuos man sakė, pradėjo daryti pakeitimus. Buvau girdėjęs apie Joną Vainauską ir anksčiau, tačiau nekreipiau dėmesio, kol neprasidėjo keisti dalykai. Sezono pradžioje mane išsiuntė į Izraelį. Buvau šokiruotas.
– Kaip Vainauskas sugebėjo jus paskolinti, nors jūsų kontrakte buvo sąlyga išvykti tik į NBA?
– Buvau jaunas, tuo metu nežinojau visų detalių. Manau, kad mano agentas Stepas Kairys taip pat jautė didžiulį spaudimą iš „Lietuvos ryto“ ir nenorėjo maišytis jų kelyje, todėl sutiko šiek tiek apeiti sutarties nuostatas ir paskolinti mane Izraelio ekipai. Man nebuvo smagu žaisti ne „Lietuvos ryte“, bet galvojau, kad bent jau gausiu savo pinigus. Aš buvau garantuotas, kad taip nutiks, juk tai buvo įrašyta mano sutartyje. Tuo metu norėjau daryti tai, kas geriausia komandai, o jeigu komandai geriausia be manęs – tebūnie. Todėl ir išvykau.
– Koks buvo tas laikotarpis Izraelyje?
– Manau, kad nepriėmiau to etapo taip rimtai, kaip turėjau. Tel Avivas yra labai smagi vieta gyventi, ten gera žaisti, bet aš jaučiau, kad tiesiog stūmiau laiką ir norėjau sugrįžti į Vilnių. Izraelyje gerai praleidau laiką, turėjau puikių komandos draugų, bet viena akimi sekiau, kaip sekėsi „Lietuvos rytui“.
– Izraelyje žaidėte iki 2005-ųjų vasario, tačiau tuomet jus netikėtai panoro susigrąžinti „Lietuvos rytas“. Kaip viskas vyko?
– Visų pirma, Djurovičius buvo atleistas dėl kažkokio konflikto su Jono Vainausko aplinka, bet aš buvau sujaudintas galimybe grįžti, norėjau vėl būti komandos dalimi, įsilieti į naują grupę ir pasiekti tą lygį, kuriame žaidžiau prieš tai. Atvykęs pamačiau jau susilipdžiusią komandą – Frederickas House‘as buvo pagrindinis žaidėjas, vėliau atvyko Tyrone‘as Nesby, jie buvo lyderiai ir su tuo problemų neturėjau. Tik grįžęs rungtynėse su „Neptūnu“ susilaužiau delnikaulį ir iškritau dviem mėnesiams. Kaip tik tuomet „Lietuvos rytas“ pradėjo lemiamą žygį link Europos taurės.
Aš galėjau žaisti Europos taurėje, jie mane vežėsi į išvykas, dalyvavau treniruotėse, tačiau niekada manęs neįtraukė į sudėti ir teoriškai šiame turnyre aš neegzistavau. Vietoje manęs jie kažkodėl pasirašė sutartį su Rolandu Jaručiu, kuris tikrai nebuvo geresnis žaidėjas už mane. Nežinau, kodėl jie taip padarė, bet tai nebuvo gražu. Labai keista situacija, komanda laimi Europoje, tačiau tu esi jos dalimi tik LKL rungtynėse. Atrodo, jog turėtum džiaugtis tomis pergalėmis Europos taurėje, bet tavęs nelaiko čempioniškos komandos dalimi. Labai keista.
– Koks apskritai buvo jūsų vaidmuo 2004-2005 m. „Lietuvos ryte“?
– Nežinau, tik sugrįžęs norėjau vėl įsilieti į kolektyvą bei tapti Roberto Štelmaherio pamaina. Aš manau, kad su Fredu House‘u būtume labai gerai atrodę, jeigu man būtų suteikta galimybė žaisti. Buvo labai keistas laikas. Aš jaučiau, kad manęs toje komandoje nenorėjo ir nežinau, kodėl jie mane susigrąžino.
– Viename interviu minėjote, jog buvote atskirtas nuo čempioniškos Europos taurės komandos. Kaip atrodė ta atskirtis?
