Nuotr.: FIBA, Scanpix Lithuania | BasketNews iliustracija/M.Didė
Nuotr. FIBA, Scanpix Lithuania | BasketNews iliustracija/M.Didė

Roberts Štelmahers. Šį vardą ir pavardę žino turbūt kiekvienas XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje bent kiek Lietuvos krepšiniu besidomėjęs žmogus. Štelma Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgaliams visuomet buvo labiau lietuvis nei latvis. Tokį atsidavimą, kokį sostinės klubui rodė karingasis įžaidėjas, turbūt galima palyginti tik su Tanoka Beardu Kauno „Žalgiryje“. Dažnai legionieriams žaidimas Lietuvoje buvo tik darbas, o šie du vyrai savo klubams atidavė širdis.

Šį sezoną metami tritaškiai

34%
8,7
Pataiko: 8,7
Taiklumas: 34,4%
Vieta lygoje: 4
Geriausias pasiekimas: 13
Blogiausias pasiekimas: 5
Daugiausia pataiko: Margiris Normantas

Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip viename BasketNews interviu teigė buvęs „Lietuvos ryto“ krepšininkas Aaronas Lucasas, gavęs didžiulį 1,2 mln. JAV dolerių kontraktą prieš 2004-2005 m. sezoną, būtent amerikietis turėjo būti pagrindinis vilniečių atakų organizatorius, tačiau tuometinis klubo vadovas Jonas Vainauskas turėjo kitų planų ir paskambino Štelmaheriui.

„Jonas Vainauskas norėjo manęs komandoje. Jis sakė, kad mane stebėjo, kuomet su Latvijos rinktine žaidėme prieš lietuvius, ir pamanė, kad esu žaidėjas, kuris gali padėti „Lietuvos rytui“ laimėti, – apie atsiradimo Vilniuje aplinkybes po 17 metų tinklalapiui BasketNews pasakojo Štelmahers. – Jonas Vainauskas buvo viena pagrindinių „Lietuvos ryto“ sėkmės priežasčių. Jis turėjo kažkokį jausmą pasikviesti tinkamus žaidėjus, kurie ne tik atsiskleisdavo, bet ir komandoje sukurdavo gerą atmosferą.“

Ir Vainauskas neprašovė. Kaip vėliau paaiškėjo, Štelmahers buvo tas žmogus, kuriam diriguojant jaunas Vilniaus klubas pradėjo triukšmauti Europoje.

2005-aisiais laimėta Europos taurė, 2006-aisiais – įspūdingas debiutantų žygis Eurolygoje, kuomet po kojomis krito tokie grandai kaip „Maccabi“, „Barcelona“ ar „Olympiakos“, o 2007-aisiais pasiektas dar vienas Europos taurės finalas.

Atrodo, kad būtent Štelma buvo trūkstama detalės dalis, padėjusi „Lietuvos rytui“ laimėti Europoje. Iki patyrusio latvio atvykimo vilniečiai niekuomet neturėjo įžaidėjo, kuris aikštelėje būtų tikras generolas. Šarūnas Jasikevičius Vilniuje žaidė būdamas labai jaunas, o Erricas Elliotas ir Lucasas buvo atakuojančio stiliaus žaidėjai. Ir Vainauskas tą suprato.

Roberts Stelmahers

Roberts  Stelmahers
Pozicija: SG, PG
Amžius: 47
Ūgis: 191 cm
Svoris: 88 kg
Gimimo vieta: Ryga, Latvija

Kad įvertintume latvio meistriškumą, galima atsižvelgti į tai, kad Štelma neturėjo problemų nė su vienu iš šešių per tuos 4 metus „Lietuvos rytui“ vadovavusių strategų. Tiek Vlade Djurovičius, tiek Tomo Mahoričius, tiek Nevenas Spahija, tiek Sharonas Druckeris, tiek Zmago Sagadinas, tiek Aleksandras Trifunovičius atidavė komandos valdymą aikštelėje į latvio rankas.

Vaisių davė jau pirmasis Štelmaherio sezonas „Lietuvos ryte“ 2004-2005 metais. Legendinis, auksinis, pirmasis – apibūdinti galima kaip tik nori, bet niekas nepasiginčys, kad tie metai Vilniaus klubui buvo istoriniai.

Europos taurėje užtikrintai reguliariajame sezone žygiavę vilniečiai lengvai pateko į atkrintamąsias, kur jų laukė tikras pragaras. Tuo metu lemiamų Europos taurės kovų formatas susidėjo iš dvejų rungtynių ir į kitą etapą žengdavo didesnį taškų kiekį įmetusi komanda.

Visas išvykos rungtynes atkrintamosiose iki finalo pralaimėjęs „Lietuvos rytas“ išsikapstydavo tik namuose – tuometinėje „Siemens“ arenoje. Kiekviename Europos taurės mače ji užsipildydavo kone pilna, o fanai sukurdavo tokį pragarą, kad dažnai nesigirdėdavo nei trenerių patarimų žaidėjams, nei teisėjų švilpukų.

Aštuntfinalyje Salonikų „Aris“ įveiktas vos 2 taškais, o ketvirtfinalyje prieš PAOK reikėjo naikinti didžiulį deficitą. Vilniečiai tam turėjo vos pusantro kėlinio, tačiau lemiamas 15 minučių laimėję 48:25, per vargus išsikapstė. „Lietuvos rytas“ – pusfinalyje.

Pasak Štelmaherio, rungtynių metu jam kilo mintis, kad ties ketvirtfinaliu žygis gali ir užsibaigti bei dabar 2005-ųjų Europos taurės trofėjus Vilniuje nestovėtų.

