Tai buvo neįprastas scenarijus prie „Barcelonos“ rūbinės. „Mediolanum Forum“ arenos užkulisiuose svečiams skirtų žaidėjų ir trenerių rūbines jungia ilgas koridorius. Viename tų kambarių Barselonos klubas turėjo rimtą pokalbį. Šarūno Jasikevičiaus nepasitenkinimas aiškiai girdėjosi ir per šimtą metrų nuo uždarų durų.
„Barcelona“ pralaimėjo atkaklų mūšį Milano „AX Armani Exchange“ krepšininkams 70:75 ir užleido Eurolygos lyderių poziciją. Tačiau ne galutinis mačo rezultatas Šarui buvo svarbiausias. Jis niekada toks nebuvo šioje sezono stadijoje.
„Kiek ilgai užtrukome? Spėju, kažkur apie pusvalandį?“ – išlindęs iš rūbinės vėliau smalsiai klausė ir pats Rokas Jokubaitis, kuris prieš užsakomąjį reisą namo dar spėjo duoti interviu BasketNews.
20-metis „Barcos“ įžaidėjas atėjo su svečių komandai į rūbinę pristatytos picos gabalėliu rankoje. Vakarienė, ko gero, jau buvo atšalusi, kai Šaras dėjo tokią ilgą kalbą.
Šarūnas Jasikevičius yra vienas reikliausių trenerių Eurolygoje. Bet net ir jo kalba užsitęsė tiek, kad „Barcelonos“ komunikacijos atstovas pasiūlė kolegai iš Milano pradėti oficialią spaudos konferenciją nuo Ettore Messino komentarų. Pagal Eurolygos protokolą, įprastai pirmasis pasisako svečių klubo treneris, tačiau Šaras nenorėjo versti Messinos laukti.
Lietuvis prieš porą savaičių pasiekė 100-ąją pergalę Eurolygoje. 45-erių strategas visada buvo apsėstas pergalės siekio. Bet labiau už pergales, dabar jis nori matyti augančią savo komandą. Tačiau tas charakteris, kurį jo vyrai parodė Milane, neatitiko Šaro nugalėtojo mentaliteto.
„Barcelona“ pirmajame kėlinyje praleido 28 taškus, leido „AX Armani Exchange“ žaisti savo krepšinį ir neprilygo italams aistra, nuo kurios „Mediolanum Forum“ tribūnos siūbavo Milano pakraštyje. Pakeliui į galutinę ilgos Eurolygos kelionės stotelę – čempionų sostą, Šaras privalėjo įsikišti. Ypač po antro tokio blankaus mačo Eurolygoje iš eilės.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Kauno Žalgiris
Berlyno ALBA
Madrido Real„Viskas dėl didesnio tikslo. Viskas dėl komandinio siekio pastatyti save į geriausią situaciją laimėti rungtynes. Kaip treneris, visada turi dėl to kovoti. Turi kovoti dėl savo įsitikinimų“, – interviu BasketNews Milane pasakojo Jasikevičius.
„Man svarbiausia suprasti, ar mes tobulėjame. Dabar turime gerą pergalių ir pralaimėjimų santykį. Tačiau man svarbiausias kylantis klausimas, ar mes tikrai einame į priekį. <...> Šie klausimai man svarbesni nei 7-1, 8-0 ar 5-3“, – pridūrė Šaras, su „Barcelona“ Eurolygoje kol kas skaičiuojantis 6 pergales ir 2 pralaimėjimus.
Tai ne pirmas kartas, kai Šaras spaudžia „Barcos“ žvaigždes. Nors tai nėra tai paprasta, kai tavo rūbinėje sėdi brangiausias Eurolygos krepšininkas, vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aikštės generolų Europoje ar viena kiečiausių taškų mašinų.
Bet kai kalbame apie pergales, Šaras niekada nepabijos palįsti po tavo oda. Krepšinio kelionėje jį supo per daug nuostabių nugalėtojų, kad jis numotų į tai ranka.