– Kaip ir minėjau, buvo labai keista. Kuomet laimėjome Europos taurę Šarlerua, aš sėdėjau ant suoliuko su komanda. Jaučiau, kad laimėsime ir po finalinio švilpuko kartu su komanda švenčiau ant parketo. Vadovai pradėjo dalinti čempionų marškinėlius ir buriuotis bendrai nuotraukai. Staiga pamačiau, kad vienintelis negavau marškinėlių. Komandos draugai kvietė mane fotografuotis kartu, bet aš atsitraukiau, nenorėjau atrodyti išskirtinai. Buvo labai keistas ir nemalonus momentas. Manau, kad Jonas Vainauskas norėjo, jog atrodyčiau kvailai ir jausčiausi nepatogiai. Po finalo jaučiau, kad iš jo pusės nesu laikomas lygiu krepšininku, lyginant su Europos taurę laimėjusiais žaidėjais. Jeigu aš nebuvau įtrauktas į komandos apdovanojimų ceremoniją, negavau marškinėlių, tai kodėl reikia mane skraidintis į Šarlerua? Akivaizdu, kad tai buvo mano atsikratymo plano dalis. Žinoma, aš nežaidžiau toje Europos taurės komandoje, nelaimėjau trofėjaus ir nenorėjau maudytis svetimoje šlovėje, bet aš gi to nepasirinkau. Norėjau žaisti, bet jie pasirinko Jarutį, kas irgi, mano nuomone, buvo daroma ne be reikalo. Su visa pagarba Rolandui, aš buvau geresnis žaidėjas.
– Ką turite omenyje sakydamas „daroma ne be reikalo“?
– Na, čia ganėtinai akivaizdu, kad vadovybė darė viską, kad galėtų manimi atsikratyti. Statė į nepatogias situacijas, neleido žaisti, vietoje manęs ėmė kitus žaidėjus, nors prieš tai buvau svarbus krepšininkas ir pasirašiau solidžią sutartį. Tai buvo provokacijos, jie norėjo, kad pats pažeisčiau kontrakto sąlygas, išeičiau ir jiems nereikėtų nieko mokėti.
– Visgi LKL finale žaidėte. Kodėl treneris Tomo Mahoričius metė jus į aikštelę?
– Nežinau. Nepavadinčiau to žaidimu. LKL finale viso labo sužaidžiau vienerias rungtynes ir man atrodo, kad aikštelėje praleidau kelias minutes. Mahoričius nežinojo, koks aš esu žaidėjas, per visą tą chaosą jis tiesiog nebeturėjo laiko įsigilinti, o vadovybė tikrai jam nepadėjo manęs pažinti. LKL finale į aikštelę buvau mestas be jokios priežasties. Iki šiol negaliu atsakyti į tam tikrus klausimus.
– Ar tiesa, jog laimėjusi Europos taurę, komanda atsipalaidavo, ir dėl to sausai 0-4 pralaimėjo LKL finalą „Žalgiriui“?
– Taip, tai buvo pagrindinė priežastis. Kažkam atrodė, kad sezonas jau baigėsi, bet dar laukė LKL atkrintamosios ir principinis finalas su „Žalgiriu“. Į seriją komanda atėjo ne tokia susikaupusi, kokia buvo Europos taurėje. Aš asmeniškai degiau noru žaisti ir laimėti titulą, nes jaučiau, kad tai yra mano paskutinis šansas. Giliai viduje žinojau, kad vienu ar kitu būdu manimi atsikratys ir norėjau trinktelėti durimis, tačiau realaus šanso negavau. Vieną kartą jau stovėjau ant parketo ir mačiau į viršų keliamą taurę, prie kurios neprisidėjau. Labai norėjau po tų nesėkmingų metų prieš „Žalgirį“ pagaliau jį nugalėti. Tačiau taip neįvyko, „Žalgiris“ tame finale mus tiesiog suvalgė, su tokia koncentracija mes buvome bejėgiai kažką padaryti. Žiūrint į talentą, mes galėjome laimėti tą seriją, bet kai reikėjo žaisti, daugelis savo galvose kartojo Europos taurės šventimo ceremoniją.
– Jonas Vainauskas viename interviu yra minėjęs, jog vienam komandos lyderių Nesby labiau rūpėjo ne 2005-ųjų LKL finalas, o muzika. Ar čia yra tiesos?
– Tuo metu Tyrone‘as Lietuvoje pradėjo savo muzikinę karjerą, išleido albumą. Jautėsi, kad jis šiek tiek blaškosi tarp muzikos ir krepšinio, bet tai nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl mes pralaimėjome. Nesusikoncentravęs buvo ne tik Tyrone‘as, bet ir kiti žaidėjai.
– Gegužę sutartis tarp jūsų ir „Lietuvos ryto“ buvo nutraukta abipusiu susitarimu. Kas slypi už „abipusio susitarimo“?