„Išvykoje pralaimėjome 3 taškais, o namuose trečiajame kėlinyje turėjome 15 taškų deficitą. Skaičiuojant bendrai, tai – 18 taškų skirtumas. Vienu metu pagalvojau: „Ojojoj, čia yra per daug. Kaip mes viską panaikinsime?“ Tačiau susikaupėme, likusį pusantro kėlinio sužaidėme tobulai ir išsikapstėme į pusfinalį. Tai yra komandinė dvasia ir gyvenimas šiuo momentu, šia akimirka, nes jeigu pradėsi per daug galvoti, kils dar daugiau problemų“, – pasakojo Štelma.

Pusfinalyje laukė dar sunkesnis barjeras – žvaigždžių perpildyta Valensijos „Pamesa“. Tuo metu pirmaisiais smuikais ispanų gretose grojo tokie mohikanai kaip Antoine'as Rigodeu, Igoris Rakočevičius, Dejanas Tomaševičius ir Fabricio Oberto. Kam per 30-imt, turbūt suprantate, apie kokio lygio žaidėjus eina kalba. Jeigu esate jaunesni, paklauskite tėvų, kokie rimti buvo šie išvardinti vyrai.

Charakterį pademonstravę vilniečiai iš Ispanijos išsivežė vos 2 taškų deficitą. Tai vėl reiškė lemiamą mūšį namuose. 2005-ųjų kovo 29-osios mačas su „Pamesa“ iki šiol išlieka vienu įspūdingiausių klubo istorijoje, o svarbiausią vaidmenį šiame spektaklyje suvaidino būtent Štelmahers.

Iki mačo pabaigos lieka pusantros minutės, „Lietuvos rytas“ turi vos 1 taško pranašumą, Štelma pasiima kamuolį ir išmeta tritaškį iš 8 metrų – kamuolys skrodžia tinklelį. Tiek mačą komentavęs Linas Kunigėlis, tiek visa „Siemens“ arena paskęsta ekstazėje. Vilniečiai – finale.

Tai buvo pirmasis rimtas barjeras klubo istorijoje, kurį vilniečiai sugebėjo peržengti ir jei ne Štelmos metimas, labai realu, jog „Pamesa“ daugiau šansų nebūtų suteikusi. Tritaškis, pradėjęs auksinę „Lietuvos ryto“ erą.

„Tas tritaškis prieš „Pamesą“ yra svarbiausias metimas mano karjeroje, – su nostalgija prisiminimais dalijosi buvęs krepšininkas. – Sudėjus fanų atmosferą, rungtynių svarbą, likusį laiką – tai prideda papildomos vertės šiam metimui. Tai yra priežastys, kodėl jis man yra pats svarbiausias.“

Na, o kas nutiko Šarlerua, yra gražios „Lietuvos ryto“ istorijos Europos taurėje pabaiga. Vilniečiai finale parklupdė Kozanio „Makedonikos“ bei ne tik kėlė į viršų trofėjų, bet ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo kelialapį į Eurolygą.

„Didžiuliai nuopelnai Javtokui, kad lemiamu metu įmetė tą baudą. Nuaidėjus finaliniam švilpukui suplūdome į aikštelę ir darėme viską, kas tuo metu šovė į galvą. Beprotiškai geras jausmas. Tai buvo labai svarbi pergalė „Lietuvos rytui“ ir visai Lietuvai. Gyvenu dėl tokių momentų“, – jausmą po pergalės prisiminė Štelmahers.

Nuotr. REUTERS - Scanpix

Vėliau – dar trys vienaip ar kitaip įdomūs Štelmaherio sezonai Vilniuje. Apie tai – tinklalapio BasketNews interviu.

„Lietuvos ryto“ legenda papasakojo apie darbą su Jonu Valančiūnu, žymųjį gestą po tritaškio, debiutinį vilniečių sezoną Eurolygoje, kapitono raištį, konfliktą su Tanoka, kovas su „Žalgiriu“, trenerių pasitikėjimą ir tyliai užbaigtą etapą Vilniuje.

– Robertai, kai prisimenate laikus Vilniuje, kokios mintys šauna į galvą?
– Puikūs laikai. Mano šeimai čia labai patiko, o man Vilniuje gera buvo ne tik žaisti, bet ir gyventi. Man patinka Vilnius, man patinka Lietuva, man patinka čia žaidžiamas krepšinis. Tuo metu „Lietuvos ryto“ organizacija buvo labai aukšto lygio, turėjo gerus skautus, puikius žaidėjus. Esu labai dėkingas, kad man teko būti šios komandos dalimi ir kartu kurti istoriją.

– Kiek laiko praėjo nuo paskutinio apsilankymo Vilniuje?
– Prieš sezoną čia žaidėme draugišką turnyrą, todėl neseniai. Gyvenome viešbutyje netoli Vingio parko, todėl turėjau progą pasivaikščioti ten, kur daug laiko praleidau bėgiodamas žaidžiant „Lietuvos ryte“. Tai buvo nostalgiškas pasivaikščiojimas. 

– Praėjo 13 metų nuo to laiko, kuomet sužaidėte paskutines rungtynes „Lietuvos ryte“. Ar galite įsivaizduoti, kaip greitai bėga laikas?
– Laikas bėga labai greitai. Per tuos 13 metų daug pažengiau į priekį. Po karjeros „Lietuvos ryte“ likau Vilniuje ir tapau „Perlo“ treneriu, kelis mėnesius buvau „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas. Vėliau vėl sugrįžau į „Perlą“, kur treniravau Joną Valančiūną, Eimantą Bendžių, Saulių Kulvietį, kurie iki šiol rungtyniauja aukštame lygyje. Tai man taip pat buvo geras periodas, kuomet žengiau savo pirmuosius žingsnius kaip treneris. Esu dėkingas, kad Jonas Vainauskas man suteikė šią galimybę. 