Bandydamas nulipdyti Eurolygos čempionų komandą Barselonoje, Šaras nepraleidžia nei savo bičiulio Željko Obradovičiaus rungtynių Belgrade, nei savo mylimo „Žalgiriuko“.
Prasčiausią „Žalgirio“ startą Eurolygos istorijoje regintis Jasikevičius mano, kad persitvarkymo etapą išgyvenantis Kauno klubas nukrypo nuo kurso.
„<...> Kai kurie dalykai logiški. Jie akivaizdžiai persitvarkymo stadijoje. Bet kaip jau minėjau viename interviu, mane šiek tiek nustebino, kad jie perėjo nuo juodo ant balto, nuo balto prie juodo. Kai išvykome į Barseloną, manau, „Žalgiriui“ tai buvo per didelis ideologinis pasikeitimas. Tokie pasikeitimai dažniausiai neduoda gerų rezultatų“, – „Urbonus“ tinklalaidėje kalbėjo Jasikevičius.
Išskirtiniame interviu Milane Jasikevičius kalbėjo apie čempioniškos formulės paieškas Barselonoje, viziją Rokui Jokubaičiui, patraukto Jordi Bertomeu įpėdinius ir ar „Žalgiriui“ reikia laidoti sezoną.
– Šarūnai, pasiekėte 100-ąją pergalę Eurolygoje. Savo autobiografijoje „Laimėti neužtenka“ minėjote, kaip svarbu jums laimėti ir koks esate apsėstas to pergalės siekio. Bet ar trenerio darbe atradote kitų dalykų, kurie kelia tokį pat malonumą?
– Pergalės darbe suteikia ramybės. Tai trumpam leidžia pasimėgauti akimirka. Bet kaip treneris, turi rūpintis procesu, tobulėjimu. Man labai svarbu ateiti į svarbiausius sezono momentus geros formos. Ir labai svarbu tobulinti jaunus žaidėjus. Čia susideda daug dalykų.
Tam tikrais momentais pergalės nėra svarbiausias dalykas. Taip, kai laimi, namo grįžti visas laimingas. Bet laimėti ir dar tobulėti, jausti, kad kažkas, kas turėjo sunkią atkarpą, pagerino žaidimą. Arba kai visa komanda deda žingsnį į priekį, būtent tai yra pats svarbiausias dalykas šioje sezono fazėje.
– Kai Michaelas Jordanas NBA Rytų konferencijos finale nusileido Detroito „Pistons“, kad pagaliau atlaikytų „blogųjų berniukų“ fiziškumą, kitą dieną jis ėjo į treniruoklių salę ir visą tarpsezonį skyrė fiziniam pasiruošimui. Sėdėdamas ant suolo ir stebėdamas „Anadolu Efes“ triumfą Eurolygos finale, kaip galvojote sustiprinsiąs „Barceloną“ kito Eurolygos titulo medžioklei?
– Neturėjome laiko jokiems pasvarstymams. Taip, tai buvo labai liūdnas momentas, bet jau po 48 valandų mūsų laukė pirmosios ACB atkrintamųjų varžybų rungtynės. Sekmadienį pralaimėjome „Efes“ ir jau antradienį pradėjome seriją iki dviejų pergalių su Badalonos „Joventut“. Pralaimėjęs tas rungtynes pastatytum save į sunkią situaciją.
Dėl pralaimėjimo Eurolygos finale buvo liūdna, tačiau pirmiausia reikėjo galvoti, kaip užbaigti sezoną. Visiems pasvarstymams, kaip tobulinti save ir komandą, daugiau laiko buvo vasarą. Žinojome, kad turime gerą galimybę laimėti dar vieną ACB titulą, ko mums nebuvo pavykę padaryti jau kurį laiką. Be jokios abejonės, vyrukams buvo sudėtinga, tačiau mano užduotis buvo vėl pastatyti juos kovai.
– O kaip vasarą prieinate prie idėjų gerinti komandą?