– Tai nebuvo abipusis susitarimas. Visiškai nieko abipusio (juokiasi). Jie visaip kaip rodė, kad manęs nebenori ir vieną dieną pasikvietė susitarti dėl sutarties nutraukimo. Aš neturėjau kito pasirinkimo, jie man pasiūlė kuklią kompensaciją, kad dingčiau iš čia. Aš norėjau išsiaiškinti visas problemas ir toliau dirbti kartu, tačiau jeigu galima taip pasakyti, Jonas Vainauskas tuomet nemąstė blaiviai (šypsosi). Tai nebuvo abipusis susitarimas. Kuomet atvykau į Vilnių, norėjau čia žaisti kuo ilgiau, o lūkesčiai čia likti ilgam dar labiau išaugo tuomet, kai gavau penkerių metų kontraktą. Visgi taip nenutiko, neturėjau kito pasirinkimo, kaip nutraukti sutartį. Nenorėjau kęsti tokios kančios, kurią patyriau 2004-2005 m. sezone.
– Tinklalapiui BasketNews esate minėjęs, jog iš 1,2 mln. JAV dolerių sumos gavote vos 30 tūkstančių. Ar tai tiesa?
– Kiek pamenu, gavau truputį daugiau, tačiau lyginant su visa kontrakto suma, tie pinigai yra juokingi. Už 2004-2005 m. sezoną turėjau gauti apie 200 tūkstančių JAV dolerių, tačiau pažadai liko pažadais. Kai tik išvykau į Izraelį, jie nustojo man mokėti. Tas kontraktas liko gražia iliuzija. Beveik visą sezoną žaidžiau be atlyginimo.
– Kodėl nesikreipėte į teismą?
– Nesitikėjau, kad galiu laimėti. Prieš tai darydamas pasikalbėjau su keliais amerikiečiais, panašiai nudegusiais Europoje ir jie man pasakė, kad teisminis procesas man kainuos daugiau laiko ir pinigų, nei yra vertas mano kontraktas. Tuo atveju pasirinkau pasiimti tai, ką jie duoda, ir dingti. Milijonas dolerių yra dideli pinigai, o kovoje dėl didelių pinigų taip pat reikia didelių pinigų. Nenorėjau rizikuoti, todėl atsitraukiau. Mano agentas Stepas Kairys dėl tam tikrų interesų, kurių aš iki šiol nežinau, taip pat man siūlė nesivelti ir palikti „Lietuvos rytą“ ramybėje. Jis tiesiog pasiūlė pasiimti tai, ką duoda. Akivaizdu, jog klubas turėjo daug galios ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Nemanau, kad iš Stepo gavau geriausią patarimą, kaip reikia kovoti tokiose situacijose.
– Koks vienas epizodas gali apibūdinti tuometinį klubo vadybos neprofesionalumą?
– Visas epizodas, apie kurį kalbėjome. Vykimas į Izraelį, grįžimas atgal, manęs neįtraukimas į čempionišką komandą, spaudimas įvairiais būdais palikti Vilnių ir pinigų neišmokėjimas. Tas sezonas turėjo milžiniškos įtakos tolimesnei mano karjerai. Pirmieji dveji metai Vilniuje buvo nuostabūs, tačiau vėliau viskas tapo labai šlykštu. Po to mano karjera nuėjo žemyn ir baigiau ją po dvejų metų.
– Kiek skaudu buvo palikti Vilnių?
– Aš buvau labai piktas ilgą laiką. Jie man nė nesuteikė šanso parodyti, kad esu vertas to kontrakto. Po pasirašymo „Lietuvos ryte“ sužaidžiau gal 10 rungtynių, kur mane išleido kelioms minutėms. Nebuvau blogas komandos draugas, nekėliau jokių problemų, nevėlavau į treniruotes ir dirbau labai sunkiai. Pirmuosius du sezonus buvau fanų numylėtinis ir žaidžiau starto penkete, klausiausi kiekvieno trenerio Kazlausko nurodymo. Buvau piktas, nes nesupratau, kodėl manimi atsikratė ir dar nemokėjo pinigų. Turbūt taip buvo elgiamasi su žmonėmis, kuriems rūpėjo klubas. Negana to, dėl „Lietuvos ryto“ praleidau progą išbandyti save NBA.
– Po „Lietuvos ryto“ žaidėte vos du sezonus ir baigėte karjerą būdamas 27-erių. Kodėl?
