Permainų sukrėstoje Prienų „Labas GAS“ komandoje auga tikėjimas Vidui Ginevičiui suteikti galimybę stoti prie vairo mažiausiai iki sezono pabaigos.
Vasilije Pusica
| Komanda: |
Prienų Labas GAS |
| Pozicija: | PG |
| Amžius: | 26 |
| Ūgis: | 196 cm |
| Svoris: | 95 kg |
| Gimimo vieta: | Belgradas, Serbija |
Nušalinus Marių Leonavičių nuo vyr. trenerio pareigų, vadovybė atsidūrė sprendimo kryžkelėje, tačiau dabar stebint komandos pagyvėjimą, klube atsiranda vis daugiau optimizmo.
Kęstutis Kemzūra ir Arvydas Gronskis buvo pagrindiniai kandidatai pakeisti Leonavičių. „Labas GAS“ metė tinklus ant rinktinės trenerio asistento ir Kauno „Žalgirio“ bei Vilniaus „Ryto“ jaunimo sistemose plušėjusio specialisto, bet derybos liko bevaisės.
Ginevičius perėmė treniruočių organizavimą, o po pokalbio su vadovybe – laikinai ir komandos vairą.
Klubo direktorius Adomas Kubilius tinklalapiui BasketNews atskleidė, jog Ginevičius vyr. trenerio kėdėje buvo regimas dar vasarą, tačiau tada klubas suteikė šansą Leonavičiui.
Vietinis specialistas tokios progos sulaukė Prienų ekipos trenerių štabe pradirbęs septynis sezonus.
Ginevičius pasiūlymą priėmė avarinėje situacijoje, o krikštą naujose pareigose – mače su „Žalgiriu“. Kaunietis gimtojo miesto ekipai priklausė septynerius metus bei su ja keturiskart tapo Lietuvos čempionu.
Permainų fone į kovą stoję „Labas GAS“ krepšininkai rimtai kibo į atlapus be keturių pagrindinių žaidėjų kovojusiems Lietuvos čempionams.
Prieniškių vadovai gėrėjosi vaizdu aikštelėje, o po rungtynių Ginevičių išsikvietė dar vienam pokalbiui. Abi pusės svarstė pasikeitusios komandos dvasios priežastis, tačiau situaciją vertino adekvačiai ir priėmė sprendimą bendrą vaizdą susidaryti per kitas trejas rungtynes.
Šeštadienį nukauta Utenos „Juventus“ ir pasiekta pirmoji pergalė LKL pridėjo pasitikėjimo Ginevičiumi. Likusios dvejos rungtynės išbandymo laikotarpyje – su Jonavos „CBet“ (gruodžio 29 d.) ir „Šiaulių-7bet“ (sausio 4 d.).
Kubilius tinklalapiui BasketNews išsamiai papasakojo apie permainas vyr. trenerio kėdėje, suteiktą šansą vietiniam strategui, kantrybę dėl po traumos grįžtančio Vasilije Pušicos, bendradarbiavimą su krepšinio agentūra ir klubo finansinę padėtį.
– Ar Vidas Ginevičius gali likti komandos vyr. treneriu iki sezono pabaigos? – tinklalapis BasketNews paklausė Kubiliaus.
– Manau, kad gali. Vidas pats svarsto: komandos pagyvėjimas – atsitiktinumas, ar jau iš tikrųjų bus tendencija. Kol kas labai sunku spręsti. Sutarėme, kad po trejų rungtynių priimame galutinį sprendimą.
– Kokį įspūdį palieka pati pradžia?
– Kol kas dar sunku vertinti, bet nuotaikos – geros. Žaidėjai gerai priima informaciją, Vidas randa bendrą kalbą su komanda. Viskas kol kas yra gerai.
– Kaip Vidas pasitiko pasiūlymą perimti komandos vairą?
– Sakė, jog savaitę buvo sukilęs spaudimas (juokiasi). Situacija buvo tokia, kad Vidą pasodinome ant karštos kėdės. Ačiū jam, kad sutiko. Ne paslaptis, jog svarstėme kitus variantus, kadangi nepavyko pasirašyti sutarties su niekuo, tiesiog nebeliko išeities. Prieš kiek daugiau savaitę pasakėme Vidui, ar sutiktų. Jis sutiko, bet jam tikrai nelengva.
– Oficialiai paskelbta trenerių rokiruotė, jog vyr. treneris tampa asistentu, o asistentas – vyr. treneriu, nuskambėjo gana keistai. Kaip apskritai kilo tokia mintis?