– Vasarą svarbiausia poilsis. Praėjusį sezoną sužaidėme 90 mačų. Tai buvo „Barcelonos“ rekordas. Manau, net ir Europos rekordas. Ir tai ne šiaip 90 rungtynių: tai 90 rungtynių tarp Eurolygos ir ACB. Todėl pirmiausia reikėjo gerai pailsėti.
Apie komandos stiprinimą jau galvojome antroje sezono pusėje. Reikėjo pergalvoti dalykus, bet vasarą vėl viskas prasideda nuo sistemos kūrimo, prisitaikymo prie turimos situacijos. Vis tik turėjome keturis naujus žaidėjus, todėl visas darbas prasideda nuo nulio. Kiekvieną sezoną reikia išsiaiškinti tam tikrus dalykus. Bet svarbiausia neišeiti iš proto ir neišvesti iš jo savo šeimos, artimųjų. Taip pat ir visos komandos.
– Tokios žvaigždės kaip Nikola Mirotičius, kuris NBA turėjo beveik 17 taškų vidurkį, ar Nickas Calathesas, kuris buvo didesnis nei Atėnų „Panathinaikos“, Barselonoje turėjo pasiaukoti komandos labui. Ar jums teko su jais asmeniškai kalbėtis apie tas reikiamas aukas?
– Turėjome ne kiek asmeninių pokalbių, bet komandinių video sesijų, kuriose bandėme išsigryninti, kas yra geras metimas, kas yra blogas metimas. Kaip atrodo komandinis žaidimas. Nepelnysi 20 taškų kiekvieną vakarą. Bet jei turi parankų priešininką, jei kažkuriam iš vyrukų tą vakarą sekasi labai gerai, tą vakarą galime pasikliauti tais žaidėjais. Bet kitą dieną turime grįžti su suvokimu, jog viskas prasideda nuo nulio.
Nieko tokio baigti mačą su 8 taškais. Tai nereiškia, kad tai buvo blogos rungtynės. Juk yra tiek daug kitų būdų prisidėti prie pergalės. Tai gali būti papildomas atkovotas kamuolys. Kartais beprotiška energija gynyboje. Svarbiausia būti solidžiu, gerai žaisti. 20 taškų nereiškia, kad žaidei tikrai gerai. Manau, tikri nugalėtojai tai supranta.
Tokie žaidėjai kaip Calathesas ar Mirotičius su laiku tai suprato. Štai todėl pernykštis sezonas buvo toks sėkmingas.
– Kai krepšį atakuoja toks metikas kaip Mirotičius, atrodo, kad visi jo metimai yra geri. Ar jam buvo sunku išaiškinti, kas yra geras, o kas blogas metimas?
– Manau, kad žaidėjai iš tikrųjų viską supranta. Nebent jie visiškai nesigaudo. Bet tokių mūsų komandoje nereikia (šypsosi). Tačiau paprastai tokio lygio žaidėjai yra labai protingi. Jie puikiai supranta, ko iš jų norime. Kartais jie gali su tavimi nesutikti, tačiau man atrodo, kad jie mėgsta būti spaudžiami, jiems patinka būti treniruojamiems.
Manau, kad visi jie nori tobulėti. Tai ir yra priežastis, kodėl jie pasiekė tokį lygį. Kartais nepatogu įsivelti į konfliktą, aiškintis tam tikrus dalykus, tačiau viskas dėl gero tikslo. Bet aš manau, kad giliai širdyje žaidėjai viską supranta ir nori būti treniruojami.
– Spėju, pirmąjį sezoną jums teko nuolat mesti žaidėjams iššūkį. O ar žaidėjai yra jums metę iššūkį? Ar jie tikrino jūsų ribas?
– Jie visada tikrina. Manau, taip yra visose komandose. Jie visada mato ribas, bet jei kaip treneris nesureaguoji... Turi bandyti jiems išaiškinti, kad tai netinkama gynyba, kad nėra tikslo piktnaudžiauti metimais, nes yra dar 7-8 puikūs žaidėjai laukiantys eilėje.
