Nuotr.: BNS, FIBA | BasketNews.lt iliustracija/M.Didė
Nuotr. BNS, FIBA | BasketNews.lt iliustracija/M.Didė

Mindaugas Budzinauskas – žmogus, darbu pranokęs talentą. Ryškų pėdsaką palikęs krepšininkas, treneris, šviesulys, muzikas ir draugas visų širdyse liks minimas tik geru žodžiu.

Darius Čiūta

Darius  Čiūta
Pozicija: SF
Amžius: 43
Ūgis: 192 cm
Svoris: 94 kg
Gimimo vieta: Ukmergė, Lietuva

Mindaugui niekas į galvą nekalė, kad vieną dieną jis bus NBA, bet ši krepšinio kelionė puikiai įrodo, kad darbas anksčiau ar vėliau pranoks talentą.

Per vėlai pradėjęs, per mažai talentingas, įstrigęs mėgėjų lygyje. Visiškas nonsensas – Budzinausko karjera laipsniškai kilo nuo choro „Aidija“ iki Eurolygos kovų.

Visą gyvenimą Metaxa savyje turėjo dar vieną talentą ir aistrą – muziką. Svaiginančiomis natomis draugus džiuginęs krepšininkas iki šiol kolegų širdyse mena tik gražiausius prisiminimus.

Po krepšininko karjeros Budzinauskas tapo sėkmingu treneriu, o didžiausio pripažinimo sulaukė Lenkijoje.

Mindaugas galėjo dar daug nuveikti, bet jo kelionę prieš mėnesį, lapkričio 26 dieną, sustabdė liga. Jam buvo 48-eri.

Krepšininko kelias, trenerio karjera, širdį glostantis ryšys su Lenkija, gyvenimo džiaugsmas ir svajonės – BasketNews istorijoje su artimiausiais Mindaugo bičiuliais ir bendražygiais.

Atrastas talentas mėgėjų krepšinyje

Tuomet 24-erių metų amžiaus Rūteniui Paulauskui pirmasis susitikimas su Budzinausku buvo skaudus. 1995 metais Vyriausybės apsaugos departamento komandai dirigavęs Paulauskas varžėsi Vakarinių naujienų lygoje, kuri dabar būtų lyginama su Sostinės krepšinio lyga.

Lygos finale vienas favoritų „Vadas“ susitiko su negirdėtu ir nematytu varžovu – choru „Aidija“. Muzikantai davė į kuprą Paulausko auklėtiniams, o labiausiai tą vakarą įsiplieskė Budzinauskas, kuris suvertė apie 40 taškų.

Budzinauskui buvo 22-eji metai, o jis vis dar varžėsi tik mėgėjų turnyruose. Visgi tos rungtynės pastūmėjo link profesionalaus krepšinio.

Išvydęs Budzinausko žaidimą, Paulauskas užuodė potencialą ir nusprendė pamėginti šį krepšininką prisivilioti į savo komandą. Visgi užduotis nebuvo tokia lengva, nes Budzinauskas buvo be galo užsiėmęs – grojo reprezentaciniame kariuomenės pučiamųjų orkestre ir buvo muzikos akademijos studentas.

Treneris Paulauskas iki šiol prisimena noru degančias akis.

Supratau, kad žmogus turi aistrą, bet neturėjęs krepšinio pagrindų, nėra lankęs krepšinio mokyklos, daugiau išmokęs žaisti savarankiškai, – tinklalapiui BasketNews sakė 50-metis Paulauskas. – Mačiau, kad jis buvo pavėlavęs talentas, kuris tikrai gali labai stipriai progresuoti.

Mačiau, kaip jis juda treniruotėse žaisdamas futbolą – Mindaugui nebuvo lygių. Sužinojau, kad akademijoje jis žaidžia stalo tenisą ir aukštųjų mokyklų čempionatuose yra prizininkas. Susidarė įspūdis apie sportišką žmogų. Taip ir užsimezgė mūsų bendravimas, draugystė.“

Galiausiai Paulauskui pavyko Budzinauską įtikinti persikelti į jo treniruojamą komandą, o tai buvo pirmasis žingsnis, pastūmėjęs link profesionalaus krepšinio.

Budzinauskas jaunystėje:

Kaip gimė pravardė Metaxa?

Pradėjęs žaisti „Vade“, Budzinauskas gavo pravardę, kuri lipo visam gyvenimui – Metaxa. Paulausko vadovaujama ekipa nebuvo labai pasiturinti. Krepšininkai per treniruotes vilkėdavo ne komandos marškinėlius, o asmeninius.

„Pamenu treniruotes, kai nelabai turėdavome aprangų, nebent reversinius marškinėlius, – istoriją pradėjo Paulauskas. – Mindaugas atėjo ne su komandos, o savo marškinėliais, ant kurių buvo užrašyta Metaxa.

