Nuotr.: 2021 Getty Images-SCANPIX
Nuotr. 2021 Getty Images-SCANPIX

Arnoldas Kulboka 2018 m. NBA naujokų biržoje buvo pakviestas 55-uoju šaukimu. Nors 23-ejų žaidėjas po to dar trejus metus žaidė Europoje, tačiau praėjusią vasarą išvyko tęsti profesionalios krepšininko karjeros į Šarlotės „Hornets“ komandą.

Šį sezoną pelnomi taškai

46%
114,9
Pelno taškų: 114,9
Taiklumas: 45,8%
Vieta lygoje: 2
Geriausias pasiekimas: 143
Blogiausias pasiekimas: 92
Daugiausia pelno: LaMelo Ball

Gruodžio 11 d. Kulboka oficialiai debiutavo NBA mače prieš Sakramento „Kings“, kuriame jis praleido simbolines 2 minutes.

Nors rimtesnių progų pasireikšti ant NBA parketo lietuvis vis dar negauna, Kulboka sėkmingai išnaudoja savo minutes G lygoje. Jis fiksuoja 13,2 taško, 4,5 atkovoto kamuolio ir 1,5 rezultatyvaus perdavimo vidurkius.

„Hornets Hive Cast“ tinklalaidėje Kulboka pasidalijo mintimis apie savo kelionę nuo Lietuvos iki NBA, įspūdžius Amerikoje ir pokalbį su LaMelo Ballu.

– Arnoldai, tai jūsų pirmieji metai žaidžiant Amerikoje. Kaip sekasi?
– Iki šiol viskas gerai. Visų pirma, džiaugiuosi čia būdamas. Bet tuo pačiu ir daug nežinomybės, nes nemažai pirmų kartų. Nepaisant to, kad esu pripratęs prie europietiško krepšinio, kasdieninis mano gyvenimas taip pat labai pasikeitė. Nebesu naujokas, tačiau vis dar jaučiuosi kaip toks.

– Ar visada svajojote žaisti NBA?
– Nepasakyčiau, kad tai buvo mano didžiausia svajonė. Nuo pat pradžių mano didžiausia svajonė buvo rungtyniauti nacionalinėje komandoje. Taip ir dabar tebėra. Visuomet norėsiu žaisti aukščiausiame lygyje, kuriame sugebu tai daryti. Jei tai NBA, tai bus NBA, jei tai Eurolyga, tai žaisiu Eurolygoje. Kol karjera nepradėjo atrodyti vis realesnė, iki 17-18 metų, apie NBA niekada nemąsčiau.

– Skamba kaip futbolininkų mentalitetas, kurie teikia prioritetą rinktinės atstovavimui, o ne didžiulę algą mokantiems klubams. Ar taip teisinga manyti?
– Tai priklauso nuo to, koks sportas numeris 1 yra tavo šalyje. Mano atveju, krepšinis yra vienintelis sportas, kuriame esame aukščiausiame lygyje. Ankstesniuose interviu esu minėjęs, kad ši sporto šaka Lietuvoje yra 
tarsi religija. Jei tu žaidi nacionalinėje komandoje, vadinasi esi geras.

– Profesionalioje karjeroje Lietuvoje ilgai nežaidėte. Ar į rinktinę yra kviečiami žaidėjai iš geriausių klubų, ar labiau tie, kurie rungtyniauja Lietuvoje?
– Taip, Lietuvoje žaidžiau tik pusę sezono antroje pagal pajėgumą lygoje. Manau, kad geriausi Lietuvos krepšininkai vyksta rungtyniauti į užsienį. Lietuvoje realiai yra tik viena komanda, į kurią sudėtinga papulti. Į ją gali patekti tik 5-6 lietuviai.

– Pastaruosius metus žaidėte G lygoje, Vasaros lygoje ir šiek tiek su „Hornets“ klubu NBA. Kokie yra didžiausi skirtumai tarp šių lygų?
– Taisyklių skirtumai (juokiasi). Kai kurios taisyklės man yra keistos. Pasakyčiau, kad didžiausias skirtumas yra žaidėjų atletiškumas ir greitis, tai labai skiriasi palyginus su Europos krepšiniu. Nors tai su laiku keičiasi. Europoje nebėra taip, kad 4-oje ir 5-oje pozicijose rungtyniauja lėti žaidėjai, kurie žaidžia nugara į krepšį. Europietiškas krepšinis panašėja į NBA.