Sezono metu pasitaiko žiežirbų. Tačiau viskas dėl didžiojo tikslo. Dėl komandinio tikslo kažką pasiekti, pastatyti save į geriausią situaciją laimėti rungtynes. Kaip treneris, visada turi dėl to kautis. Turi kovoti dėl savo įsitikinimų.
– Treniruojate vieną ryškiausių kylančių Eurolygos žaidėjų Roką Jokubaitį. Lietuvoje buvo aktyviai diskutuojama, ar Rokui vertėjo iškeisti solidų vaidmenį „Žalgiryje“ į riziką Barselonoje. Kaip kol kas vertinate jo prisitaikymą prie naujos kultūros, naujos komandos ir aukščiausio lygio?
– Jis prisitaikys. Jis labai paprastas vyrukas, jis tikrai prisitaikys. Dar prieš jam atvažiuojant pasakiau, kad visada ieškosime jam progų pasireikšti. Čia mes norime sukurti ilgalaikę programą, tobulinti jaunus žaidėjus ir matyti juos savo sistemoje. Kad jie taptų klubo ir miesto dalimi.
Rokas yra vienas geriausių jaunųjų žaidėjų Eurolygoje, todėl mes labai džiaugiamės jį turėdami. O dėl jo žaidimo turime būti realistai. Jam dar tik 20 metų. Tai 20-metis, kuris jau dabar mums duoda naudos. Bet jis vis dar 20-metis. Todėl turime būti kantrūs dėl Roko. Turime suprasti, kad jis pereis pakilimus ir nuopuolius.
Negaliu prašyti iš Jokubaičio to paties, ko prašau iš Laprovittolos ar Calatheso, kurie yra savo karjeros pike.
– Ką projektuojate iš Jokubaičio trejų metų laikotarpyje?
– Tikiuosi, kad per trejus metus jis taps vienu geriausių įžaidėjų Europoje. Kad po trejų metų jis jau taps susiformavusiu produktu. Tokia mano vizija. Bet savo viziją visada turi ir pats žaidėjas, ir jo agentai, ir jo aplinka. Kartais jų vizija skiriasi nuo klubo.
– Ką reiškia treniruoti „Barceloną“ šios organizacijos fanui, bet „Barcelonai“ dabar išgyvenant labai nesėkmingą ruožą futbole, matant išvykusį Lionelį Messi ir organizacijai skaičiuojant didžiules skolas?
– Kalbate daugiausiai apie futbolo dalykus. Mano iššūkis tame, kad pirmą savo sezoną Barselonoje neturėjau klubo prezidento 6-7 mėnesius. Tai reiškia, kad negali priimti jokio sprendimo, pasirašyti jokio žaidėjo, išleisti nė vieno euro. Todėl jautiesi šiek tiek vienišas ir tiesiog improvizuoji.
Atėjo naujas prezidentas, bet jam dar reikėjo atlikti finansinį auditą. Norisi labai gerai žinoti savo galimybes kitam sezonui, bet vasara atėjo nežinomybėje. Labai daug improvizavome. Tačiau žaidi su kortomis, kurias turi rankoje. Suprantame, kad visų pirma esame futbolo organizacija ir jie turėjo išspręsti problemas futbolo stadione. Todėl belieka tik geriausiai atlikti savo darbą dėl klubo gerovės.
– Pastaruoju metu buvo nemažai pranešimų apie tai, kad „Barcelona“ žaidėjų buvo prašoma susimažinti atlyginimus. Kaip vėliau sekasi dirbti su žaidėjais, kuriuos gali paveikti tokie jūsų jau nekontroliuojami dalykai?
– Turėjome tam tikrų pokalbių su kai kuriais žaidėjais, kad jie liktų susitelkę į savo darbą. Suprantu, kad klubas dabar yra sunkioje situacijoje, bet niekas neprirėmė ginklo prie smilkinio ir nereikalavo pasirašyti tokį susitarimą. Tačiau situacija yra tokia, kokia yra, ir visi turime įsipareigojimų komandai.