Kas treniruotėje neprisimina žaidėjo vardo, tai vis tiek kažkuo pavadina. Įdomiausia, kad Mindaugas dėl to neužpyko. Jam ta pravardė taip prilipo, kad jis tai adaptavo, pritaikė ir vėliau ant savo marškinėlių užsirašė Metaxa žaisdamas Eurolygoje.“

Kiek vėliau, 1996 metais, prie „Vado“ prisijungė ir geru Budzinausko bičiuliu tapęs Rolandas Jarutis. Tuomet „Vadas“ jau buvo pakilęs į aukštesnį lygį, žaidė A lygoje. Dabartiniu lygmeniu – Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL).

Jaručiui tuoj pat kilo klausimų, kodėl komandos draugą visi vadina Metaxa. Jis pravardę ne tik greitai prisijaukino, bet sugebėjo ir patobulinti.

„Mes tarpusavyje Metaxėle vadindavome (juokiasi). Žmogų, kuris neturi jokio ryšio su alkoholiu ir kitais žalingais įpročiais. Kai atėjau į komandą, irgi klausiau: kodėl jis čia Metaxa? Jis pageriantis, ar ką? Ne, sako, viskas tvarkoje“, – istoriją prisiminė Jarutis.

Pats Budzinauskas 2007 metais interviu „Lietuvos žinioms“ yra prisipažinęs, kad jam brangiausi prisiminimai yra išlikę iš „Vado“ komandos laikų.

Nuo mėgėjų krepšinio iki LKL bronzos

Per metus kuklioje „Vado“ ekipoje kristalizavosi vaizdas, kad šis jaunuolis turi savybių, kurios itin vertinamos aukščiausiame lygyje.

Gynyba buvo stipriausia Budzinausko pusė krepšinio aikštelėje. Paulauskas greitai suprato, kad žaidėjas turi fenomenaliai greitas rankas ir galėdavo išmušti tiesioginį oponentą iš pusiausvyros.

Ypač svarbi ne itin talentingam žaidėjui buvo kova dėl kiekvieno centimetro aikštėje. Budzinauskas ir Jarutis nuolat treniruotes palikdavo permirkę prakaitu.

„Jis atėjo iš muzikos pasaulio, aš iš Mažeikių atvažiavęs. Kad pavytume kitus krepšininkus, su Mindaugu salėje esame praleidę daugiausiai laiko dirbant individualiai“, – pasakojo Jarutis.

„Visada matydavau jį pirmą ateinantį į treniruotę ir paskutinį išeinantį“, – pridėjo Paulauskas.

Kolegos puikiai prisimena, kaip Budzinauskas maskuodavo talento stoką.

„Tai galėtų būti vienas iš geresnių pavyzdžių, kaip paimami 50 ant 50 kamuoliai, – pažymėjo Jarutis. – Jeigu reikia, jis kris ant kamuolio, trauks, kovos, eis į kontaktą. Tokio užsispyrimo žmogaus reikia tikrai paieškoti.

Per tokį trumpą laiko tarpą, iš muzikos atėjus į krepšinį, nėra paprasta. Aš galvoju, per laiką jis įgavo ir IQ – suprato, kur jo stipriosios, silpnosios pusės.“

Budzinauskas niekad neišsiskyrė statistikos protokoluose, bet parankiausias buvo visų pirma treneriui. Universalus, su gana neblogu greičiu, gera kamuolio valdymo technika ir kietu veržlumu link krepšio.

Arti dviejų metrų ūgio gynėjo-puolėjo pozicijose galėjęs žaisti Budzinauskas gludino ne tik puolimą, bet ir kovą po krepšiu. Vis tik „Vado“ trenerių štabą labiausiai papirko jauno krepšininko paklusnumas ir imlumas.

„Buvo labai sveikas ir greitai atsigaunantis žmogus. Gyveno tuo metu bendrabutyje ir, kiek žinau, net nelabai gerai maitinosi, taupė pinigus, – sunkią Budzinausko jaunystės kasdienybę apibūdino Paulauskas. – Žinant aplinkybes, kokios vyko sunkios treniruotės, supratau, kad tai yra valingas, drąsus žaidėjas. Jam nereikėjo slėptis – ką galėdavo, tą išpildydavo ir tiesiog užsikabino.“

Jarutį labiausiai papirko Budzinausko charakteris. Talentu vaikinai į žvaigždes nesilygiavo, nes krepšinį pradėjo žaisti labai vėlai. Ypač, kai nebuvo rimtesnių pradmenų ir didesnė dalis gyvenimo buvo atiduota muzikavimui.

Dabartinės kartos krepšininkai turi galimybes krautis į galvą ne tik treniruotėse gautas pamokas, bet ir „YouTube“ stebėti įvairius oranžinio kamuolio meistrus. Taip, 20 metų atgal to nebuvo, tad imi kasetę, dedi į grotuvą ir stebi, ką daro Čikagos „Bulls“.