– Ar tuo metu galėjote pagalvoti, kad Valančiūnas taps tokiu sėkmingu žaidėju?
– Sunku pasakyti. Jonas dirbo labai sunkiai. Tuo metu jis buvo lieknas, bet būdamas 17-os kilnojo labai sunkius svorius. Mes jį stabdydavome, nes per didelis svoris galėjo jam labai pakenkti. Jis dėjo milžiniškas pastangas iš lieso vaikino pavirsti į stiprų vyrą, koks dabar yra.

– Ar tenka pabendrauti su Jonu?
– Susitikau su Jonu praėjusią vasarą Las Vegase, kuomet vyko NBA vasaros lyga. Išgėrėme kavos, paplepėjome. Nedažnai pabendraujame, todėl buvo smagu jį pamatyti.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– Ar vis dar sekate, kaip sekasi „Rytui“?
– Žinoma, kartais pasižiūriu jų rungtynes. Jie žaidžia FIBA Čempionų lygoje, aš su „Kalev“ irgi, todėl tai galima pavadinti darbo dalimi. Savo širdyje esu palikęs didžiulę vietą „Lietuvos rytui“.

– Ar tenka pažiūrėti „Ryto“ rungtynes iš fano perspektyvos?
– Taip, kartais nori pamesti šaltą protą ir pažiūrėti į viską iš nostalgiškos pusės. Visgi toks malonumas tenka retai, nes trenerio darbas reikalauja labai daug laiko. Nėra lengva kontroliuoti savo protą, dažnai įsijungia trenerio mąstymas. Pradedi analizuoti detales, ką gali panaudoti savo komandoje ir panašiai. Tai yra mokymosi procesas be pabaigos. Džiaugiuosi, kad tapau treneriu, nes man nereikia ilgėtis krepšinio. Juo gyvenu kiekvieną dieną. 

– Prieš atvykdamas į Vilnių tris sezonus žaidėte Eurolygoje. Kodėl nusprendėte nusilesti laipteliu žemyn?
– Per daug neskirstau krepšinio į lygius. Manau, kad šiuo metu Europos taurėje yra daug komandų, kurios gali įveikti Eurolygos komandas. Į atvykimą į „Lietuvos rytą“ aš pažiūrėjau kaip į galimybę nuveikti kažką šaunaus. Komandos požiūris į rezultatus, ambicijos mane tenkino. Ir pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Lygiai krepšinyje šiek tiek egzistuoja, bet atvykdamas į Vilnių aš žinojau, kad kovosime dėl aukštų pozicijų ir neatrodė, kad leidžiuosi žemyn. 

– Aaronas Lucasas interviu pasakojo, kad jis buvo projektuotas kaip pagrindinis įžaidėjas, tačiau Djurovičius norėjo jūsų. Kaip iš tikrųjų buvo?
– Aš nežinau, kas jam buvo pažadėta ir atvykdamas į Vilnių aš negalvojau apie tai, ar aš būsiu pirmas, ar antras įžaidėjas. Man buvo svarbiausia padaryti viską, kad laimėtume rungtynes. Ne mano darbas galvoti, kelintas įžaidėjas būsiu. Kas iš to, kad galvosi? Reikia viską įrodyti aikštelėje.

– Atvykote į jauną komandą ir buvote vienas vyriausių komandos žaidėjų. Koks buvo tuometinis „Lietuvos ryto“ jaunimas ir kaip pavyko įsilieti į komandą?
– Amžius krepšinyje nežaidžia – žaidžia krepšininkai. Kai kurie jaunuoliai žaidžia lyg veteranai, o Lietuva yra žinoma kaip krepšinio šalis. Su Jasaičiu, Delininkaičiu ir kitais nebuvo jokių problemų, aš taip pat lengvai įsiliejau ir nesijaučiau vienas vyriausių. Apie tai net negalvojau.

– 2004-2005 m. sezonas „Lietuvos rytui“ iki šiol yra istorinis. Kada supratote, kad ši komanda gali laimėti?
– Nežinau, aš apie tai negalvojau. Galbūt Aaronas Lucasas galvojo, kad kažkurie metai „Lietuvos ryte“ bus jam geriausi, bet pas mane apie tai minčių nebuvo. Visuomet ėjau nuo rungtynių iki rungtynių – ne toliau. Turėjome daug gerų žaidėjų, gerą chemiją, visko siekėme žingsnis po žingsnio ir pasiekėme. Neskraidėme padebesiais galvodami: „O, mes būsime čempionai.“ Sezono viduryje yra kvaila apie tai galvoti, nes tai yra labai ilgas procesas. Visa komanda buvo maksimaliai susikoncentravusi ir dėl to mes laimėjome Europos taurę.

– Kas tuo metu buvo komandos veidas, lyderis?
– Vieno tikrai nebuvo. Mūsų didžiausia stiprybė ir buvo ta, kad žaidėme visi kartu, siekėme bendro tikslo ir labai norėjome tobulėti. Rūbinėje visuomet aidėjo juokeliai, jaučiausi puikiai priimtas. Javtokas sugrįžo po traumos, Šležas buvo vienas iš lyderių, tačiau jis nebuvo garsus rūbinėje. Andrius – tylus vyrukas, kuris puikiai supranta krepšinį. Buvo Jasaitis, Delininkaitis, Lukauskis, komandą papildė Mujezinovičius, House‘as. Jeigu paimsime šias pavardes po vieną – visi buvome labai skirtingi. Bet būtent todėl buvome neeilinė komanda, nes visi atsinešdavo savo stiprybes ir viską laimėdavome kartu.