Aš atsakingas už krepšinio pusę, todėl man svarbiausia pamatyti žaidėjus prisistatančius į treniruotę, atiduodančius ten 100 proc. savęs, tobulėjančius. Stengiamės atskirti krepšinio pusę nuo verslo pusės. Dabar svarbiausia, ar mes tobulėjame ir ar statomės tinkamą pamatą antrai sezono pusei.
– Kaip vertinate pastaruosius pokyčius Eurolygoje ir Jordi Bertomeu patraukimą iš vadovo posto?
– Manau, kad šis klausimas tinkamesnis klubų savininkams. Akivaizdu, kad jų netenkino Eurolygos vystymasis. Aš pats asmeniškai visada buvau Eurolygos fanas. Aš taip pat esu šio naujo Eurolygos formato fanas. Tačiau šalia visada yra ir verslo pusė. Čia yra daug skirtingų kategorijų ir normalu, kad kaip ir visur, kartais reikia pokyčių. Tai normalus būdas tobulėti.
Klubai balsavo už pokyčius, už tobulėjimą, todėl turime laikytis šios krypties. Bet man patinka Eurolyga ir dabartinis jos modelis su 34 rungtynėmis, žaidimu prieš visas komandas.
– Kokį dar neišnaudotą Eurolygos potencialą įžvelgiate? Jeigu Eurolygos trenerių korpusas turėtų tokią teisę, kokius pokyčius inicijuotumėte?
– Pastaraisiais metais įkūrėme trenerių asociaciją, bet dažnai skundėmės, kad daugeliu atvejų mes nebuvome prileisti prie daugybės sprendimų pandemijos metu. Toks jausmas, kad mes truputį patraukti į šoną. Tai trenerių korpuso priekaištas. Mes nuolat skundžiamės Eurolygai, kad tam tikrais klausimais mes arba taip ir niekada nebuvome išgirsti, arba buvome išklausyti paskutiniai.
– Vienas pagrindinių kandidatų pakeisti Jordi Bertomeu yra jūsų draugas, buvęs bendražygis Paulius Motiejūnas. Ar manote, kad „Žalgirio“ vadovas yra tinkamas žmogus šiai pozicijai?
– Kaip ir minėjau, tai klausimai, kurie perlipa mano kompetencijas. Esu treneris, buvęs žaidėjas, todėl man labai sunku susidaryti apie tai nuomonę. Manau, kad tie žmonės, kurie nuolat dalyvauja susirinkimuose ir yra kabinetuose, jie ir turėtų tai nuspręsti. Ta verslo dalis yra didžiulė jų darbo dalis Eurolygoje. Tai labai svarbūs departamentai, iš kurių mums vėliau mokamos algos. Tačiau viena aišku, kad jei neaugsi, liksi užnugaryje. Taip sakoma apie kiekvieną darbą. Eurolyga turi augti. Jei ji neaugs, tai reikš, kad einame atgal.
– Buvo gandų ir apie galimą NBA atėjimą į Europą. Ar matote tokį realistinį scenarijų? Kaip NBA galėtų pakelti Europos krepšinio situaciją?
– Jei atvirai, nematau tokio scenarijaus. Nebent jie galėtų patobulinti verslo modelį ir atsinešti gerą praktiką iš JAV. Tai būtų puiku. Tačiau mentaliteto prasme, tai visiškai skirtingas žaidimas.
Tuo ir žavus Eurolygos krepšinis. NBA matome tokią atpalaiduojančią atmosferą, kai Eurolygoje beveik kiekvieną vakarą matai šunų peštynes. Į kiekvieną mačą žiūri kaip į didžiulę kovą, kentėjimą dėl pergalės, milžiniškas pastangas. Man svetimas tas rungtynių nurašymo požiūris. Aš tikiu kasdieniu profesionalumu. Apie tai būtent ir yra Europos krepšinis.
