Tai buvo eilinė greita ataka Aarono White'o ofise. Belgrado „Crvena Zvezda“ staigiai išsimetė kamuolį iš užribio po „Panathinaikos“ dvitaškio ikisezoninėse rungtynėse Miunchene. Austinas Hollinsas pamatė sprintuojantį White'ą ir atliko idealų perdavimą tranzicijoje.
White'as lėkė labai greitai, palikdamas penkis žalius marškinėlius už savęs. Jis, ko gero, buvo net per greitas.
White'as kūrė tokius epizodus nuo pat tos dienos, kai pradėjo dėti į krepšį. Jis aukštai pašoko ir galingai krovė iš viršaus. Dažniausiai jis užsikabindavo už lanko ir pasvyravęs pirmyn bei atgal nusileisdavo ant parketo. Tačiau šįkart lankas išslydo iš White'o rankų ir šis tėškėsi žemyn.
Panašiai jam nutiko vidurinėje mokykloje. White'as tada irgi galingai dėjo į krepšį, užsikabino už lanko, bet kažkoks vaikis pavojingai nušienavo jį per kojas. White'as krito ir susilaužė riešą.
Šį kartą Miunchene amerikietis iškart pažvelgė į savo ranką. Kairės rankos dilbis neatrodė gerai.
„O š***, jis kreivas“, – sureagavo 29-erių puolėjas.
Jis iškart suprato, kad tai bus lūžis. Ant dilbio iššoko didžiulis guzas. Lyg dramos būtų per maža, White'o veidas plūdo krauju. Per didžiulį rankos skausmą krepšininkas net nesuprato, kaip smarkiai kraujuoja jo galva, kol aplinkiniai nepradėjo panikuoti dėl kruvino jo veido.
„Vyrukai, pamirškite veidą. Man lūžo ranka!“ – šaukė White'as.
Dabar White'as šypsosi. „Crvena Zvezda“ rūbinėje tai tapo vidiniu juokeliu. Tačiau rugsėjo 11-osios vakarą nebuvo daug priežasčių šypsotis. White'o veidas buvo kruvinas dėl pradrėksto jo rando virš antakio. Bet tada tai buvo mažiausias rūpestis.
White'ui ant suolelio belaukiant greitosios pagalbos buvo susiūta žaizda virš antakio. Prieš lipdamas į greitąją, atletas paprašė „Crvena Zvezda“ fizinio rengimo trenerio pagriebti telefoną, kad galėtų viską pranešti savo šeimynai.
Belgrado Crvena Zvezda / Tvarkaraštis
Belgrado Crvena Zvezda
Pirėjo Olympiakos
Barselonos FC Barcelona
Miuncheno BayernWhite'o šeima liko Belgrade, bet stebėjo susitikimą per televizorių.
„Mano vaikai... ypatingai jauniausioji. Jai vos dveji ir ji beprotiškai išsigando“, – BasketNews pasakojo trijų vaikų tėvas.
„Buvau piktas“
Gydytojai ligoninėje norėjo įsitikinti, ar White'as nesusižeidė riešo. Šiame yra tiek daug raiščių, kad būtų pernelyg pavojinga operuoti neaišsiaiškinus visų detalių.
Lūžis, kraujas ant veido ir pirmoji šokiruojanti reakcija atrodė taip šiurpiai, kad dauguma mūsų, kurie matė White'o skrydžio video, galvojo apie sezono galą reiškiančią traumą. Dauguma, išskyrus Aaroną. Prieš pat operaciją jį kamavo visai kitokios mintys.
„Buvau piktas ir tikrai įniršęs, – BasketNews pasakojo buvęs žalgirietis. – Dabar tai atrodo keista emocija. Tačiau tuo metu negalvojau, kiek laiko galiu nežaisti. Pykau, nes jaučiau, kad viskas susidėjo į vieną. Buvau patenkintas savo sezono startu Belgrade, todėl pykau iš nusivylimo.“
Po operacijos White'as išgirdo, ko gero, geriausias naujienas, kokias galėjo išgirsti po tokios šlykščios traumos. Lūžęs dilbis ir nepažeisti raiščiai. Tai reiškė, kad atletas praleis tik šešias savaites be krepšinio.