– Kurio balsas rūbinėje aidėjo garsiausiai?
– Turbūt Javtoko, nes jis didelis žmogus (šypsosi). 

– Visgi sezono viduryje  jus sukrėtė permainos. Vlade Djurovičius buvo atleistas, o Frederickas House’as patyrė sunkią traumą. Treneriu tapo Tomo Mahoričius, o nauju lyderiu – Tyrone’as Nesby. Ar buvo sunku adaptuotis?
– Ne. Viena iš priežasčių, kodėl Mahoričius atėjo į „Lietuvos rytą“, buvau aš. Jis prieš tai mane treniravo Liublianos „Olimpija“ komandoje, todėl aš puikiai žinojau jo sistemą ir padėjau jam būti sėkmingu Vilniuje. Jam buvo kur kas lengviau, nes Tomo turėjo įžaidėją, kuris supranta, ko nori treneris. Per treniruotes padėdavau įvesti žaidėjus į Mahoričiaus sistemą, kas vėliau puikiai suveikė ir didelės duobės pasikeitus treneriui neturėjome. Viską parodė rezultatas.

– 2005-ųjų Europos taurės pusfinalyje laukė „Pamesos“ žvaigždynas. Atsakykite nuoširdžiai, ar prieš pusfinalį turėjote daug vilčių?
– Nebuvo taip, kad neturėjome vilčių, bet galvojau: „Būtų puiku, jei laimėtume.“ Negalvojome, kad negalime, bet akivaizdu, jog toli gražu nebuvome favoritai. Nejautėme jokio spaudimo ir jautėmės kur kas laisviau. Kai grįžome iš Valensijos vos su dviejų taškų deficitu, galutinai supratome, kad turime puikų šansą. Mes žinojome, kad išvykoje nežaidėme gerai ir turime labai daug rezervo, o kai susirenka pilna arena fanų, tai užkuria komandą dar labiau. Valensijos žaidėjai jautė milžinišką spaudimą tiek iš vadovybės, tiek iš mūsų fanų. Jie privalėjo mus nugalėti, o mums tai buvo žaidimas va bank. Kartu su fanais pasiekėme puikią pergalę.

– Ką prisimenate iš legendinio mačo su Valensijos komanda Vilniuje?
– Nuostabus palaikymas. Pamenu, kai stovėjau prie baudų metimų linijos, visi fanai skandavo: „Latvija! Latvija!“ Tai – žodžiais nenupasakojamas jausmas. Stovėdamas didžiavausi, kad esu iš Latvijos ir dėl to, jog sirgaliai tai supranta. Atvykau čia ir iškart tapau vietiniu. Mano ryšys su fanais visada buvo labai šiltas. 

– Pataikėte fantastišką tritaškį iki rungtynių pabaigos likus pusantros minutės. Nušvieskite, ką tuo metu jautėte ir kaip jūsų akimis atrodė tas momentas?
– Iš šono turbūt atrodė: „Jėga, mes laimėsime.“ Bet mes supratome, kad tai nėra rungtynių pabaiga, liko pusantros minutės. Tai yra labai daug laiko, todėl bet kas gali nutikti, turime išlikti susikoncentravę. 

– Ar sutinkate, kad jūsų tritaškis perlaužė rungtynes?
– Žinoma.

– Finale laukė Kozanio „Makedonikos“. Didžiąją rungtynių dalį triuškinote varžovus, tačiau gale jie grėsmingai pradėjo artėti. Kas nutiko?
– Trečiojo kėlinio pabaigoje ir ketvirtojo kėlinio pradžioje dėl pražangų limito iškrito keli svarbūs žaidėjai. Tarp jų buvau ir aš. Jaučiausi blogai. Tai buvo mano klaida, kad nesugebėjau išlikti aikštelėje. Kai esi žaidėjas, galvoji, kad kai kurių pražangų nebuvo, kažką teisėjai sušvilpė ne taip. Nenorėčiau komentuoti, bet kartais teisėjai pakeičia kriterijus, kuomet viena komanda pirmauja 20 taškų. Jie pradeda kažko nešvilpti, traukti kitą komandą į viršų, kad sukurtų intrigą. Finalo pabaigoje turėjome nemažai streso. Dienos pabaigoje tai vis tiek yra mano klaida ir kai kurių pražangų tikrai neturėjau užsidirbti. Esu dėkingas žaidėjams, kurie sugebėjo išlaikyti pergalę.

– Visgi Robertas Javtokas pabaigoje įmetė labai svarbią baudą ir „Lietuvos rytas“ triumfavo. Koks tuo metu buvo jausmas?
– Mes, žaidėjai, visuomet žinojome, kad Robertas gali pataikyti. Jis tiesiog turėjo psichologinių problemų stovėdamas prie baudų linijos rungtynėse. Javtokas labai įsitempdavo, nors treniruotes užbaigdavo su 10 pataikytų baudų iš eiles. Didžiuliai nuopelnai Javtokui, kad lemiamu metu įmetė tą baudą. Nuaidėjus finaliniam švilpukui suplūdome į aikštelę ir darėme viską, kas tuo metu šovė į galvą. Beprotiškai geras jausmas. Tai buvo labai svarbi pergalė „Lietuvos rytui“ ir visai Lietuvai. Gyvenu dėl tokių momentų. Ir kaip treneris, ir kaip žaidėjas, labai mėgau laimėti. 