– Vasarą mes apskritai galvojome statyti Vidą vyr. treneriu, o Marių – asistentu. Dėliojome kaip vieną iš pirminių projektų. Visgi nusprendėme, jog Marius vis tik yra prieniškis, daug metų dirbęs asistentu ir pribrendęs tokiam šansui. Dėl to tokia rokiruotė man neatrodo tokia baisi, nes galbūt taip turėjo būti nuo sezono pradžios. Aišku, dabar Mariui reikia pačiam priimti sprendimą, ar tai jam priimtina. Bet pirminė kalba buvo ir su pačiu Mariumi, jog jeigu jam nepasiseks, sakė, jog niekada nebus problema.
– O ką jis sako dabar?
– Dabar dar daro pauzę. Nesako nei taip, nei ne. Aišku, jis žino situaciją, kad ir Vidas gali nelikti iki sezono pabaigos, jeigu labai stipriai nepasisektų. Marius galbūt nori išlaukti, bet iki Naujųjų metų turime išsispręsti šitą klausimą. Galvoju, jeigu pasimatys, kad Vidui sekasi gerai, galbūt ir nereikės laukti trejų rungtynių.
– Iš arti stebėjote Leonavičiaus pradžią vyr. trenerio poste. Kodėl, jūsų akimis, jam nepasisekė?
– Susidėjo daug dalykų. Aišku, nesigavo ir komandos komplektacija, kokios mes norėjome. Ilgą laiką praktiškai žaidėme be įžaidėjo, kas yra labai svarbu. Jeigu Marius būtų turėjęs galimybę perteikti savo mintis geram įžaidėjui, vėlgi treneriui būtų buvę daug lengviau. Kitas momentas, manau, yra patirties stoka, kas labai kišo koją rungtynių vedime. LKL yra toks dalykas, kaip sakau, gal ne visi gali. Marius – geras žmogus, asistentas, visiškas profesionalas ir darboholikas, bet kaip vadovaujančiam treneriui galbūt dar reikia savybių. Sunku vertinti. Galbūt komanda nepatikėjo, gal nerado ryšio su žaidėjais.
– Ar jautėsi, ypač tuo sudėtingu metu, jog komandos valdymas slysta iš Mariaus rankų?
– Turbūt tai labiausiai pasijaučia per rezultatą, kai pradėjome pralaimėti beviltiškai. Tada apima toks jausmas, kad komanda nelabai tiki tuo, ką treneris nori padaryti. Atvirai kalbant, nebuvo tos komandos… Komandą tikrai šiemet pamačiau rungtynėse su „Žalgiriu“. Galbūt dar tokių bruožų mačiau keliose rungtynėse sezono pradžioje, bet tikra komanda, kai suolelis buvo aktyvus, vienas už kitą stovėjo, matėsi užsivedimas ir energija, pirmiausiai pasimatė mače su „Žalgiriu“. Tokie dalykai galėjo būti ir anksčiau, bet kažkur buvo pradingę.
– Ar visa tai galėjo atsirasti tiesiog dėl vyr. trenerio pakeitimo?
– Mes dėl to dabar ir laukiame, kas bus toliau. Gali būti visaip. Kartais tai būna tik kaip vienkartinis dalykas: pakeiti vyr. trenerį ir bam turi trumpalaikį rezultatą. Gali būti toks supurtimo efektas, bet gali būti, jog kitas treneris pamatė, kaip galima žaidėjus motyvuoti ir įpūsti energijos. Bus aišku per artimiausias 2-3 rungtynes.
– Kaip Marius priėmė nelengvą pradžią ir kokie buvo priiminėjami sprendimai?
– Buvo visokių bandymų: treniruočių proceso keitimas, krūvių didinimas ir mažinimas. Tikrai bandė įvairius variantus. Negaliu sakyti, jog nebandė. Bet kažkaip nerado to… Mes realistiškai mąstėme ir prieš sezoną. Labai kovojome, jog susitvarkytume su finansais, turėjome tikrai labai ribotą biudžetą, pagal kurį žaidėjai irgi nėra ekstra klasės. Yra jauni ir talentingi žaidėjai, bet neturime patyrusių, brangesnių krepšininkų, kurie temptų vežimą.
Mes ir nekėlėme tikslo, jog reikia laimėti 10 rungtynių iš 10. Mąstėme realistiškai, jog mums per pirmąjį ratą reikia laimėti 2-3 rungtynes. Tikrai buvo realių šansų, bet rungtynės buvo paleistos kažkiek ir dėl trenerio kaltės ar situacijos nesuvaldymo tam tikrais momentais.
Prisimenant, namuose paleidome Pasvalio „Pieno žvaigždes“, kai po trijų kėlinių pirmavome septyniais taškais, o ketvirtajame kėlinyje atrodėme beviltiškai. Po to rungtynės su Alytaus „Dzūkija“, kuri tikrai buvo labai ne kokios sportinės formos. Turėjome labai didelį šansą, bet priėmėme nelabai gerų sprendimų. Man labiausiai užstrigo šitos dvejos rungtynės.