White'as akimirksniu pradėjo galvoti apie kitą žingsnį – kuo sklandesnę reabilitaciją, kad greičiau sugrįžtų į ritmą po pirmos rimtos traumos jo profesionalo karjeroje.
Jis dar kartą peržiūrėjo šį baisų epizodą, kuris įvarė daug baimės krepšinio aistruoliams.
White'o žmona išstojo tviteryje ir paprašė nustoti dalintis savo vyro traumos įrašais. Per daug jautru ir netinkama? White'ui tai nerūpėjo.
„Jeigu jie gali kelti video su mano tritaškiais ir dėjimais, aš tikrai nepradėsiu aiškinti, kad jie negali dalintis video, kur aš patiriu traumą“, – tikino White'as.
„Epizodą peržiūrėjau labai daug kartų. Nors turbūt nereikėjo taip elgtis... Ilgainiui nustojau tą daryti, nes supratau, kad tai nieko nekeičia“, – su šypsena kalbėjo puolėjas.
Jis analizavo epizodą iki pat lemtingo nukritimo. Kadangi tokie sprintai per aikštę su dėjimais buvo jo duona, White'as šįkart norėjo pamatyti, ką padarė tokio išskirtinio, jog tai pasibaigė trauma.
Tai Atėnų „Panathinaikos“ aukštaūgis Okaro White'as vijo jį Miunchene ir lėkdamas paskui ranka labai lengvai stūmė Aaroną į nugarą. Teisėjas tada sušvilpė nesportinę pražangą. Net ir menkiausias stumtelėjimas tokiame greityje galėjo baisių pasekmių. Panašiai galvojo ir White'as.
Po rungtynių Okaro White'as parašė Aaronui žinutę. „Crvena Zvezda“ puolėjas vis dar buvo kupinas emocijų. Jis pyko ant Okaro, nes galvojo, kad varžovas jį per stipriai pastūmė. Bet kelis kartus peržiūrėjęs pakartojimą White'as pakeitė savo nuomonę.
„Jei žiūrėsite klipą, neatrodo, kad jis mane pastūmė. Nors tokiame greityje mažytis prisilietimas galėjo kažką pakeisti. Neturiu paaiškinimo, kodėl taip nutiko, bet nemanau, kad Okaro veiksmai turėjo įtakos mano traumai. Nutiko taip, kaip nutiko. Nemanau, kad ten buvo kažkas nesportiško“, – nurimo amerikietis.
Netipinė europietiška istorija
White'o reabilitacija praėjo sklandžiai. Tik White'as nesitikėjo, kad trauma turės įtakos jo pirštų valdymui.
Treniruoklių salėje dabar jis gali kelti beveik tą patį svorį, kaip ir prieš traumą. Su riešo jėga problemų nėra. Bet iki dabar Aaronas nejaučia nykščio taip, kaip anksčiau. Nervas yra kitoks, ypač nykščio viršuje.
Jis konsultavosi su keliais JAV specialistais, kurie pasakė, kad nervų pažeidimas gali tęstis nuo metų iki pusantrų ir jie neatsistatys 100 proc. Tai labai normali reabilitacijos dalis.
Dar White'as stebėjosi „Crvena Zvezda“ trenerio Dejano Radonjičiaus požiūriu į jo reabilitaciją.
„Tai buvo pirmoji mano trauma. Aš buvau girdėjęs istorijų Europoje, kuomet klubų treneriai verčia žaidėjus sugrįžti. Čia buvo atvirkštinis variantas“, – tvirtino White'as.
„Neskubėk.“ „Turi grįžti, kai būsi 100 proc. pasiruošęs.“ „Kam skubėti?“ – tokius dalykus White'as girdėjo vietoje to, kad jį spaustų ir klaustų: „Ei, tai kada sugrįši?“
„Nebuvo jokio spaudimo. Nejaučiu jo ir dabar. Iš krepšininko pusės, niekada nenori, kad kažkas tave verstų žaisti, kai nesi tikras, ar tavo kūnas tam jau pasiruošęs, – aiškino puolėjas. – Aš labai dėkingas treneriui ir vadovybei už tokį jų požiūrį į mano traumą.“
Radonjičius nustebino White'ą. Pavyzdžiui, jis nesitikėjo, kad Radonjičius klaus jo patarimų. Ar tai „Crvena Zvezda“ žaistų su „Žalgiriu“, ar su kitu klubu.
