„Šiauliai-7bet“ antrus metus iš eilės iškasė pretendentą į Lietuvos krepšinio lygos MVP titulą. Pernai Saulės miestą džiugino islando Elvaro Fridrikssono siautulys, o šiemet estafetę perėmė Jonathanas Elmore‘as.
Šiauliečiai pastaruosius kelis sezonus apie rimtus ketinimus svaičioti negalėjo. 2017-2018 m. sezone Lauryno Biručio ir Donato Sabeckio duetas užkėlė „Šiaulius“ į penktąją vietą turnyrinėje lentelėje. Tačiau po to – vieni nusivylimai.
Pernai „Šiauliai“ subrandino sezono MVP tapusį Fridrikssoną, tačiau fantastinius skaičius jis rinko septintoje lygos komandoje.
Šiemet Antanas Sireika ir Donatas Slanina komandos vadžias patikėjo Elmore‘ui. Sprendimas pasiteisina su kaupu – šiauliečiai LKL iškovojo keturias pergales paeiliui, užkopė į ketvirtąją vietą turnyrinėje lentelėje ir prasibrovė į Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) ketvirtfinalį.
Kai taip žaidžia Elmore‘as, sunku ir pasakyti, kokios yra šios komandos lubos. 25-erių 191 cm amerikietis LKL per vid. 32 minutes renka po 19,1 taško, atlieka 5,2 rezultatyvaus perdavimo ir fiksuoja 17,1 naudingumo balo vidurkį.
KMT skaičiai dar įspūdingesni – po 19,9 taško, 6,4 rezultatyvaus perdavimo ir 20,6 naudingumo balo per vid. 32 minutes.
„Kelias rungtynes paleidome, bet progresas džiugina. Jei atvirai – tikiu, kad galime žaisti dar geriau nei tai darome dabar“, – ambicijų bendraudamas su BasketNews neslėpė Elmore‘as.
Amerikiečio istorija prasidėjo nuo Džordžo Vašingtono vidurinės mokyklos. Kaip teigė Elmore‘as, ten jis sutiko kelis dabar gerai pažįstamus Europoje veidus. Vėliau Elmore‘as persikėlė į Maršalo universiteto „Thundering Herd“.
Žymiausias Maršalo universitete žaidęs veidas – Mike‘as D‘Antoni. Iš ten legendinis žaidėjas ir treneris patraukė į NBA, vėliau nutūpė Milano „Olimpia“ klube ir dukart laimėjo Eurolygą.
Universitete Elmore‘as pradėjo savo šeimą, krepšininkas pasipiršo savo mylimajai per krepšinio rungtynes.
„Dukra ir žmona man yra visas pasaulis. Džiaugiuosi, kad jie yra čia kartu ir kartu mėgaujasi procesu“, – sakė Elmore‘as.
Neseniai internetą sužavėjo vaizdo įrašas, kuriame krepšininkas po rungtynių duoda interviu ir rankose laiko savo dukrą. Pačiam atletui šis momentas taip įstrigo, kad po interviu jis dar kartą prisiminė savo minčių vingį tuo metu.
„Žmogau, tas video, kuriame mano dukra pribėga, čiumpa man už kojos ir aš ją pakeliu... tai neįtikėtina“, – juokdamasis sakė Elmore‘as.
Amerikietis bandė laimę 2019 metų NBA naujokų biržoje, tačiau savo pavardės neišgirdo. Neužsikabino Elmore‘as ir Vasaros lygoje, kurioje vilkėjo Bostono „Celtics“ marškinėlius. Tada prasidėjo kelionės į skirtingas Europos šalis.
Pirmasis etapas Italijos aukščiausioje lygoje prisvilo (vid. 7,5 tšk.) – Triesto „Pallacanestro“ atsisakė jo paslaugų ir krepšininkas turėjo įrodinėti savo vertę žemesnėje italų lygoje (vid. 17 tšk.).
Kur kas geresnius skaičius fiksavęs Elmore‘as kitą sezoną žaidę aukščiausiame Graikijos divizione, „Ionikos“ klube (vid. 11 tšk.). Tą patį sezoną atėjo etapas Vengrijoje, kur Elmore‘as suvienijo jėgas su lietuviu Tauru Jogėla (vid. 17,3 tšk.). Galiausiai likimas žaidėją atvedė į Saulės miestą.
Tinklalapyje BasketNews – atviras pokalbis su Elmore‘u apie patirtį Maršalo universitete, šeimą, žinomus draugus, Lietuvos krepšinio istoriją, Antaną Sireiką ir „Šiaulių“ galimybes šį sezoną.
– Po universiteto tikėjotės patekti į NBA. Kaip tuo metu dėliojote savo karjerą?
– Mano tikslas, kaip studento-krepšininko, visada buvo žaisti profesionaliai. Manau, kad daugelio tikslas yra žaisti NBA. Aš jau baiginėdamas studijas šiek tiek gilinausi, koks žaidimas yra Europoje. Tai mane vis labiau domino, nes NBA variantas tapo nebepasiekiamas.