– Sugrįžęs į Vilnių sutikimo metu ant scenos laikėte bokalą ir kalbėjotės su fanais. Kiek dienų tas bokalas laikėsi rankose? Kiek ilgai ir kaip šventėte titulą?
– Tuo metu aš nemėgau alaus. „Švyturys“ buvo rėmėjas, todėl iš tos laimės padariau jiems paslaugą (šypsosi). Per daug tikrai nešventėme, nes vėliau iškart prasidėjo LKL atkrintamosios ir reikėjo žaisti. Visi profesionalūs sportininkai žino, kaip alkoholis atsiliepia kūnui ir reikia tai daryti atsakingai. Buvo šventė Šarlerua, vėliau lėktuve, o viską užbaigėme sugrįžę į Vilnių. 

– Visgi po pergalės Europos taurėje LKL finale sausai pralaimėjote „Žalgiriui“. Kas atsitiko?
– „Žalgiris“ tuo metu žaidė Eurolygoje. Jie turėjo puikią pradžią ir tik „Top 16“ etape įkrito į duobę bei pralaimėjo visas šešerias rungtynes. Jie buvo labai gera komanda ir „Žalgiriui“ pralaimėti finale nėra gėda. Visgi rezultatas 0-4 buvo netikėtas. Visos rungtynės buvo labai atkaklios, tačiau visas jas paleidome. Buvo keista. Nemanau, kad tai buvo atsipalaidavimas. Kaip galima atsipalaiduoti prieš „Žalgirį“, kai tave palaiko pilna arena sirgalių? Kažkas išgalvojo šias situacijas, kad buvome atsipalaidavę.

– Kada tapote komandos kapitonu?
– Tai buvo prieš 2006-2007 m. sezoną, kuomet Robertas Javtokas išvyko į Atėnų „Panathinaikos“. Tai – didžiulis įvertinimas, ypač kai žinai, kad dažniausiai kapitonais būna vietiniai žaidėjai. Aš nelaikiau savęs legionieriumi, bet techniškai toks buvau. Tai man nebuvo naujas dalykas, kadangi ne vienerius metus buvau Latvijos rinktinės kapitonas, bet reiškė labai daug.

– 2005-2006 m. sezone „Lietuvos rytas“ debiutavo Eurolygoje. Pralaimėjote pirmuosius du mačus, tačiau tuomet atėjo 7 pergalių serija. Kuri iš jų buvo įsimintiniausia?
– Pamenu, kad po pirmųjų dviejų pralaimėjimų žurnalistai pradėjo dalinti klausimus: „Ar jūs tikrai priklausote Eurolygai?“ Aš buvau užtikrintas, kad mes priklausome ir pasakiau, jog per anksti mūsų nenurašinėtų. Vėliau mes užsikūrėme kaip reikiant, išvykose nukaudami „Maccabi“ ir „Barceloną“. Mačas Katalonijoje buvo kaip tik po tų dviejų pralaimėjimų. Jis buvo įsimintiniausias, nes suteikė mums tą tikėjimą, kad galime varžytis ir pasiekti daugiau nei iš mūsų tikisi. 

Aš turėjau nemažai Eurolygos patirties ir žinojau, kad „Lietuvos rytas“ yra gera komanda būti konkurencinga aukščiausiame lygyje. Galbūt pirmosios dvi nesėkmės sukėlė klausimų kažkokiems žurnalistams, bet mes buvome pasiruošę kovoti dėl pergalių. Kai laimėjome prieš „Barcą“, pagavome įspūdingą bangą ir mus sustabdyti buvo labai sunku. Buvome išalkę pergalių.

– Pagavę bangą, grupių etape dominavote, tačiau pasirodymas baigėsi „Top 16“. Ko pritrūko?
– Patekti į „Top 8“ norėjo visos dalyvavusios komandos. Visi klubai nori patekti į atkrintamąsias, 15 iš jų galvoja, kad pateks į finalo ketvertą. Tokia yra Eurolyga, joje žvėriškai sunku varžytis. Žaidėme prieš elitines komandas, kurios turi kalnus pinigų. Patys suprantate, kad nėra lengva. Visgi „Top 16“ etape pasirodėme gerai. 3 pergalės, 3 pralaimėjimai ir nepatekome tik dėl taškų santykio. Nemanau, kad mums kažkas nepavykome. Turėjome puikių sezoną Eurolygoje. Maksimalus vadovybės tikslas buvo „Top 16“, o mes jį įvykdėme su kaupu, per plauką neprasimušdami į atkrintamąsias.

– Tą sezoną pradėjote rodyti ženklą, kuomet po tritaškio pridengdavote kaktą. Kaip jis atsirado?
– Kažkada pamačiau taip darantį vieną sportininką, bet ne krepšininką, o boksininką. Kažkada tai atėjo instinktyviai. Nerodžiau to ženklo po kiekvieno tritaškio, bet kai įmesdavau svarbius metimus, man taip patikdavo užsivesti pačiam ir užvesti publiką. 

– Ką tas ženklas reiškė?
– Nieko, net pats nežinau. Kai rodžiau tą ženklą, būdavau užsivedęs ir pernelyg negalvodavau. Spontaniška triumfo išraiška, atėjusi visiškai atsitiktinai. 