– Po to įvykio su „Lietuvos rytu“ aš nebepasitikėjau niekuo Europoje. Visose komandose, kuriose žaidžiau vėliau, koncentravausi ne į krepšinį, o į tai, ar man išmokės mano pinigus. Tai buvo lyg išgyvenimas. Dabar žaidėjų kontraktai yra itin apsaugoti, viskas yra sklandu, švaru. Tuo metu komandos pelnydavosi iš įstatyminių spragų ir žaidėjus palikdavo ant ledo. Būdavo keista kovoti dėl savo pinigų, kuriuos pats uždirbai. Buvau pavargęs ir psichologiškai paveiktas po to keisto sezono Vilniuje. Jaučiausi labai įskaudintas ir nebegalėjau atiduoti savęs kitai komandai. Nesu patenkintas tuo, kaip užsibaigė mano karjera, nes po jos ilgai žaidžiau neprofesionaliai. Galiu žaisti net ir dabar. Šiuo metu džiaugiuosi galimybe žaisti, nes nėra jokio verslo, jokių pinigų, tiesiog krepšinis. Žaidi ir mėgaujiesi.
– Ar gailitės taip anksti užbaigęs karjerą?
– Taip ir ne. Taip, nes galėjau žaisti dar 10 metų ir net nesulaukiau savo piko. Vilniuje buvau jaunas ir mokiausi. Ne, nes ankstyva karjeros pabaiga man anksti suteikė antrą gyvenimą, progą pradėti iš naujo. Karjerą baigiau 27-erių, todėl vis dar buvau jaunas, imlus ir greitai tapau treneriu. Treniravau daug vaikų, kurie vėliau išvyko žaisti į NCAA, kiekvienais metais vykstame į Europą, kur rengiame stovyklas. Baigęs karjerą pradėjau naują etapą, kurio metu vėl galėjau mėgautis krepšiniu.
– Esate minėjęs, jog darysite viską, kad kiti amerikiečiai nežaistų „Lietuvos ryte“. Ar teko kalbėtis su žaidėjais, kurie svarstė galimybę žaisti Vilniuje?
– Esu davęs patarimų amerikiečiams, bet ne tiems, kurie vyko į Vilnių, o tiems, kurie norėjo išbandyti savo jėgas Europoje. Esu rodęs savo sutartį kitiems žaidėjams, iki šiol turiu išsisaugojęs jos kopiją, pasirašyta Jono ir manęs. Ji nebegalioja, tai nebėra realūs pinigai, todėl rodau tai jauniems krepšininkams kaip pavyzdį, kad Europoje komandą reikia rinktis labai atsargiai. Pasakoju jiems, kad net jeigu tu ir pasirašai sutartį, patiki žmonėmis, kurie tau ją pasiūlė, vis tiek gali būti apgautas.
– Kaip bendrai vertinate savo etapą Vilniuje?
– Kaip žaidėjas, turėjau pakilimų ir nuosmukių. Vieną dieną buvau LKL dėjimų konkurso čempionas ir vienas mėgstamiausių krepšininkų Lietuvoje, kitą niekam manęs nebereikėjo ir buvau atskirtas nuo komandos, o žaisti gaudavau tik prieš LKL dugno komandas. Visi klausė, kas tuo metu vyksta, niekas nesuprato, kodėl mane šitaip nurašė. Vertinant bendrai, aš pasimokiau iš tokios patirties, ji buvo skaudi, bet dėl to gyvenime nesulūžau, o užsiauginau storesnę odą. Džiaugiuosi čia atvykęs ir labai myliu Vilnių. Mano planas yra čia sugrįžti ir apsilankyti komandos rungtynėse. Norėčiau čia pabūti, nuvykti pavalgyti į „Čili picą“, jeigu ji dar egzistuoja, išgerti bokalą „Švyturio“ alaus ir prisiminti senus laikus, nes man čia labai patiko. Norėjau baigti karjerą „Lietuvos ryte“ ir gyventi Lietuvoje.
– Papasakokite jaunesniems fanams, koks buvo jūsų žaidimo stilius?
– Visuomet stengiausi iš visų jėgų iki pat paskutinės rungtynių sekundės ir tai darant maksimaliai išnaudoti savo geriausias savybes. Kartais mano kojos būdavo tarsi pašautos, sunkiai galėdavau paeiti, negalėdavau net lanko pasiekti, bet reikėjo žaisti ir aš žaidžiau. Nors ir kartais būdavau pervargęs, adrenalinas į kojas paduodavo papildomų jėgų ir kiekvieną kartą norėjau sugrūsti kamuolį į krepšį, nesvarbu, kokia būdavo savijauta. Atidaviau viską, ką turėjau.
– Kokios rungtynės labiausiai įsiminė žaidžiant Lietuvoje?