Dabar tiesiog mėgaujuosi procesu. Galiu gyventi iš krepšinio, tad, galima sakyti, pildau savo svajonę.
– Kas labiausiai įsiminė iš praleistų metų Maršale?
– Turbūt giliausią įspaudą palikęs momentas – patekimas su savo universitetu į NCAA „Kovo beprotybės“ turnyrą. Komanda ten nebuvo patekusi daugiau nei 30 metų ir nustebinome daugelį.
Išmokau daug. Mano treneris buvo asistentu NBA lygoje ir yra Mike‘o D‘Antoni vyresnysis brolis. Jis mane išmokė daug apie profesionalų krepšinį ir man tikrai pasisekė.
– Jūsų tėtis Gay Elmore‘as taip pat žaidė universitete ir net buvo pašauktas NBA naujokų biržoje (1987 m. 133 šaukimas). Kokią įtaką jūsų karjeroje turi jis?
– Milžiniška, tikrai milžiniška. Jis buvo vienas pirmųjų žmonių, kurie mokė mane krepšinio. Kaip ir sakėte, jis žaidė universitete ir buvo pašauktas naujokų biržoje. Mano senelis ir brolis taip pat žaidė krepšinį, tad šeima tikrai myli ir supranta krepšinį.
Su tėčiu kalbamės po kiekvienos treniruotės. Jis žiūri kiekvienas mano rungtynes ir po to kalbamės, ką galiu daryti geriau. Esu palaimintas ir laimingas, kad turiu jį šalia savęs.
– Tėtis labiau kritikas ar pagyrų dalintojas?
– Daug kritikos, labai (juokiasi). Tačiau man tai padeda. Jis išskiria vietas, kur galiu patobulėti, bet žino, kada ir pagirti.
– Ar pažinojote žmonių, kurie padėtų daugiau suprasti apie Europos krepšinį?
– Per ketverius metus universitete turėjau 5 ar 6 komandos draugus, kurie vėliau žaidė Europoje. Ajdinas Penava kelis metus atstovavo Vitorijos „Baskonia“, dabar persikėlė į Belgiją. Mano vidurinės mokyklos komandos draugas Pierria Henry dabar žaidžia „Fenerbahče“.
Taigi, draugų ir pažįstamų Europoje visada turėjau. Šnekėjausi su jais apie žaidimą ir skirtingus lygius. Smagu stebėti, kaip klostosi jų karjeros. Tai parodo, koks mažas yra krepšinio pasaulis ir kokios svarbios yra krepšinio pažintys.
– Kuo labiausiai skyrėsi krepšinis už Atlanto nuo Europos?
– Žaidimo stilius yra visai kitoks, lyginant rungtynes NBA ir Lietuvoje. Ypač didesnis skirtumas jaučiasi tarp koledžo ir Europos. Čia visi nori žaisti lėčiau, metodiškai, su didesniu fiziškumu ir naudoti daugiau derinių.
Koledže ar NBA viskas daug greičiau, daug taškų. Kažkiek gynybos yra, bet galutinis rezultatas – 125:150 ar panašiai. Europoje amerikiečiams reikia prisitaikyti prie fizinio ir strateginio krepšinio.
– Aplankėte nemažai šalių. Kuri iš jų paliko giliausią įspaudą?
– Kiekviena šalis suteikė man kažko naujo. Italijoje buvo mano pirmi metai išvykus, tad nežaidžiau taip gerai. Antraisiais metais Vengrijoje ir Graikijoje ėmiau kur kas geriau suprasti krepšinį, o trečiaisiais metais Lietuvoje jaučiuosi geriausiai savo karjeroje.
Tikiuosi, kad mano karjeros kreivė su kiekvienais metais kils tik į viršų.
– Lietuvoje nustebinote ne vieną savo puikiais pasirodymais. Kaip manote, kodėl nepavyko patekti į aukštesnį lygį?
– Manau, kad tai gali būti liūdinantis procesas. Kartais žmonės nepastebi mano gabumų. Tačiau „Šiauliai“ suteikė galimybę man pademonstruoti savo talentą. Turiu padėkoti komandos draugams ir treneriui, kad galiu šitaip mėgautis žaidimu.
– Ką buvote girdėjęs apie Lietuvą prieš atvykstant?
– Aš žinojau, kad Lietuva turi turtingą krepšinio istoriją. Visą laiką girdžiu apie Sabonį, Valančiūną, kurie išsiskiria NBA.
Kažkiek esu susipažinęs su Lietuvos krepšiniu. Taip pat, Vengrijoje žaidžiau kartu su Tauru Jogėla. Jo brolis žaidžia „Neptūne“.
Daug prisiminimų, susijusių su Lietuva, neturiu, bet esu nustebintas krepšinio lygiu.
– Šiauliai nėra didelis miestas JAV mastais. Kokios pirmos mintys kilo važiuojant pro Šiaulių ženklą?
– Kaip legionierius, kiekvienais metais turi susigyventi su įvairiais dalykais. Gyvenau dideliuose miestuose Italijoje, Atėnuose ir mažesniuose Vengrijoje.