– Jūsų vaidmuo taip pat skiriasi. G lygoje esate vienas iš lyderių, o su „Hornets“ turite visai kitokį vaidmenį. Kaip jums pavyksta prisitaikyti prie šių skirtingų vaidmenų?
– Iki šiol esu aplankęs daugybę vietų, kuriose mano vaidmuo skyrėsi. Suprantu, kad G lygoje žaisiu 30 minučių, o atvykęs į NBA nesužaisiu nė vienos minutės. Tiesiog turiu laukti savo šanso, išlikti protingu ir būti geru komandos draugu.

– Ar tiesa, kad užaugote Marijampolėje?
– Ne, Marijampolė yra už maždaug 20 kilometrų nuo vietos, kurioje užaugau – Igliaukos. Tai labai mažas kaimelis, net lietuviai apie jį nežino. Jame gyvena mažiau nei tūkstantis gyventojų.

– Kaip jums sekėsi ten augti ir užsiimti sportu?
– Augant Igliaukoje neturėjome daug – mokykla, kelios maisto parduotuvės ir viskas. Nebuvo nei krepšinio, nei futbolo treniruočių. Tad tėvai mane ėmė vežioti į Marijampolę, kur nuo šešerių iki aštuonerių metų lankiau krepšinį ir futbolą, o nuo aštuonerių iki dvylikos metų amžiaus – tik krepšinį. Tada tėvai mane ėmė kasdien vežioti į už valandos esantį Kauną, ten žaidžiau, kol man suėjo penkiolika ar šešiolika metų.

– Ar augdamas galvojote, kad vieną dieną tapsite profesionalu?
– Negali to pasakyti pažiūrėjęs į aštuonerių metų vaiką, bet jau tada buvau ženkliai geresnis tarp savo bendraamžių. Pradėjau žaisti su 2 ar 3 metais vyresniais vaikais. Galėjai matyti, kad turėjau potencialo, nes buvau aukštas. Būdamas 13 ar 14 metų nusitraukiau kryžminį kelio raištį ir daugelis sakė, kad nebesugrįšiu į tokį patį lygį, kokiame buvau, bet nuo 15 metų jau gyvenau vienas.

– Palikote tėvus ir gyvenote vienas. Ar tuomet supratote, kad taip ir atrodo profesionalaus krepšininko kelias?
– Nebuvau toli nuo namų, tik valanda kelio, bet vis tiek turėjau daugiau prižiūrėti save. Manau, kad tai man labai padėjo gyvenime, išmokau tvarkytis su dalykais už aikštelės ribų. Ypatingai tai pravertė, kai septyniolikos išvykau į kitą šalį, kur buvo kita kalba ir kultūra. Europoje yra normalu, jei talentingas ir perspektyvus jaunuolis iš mažesnės šalies vyksta į Ispaniją ar Italiją. Mano pirmoji karjeros stotelė buvo Vokietija, nes tuomet jie turėjo gerą jaunimo programą.

– 2017-2018 m. turėjote gerą sezoną Italijoje, o po jo jus pašaukė naujokų biržoje. Ar to tikėjotės ir kaip atrodė visas procesas?
– Iš tikrųjų galvojau, kad būsiu pakviestas metus prieš tai, bet galiausiai nusprendėme mane išbraukti iš sąrašų. Nors ir buvau pakviestas, tačiau negalvojau, kad vyksiu į NBA. Toks ir buvo planas, nes aš tam dar nebuvau visiškai pasiruošęs – turėjau paaugti kaip žaidėjas. Man buvo lengva susitaikyti su mintimi, kad net ir pakviestas nevyksiu į NBA, nes dar prieš tai žinojau, jog dar turiu patobulėti.

– Žaidėte Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Kokia buvo jūsų mėgstamiausia vieta rungtyniauti Europoje ir kaip atrodo krepšinio atmosfera Europoje?
– Tai sudėtinga paaiškinti, nes kai kurie Europos sirgaliai yra išprotėję. Niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Nebūtinai turi būti 15 tūkst. žmonių arenoje, nes jai tu turi 5 tūkst. sirgalių, kurie nuolatos šokinėja ir rėkia, tuomet tu jauti tą atmosferą. Kiekviena vieta, kurioje žaidžiau, buvo puiki, bet paskutiniai dveji metai Ispanijoje buvo tikrai nuostabūs. Turėjau komandos draugus, su kuriais buvo smagu leisti laiką ir už aikštelės ribų.