– Užsiminėte apie sezoną su 90 rungtynių. Tai juk kaip NBA tvarkaraštis. Ar jums kaip treneriui neatrodo, kad Eurolyga artėja prie NBA modelio ir trenerių požiūris į reguliarųjį sezoną turėtų keistis, per daug nesureikšminant konkrečių rungtynių, o koncentruojantis į bendrą procesą?
– Man svarbiausia suprasti, ar mes tobulėjame. Pavyzdžiui, dabar turime gerą pergalių ir pralaimėjimų santykį. Tačiau man svarbiausias kylantis klausimas, ar mes tikrai einame į priekį. Nemanau, kad būtų teisinga tiesiog prasukti laiką.
Man nepatinka, kaip lengvai kartais jie eina per rungtynes NBA. Pats buvau NBA ir tikrai nėra taip, kad jie atiduoda rungtynes. Tačiau nesutinku su požiūriu, kad NBA reguliarusis sezonas nieko nereiškia. Tos komandos irgi stengiasi, jos žaidžia dėl pergalės. Bet jei pastebėjote, tos čempioniškos NBA komandos vis tiek kovoja kiekvieną vakarą ir jas sieja panašūs bruožai. Tik labai retai pasitaiko tokių stebuklų, kai prastai atrodęs reguliariajame sezone, vėliau būsi pergalingas atkrintamosiose. Paprastai taip nebūna. Geriausios reguliariojo sezono komandos vėliau dažniausiai būna geriausios atkrintamosiose.
– Ką noriu pasakyti, kad prie tokio tvarkaraščio turėtų būti sunku išlaikyti maksimalią žaidėjų koncentraciją. Pavyzdžiui, šį sezoną prasčiau pradėjo „Anadolu Efes“, CSKA, tačiau kaip parodė pernykštis pavyzdys, tai klubai, kuriuos po to vis tiek turbūt matysime finalo ketverte.
– Taip, bet kiekvienas atvejis skirtingas. Reikia išanalizuoti, kodėl „Efes“ pernai buvo tokie prasti sezono pradžioje. O jie turėjo traumų, nebuvo Larkino, jiems reikėjo laiko. Dabar CSKA pralaimi rungtynes, nes turi problemų su traumomis. Sveikos komandos galbūt turi šiokį tokį pranašumą, tačiau klausimas, ar jos tobulėja. Nes, pavyzdžiui, pernai „Efes“ smarkiai pagerino savo žaidimą antroje sezono pusėje. Manau, kad ir „Barcelona“ stabiliai gerino savo žaidimą. Kalbame apie komandas, kurios vėliau pasiekė Eurolygos finalą ir laimėjo nacionalinius čempionatus.
Svarbiausias klausimas, ar mes tobulėjame. O dabar būti ar 7-1, ar 6-2, ar 5-3... Galbūt taip yra dėl sunkaus tvarkaraščio, galbūt dėl daugybės traumų, o gal beveik viską žaidi išvykoje. Tačiau svarbiausia, kaip mes reaguojame, kaip mes statomės, ar einame gera kryptimi. Šie klausimai svarbesni nei 7-1, 8-0 ar 5-3.
Dar ir „Žalgiryje“ sakydavau, kad sausio mėnesį per daug nesižvalgau į turnyro lentelę. Svarbiausia procesas.
– O ką galvojate apie dabartinę „Žalgirio“ situaciją?
– Manau, kad tokiai organizacijai kaip „Žalgiris“ sunku visada būti atkrintamųjų lygio komanda. Todėl kai kurie dalykai logiški. Jie akivaizdžiai persitvarkymo stadijoje. Kaip jau minėjau viename interviu, mane šiek tiek nustebino, kad jie perėjo nuo juodo ant balto, nuo balto prie juodo. Kai išvykome į Barseloną, manau, „Žalgiriui“ tai buvo per didelis ideologinis pasikeitimas. Tokie pasikeitimai dažniausiai neduoda gerų rezultatų.