– Dabar esate treneris, tačiau nenustojate naudoti įvairių gestų triumfuojant. Kai patekote į FIBA Čempionų lygą, nugalėdami Utenos „Uniclub Casino – Juventus“, ant parketo grojote su įsivaizduojama gitara. Kaip ji atsirado?
– Viskas prasidėjo 2017-aisiais, kuomet buvau Slupsko „Czarni“ treneris. Su šia komanda Lenkijos čempionate į atkrintamąsias patekome iš aštuntosios vietos, o ketvirtfinalyje mūsų laukė reguliariojo sezono nugalėtojai – Vroclavo „Anwil“. Sugebėjome favoritus nugalėti 3-2 ir lemiamą mačą laimėjome išvykoje. Tai buvo istorinis įvykis Lenkijos krepšinio istorijoje, kuomet aštuntoji vieta įveikia pirmąją. Nugalėjus emocijos buvo labai didelės ir ta gitaros imitacija kažkokiu būdu išlindo. Man patinka metalo grupės. Tai yra mano muzika.

– Kalbant apie „Žalgirį“, 2006-ųjų LKL finale 4-0 įveikėte „Žalgirį“. Troškote revanšo?
– Buvome geresnės formos. Mūsų sezonas Eurolygoje buvo geresnis nei „Žalgirio“. Pabaigoje Edas Cota išvyko, jį pakeitė nebe toks, kaip geriausiais laikais, Kenny Andersonas. Turėjome daugiau pranašumų ir tai nutiko. Labai norėjome atsirevanšuoti už praėjusius metus. Buvo geras sezonas Eurolygoje ir mums pavyko išsaugoti formą iki pat pabaigos.

– Sakoma, kad tikrą „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ derbio svarbą geriausiai jaučia patys lietuviai, tačiau jūs taip pat buvote labai įsijautęs. Iš kur ateidavo ta išskirtinė motyvacija žaidžiant prieš „Žalgirį“?
– Tai – mano persona. Aš nesijaučiau užsieniečiu. Kiekvieną mačą žaidžiau lyg paskutinį ir norėjau laimėti. Tai mane stūmė į priekį, o kovose prieš „Žalgirį“ intensyvumas dar labiau pakildavo. Tu jauti tą kovos kvapą, atmosferą, rėkiančius fanus, epitetais apsikeičiančius krepšininkus. Tai buvo derbis. Vilniuje – pragaras, Kaune – pragaras. Nesvarbu, ar žaisdavome BBL, ar LKL. Kiekvienos rungtynės buvo lyg finalas. Nežinau, kaip atvažiavus žaisti į Lietuvą galima nesuprasti derbio reikšmės. Nori tu to, ar ne, būsi į jį įtrauktas. Kiekvieną kartą norėdavome įrodyti, kas yra geresni.

– Kalbant apie kovas su „Žalgiriu“, 2007-aisiais reguliariojo sezono rungtynėse vos nesusimušėte su Tanoka Beardu. Ar prisimenate šį epizodą?
– Kovodami mes nukritome vienas ant kito. Aš bandžiau ištrūkti, jis mane laikė už kojos ir konfliktas įsiplieskė. Būna momentų, kai emocijos paima viršų.

– Jis – milžinas. Nebijojote?
– Ar aš pabėgau? Ne. Tai kodėl klausiate? (šypsosi) Aišku, kad nebijojau ir tai parodžiau. Tai yra situacija rungtynėse. Nesvarbu, kas man pastotų kelią, nebijojau nieko. Bet tai yra žaidybiniai epizodai. Visada gerbėme vienas kitą kaip kovotojus.

– 2006-2007 m. sezone su komanda vėl nužygiavote iki Europos taurės finalo, tačiau nusileidote Madrido „Real“. Ko pritrūko finale?
– Kovėmės prieš elitinę komandą, kuri po to sezono daugiau niekada nebežaidė Europos taurėje. „Real“ buvo kylanti jėga, o mes žinojome, kad jau turime vietą Eurolygoje. Žinoma, tai nedarė įtakos rungtynėms, bet prisimenu, jog Charlesas Smithas pataikė kelis beprotiškus tritaškius per rankas ir perlaužė rungtynes. Mes gerai žaidėme, bet „Real“ tuo metu buvo stipresni. Daug kas be reikalo pamiršta tą sezoną dėl pralaimėto finalo, nors šis žygis „Lietuvos rytui“ atnešė dar vieną kelialapį į Eurolygą.

– 2007-2008 m. sezonas buvo paskutinis ir, ko gero, pats skaudžiausias. Eurolygoje nesužaidėte nė vieno mačo, o iš viso aikštelėje pasirodėte vos 9 rungtynėse. Kas nutiko?
– Turėjau operuoti abiejų kelių kremzles ir reabilitacija užtruko ilgiau nei tikėjausi. Daugelyje rungtynių buvau visiškai pasiruošęs žaisti, tačiau trenerio Trifunovičiaus sprendimas buvo manęs į aikštelę neleisti.

– Ar žinojote, kad tai bus paskutiniai metai „Lietuvos ryte“?
– Niekada nebuvau toks žaidėjas, kuris galvoja apie tokius dalykus. Kad ir kaip būtų, man skaudėjo kelius bei žaidimas nebeteikė tokio malonumo, buvo sunku. Išbandžiau įvairų gydymą, bet niekas nepadėjo.

– Tais metais „Žalgiriui“ pralaimėjote visus finalus. Kiek skaudu buvo viską taip užbaigti?
– Skaudu buvo nežaisti ir būti traumuotam. Aš sėdėjau ant suoliuko ir negalėjau padėti komandai. Situacija su mano keliais nebuvo gera.

Nuotr. Scanpix Baltics

– Dėl traumų kontraktas su jumis buvo nutrauktas. Viena iš priežasčių – didelė jūsų tuometinė alga. Ar bandėte kalbėtis su klubo vadovais ir įkalbinėti juos persirašyti sutartį ir pasilikti Vilniuje?
– Jeigu būčiau jautęs, kad dar galiu žaisti aukštame lygyje ir duoti komandai naudos, aš turbūt būčiau bandęs pasilikti. Bet aš taip nesijaučiau, keliai manęs nebeklausė, todėl nusprendėme gražiai išsiskirti. Nenorėjau būti našta, o ir jie matė, kad nebesu toks, koks atvykau.