Jeigu būtų bent dvi pergalytės, nemanau, kad būtume svarstę apie permainas. Tikrai suprantame, kad treneris ir komanda turi augti, bet vėliau jau prasidėjo triuškinimai. Nelabai smagu buvo būti ir pačiam namų rungtynėse, kai atvažiuoja Šiaulių komanda, kuri, su visa pagarba, yra tikrai gera komanda, bet neturėtume jiems pralaimėti 30-40 taškų. Nesame tokie blogi.
– Matėme Leonavičiaus išstojimus spaudos konferencijose, kurios kartais virsdavo ir viešu auklėtinių linčo teismu. Žvelgiant iš šalies, kiek jam sunku buvo psichologiškai?
– Viešas linčo teismas, mano galva, nebuvo laiku ir vietoje. Vidinius komandos reikalus reikia spręsti viduje. Kai jau išsineši į viešumą, tai turi būti labai kietas, turiu galvoje – pasiekimus, kurie tau leistų taip viešai skalbti savo žaidėjus. Čia turi būti kaip šeimoje. Jeigu įvyksta tokie išstojimai, už tave tiesiog nebekovoja. Tai kažkiek galėjo tapti faktoriumi.
– Buvo aiškios dvi pavardės – Kęstučio Kemzūros ir Arvydo Gronskio, kuriuos kvietėtės pas save. Kodėl derybos nepavyko ir kokius argumentus išgirdote iš kitos pusės?
– Turbūt yra daug dedamųjų. Bet kuriam treneriui nėra smagu ateiti į tokią situaciją. Reiktų klausti pačių trenerių, bet galbūt kažkas nenorėjo išeiti iš komforto zonos, gal kažkam Prienai pasirodė per didelis žingsnis atgal.
– Kemzūra pasirodė labai rimtas jūsų užmojis, žvelgiant iš šalies, gal net kiek ir nerealistiškas. Kaip gimė idėja mėginti pasikviesti jį ir ar bent buvo vilties?
– Visada yra vilčių, kai vedi pokalbį, bet šansų nebuvo daug. Dabar esame ramūs, nes pabandėme. Būna, kad nepasiseka iš pirmo karto.
– Jei ne Vidas Ginevičius, vienintelis variantas lieka treneris iš užsienio?
– Užsienietis – variantas. Tik situacija tokia, jog antras LKL ratas jau prasidėjo. Jeigu atvažiuoja užsienietis, kad ir labai geras specialistas, jis vis tiek nežinos lygos. Kol jis perpras, baigsis ir antras ratas. Dėl užsieniečio yra toks nuogąstavimas, kad jam būtų sunku labai padaryti greitus pokyčius. Bet dabar labai tikime Vidu.
– Kokia yra Vasilije Pušicos situacija ir kiek komanda dar turi kantrybės laukti?
– Iš esmės jis kaip ir buvo pasiruošęs ir galėjo žaisti. Sužaidė dvejas rungtynes ir su traumuota koja vėl pasidarė negerai – pradėjo kauptis skysčiai. Darėme daugiau tyrimų ir paaiškėjo, kad jam visgi dar buvo per anksti grįžti į aikštelę, reikėjo daugiau laiko. Dabar jau atrodo kaip ir viskas gerai, turbūt netrukus jungsime prie komandos ir žiūrėsime, kaip bus – sunku kažką prognozuoti. Komandos viduje sprendžiame šituos klausimus. Jeigu neatsigaus per sausį, turbūt galvosime, kaip atsisveikinti su juo.
– Prieš jam atvykstant tiksliai žinojote krepšininko situaciją ar visgi būnant Prienuose išaiškėjo ir daugiau detalių?
– Situacija buvo kaip ir aiški. Tiesiog sunku prognozuoti reabilitacijas. Mes tikėjomės, jog įvyks greičiau, jis taip pat. Jam pačiam labai nenaudinga nežaisti. Iš savo pusės darome viską, kad viskas įvyktų greičiau, bet negali forsuoti. Truputį paforsavome, ir vėl turime, ką turime. Vasilije norėjo žaisti, bet tada pasirodė, kad dar nepasiruošęs.
– Kokie buvo lūkesčiai prieš pradedant bendradarbiavimą su krepšinio agentūra ir kaip jie išsipildė?
– Vėl viskas susiveda į finansus. Žaidėjus žiūrėjome tikrai pagal galimybes. Nėra taip, kad dirbame su viena agentūra, turime keturis žaidėjus iš kitos agentūros. Mes esame mažiukai, todėl turime labiau draugauti su kažkuo, stengtis ir ieškoti išeičių. Nežinau, ar būtume sugebėję savo jėgomis vasarą susikomplektuoti komandą, be papildomos pagalbos ar tokios partnerystės. Tas momentas – labai svarbus. Dabar atsirado optimizmo, kad ši komanda yra pajėgi ir kad galime kovoti. Mums svarbiausia – kovoti su visais ir būti konkurencingiems, o vieta galbūt nėra tokia svarbi.