„Mindaugas, sakyčiau, vertino Scottie Pippeno darbą, kuris galėdavo ir kamuolį varytis, ir užcentruoti, ir gintis per tris pozicijas, – pasakojo Jarutis. – Pradžiai juokaudavome, kad Mindaugas į krepšį negalėdavo pataikyti, bet darbas, užsispyrimas, savianalizė davė vaisių.“

Trejus metus „Vade“ praleidęs Budzinauskas ir kiek vėliau komandos nariu tapęs Jarutis galiausiai iškovojo savo pirmąjį bendrą trofėjų. Vilniaus komanda 1998 m. užėmė pirmąją vietą A lygoje, dabartinėje NKL.

„Kada laimėjome su „Vadu“ A lygą, Mindaugas tikrai turėjo didžiulį vaidmenį, – pasakojo Jarutis. – Dar neegzistuodavo sistemos ir pirmas su ketvirtu stengėsi nesikeisti dengiamaisiais, o mes jau tai darydavome. Mindaugas kuo puikiausiai galėdavo ir iš perimetro gintis, ir ne taip lengva prieš jį užcentruoti. Gynyba ir rankos – fenomenalios.“

Po sėkmingo sezono vyrai atkreipė į save LKL komandos dėmesį.

1998 m. Vidaus reikalų ministerijos priežiūroje tupėjo du klubai – „Vadas“ ir „Sakalai“. Naujai perkurtas Gedvydo Vainausko „Lietuvos rytas“ išviliojo iš „Sakalų“ Andrių Giedraitį, dar anksčiau ekipą paliko Erikas Kučiauskas, tad komandai reikėjo pastiprinimo. Akivaizdu, kad žvilgsnis pirmiausia turėjo krypti į gerai matomą „Vado“ aplinką.

Pirmuoju šaukimu į aukštesnį lygį Budzinauskui papulti nepavyko. „Sakalai“ pasikvietė Dainių Šalengą, Rolandą Skaisgirį, Jarutį, dar kelis žaidėjus, o Budzinauskas liko stažuotis „Vade“.

„Sakalų“ vyr. trenerio kėdėje tuo metu jau ketverius metus sėdėjo Šarūnas Sakalauskas, o jam asistavo Linas Šalkus. Sezono viduryje Sakalauskas ir komandos jaunuolis Ramūnas Šiškauskas sulaukė pasiūlymo išvykti į „Lietuvos rytą“.

Nenumatytas spragas teko lopyti su turimais resursais. „Sakalai“ greitai atsisuko į „Vadą“, kuriame darbavosi tuo metu vos 28-erių Rūtenis Paulauskas. Pastarasis netrukus į „Sakalus“ prijungė ir Budzinauską.

Užsimezgus krepšininko karjerai, jis sprendė dilemą – ar likti kariuomenės orkestre, ar pereiti į profesionalų krepšinį. Kaip teigė Paulauskas, Budzinauskui buvo vienintelis klausimas – kur galėčiau gauti daugiau pinigų, kad išgyvenčiau?

Budzinauskas pasirinko krepšinį ir LKL debiutavo 1998 metais.

Metaxos karjera įsiplieskė aukščiausiame šalies lygmenyje, o kas sekė toliau, tapo unikalia „Sakalų“ istorija.

Labai jauna komanda su labai jaunu treneriu – pragaištingas receptas? Nė velnio. Virginijus Sirvydis, Egidijus Mikalajūnas, Jarutis, Matulis, Šalenga ir, žinoma, Budzinauskas. Visi jie tempė šią komandą iki pat LKL pusfinalio.

Reguliariajame sezone „Sakalai“ liko šešti (15-19). Tai lėmė akistatą ketvirtfinalyje su Alytaus „Alita“ su Darjušu Lavrinovičiumi, būsimu NBA čempionu Stanislavu Medvedenka ir Ryčiu Vaišvila priešakyje. Vilniaus klubas seriją iki dviejų pergalių laimėjo užtikrintai 2-0.

Pusfinalyje „Sakalai“ 0-2 nepasipriešino jau elitiniam „Lietuvos rytui“, bet bronzos iš savo rankų paleisti neketino.

Pirmoji dvikova Šiauliuose buvo pralaimėta 78:84, bet namuose revanšuotasi 83:68. Galiausiai laukė lemiamas mūšis svečių teritorijoje, kuris įėjo į „Sakalų“ istoriją.

Jarutis ir Sirvydis sumetė po 20 taškų, o vilniečiai 75:71 palaužė „Šiaulius“. Tai buvo vieninteliai LKL medaliai šio klubo gyvavimo istorijoje.

„Sakalų“ bronzinės akimirkos nuo 2:00:

„Sakyčiau, kad tai buvo sunkiai pakartojami laikai, – pasisakė Paulauskas. – Mes turėjome labai draugišką kolektyvą, kuris susidėjo iš tokių žmonių, kurie randa bendrą kalbą. Viskas susiklijavo savaime.