– Ką jums, kaip krepšininkui ir žmogui, davė ketveri metai „Lietuvos ryte“?
– Ketveri metai mieste, kur jaučiausi kaip savas. Turiu begalę gerų prisiminimų, užmezgiau daug naujų draugysčių tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Vilnius – mano antrieji namai ir tai niekada nepasikeis. Myliu šį miestą.

– Vilniuje dirbote su 6 treneriais – Vlade Djurovičiumi, Tomo Mahoričiumi, Nevenu Spahija, Sharonu Druckeriu, Zmago Sagadinu ir Aleksandru Trifunovičiumi. Kaip manote, ar per ketverius metus jų buvo per daug? 
– Tuo metu atrodė, kad ne. Kuomet krisdavome į duobę, treneris būdavo atleidžiamas. Kaip žaidėjas dariau savo darbą ir tai nebuvo mano sprendimas. Per daug apie tai negalvojau. Įdomu ir tuo pat metu keista turėti tiek daug trenerių, bet tai buvo Jono vizija ir jie stengėsi išspausti geriausią rezultatą.

– Su kuriuo iš šių trenerių labiausiai mėgavotės krepšiniu?
– Jeigu esi protingas žaidėjas, gali kažko pasiimti iš kiekvieno trenerio. Na, bet labiausiai man patiko dirbti su Mahoričiumi, nes pas jį žaidžiau ir Liublianoje, ir Vilniuje. Taip pat su Nevenu Spahija turėjome puikius metus tiek Eurolygoje, tiek vietiniuose čempionatuose. Laimėjome viską. Man patiko jugoslaviška mokykla, o Spahija, Sagadinas ir Trifunovičius buvo tos mokyklos auklėtiniai. Man labai patiko Zmago griežtumas. „Olimpija“ buvo pastatyta Sagadino, visa sistema. Mahoričius buvo Sagadino mokinys, taip pat ir Trifunovičius. Man patinka tokie treneriai.

– Ar tiesa, kad jeigu gali dirbti su Sagadinu, gali dirbti su bet kuo?
– Turbūt. Tai – neeilinė pamoka. Jis – labai griežtas, tačiau suteikia daug naudingų pamokų žaidėjams. Beprotiškiausias dalykas yra tas, kad tuo metu žaidėjai trenerio nekenčia, bet po kelių metų supranta, kad jiems tas griežtumas, tos pamokos, tos ilgos treniruotės padarė milžinišką įtaką. O labiausiai tas pamokas įvertina tie žaidėjai, kurie vėliau turi dirbti su treneriu, kuris yra Sagadino tipo specialistų priešingybė – nieko nesako, liaupsina, viskas tik pozityvu. Tada supranti, kas yra kas.

Nuotr. Valdas Kopūstas - Scanpix

– Kada pats nusprendėte, kad norite tapti treneriu?
– Karjeros pradžioje treneriu būti tikrai nenorėjau, tačiau kai sukaupi daugiau patirties, pradedi labiau suprasti krepšinį. Buvau Liublianoje, tuomet atvykau į Vilnių. Treneriai manimi labai pasitikėjo, leido vadovauti puolimui. Aš mačiau tokias detales, kurių kiti nematė. Žinojau, kur tiksliai Šležas pakils išsimesti tritaškį, kur Jasaitis mėgsta žaisti nugara, kur House‘as prakirs. Taip pat galėdavau nežiūrėdamas kabinti kamuolį ore Javtokui. Visuomet aikštelėje dalinau patarimus ir buvau lyg treneris ant parketo. Būtent žaidžiant „Lietuvos ryte“ galutinai atėjo supratimas, kad galiu tapti treneriu.

Prieš rungtynes treneriai duodavo pratimų, kad mus paruoštų. Aš visuomet permąstydavau, kuris iš jų mums padeda, kurį galbūt reikėtų pakeisti. Ne kiekvienas taip gilinasi ir nori gilintis. Tai ir atskiria žaidėjus, kurie gali būti treneriais, ir kurie ne. Mes vėl turime paminėti Joną Vainauską. Kuomet Italijoje sužaidžiau savo paskutinius karjeros mačus, jis man paskambino ir pasakė: „Galbūt norėtum nustoti žaisti ir atvyktum pas mus į „Ryto“ dublerius treniruoti.“ Nieko nelaukęs aš sutikau.