– Mano pirmasis mačas Vilniuje ir Europos taurės ketvirtfinalio rungtynės prieš Jeruzalės „Hapoel“. Atsimenu, jog jų pabaigoje pataikiau tris paeiliui tritaškius ir bandžiau ištraukti komandą į pusfinalį, tačiau pritrūko kelių taškų, kad santykis būtų mūsų pusėje. Tos rungtynės išsiskiria ne vien dėl kažkokio asmeninio pasirodymo, o todėl, nes žaidėme labai kietai ir stūmėme save iki pat galimybių ribos. Buvome tokie atsidavę ir taip norėjome laimėti, kad visi darė viską, kad laimėtume. Buvome super jauni, talentingi ir be galo vieningi. Ta 2003-2004 m. komanda buvo geriausia, kurioje teko žaisti. Praleidome daug smagaus laiko.
– Kuris tuometinio „Lietuvos ryto“ žaidėjas buvo talentingiausias?
– Macas buvo tas žaidėjas. Jo žaidimas tuo metu buvo toks pažengęs, tarsi aplenkęs laiką. Tai, ką dabar matote NBA iš Stepho Curry ir kitų, Macas darė 2003-aisiais, būdamas 23 metų amžiaus. Eurostepas, tolimi tritaškiai, tobula vaidyba. Jo sugebėjimas elitiniu lygiu atakuoti krepšį taip pat padarė mane geresniu metiku. Treniruotės buvo velniškai sunkios ir ne kartą teko vaikytis Macą aikštelėje, stumdytis su juo, provokuoti. Macas turėjo žudiko mentalitetą, jam patiko, kuomet „Žalgirio“ fanai prieš jį švilpė. Jis juos dar labiau kurstė ir tuo mėgavosi. Tikras beprotis. Macas gimė per anksti, nes jeigu jis žaistų dabar, tikrai būtų elitinis NBA metikas, galbūt net žvaigždė. Tuo metu komandos remdavosi aukštaūgiais, žaidimas buvo senoviškas, dabar visi meta tritaškius, todėl Macui būtų rojus.
– Ar prisimenate kokią nors neeilinę, dar nepapasakotą istoriją iš laikų „Lietuvos ryte“?
– Vienas iš mane nustebinusių dalykų buvo tas, kad Mindaugas Lukauskis ir Dickey Simpkinsas gerdavo viskį, sumaišytą su kava. Buvo labai keista matyti tokią kombinaciją (juokiasi).
– Kuris iš žaidėjų buvo juokingiausias?
– Be jokių klausimų – Stepas. Man buvo juokinga, kaip jis gyveno ir save pateikė. Juokdavomės, kuomet Babrauskas, prisižiūrėjęs amerikietiškų filmų, prieidavo prie mūsų su Dickey ir sakydavo: „Yo, what‘s up my man?“ Jis visuomet prie mūsų vartodavo kliše tapusį juodaodžių žargoną, kurį turbūt pamatydavo per filmus, repo vaizdo įrašus. Mes taip nekalbėjome, todėl buvo labai juokinga. Tai šiek tiek rasistiška, bet mes supratome, kad Stepas nenorėjo nieko blogo, tiesiog stengėsi mus prajuokinti. Jis buvo labai jaunas, 19-20 metų amžiaus. Iš Stepo išmokau daug lietuviškų žodžių, sužinojau gerų restoranų ir jo dėka įsiliejau į lietuvišką kultūrą. Mainais jį išmokiau, kad visi juodaodžiai taip nešneka, kaip rodoma repo vaizdo įrašuose.
– Ar sekate komandos rezultatus?
– Ne taip, kaip anksčiau, bet seku. Nemanau, kad nors vienas iš mano buvusių komandos draugų žaidžia „Lietuvos ryte“. Žinau, kad Stepas neseniai baigė karjerą, Lukauskis vis dar žaidžia. Seku, kaip jam sekasi. Stebiu komandą instagrame ir matau jų rezultatus Čempionų lygoje. Kiek žinau, „Lietuvos rytas“ jau daugiau nei 10 metų nelaimėjo nė vieno LKL žiedo. Tai užknisa.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš laikų Vilniuje?
– Blynų (kalba lietuviškai). Visko. Viso miesto, žmonių, fanų, komandos draugų. Žaisti krepšinį buvo smagu, bet gyventi Vilniuje buvo nepakartojama. Labai pasiilgau tų laikų ir aš dar tikrai čia sugrįšiu.
Kėdainių Nevėžis-Optibet
Vilniaus Rytas
Kauno Žalgiris