Žmonės pastovėdavo vienas už kitą, truputį pasišaipydavo, paremdavo, padėdavo, bendraudavo už aikštelės ribų, prašydavo pagalbos naktį, jei sugesdavo automobilis. Tokie žmonės, kurie pelno mažiau taškų, daugiau padaro sutelkdami kolektyvą. Tokios komandos, kaip šita, aš daugiau ir neturėjau.“

„Du žaidėjai, kurie konkuruodavo toje pačioje pozicijoje ir žaidė nuostabiai, buvo Dainius Šalenga ir Mindaugas Budzinauskas, – teigė Jarutis. – Žinome, kokias aukštumas pasiekė Dainius, ir žinome Mindaugą, kuris jau iš „Vado“ atėjo kaip vienas lyderių.

Gal jis kiek sugrįžo prie gynybinio vaidmens, bet jau buvo kur kas universalesnis, su stabilesniu metimu, pasitikėjimu. Čia didelis nuopelnas yra Rūtenio Paulausko, kuris mums, jauniems žaidėjams, davė daug. Rūtenis augo kaip treneris, mes – kaip žaidėjai.“

Metaxa Eurolygoje

Nuo 1998 iki 2001 m. „Sakaluose“ išbuvęs Budzinauskas nusprendė pirmą sykį karjeroje paragauti legionieriaus duonos. Sulaukęs Ostruvo „Stal“ pasiūlymo, krepšininkas pirmą sykį susiejo ateitį su vėliau kone antra gimtine tapsiančia Lenkija.

Pirmajame sezone aukščiausiame Lenkijos divizione Budzinauskas žaidė po 22 minutes ir pelnė po 8,3 taško, atkovojo 3 kamuolius ir rinko 6 naudingumo balus. Antrajame vidurkiai išliko gan panašūs – 25 minutės, 7,1 taško, 3,5 atkovoto kamuolio ir 6,8 naudingumo balo.

Vis tik 2002-2003 sezone „Stal“ gretose Budzinauskas sužaidė vos 8 rungtynes – atletas patyrė kryžminių kelio raiščių traumą.

2003-2004 m. sezono pradžioje Budzinauskas nusprendė atsistatyti Kėdainių „Nevėžio“ komandoje, kurią treniravo ne kas kitas, o Rūtenis Paulauskas.

Laikinai stažuotei atvykęs Budzinauskas tikėjosi palengva sugrįžti į ritmą, bet trenerių štabas kaipmat išvydo nerealų kokybinį šuolį. Per penkerias rungtynes jis fiksavo 15,6 taško, 4,4 atkovoto kamuolio ir 16,2 naudingumo balo vidurkius.

Tai atkreipė Eurolygoje žaidžiančios Novo Mesto „Krka“ dėmesį. Klubas po šešių turų stipriausioje Europos lygoje buvo iškovojęs vieną pergalę ir ieškojo pastiprinimo.

„Vieną vakarą susitinkame ir Mindaugas sako: „Nežinau, ką daryti, iš kažkur gavau pasiūlymą važiuoti tenai, ką darome?“ Sakiau jam, kad net negalvotų. Eurolyga yra Eurolyga. Pirmasis ir galbūt paskutinis šansas pabandyti“, – auklėtinį paragino Paulauskas.

Jau įsibėgėjus sezonui prie „Krka“ prisijungęs Budzinauskas gavo neeilinį šansą išsibandyti geriausioje Europos scenoje. O dar prieš aštuonerius metus jis žaidė choro komandoje.

Per septynerias rungtynes Metaxa Eurolygoje žaidė po 19 minučių ir rinko po 4,8 taško ir 2,1 atkovoto kamuolio.

Paulauskui labiausiai įsiminė pačios pirmosios Mindaugo Eurolygos rungtynės su Atėnų „Panathinaikos“. Jose jis per 17 minučių pelnė 6 taškus, bet ne tai labiausiai atkreipė dėmesį.

„Išeina žaidėjas, ant nugaros parašyta Metaxa. Skambinau ir klausiau jo – kodėl ne Budzinauskas? Sako: „Žinai, mano pavardė labai ilga, tai nenorėjau ant marškinėlių aplinkui rašyti.“ Ir sužaidė neblogai“, – komišką situaciją mena Paulauskas.

Budzinauskas Eurolygoje turėjo akistatą ir su Kauno „Žalgiriu“, kuriame paskutinį karjeros sezoną žaidė jo vaikystės idealas Arvydas Sabonis. Žaliai balti išsivežė pergalę 72:65 iš „Krka“ tvirtovės, o Sabas sumetė 17 taškų, atkovojo 7 kamuolius ir sukaupė 27 naudingumo balus. Budzinauskas per 16 minučių pasižymėjo 3 taškais, atkovotu kamuoliu ir 3 naudingumo balais.