– Kiek Jonas Vainauskas buvo svarbus „Lietuvos ryto“ organizacijai?
– Tuo metu jis turėjo išskirtinį jausmą įsigyti gerus žaidėjus. Jis žinojo, kaip padaryti komandą geresne, kokius krepšininkus pasikviesti, kad atmosfera rūbinėje būtų gera. Jonas labai daug laiko praleido su komanda, nuolat kalbėdavosi su žaidėjais. Galbūt jis tuo laikotarpiu turėjo šiek tiek nuosmukių asmeniniame gyvenime, bet kaip komandos vadovas ir mano draugas, jis buvo puikus.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– Ar kada nors turėjote viziją tapti „Lietuvos ryto“ treneriu?
– Tuo metu, kai buvau „Perle“, buvo tokia mintis, bet tai buvo mano pirmieji trenerio karjeros žingsniai, reikėjo iki to užaugti. Tiesą sakant, kelias dienas buvau „Lietuvos ryto“ treneriu ir pamenu, jog nugalėjome Kėdainių „Nevėžį“. Turbūt esu vienintelis treneris klubo istorijoje, kuris nepralaimėjo nė vienerių rungtynių (šypsosi). O kalbant rimtai, tokią viziją turiu iki šiol. Tai yra puikus klubas su puikia organizacija, kodėl ne? „Rytas“ yra viena iš komandų, kurioje noriu būti.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– Visuomet garsėjote kaip treneris aikštelėje. Kuris buvęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas buvo labiausiai pašėlęs ir turėdavote jį stabdyti?
– Haris Mujezinovičius – gerąja prasme. Jis buvo išprotėjęs. Haris – labai energingas vyrukas, kuris visuomet norėdavo pastatyti labai geras užtvaras. Jo nekęsdavo ne tik priešininkai, bet ir komandos draugai treniruotėse, nes jis visuomet statydavo lygiai tokias pačias kietas užtvaras. Jeigu laiku nepamatysi, atsitrenkęs į Harį galėjai netekti sąmonės. Nesvarbu, ar rungtynės, ar treniruotė, jis šokdavo ant kiekvieno kamuolio. Mujezinovičius buvo labai naudingas mums, bet man tekdavo kartais jį pristabdyti.

– Ar Mujezinovičius buvo nešvarus žaidėjas?
– Jis yra puikus žaidėjas. Labiau nemėgstu krepšininkų, kurie po kiekvienos užtvaros krenta kaip lapai. Jie yra nešvarūs. Arba tie, kurie kiša kojas į metančių žaidėjų nusileidimo zoną. Haris tiesiog žaidė kietai, statė kietas užtvaras. Jeigu nesi pasiruošęs iš jos išlįsti, tau skaudės. Treneriai reikalauja gerų užtvarų, o gera užtvara yra kieta. Jis buvo labai geras žaidėjas, bet tikrai ne nešvarus. Nešvaru yra nešvaru, kieta yra kieta. Jis nenorėjo nieko sužeisti.

– Pabaigai, ar galite pasidalinti neeiline, dar nepapasakota istorija iš laikų „Lietuvos ryte“?
– Kas nutinka Vegase, tas ir lieka Vegase (šypsosi). Tiesiog noriu pasakyti, kad užtektinai nepadėkojau fanams ir klubui už viską, ką jie man suteikė. Esu labai laimingas, kad galėjau būti šios organizacijos dalimi. „Lietuvos rytas“ visuomet bus mano komanda numeris vienas.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (14)
Sveikiname! Jūs buvote pasirinktas dalyvauti naujame finansiniame projekte, kurio stabilios pajamos yra iki tūkstančio dolerių (1000 USD) per savaitę. Jūsų kvietimas nuoroda yra aktyvus vieną dieną: https://bit.ly/3qULk7S
2022-01-10
Atsakyti
Anonimas
Nekritikuoju, bet ar jus nepavargot rasyt toki ilga straipsni?
2021-12-06
+1
Atsakyti
Ytr
Vienas mylimiausių Lryto žaidėjų per visą klubo istoriją...po trajako gerą gestą rodydavo...tikiuosi vėl gryšime į tuos laikus...
2021-12-05
+14
Atsakyti
Pozityvusis komentatorius
idomus interviu, ačiū!
2021-12-05
+9
Atsakyti
Jis
slykstus tipas
2021-12-05
-25
Atsakyti
Tai buvo taip senai kad niekas to ir neatsimena nes gimę nebuvo
2021-12-05
-28
Atsakyti
Kažkaip net iš dalies gaila, kad šiais laikais Rytas tokia silpna komanda. Eurolyga, Uleb taurė... Dabar tik LKL skambios pergalės prieš Uteną ir Panevėžį.
2021-12-05
-7
Atsakyti
Jo
visiskas dugnas - Z eurolygos dugno komanda, rinktines dugne
2021-12-05
-4
Atsakyti
g
vienintelis ryto zaidejas legionierius, kuris po kazkiek metu duodamas interviu nepapasakoja, kad buvo isdurtas ir pan. turbut del to, kad vienintelio jo ir neisdure. arba grybiskas komandas treniruoja, svajoja dirbt ryte, tai gal ir nutylejo kazka.
2021-12-05
-10
Atsakyti
Renasta
Tai siūlau paskaityti interviu su Chaku Eidsonu. Nei vieno blogo žodžio, jei ką.
2021-12-05
+15
Atsakyti
Iš tų visų buvusių interviu su Ryto žaidėjais,šitas pirmas,kur žaidėjas nieko nekaltina ir pirmas,su kuriuo buvo ramiai išsiskirta.Tiesiog Štelma buvo neeilinis legionierius,nekonfliktiškas,visada atsidavęs.Už tai ir išvykti nebuvo bėdų.Vienas iš ilgiausiai klube išbuvusių legionierių ir vienas geriausių jame žaidusių.Kaip Žalgirio fanas,galiu pasakyti,kad Štelmą tikrai gerbiu už jo atsidavimą.
2021-12-05
+22
Atsakyti
blue is the color
neeilinė persona
2021-12-05
+11
Atsakyti
...
nesuprantu visu situ istoriju apie ryta pries 15 metu... kalbina maca, sleza, stelma... turekit jus savigarbos negyvent praeitim, jau apie jasikeviciaus zalgiri kai zmones raso/kalba, uzpi*t baigia nors tai visai neseni ivykiai, o cia isvis dinozauro laikus prisimena kiekvienais metais, kokia to prasme?
2021-12-05
-40
Atsakyti
Kas matė tų laikų rungtynes, tiems smagu prisiminti ir tikėti, kad viskas gali pasikartoti.
2021-12-05
+19
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.