– Bendradarbiaujant tenka prisiimti ir išimtines sąlygas. Stefanas Peno pabuvo vos dvi savaites ir išvyko į Ispaniją. Kiek bendrai kenčia komandos stabilumas?
– Čia galbūt toks vienintelis atvejis. Prieš sezoną buvome pasikvietę švedą Tobiasą Borgasą, kuris buvo žmogus labiau treniruočių procesui ir sezono pradžiai. Su Peno situacija buvo tokia, kad rizikavome. Berlyno ALBA skolino tikrai geromis sąlygomis. Mes tikrai neįpirktume tokio žaidėjo. Bet čia – pamoka ateičiai, kad išėjimas buvo per laisvas, nors ir buvo finansinė nauda klubui. Ateityje pirmos ir penktos pozicijos žaidėjai turėtų būti be rizikų. Matome, kad rizika su Vasa nepasisekė. Aišku, kitaip nepasiimsi aukšto lygio žaidėjų, bet gal tada geriau imtis žemesnio lygio ir nerizikuoti. Turėsime įsivertinti klaidas ir svarstyti, kad jų nekartotume.
– Praėjusio sezono pabaiga klubui tapo labai miglota. Kas tuomet dėjosi klube?
– Visų pirma reiktų grįžti į vasarą. Apskritai buvo svarstymų ir savivaldybėje, jog klubas gali bankrutuoti. Finansinė situacija buvo tikrai sudėtinga, buvo dideli klaustukai dėl rėmėjų, ypač dėl generalinio rėmėjo. Turėjome kelis variantus, bet atkrito vienas, po to – kitas. Atėjo rugpjūtis ir dar neturėjome. Žilvinas Gasiūnas su „Labas GAS“ atėjo su socialine misija, kas yra labai džiugu, krepšinyje reikia kuo daugiau tokių žmonių. Kiti rėmėjai turi interesą reklamai, o šitų žmonių toks interesas – labai minimalus. Susitvarkę griuvėsius, su jais ateityje galime nuveikti didelius darbus.
– Kiek yra suvaldyta klubo finansinė padėtis?
– Grafikas yra sudėliotas su kreditoriais iki 2023 metų. Situacijos yra skirtingos, taip pat ir skolos. Dar dvejus metus turėsime gyventi stipriai susiveržę diržus. Jeigu viskas praeis sėkmingai, tada bus galima šiek tiek daugiau žiūrėti į rezultatą.
Skolų buvo daugiau kaip 200 tūkst. eurų. Šį sezoną esame susiplanavę atiduoti apie 120 tūkst. eurų. Kol kas viskas vyksta pagal grafiką. Nevėluojame žaidėjams mokėti atlyginimų, nevėluojame ir pagal skolų grafiką. Tas džiugu ir yra labai svarbu.
Besitariant buvo visko, buvo tikrai sunku. Ačiū visiems, kadangi beveik su visais pavyko susitarti – lengviau ar sunkiau. Visi kažkaip suprato situaciją: arba mes išnykstame, arba bandome, stengiamės, judame į priekį ir visi atgauna pinigus. Darbas buvo ne tik su žaidėjais, bet ir su tiekėjais, kreditorių sąrašas buvo apie 40. Komandos šio sezono bendras biudžetas yra apie 350 tūkst. eurų.
– Kiek savivaldybė laiko pulsą ant to, kas vyksta klube?
– Savivaldybei – didžiausi nuopelnai, kadangi yra pagrindinė rėmėja. Reikėjo, kad jie patikėtų mumis. Jie iškėlė sąlygas, kad susirastume generalinį rėmėją ir susitartume su kreditoriais. Tai pavyko, tada ir jie patvirtino, kad toliau rems.
O spaudimo gauname iš visur, kai komanda žaidžia blogai – ne tik iš savivaldybės ar generalinio rėmėjo. Visi reaguoja į tai. Momentas nėra smagus, nes niekam nėra smagu remti, kai komanda žaidžia labai prastai. Dėl to reaguojame ir mes, ir turime daryti pokyčius. Arba tada reikia pokyčių vadovų grandyje (šypteli). Kelių yra visokių.
– Užsiminėte apie vadovus. Ar buvo toks variantas, jog galvojote pasitraukti ar galbūt kažkas vertė iš posto?
– Ne, nebuvo. Pas mane galvoje visada daug minčių. Bet esu pats iš Prienų, klubas čia – svarbus, o be krepšinio nelabai daugiau ką turime – yra istorija, turime kuo didžiuotis. Norisi aukotis dėl to ir svarbu stabilizuoti padėtį, ypač finansinę.