– Jums jau teko žaisti su LaMelo Ballu Šarlotėje, o su jo broliu LiAngelo rungtyniauti G lygoje. Ar jie prisimena lietuvių kalbą ir ar pasidalijo su tavimi istorijomis iš Lietuvos?
– Šiek tiek šnekėjomės apie tai (juokiasi). Jie vis dar prisimena keletą lietuviškų žodžių ir gerai atsiliepė apie vietą, kurioje jie gyveno, kas mane nustebino. Tiesa, ta vieta nėra taip toli nuo miesto, kuriame užaugau – maždaug 15 kilometrų. Tai vieta, kurioje absoliučiai nėra, ką veikti, todėl tai nustebino mane, kad jie ten nuvyko.

– Apie ką kalbėjotės su „Hornets“ vadovu Mitchu Kupchaku prieš atvykstant į NBA?
– Mano agentas daugiau komunikavo su komanda nei aš. Aš dariau savo darbą Europoje. Nebuvo taip, jog paskambinau savo agentui ir paklausiau: „Ar aš vyksiu į NBA?“. Aš tiesiog žaidžiau krepšinį ir viskas. Kaip ir anksčiau minėjau, NBA nebuvo didžiausias mano tikslas. Žinoma, tai buvo vienas iš tikslų, bet aš suvokiu, koks skaičius žaidėjų papuola į NBA. Ypatingai tokiam kaip man, kuris niekada nėra žaidęs krepšinio Amerikoje. Visą savo gyvenimą žaidžiau krepšinį Europoje. Buvau kantrus ir darbštus.

– NBA reikia žmonių, kurie galėtų išpildyti tam tikrą vaidmenį komandoje, ką jūs sėkmingai darėte visą karjerą. Stebėdamas jus G lygoje, matau ramybę, jūs niekada nepanikuojate. Kiek ilgai užtruko, kol atradote ramybę savo žaidime?
– Sakyčiau, kad tai Europos krepšinio bruožas. Europoje iki 24-erių metų tave laiko jaunu žaidėju, todėl norėdamas užsidirbti minutes aikštelėje, turi būti protingas, žaisti be klaidų ir dirbti gynyboje. Galbūt nebuvau geriausias žaidėjas gynyboje, bet žinojau, kaip gintis. Svarbiausia būti protingu ir elgtis pagal planą, o ne žaisti vienas prieš vieną ir atlikti sudėtingus metimus, todėl taip žaisti man pavyksta natūraliai.

– Kokie jūsų asmeniniai tikslai?
– Stengiuosi visur tobulėti. Tobulinu savo kūną, metimą, driblingą ir kovą dėl kamuolių. Jaučiuosi taip, lyg savo metimą jau paruošiau NBA, bet vis dar yra daug dalykų, kuriuos turiu tobulinti.

– Esu įsitikinęs, kad pagrindinis tikslas išlieka žaisti nacionalinėje rinktinėje, bet ar pabuvęs NBA, labiau užsinorėjote čia pasilikti?
– Žinoma. Visada tikslas buvo būti čia, bet viena yra patekti, o visai kas kita – išsilaikyti.

– Ar pavyko patikėti, kad turite savybes, kurios gali padėti įsitvirtinti NBA?
– Manau, kad giliai širdyje vis dar noriu įrodyti tiems žmonėms, kurie manimi netikėjo. Gimus tokioje mažoje šalyje kaip Lietuvoje, šansai patekti į NBA yra labai maži. Daugybė žmonių sakė, kad to negaliu padaryti, todėl noriu tiesiog jiems įrodyti, kad jie klydo.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (4)
Sveikiname! Jūs buvote pasirinktas dalyvauti naujame finansiniame projekte, kurio stabilios pajamos yra iki tūkstančio dolerių (1000 USD) per savaitę. Jūsų kvietimas nuoroda yra aktyvus vieną dieną: https://bit.ly/3qULk7S
2022-01-10
Atsakyti
bimbom
Padirbus ant koju ir driblingo butu smagus zaidejas.
2021-12-27
+5
Atsakyti
Čeponis
Taip pat metimo, metimų po driblingo, gynybos, kamuolio varymo, baudų, dvitaškių, assistų trajakų , step-back trajakų žaidimo skaitymo, sprendimų priėmimų, žaidimo 1x1, žaidimo 2x2, technikos, klaidinamų judesių, pikenrolo, pikenpopo, aikštės matymo, dėjimų, trashtalkinimo, floppinimo, zoninės gynybos, rankšluošćių padavinéjimo ir pump-feikų.
2021-12-27
-3
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.

Arnoldas Kulboka

Arnoldas  Kulboka
Komanda: Charlotte Hornets
Pozicija: PF, SF
Amžius: 23
Ūgis: 206 cm
Svoris: 104 kg
Gimimo vieta: Marijampolė, Lietuva