„Vėliau kalbėdavome po treniruočių. Sakydavo, kad krūviai yra užmušantys, milžiniški, – sakė Paulauskas. – Darė daug darbo, kuris lėtina, jautėsi prastai, nes negalėjo parodyti to, kas yra jo stipriosios pusės. Po to jis sugrįžo į žemesnio rango klubus.“

Trijulių krepšinio pionierius

Trijulių krepšinis Lietuvoje – neatsiejamas nuo Budzinausko pavardės. Praėjus keleriems metams nuo etapo Eurolygoje Mindaugas žengė į tuo metu visiškai neatrastą krepšinio pusę.

Žygimantas Jonušas, Rytis Pulkauninkas, Mykolas Jasaitis, Vitalijus Lukša, Paulius Joneliūnas, Darius Čiūta, Jarutis ir Budzinauskas laimėjo eilę tiek oficialių, tiek neoficialių turnyrų.

Skambiausios Budzinausko komandų pergalės – iškovotos dvi „3on3 World Cup“ taurės 2006 ir 2008 metais, laimėti „Moscow Open“ ir „Tallinn Open“ turnyrai, dalyvauta pirmajame oficialiame FIBA pasaulio turo finaliniame etape 2012 metais.

„Nepakartojamas jausmas, kai mūsų garbei skambėjo Lietuvos himnas ir kilo Lietuvos vėliava. Tai atsiminsiu visą gyvenimą“, – apie vieną 3x3 titulą 2007 metais interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Budzinauskas.

Nuotr. FIBA

Vienas iš bendražygių ir komandos draugas Čiūta puikiai prisimena, kai jų komanda davė į kaulus tuo metu gatvės krepšinyje dominavusiai Rolando Skaisgirio, Eriko Kučiausko ir Rolando Matulio komandai. Vėliau prasidėję pasaulio čempionatai ir taurės tik dar labiau suartino bičiulius.

„Kai iš arti pažįsti tokį žmogų, kaip Mindaugas, labai įtraukia į veiklą“, – pripažino Čiūta.

Budzinausko žaidimo trūkumai, kurie išryškėdavo 5x5 krepšinyje, dingdavo tarp trijulių. Ten dominuoja kontaktinis krepšinis, žymiai daugiau fiziškumo, grubumo. Ši niša vien dėl pasiekimų tapo sėkminga.

„Su Mindaugu sakėme, kad jei žaidėjas 3x3 gali atlaikyti tą spaudimą tiek gynyboje, tiek puolime, tai jis turi geras galimybes įsitvirtinti didžiajame krepšinyje, – prisiminė Jarutis. – Aš tikrai vertinčiau jį kaip vieną iš tokių žaidėjų, kuris kartu su kitais Lietuvai iškovojo pasaulio čempionų vardus ir taip populiarino šią sporto šaką.“

Dažnai nuo 3x3 krepšinio kelionių Budzinauską atkalbinėjo Paulauskas. Jam tai pasirodė laiko švaistymas, kai žaidėjas gali sėkmingai skintis kelią 5x5. Vis tik požiūris į šį sportą nepaliko abejingo ir Paulausko.

„Jis man sakydavo: „Žiūrėk, vyksta turnyras Rygoje, Taline – važiuojame pasiimti.“ Nesakydavo, kad važiuoja tik sužaisti. Tokį vedlį vargu ar surasi kažkur kitur. Jie laimėdavo pasaulio taurės etapus. Pagal lygį jis tikrai turėjo būti olimpinių žaidynių dalyvis, gal net prizininkas. Burdamas, padarydamas tam tikrą gero kolektyvo jausmą ir pats prisidėdamas savo universalumu. Ko jis neturėjo 5x5, puikiai realizuodavo 3x3“, – užtikrintai kalbėjo Paulauskas.

2014 m. Budzinauskas buvo ir Lietuvos 3x3 rinktinės vyr. treneriu. FIBA Europos čempionate trijulė su lyderiu Ovidijumi Varanausku iškovojo bronzos medalius.

Be abejonės jis buvo vienas kertinių žmonių, vedusių prie to, ką turime dabar. Jis buvo kaip žaidžiantysis treneris, – džiugių natų pridėjo Čiūta. – Mus visus papirko kelionės, tapome šeima. Buvo ir išgyvenimų, pralaimėjimų, bet karjera 5x5 ėjo į pabaigą, o gatvės krepšinis kaip tik tapo atgaiva.“

Autoritetas Lenkijoje

Nuotr. BasketNews.lt/V.Mikaitis

2009 m. trenerio karjerą pradėjęs Budzinauskas neturėjo daug laiko pasišildyti po saule asistento pareigose. Dar 2010 m. jį prisikalbino „Šilutė“, o po kelerių metų jis jau darbavosi aukščiausiame Lenkijos krepšinio divizione, Starogrado „Polpharma“ komandoje.