Tai tiesiog proceso dalis. Stengiuosi viskam būti atviras ir pasiimti tik pozityvą.
– Jonai, į Lietuvą atvykote kartu su šeima. Žmona nuolat jus palaiko savo „Instagram“, internete neseniai interviu davėte su dukra rankose. Ar teisinga sakyti, kad šeima yra lygiai taip pat pamišusi dėl krepšinio, kaip ir jūs?
– Man labai pasisekė. Pasipiršau savo žmonai krepšinio rungtynėse, kai buvau paskutiniuose metuose universitete.
Dukra ir žmona man yra visas pasaulis. Džiaugiuosi, kad jie yra čia kartu ir kartu mėgaujasi procesu. Žmona daug aukojasi dėl manęs – dirba nuotoliniu būdu, kad būtų su manimi. Italija, Graikija, Vengrija, Lietuva – šeima visada kartu. Džiaugiuosi, kad jie myli krepšinį.
– Ką galite pasakyti apie LKL lygį?
– Esu kiek nustebintas, nes galvojau, kad bus blogiau. Yra skirtingos komandos, kuriose yra jaunimo ar daugiau veteranų.
Yra kelios favoritės, bet lengvų rungtynių LKL nėra. Kiekviena komanda gali priblokšti savo varžovą, o tai parodo ir tai, kad nėra nenugalėtų ekipų.
– Čia sutikote legendinį trenerį Antaną Sireiką. Ar žinojote šio stratego pasiekimus praeityje?
– Nežinojau. Daugiau man apie jį pasakojo agentas, kuris sakė, kad Antanas – legenda ir labai prisidėjęs prie turtingos Lietuvos krepšinio istorijos.
Vėliau kalbėjausi su organizacijos žmonėmis ir sužinojau, kad sporto direktorius Donatas Slanina yra žaidęs pas trenerį nacionalinėje rinktinėje. Tai šaunu.
– Sireika nuolat buvo giriamas už puikų įžaidėjų ir centrų darbą. Ar jau spėjote tai pajusti?
– Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau čia ateiti. Antanas žaidėjams suteikia laisvę, ypač tose pozicijose, kurias minėjote.
Daug pasako ir tai, kaip patobulėjo čia anksčiau žaidę krepšininkai. Jo sistemoje yra patogu parodyti geriausią savo veidą. Žinau, kad praėjusių metų pagrindinis įžaidėjas (aut. past. Elvaras Fridrikssonas) tapo lygos MVP. Manau, kad tai ir parodo, koks puikus tai yra treneris taktiškai.
– Šiauliečiai laimėjo ketverias rungtynes paeiliui. Kokius tikslus šiame sezone realu įgyvendinti?
– Visų pirma, privalome patekti į atkrintamąsias. Tačiau norime pasispardyti ir ten. Komanda praėjusį sezoną pradėjo 7 pralaimėjimais paeiliui. Šiemet sugebėjome startuoti geriau.
Kelias rungtynes paleidome, bet progresas džiugina. Jei atvirai – tikiu, kad galime žaisti dar geriau nei tai darome dabar.
– Lietuvoje dažnai kalbama apie vietinių žaidėjų svarbą. Kiek tai prisideda prie klubo sėkmės?
– Aš manau, kad tai yra viena iš pagrindinių mūsų stiprybių – lietuvių branduolys. Turime neblogų vyrukų – vidurio puolėją Giedrių Staniulį, patyrusį įžaidėją Donatą Sabeckį.
Sabeckis man labai padėjo tik atvykus į Šiaulius – supažindino su sistema ir ko nori treneris. Taip pat, verta paminėti Martyną Varną, kuris gali duoti naudos abiejose aikštės pusėse. Kelias rungtynes iš eilės jis žaidžia puikiai ir pasižymėjo fantastiškais dėjimais. Tai neabejotinai yra mūsų pranašumas.
– Kur save labiau norėtumėte matyti po kelerių metų – NBA ar Eurolygoje?
– Mano tikslas yra žaisti aukščiausiame lygyje. Ar tai bus NBA, ar Eurolyga – nežinau ar tai įvyks, bet dirbsiu dėl to kiekvieną dieną.
Jei NBA nepasiekiama – žaisiu Eurolygoje. Jei ne Eurolygoje – tai Europos taurėje ir taip toliau. Tiesiog noriu kilti vis aukštyn. Gyvenu iš krepšinio ir tai jau yra svajonės įgyvendinimas, bet ties tuo nesustosiu.
– Ar norėtumėte likti Lietuvoje ir išsibandyti aukštesnio lygio ekipoje?
– Neturiu jokių planų kitam sezonui, tad šiai dienai galvoju tik apie kitą treniruotę, kitas rungtynes. Tačiau nematau problemų likti Lietuvoje dar metams.
Kol kas laikas man čia neprailgo, šiek tiek spėjau pakeliauti. Su žmona aplankėme Vilnių, Kauną, dar keletų vietų ir visada norėčiau čia sugrįžti.
Ačiū, kad mus skaitote! Mes jums turime dar daugiau turinio.