– Turite omenyje, kad „Žalgiris“ suklydo taip pakeisdamas kryptį iš europietiško į amerikietišką stilių?
– Turiu omeny viską. Tai buvo visiškas filosofinis pasikeitimas. Nuo europietiškos filosofijos buvo pereita prie amerikietiškos. Matome NBA ir kaip jie vis keičia krepšinį. Tas žaidimas supanašėja su europietišku: labai daug tritaškių, atviros aikštelės, necentruojančių gynėjų. Tačiau dienos pabaigoje, turime žaisti su kortomis, kurias turime savo rankoje. Turime prisitaikyti prie turimų žaidėjų, nes jie pagrindiniai mūsų ginklai. Turime žaidėjus pastatyti į tokias situacijas, kad jie galėtų būti sėkmingi. Mūsų darbe tai svarbiausia.
– Susidaro įspūdis, kad su Jure Zdovco pasamdymu „Žalgiris“ bando grįžti prie senosios Europos krepšinio mokyklos filosofijos.
– Klausykite, aš ne... Blogiausia, kad dažnai tokiais atvejais mes, žmonės iš išorės, dažnai tik spėliojame, kodėl buvo priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Turi savo nuomonę, bet... Tai būtent ir veda iš proto tuos, kurie yra viduje. Nes išorėje tu tiksliai nežinai visos situacijos. Aš suprantu žurnalistus, fanus, visų nuomones ir t.t. Tačiau turi žinoti, dėl ko priimti tam tikri sprendimai. Štai todėl labai svarbus komandos skaidrumas. Todėl daug kartų „Žalgiryje“ matome Paulių Motiejūną, viešai paaiškinantį savo sprendimus. Akivaizdu, kad jis privalo tai daryti, nes tai miesto, visos tautos komanda. Mes turime suprasti, kas slypi už tam tikrų sprendimų.
Tačiau tai tikrai nelengva, patikėkite. Komandai, su vienu mažiausių biudžetų, be sirgalių palaikymo pusantrų metų, sunku kautis su didelio biudžeto klubais. Tokiose situacijose turi paspausti tinkamus mygtukus.
– Lietuvoje karštai diskutuojama, ar „Žalgiris“ turėtų laidoti sezoną ir galvoti apie ateitį, ar bandyti kuo greičiau persitvarkyti ir gaivinti dabartinį sezoną. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu?
– Manau, kad niekada negali kažko tiesiog atiduoti. Manau, kad turi kautis dėl kiekvienos pergalės. Toks yra „Žalgirio“ mentalitetas, „Žalgirio“ DNR. Jei fanai ateis į areną ir nepaisant 0-8 matys besikaunančią komandą, kuri žaidžia gerą krepšinį, jie stos už jos mūru. Juk žinote, kokie tie „Žalgirio“ fanai. Jie ateis, užpildys areną ir mėgausis. Jie mėgausis ta kovotojų dvasia, kurią komanda privalo turėti. Tai „Žalgirio“ identitetas. Kauno identitetas: kietakakčių ir juodadarbių miestas.
Todėl jokiais būdais. Mano nuomone, jokiais būdais negalime nurašyti rungtynių ir viso sezono. Bet kaip ir sakėte, reikia turėti planą.
Mes nežinome mentaliteto... Bet aš mačiau „Žalgiriui“ siūlomų žaidėjų sąrašą. Ir turiu pasakyti, kad šiuo sezono metu tas sąrašas tikrai nėra puikus. Galiu jus užtikrinti (šypsosi.).
– Kalbant apie pirkinius, savo darbo metais Kaune parodėte pavyzdį „Žalgiriui“ ieškodamas alkanų ir Eurolygoje savo vertės dar neįrodžiusių, tačiau krepšininkų su potencialu. Pastaruosius porą metų „Žalgirį“ papildė jau solidaus amžiaus žaidėjai su Eurolygos patirtimi. Koks tinkamesnis kelias žemo biudžeto komandai?