Per karjerą daugybę trenerių sutikęs Budzinauskas daugiausiai žvalgydavosi į patirtį su Paulausku. Tačiau nevengė implementuoti ir sau būdingų elementų krepšininko karjeros metu.

„Mindaugas buvo žaidėjų treneris. Geras psichologas, su juo buvo galima žaidėjams pasikalbėti, jis iš jų mokėsi, klausdavo nuomonės. Mačiau, kad jis nepamiršo ir reiklumo. Be abejo, jis stipriai domėjosi, gyveno krepšiniu 24 valandas per parą. Jei išvykdavo, tai be šeimos, kad galėtų visiškai atsiduoti darbui.

Jis neturėjo didelių galimybių rinktis žaidėjus. Rinkdavosi vidutiniokus, kuriuos galėdavo pakelti iki aukštesnio lygio, surasdavo jiems laiko ir vaidmenį. Man susidarė įspūdis, kad jo augimas buvo paremtas žaidėjo patirtimi ir savarankiška analize“, – pasakojo Paulauskas.

2014-2015 m. Budzinauskas trumpai patreniravo ir du Lietuvos klubus – Panevėžio „Lietkabelį“ ir Kėdainių „Nevėžį“. Vis tik gimtinėje nepritapus, teko vėl sukti į gerai pažįstamą „Polpharma“.

Čia Budzinauskas pirmąsyk prisilietė prie krepšininko karjerą tęsiančio Martyno Paliukėno. Rumunijoje dabar legionieriaus duoną kremtantis atletas pabrėžė, kokį pasitikėjimą juo turėjo žaidėjai.

„Jis pats buvo puikus žaidėjas, tai tapęs treneriu turėjo tikrai gerą žaidimo skaitymą ir supratimą. Treneris turėjo savo filosofiją ir ji pasiteisino, visi tikėjo tuo 100 procentų“, – tinklalapiui BasketNews sakė Paliukėnas.

Budzinauskas net šešerius metus dirbo Lenkijos klubų vyriausiuoju treneriu ir šioje šalyje buvo itin gerbiama krepšinio asmenybė.

Jarutis taip pat patvirtino, kad Lenkijoje Budzinausko pavardė skambėjo labai garsiai. Ten vietinius jis maloniai stebindavo ne tik laisva lenkų kalba, bet ir maloniu bendravimu su žiniasklaida. Budzinauskas išvykęs žaisti ar treniruoti į užsienį kiekvienoje šalyje stengėsi išmokti vietinę kalbą.

„Galiu pasakyti, kad Lenkijoje Mindaugo vardas, kaip trenerio, net reikšmingesnis nei Lietuvoje“, – teigė Jarutis.

Nuotr. BasketNews.lt/V.Mikaitis

Martynas Paliukėnas Lenkijoje Budzinausko auklėtiniu buvo keturis sezonus.

„Mindaugas buvo treneris, kuris labai stipriai mylėjo krepšinį ir buvo atsidavęs jam 100 proc. Žmonės Lenkijoje tą matė, labai vertino ir tiesiog jį mylėjo, – pritarė Paliukėnas. – Taipogi jis buvo labai geras žmogus, todėl turėjo daug draugų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Visada buvo pozityvus, niekada nepasiduodantis.“

48-erius metus trukusi gyvenimo kelionė paliko neįgyvendintų svajonių. Tačiau pagrindinę svajonę jis išpildė – buvo krepšinyje. Net kai liga jį buvo stipriai paveikusi, pasak Paulausko, jis mėgdavo tiesiog atsilošti ir nepasiduoti.

„Jis norėjo erdvės, kūrybos laisvės, ilgesnių čempionatų, sudėtingesnių situacijų, kurios padeda žymiai daugiau išmokti. Įdomu, kad anksčiau jis dažnai klausdavo manęs patarimų. Krepšinis darėsi sudėtingesnis, intensyvesnis ir vėliau pradėjau aš jo klausti, o ne jis manęs“, – sakė Paulauskas.

Jarutis prisimena, kad bendražygis tikėjosi vieną dieną stoti už Lietuvos rinktinės vairo arba treniruoti Eurolygoje. Vyrai kartu vykdavo į Las Vegasą, NBA Vasaros lygą, stebėdavo rungtynes ir žaidėjus bei tobulėdavo.

„Turiu tokią nuomonę, kad taip, kaip jis kryptingai dirbo Lenkijoje, didelė tikimybė, kad jis anksčiau ar vėliau būtų tapęs Lenkijos nacionalinės rinktinės treneriu. Čia mano subjektyvi nuomonė“, – spėliojo Jarutis.

Liga

2017 m. su Šcecino „King Wilki Morskie“ sutartį pasirašęs Budzinauskas treniravo Lenkijos komandą iki pat 2019 m. gruodžio ir užmezgė pavydėtiną draugystę. Jau betreniruojant komandą nutiko tragedija.