Kiti treneriai White'o tokių dalykų yra klausę ir anksčiau. Bet atvykęs į naują klubą niekuomet nesi tikras, ar treneris nori girdėti tavo nuomonę.
„Visuomet smagu turėti trenerį, kuris tavimi pasitiki ir klausia tavo nuomonės, – sakė White'as. – Su Radonjičiumi kalbuosi daugiau nei su bet kuriuo kitu treneriu.
Kai nerungtyniavau, mes turėjome daugiau laiko pasikalbėti. Tarp mūsų užsimezgė geras tarpusavio supratimas. Radonjičius yra geras žmogus, o aš mėgaujuosi čia būdamas, nors čia dar nesužaidžiau nė vienerių oficialių rungtynių.“
Jaučiasi lyg namuose?
White'as niekuomet nepamirš pasaką priminusios patirties 2018-aisiais, kuomet savo debiutiniame Eurolygos sezone su Kauno „Žalgiriu“ sensacingai pasiekė finalo ketvertą Belgrado „Štark“ arenoje.
Tokioms mažo biudžeto komandoms kaip „Žalgiris“ tai yra dešimtmečio pasiekimas. White'as pats buvo svarbi tų pergalingų Šarūno Jasikevičiaus schemų dalis.
Dabar White'as apie tris kartus per savaitę varsto to paties viešbučio, kuriame „Žalgiris“ buvo apsistojęs finalo ketverto metu, duris. Jo dukra čia lanko šokių pamokas.
„Kiekvieną kartą čia įžengęs galvoju apie tą patirtį, – su šypsena sako White'as. – Prisimenu, visą Eurolygos simboliką, keliones į areną. Tai buvo didžiulis renginys.“
Belgradas White'ui primena tą geriausią sezoną jo karjeroje.
Kaip ir Kaunas, Belgradas gyvena ir kvėpuoja krepšiniu. Tik praverk burną apie krepšinį istoriniame krepšinio mieste, ir greit sulauksi aštrių pastebėjimų iš taksi vairuotojo. Yra 50 proc. tikimybė, kad jus vežantis taksi vairuotojas pats žaidė tam tikrame lygyje.
„Crvena Zvezda“ turi vienus iš aistringiausių fanų Eurolygoje. Belgrado ekipos žaidimo stilius taip pat kelia diskomfortą kiekvienam varžovui. Šiemet „Crvena Zvezda“ subūrė unikalų fiziškumo, disciplinos, energijos ir komandinio darbo derinį, kuris padeda išsilaikyti atkrintamųjų lenktynėse.
Tai neatėjo iš stebuklingų Radonjičiaus pratimų. Toks žaidimas yra šios „Crvena Zvezda“ ekipos DNR, kuris autsaiderius verčia kovotojais, kovojančiais dėl kiekvienos pergalės.
White'ui patinka tai, kad didžiąją „Crvena Zvezda“ rūbinės dalį sudaro vietiniai žaidėjai, kurie pažįsta vienas kitą beveik visą gyvenimą. Tai labai palengvina tokių užsieniečių kaip White'o, Nate'o Wolterso, ar Austino Hollinso darbą. Jiems tiesiog belieka įsilieti į kolektyvą.
„Iki Belgrado niekur nesijaučiau 100 proc. savimi taip, kaip Kaune. „Žalgiryje“ su tais vyrukais, treneriu ir daugeliu kitų dalykų jaučiausi lyg namie. Aš manau, kad esu daug geresnis žaidėjas, kuomet jaučiuosi komfortiškai“, – aiškino buvęs žalgirietis.
„Esu žaidėjas, kuriam reikia jausti ryšį su komandos draugais, nes mano žaidimas priklauso nuo bendražygių. Tam reikia geros atmosferos. Mūsų komandoje nėra savanaudžių. Čia visi žino, kaip mesti, perduoti kamuolį. Šie vyrukai gali daryti visko po truputį.