– Nėra vieno gero kelio. Tai, kad aš pirkau jaunus žaidėjus, kuriems „Žalgiris“ buvo kaip tramplinas, reiškia, kad man duotame sąraše nebuvo patyrusių žaidėjų. Aš norėjau patyrusių krepšininkų. Su jais reikia mažiau laiko. Tačiau tokių žaidėjų nebuvo Pauliaus ir agentų man siųstame sąraše.
Mes buvome įsigiję Beno Udrihą iš NBA, Axelį Toupane'ą iš G lygos. Tikrai buvo ir tų patyrusių pirkinių. Nepamirškite, kad turėjome ir daug patyrusių lietuvių. Kai aš tapau „Žalgirio“ treneriu, turėjome ir Kalnietį, kuris vėliau išvyko į Milaną, Seibutį... Buvo tų patyrusių. Bet tai taip pat turi būti mišinys. Tai kaip dėlionė.
– Kaip jaučiatės matydamas į darbus grįžusį Željko Obradovičių?
– Jaučiuosi laimingas. Tik man gaila jo asistento, kuris negali iš švarko išsitraukti rašiklio... Siunčiau Željko žinutę, kad taip nesinervintų – juk tai tik rašiklis (juokiasi). Daug su juo kalbuosi. Jis ten labai laimingas. Juk tai jo klubas, jo meilė. Manau, jis ten labai laimingas.
Nepraleidžiu jo rungtynių. Man taip pat labai patinka jo surinkta komanda. Belgrade yra daug talentingų jaunų žaidėjų, kurie seka Punterio ir LeDay lyderystę, taip pat serbų. Bus įdomu stebėti jų tobulėjimą. „Partizan“ turi labai daug potencialo.
– Ar įsivaizduojate save Željko situacijoje, grįžtantį į savo miesto komandą, net jei ji ir žaistų žemesniame lygyje?
– Jis tiesiog nori būti laimingas. Juk jis Belgrade, savo namuose, su savo komanda. Jis turi intriguojančią komandą ir labai aiškų tikslą atvesti „Partizan“ į Eurolygą. Manau, jis laimingas.
O ko dar gali norėti? Jis viską laimėjo, viską pasiekė. Jis tiesiog nori būti laimingas. Ir aš 100 proc. tikras, kad dabar jis toks ir yra.
– Esate apsėstas pergalės siekimo ir bandymo laimėti bet kokia kaina. Ar savo kelyje buvote sutikęs didesnių už save nugalėtojų?
– Daug mano komandos draugų taip pat buvo apsėsti. Kaip ir trenerių. Željko... Željko atvejis išvis beprotiškas. Taip pat Anthony Parkeris, Diamantidis, Spanoulis... Tie vyručiai yra tikri žudikai, žmogau. Jie padarys viską, kad tik laimėtų.
Man labai pasisekė, kad galėjau su jais žaisti, dalintis viena rūbine, iš jų mokytis. Itoudis... Jis irgi to kirpimo. Todėl ir reikia vertinti tai, kad turi galimybę dirbti su tokiais žmonėmis. Nes tai komandinis žaidimas. Negali visko padaryti vienas. Turi būti apsuptas gerų vadovų, žaidėjų, sirgalių. Pasikartosiu, bet tai yra dėlionė.
– O kaip toks pergalių apsėstas nugalėtojas kaip jūs jaučiasi po sezono, kuriame laimėjo Ispanijos lygą, Karaliaus taurę, bet liko per žingsnį nuo Eurolygos trofėjaus?
– Dabar negali to pakeisti, bet reikia atsigręžti atgal ir didžiuotis, ką pavyko pasiekti. Mes didžiuojamės, kad užaugome ir kelionės metu suartėjome kaip komanda. O dabar vėl viskas prasideda iš naujo. Visos rungtynės prasideda nuo nulio. Kaip ir visas sezonas. Nuo nulio, nulio, nulio...
Interviu su Šarūnu Jasikevičiumi (lietuviškus titrus įsijunkite paspaudus CC mygtuką):
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.