2018 m. rugsėjo 7 dieną, per savo gimtadienį, Budzinauskas išgirdo negailestingą medikų verdiktą. Po tyrimų paaiškėjo apie piktybinį kaulinio audinio naviką (osteosarkoma).

Dėl onkologinės ligos Budzinauskas tuoj pat išvyko gydytis į Lietuvą.

Lenkijos klubas pasielgė taip, kaip turbūt turėtų elgtis kiekviena save gerbianti organizacija.

„Mindaugas jau netreniravo komandos, o jam buvo mokamas atlyginimas. Lietuvoje būtų labai keista iš klubų sulaukti tokio dalyko, būkime atviri“, – istorijos vingį atskleidė bendražygis Čiūta.

2019 metų gegužės mėnesį buvo sulaukta džiugi žinia – Budzinauskas grįžo į darbus Šcecino klube. Jis darbavosi 7 mėnesius, kol liga atsinaujino.

Net ir sunkiausiu momentu Lenkijos klubas išliko šalia, padėjo tirti ligą.

3x3 pergalių bendraautoriui Čiūtai iki šiol pikta, kad savo gimtinėje Budzinauskas nebuvo įvertintas taip, kaip Lenkijoje.

„Atrodo, kad esame krepšinio šalis, bet tas įvertinimas man yra labai keistas. Lenkijoje buvo dėmesys, sirgalių atsidavimas. Ypač, kai Mindaugas sirgo jau kelerius metus, klubo prezidento požiūris į jį kaip į žmogų ir trenerį mane nuoširdžiai jaudino ir stebino.

Į Mindaugo laidotuves klubo prezidentas ir savininkas atskrido iš Lenkijos pagerbti dviem valandoms. Tačiau nebuvo nė vieno atstovo iš Lietuvos klubų. Tai daug ką parodo apie mentalitetą ir supratimą. Mindaugas gi treniravo ir Kėdainiuose, ir Panevėžyje... liūdnas dalykas“, – pateisinti šalies sporto klubų negalėjo Čiūta.

Lietuvoje rimčiausią paramą Budzinauskui teikė Rimanto Kaukėno fondas. Čiūta atskirai dėkojo šiai organizacijai už nuveiktus darbus.

Geriausias muzikas tarp krepšininkų ir geriausias krepšininkas tarp muzikų

Budzinauskas buvo retas tokio lygio muzikas krepšinyje: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, reprezentacinis kariuomenės pučiamųjų orkestras, choras, instrumentai valtorna, pianinas.

Kai Budzinauskas perėjo žaisti profesionaliai, teko atsisakyti muzikos. Tačiau buvo laikas, kai natas reikėjo derinti su krepšiniu.

„Atvažiuodavo į stovyklą su valtorna ir sakydavo, kad mokomės kažką naujo, reikia repetuoti, – pasakojo Paulauskas. – Norėdavosi kitiems jį patraukti per dantį, bet Mindaugas to nelabai leisdavo, už save pastovėdavo. Šis laikinas laikotarpis baigėsi ir jis tvirtai užvertė šį puslapį. Tačiau aš visada matydavau, kada vykdavo diskusijos, kas geresnis atlikėjas Lietuvoje, Mindaugui netrūkdavo profesionalių įžvalgų.“

Specialistą labiausiai nustebino, kokios muzikos klausėsi Budzinauskas.

„Klausėme: „Mindaugai, ką tu čia klausai? Bachą, Bethoveną?“ Jis atsakė: „Tai aišku, yra krepšinio klasika, o čia – muzikos klasika“, – prisiminė Paulauskas.

Budzinauskas krepšininko karjeros metu muzikalumu kitų akivaizdoje nepiktnaudžiavo ir užgrodavo tik tam tinkamoje aplinkoje.

Tokio lygio muzikos asas turėjo įdėti ir labai daug pastangų. Valtorna – sunkiai įvaldomas instrumentas. Kartais gali pasportuoti vien ją pūsdamas, nes kvėpavimas ir fizinių jėgų eikvojimas yra ne ką mažesnis nei krepšinyje.

Vieną iš pašnekesių apie muziką Paulauskas prisimena iki šios dienos.

„Žinai, šiandien negalėsiu ateiti į treniruotę, nes einu groti į „Žalgirio“ stadioną, žaidžia Lietuva – Italija ir grosime himnus“, – paskambinęs pasakė Budzinauskas.

„Bet Metaxa... gi treniruotė!“ – atsakė Paulauskas.

„Suprask, kad Lietuva prieš Italiją žaidžia futbolą gal vieną kartą per dešimtmetį. Aš žiauriai noriu juos pamatyti“, – atsakė Mindaugas.