Belieka žaisti savo žaidimą. Jeigu esi laisvas, jie tave suras. Jeigu kirsi po krepšiu, tai padės tavo komandai. Jokio chaoso. Čia jaučiuosi labai patogiai.
Man buvo sunku gauti tai, ką anksčiau gavau „Žalgiryje“. Dar negaliu sakyti, kad būtent Belgrade jaučiuosi tikrai tai atradęs, nes dar neturėjau normalių galimybių vėl žaisti. Bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kuomet palikau „Žalgirį“, išmokau labai daug. Dabar ieškau vietos, kurioje galėčiau būti savimi. Tikiuosi, kad ta vieta yra Belgradas“, – dėstė krepšininkas.
Gyvenimiškas aliarmas
White'as po truputį grįžta į rikiuotę. Fiziškai jis jaučiasi gerai, tik dar reikia laiko sugrįžti į ritmą.
Praėjusią savaitę jis pasirodė pirmajame savo oficialiame mače šį sezoną prieš Sankt Peterburgo „Zenit“ ir per 10 minučių nepelnė nė taško. White'as prisimena situaciją, kai gindamasis greitoje atakoje prieš Mateuszą Ponitką padarė pražangą pastodamas varžovui kelią ir krisdamas ant grindų.
„Negalvojau apie tai, ant kurios rankos krisiu ant žemės, – pasakojo White'as. – Dabar man tai svarbiausia – tiesiog žaisti laisvai ir neapsikrauti mintimis. Dilbis dabar yra stipresnis nei buvo prieš traumą. Ten yra įstatymas metalas.“
Po rungtynių Sankt Peterburge White'as savaitei grįžo į užribį. Dar reikės laiko laiko sugrįžti į priešsezoninę formą, kai jis sukratė 23 taškus Belgrado FMP ekipai.
„Kaip man patinka žaisti krepšinį, – paklaustas, kokią didžiausią pamoką pasiėmė po tokios traumos, sakė White'as. – Anksčiau neturėjau tokių rimtų traumų. Būsiu atviras, nėra taip paprasta kasmet atvykti žaisti į Europą. Tie, kas nesupranta krepšinio, gali tavęs nesuprasi, kai pasakoji jiems apie krepšinio sunkumus. Bet tikrai nelengva palikti savuosius namus ir dešimčiai mėnesių svečioje šalyje kurti naujus visai šeimai.
Patyręs traumą supratau, kaip stipriai myliu krepšinį. Aš tikrai jį labai myliu. Man patinka būti aplink žaidimą, patinka būti rūbinės dalimi. Aš myliu visas šias smulkmenas.
Traumuotas esi komandos dalis, bet dėl savo tvarkaraščio dažnai prasilenki su komandos draugais. Nekeliauji į išvykas, iš pradžių nedalyvauji vaizdo peržiūrose. Pasiilgau visų šių dalykų. Iš šios patirties noriu pasiimti tą begalinį norą žaisti ir dėkingumą, kuomet tu esi sveikas bei gali rungtyniauti.“
Aaronas White'as sugriebia kamuolį gynyboje, greitai jį perduoda Austinui Hollinsui ir sprintuoja per visą aikštelę. Hollinsas kamuolį perduoda atgal White'ui, kuris bėga greičiau nei visi kiti. Aaronas lieka vienas prieš krepšį. Kaip jis elgtųsi dabar?
„Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, dėčiau su viena ranka, nes tada turi geresnį balansą. Kaip tik kalbėjome su asistentu, kad visi mano dėjimai yra nuo dviejų kojų, o ši trauma man atsitiko, kuomet šokau atsispyręs nuo vienos. Galbūt kitą kartą aš atsispirsiu nuo dviejų kojų, kad turėčiau daugiau balanso.
Tokiose situacijose svarbiausia negalvoti apie savo traumą. Taip nebus. Jeigu panaši situacija atsitiks kitą savaitę, aš vadovausiuosi savo instinktais. Tiesiog bandysiu dėti į krepšį nuo dviejų kojų ir taip greitai nebebėgsiu. Bet tiesiog žaisiu krepšinį taip, kaip visada tą dariau.“
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.