„Jis sugrojo himną, atsisėdo į tribūnas ir pūtė dūdas, kad trukdytų italams pulti. Tikrai jo aistra buvo visam sportui“, – pasakojo Paulauskas.

Sąsajų su muzikantu ieškojo ir Jarutis, kuris ne sykį buvo apsilankęs kariuomenės pučiamųjų orkestro pasirodymuose. Krepšininkai kartu eidavo į roko ar metalo grupių pasirodymus, apsilankydavo dailės akademijos parodose.

„Mano telefono skambučio garsas ant Mindaugo numerio buvo nustatytas „Nirvana – Smells Like Teen Spirit“, – atskleidė Jarutis. – Sakydavome taip, kad daugelis jaunesnės kartos krepšininkų eidavo link hiphopo, repo, o mes esame senesnės kartos atstovai, kurie klauso roko, nuo thrash iki death metalo.

Visą laiką juokaudavome išvykose ar viešbučiuose, kad galite visą savo fanierą, popsą, bumčikus slėpti, nes mes klausysime gyvą, tikrą muziką, kuri instrumentais atliekama“, – pasakojo Jarutis.

Paslaptingi muzikos vingiai nugulė ne tik ausyse, bet ir išmonėje. Budzinauskas kolegų akivaizdoje visada buvo labai plataus profilio žmogus, su kuriuo visi galėjo šnekėtis ne tik apie muziką ar krepšinį.

Pašnekovai puikiai atmena, kokio gero lygio šachmatininkas ir stalo teniso žaidėjas buvo Budzinauskas. Jis rasdavo progą pasivaržyti net ir kryžiažodžių sferoje.

Dar vienas dalykas, kuris įsiminė iš kelionių – panoraminiai kryžiažodžiai. Varžydavomės, kas greičiau užpildys juos. Nebuvo planšetinių kompiuterių, tai spręsdavome kryžiažodžius, sudoku“, – išvykų rutiną prisiminė Jarutis.

„Jis buvo tiesiog Metaxa“, – visą žmogaus esybę į vieną žodį sudėjo Čiūta.

Ryškiausi prisiminimai ir pamokos ateities kartoms

Kokia pirma mintis kyla išgirdus Budzinausko pavardę?

Susijaudinimo neslėpė Jarutis, kuris, praėjus 22 metams, puikiai atsimena žodžius, kuriuos ištarė jo draugas, laimėjus LKL bronzą.

„Jis pribėgęs paėmė mane į glėbį, pakėlė ir pasakė tarp metalistų populiarią mintį: „We did it, let‘s rock tonight“ (liet. „Mes tai padarėme, pašėlkime šiąnakt“).

Tas šventimas, pergalė, kai iš šeštos vietos sugebėjome iškovoti bronzą, man buvo didelis dalykas. Tikrai daug laiko kartu praleidę esame.“

Nuo pat profesionalo karjeros pradžios Budzinauską matęs Paulauskas savo atmintyje išlaikys ne tik krepšinį, bet ir muziką.

„Gero komandinio žaidėjo pavyzdys. Žmogaus, kuris atėjo pavėluotai į krepšinį, bet galėjo gana nemažai pasiekti. Savyje turėjo ir daugiau talentų. Muzikinę klausą, gebėjimą suprasti muziką, fizinius duomenis, puikų kūną ir kamuolio valdymą.

Tai žmogus, kuris perėmė šaknis iš to, kas Lietuvoje labai populiaru – stebėjo, domėjosi ir pats bandė sukurti. Ryški istorija su gražia jo gyvenimo patirtimi. Tik gaila, kad ji truko labai trumpai“, – kalbėjo Paulauskas.

Tai buvo žmogus, kuris net ir pakirstas didžiulių problemų rado savyje laimę.

„Kai buvo paskutinis susitikimas po laidotuvių, visi dėstytojai, kolegos iš muzikos akademijos kalbėjo, kad jis buvo ašis, aplink kurią viskas sukosi, – sakė Čiūta. – Iki paskutinio atodūsio jis nepasidavė, kabinosi, domėjosi.

Jis parodė, kaip reikia mylėti gyvenimą, kaip reikia stengtis pasiimti iš jo viską, kas duota. Gyventi, nepasiduoti ir būti savimi.

Mindaugas jokio gailesčio sau neturėjo. Jis maksimaliai stengėsi būti pozityvus, nors situacija buvo beviltiška. Visos mūsų gyvenimo problemytės nublanksta prieš tai, ką aš mačiau šalia Jo.“

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (1)
Sveikiname! Jūs buvote pasirinktas dalyvauti naujame finansiniame projekte, kurio stabilios pajamos yra iki tūkstančio dolerių (1000 USD) per savaitę. Jūsų kvietimas nuoroda yra aktyvus vieną dieną: https://bit.ly/3qULk7S
2022-01-10
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Komentarus rašyti gali tik registruoti ir prisijungę vartotojai.

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.