Nuotr.: AFP – Scanpix, YouTube/BasketNews.lt iliustracija
Nuotr. AFP – Scanpix, YouTube/BasketNews.lt iliustracija

Baigiantis 2021 metams tinklalapis BasketNews pateikia įsimintinus ir daug peržiūrų sulaukusius autorinius darbus. Šįkart – žurnalisto Gustavo Kliknos interviu su Anthony Bowie, kuris buvo išleistas 2021-ųjų sausio 27 dieną. 


Kai Kauno „Žalgiris“ 1998 metais iškovojo R. Saportos taurę ir po dešimtmečio pertraukos iškovojo teisę varžytis su stipriausiais Europos krepšinio klubais, klubo vadovai su garsaus verslininko Šabtajaus Kalmanovičiaus užnugariu pradėjo pirktis amuniciją laukiančiam Eurolygos karui.

Jauną, lietuvišką branduolį su vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku priešakyje „Žalgiris“ aplipdė daug žadančiais, tačiau NBA neįsitvirtinusiais Tyusu Edney ir George'u Zideku, o paskutiniuoju klubo pirkiniu tapo karjeros saulėlydį tuo metu išgyvenęs, bet kalną patirties sukaupęs ir vis dar pajėgus 35-erių Anthony Bowie.

Su Shaquille'u O'Nealu ir Orlando „Magic“ ekipa 1995 metais iki pat NBA finalo nužygiavęs 198 cm ūgio krepšininkas karjeros pabaigai ieškojo naujų iššūkių, tačiau nė nesitikėjo, kokį gaus Kaune.

Interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ Bowie prasitarė, jog „Žalgirio“ pats nepasirinko, o paklausė agento ir stačia galva nėrė į nežinią.

„Agentas pasakė, kad krepšinis Lietuvoje – antra religija ir lygis čia labai geras. Iš pradžių buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs, tačiau pagalvojau: „Kodėl nepabandžius?“ – pasakojo Bowie.

Neilgai trukus Bowie ir Edney tapo kauniečių lyderiais. „Žalgirio“ dievuku iki šiol vadinamas 178 cm ūgio mažylis Edney savo aštriais reidais po krepšiu prieš 30 centimetrų aukštesnius varžovus iš proto varydavo Kauno sporto halėje susirinkusius aistruolius, o šou iš geriausių vietų kontroliavo patyrusi Bowie ranka, kuri, esant reikalui, nuramindavo jaunąjį savo „brolį“ bei perimdavo žaidimo kontrolę į savo rankas.

„Tyusas man buvo kaip jaunesnysis brolis, – apie ryšį su tėvynainiu kalbėjo Bowie. – Jie su Zideku pasižymėjo išskirtine branda ir aš jiems visada sakydavau: „Jūs, vyručiai, turite jaunas kojas, galite ilgai ir greitai bėgti, aš jau senas, todėl žaiskite. Kai pamatysiu, kad reikia pagalbos, dėdulė Anthony užstos jus.“

Legionierių trio, aplipdytas su kasmet vis labiau į Europos krepšinio padanges kylančiu Sauliumi Štombergu bei komandos atakoms už galinės linijos dirigavusiu Kazlausku priešakyje, greitai vieną po kitos pradėjo skinti pergales ir grasinti nusistovėjusiam krepšinio olimpui.

Apetitas kilo bevalgant, o nuo pergalių nepasotinama „Žalgirio“ vadovybė 1999-ųjų sausį numetė dar vieną bombą. Į „Žalgirį“ paskelbė grįžtanti legenda – Arvydas Sabonis. 

„Tai buvo sezono vidurys ir mes jau vieną po kitos skynėme pergales, jautėmės labai gerai. Prisidėjus Sabui, sunku net įsivaizduoti, kokio galingumo komanda būtume tapusi. Jeigu Sabas nebūtų išvažiavęs, dabar kalbėtume apie geriausią komandą Eurolygos istorijoje, tačiau lokautas netikėtai baigėsi, ir Arvydas išvyko atgal į NBA“, – tuometinę situaciją nušvietė Bowie.

Po trumpo šurmulio, kuris kilo netikėtai atvykus ir išvykus Saboniui, „Žalgiris“ nepasimetė. Kauniečiai iškovojo 12 pergalių, patyrė 4 pralaimėjimus ir reguliariojo sezono kovas užbaigė būdami E grupės viršūnėje.

Paklaustas, kas „Žalgirį“ pavertė tokia ypatinga komanda, Bowie kaip pagrindinę savybę išskyrė tarpusavyje tvyrojusią vienybę ir trenerio Kazlausko įvestą lygybę tarp krepšininkų.

„Mes besąlygiškai pasitikėjome vienas kitu. Kiekvienas komandos draugas, kuris šalia manęs stovėjo, buvo kaip brolis. Per visą sezoną neturėjome nė vieno rimto konflikto, kuris mus nutolintų. Dar vienas labai svarbus dalykas buvo lygybė. Ar esi Kęstutis Šeštokas, ar Saulius Štombergas, ar Tyusas Edney, treneris į visus žiūrėjo vienodai“, – pasakojo buvęs krepšininkas.

Galingai įsibėgėjęs „Žalgirio“ traukinys nesustojo ir atkrintamosiose. Aštuntfinalyje kauniečiai 2-0 įveikė Stambulo „Ulker“, o ketvirtfinalyje ant menčių parklupdė vieną didžiausių biudžetų visoje Europoje turėjusį to paties miesto „Efes Pilsen“. Nuaidėjus finalinei sirenai, kauniečiai džiūgaudami išbėgo iš chaoso kupinos ir sirgalių mėtomuose daiktuose paskendusios arenos.

„Žalgiris“ – finalo ketverte.

Bowie nostalgiškai prisiminė paskutines ketvirtfinalio serijos rungtynes Turkijoje, kuriose nutiko stipriai amerikiečiui įsiminęs kuriozas.

„Po ilgosios pertraukos perlaužėme rungtynes ir, likus 5 minutėms, pradėjome triuškinti „Efes Pilsen“. Negalėjau patikėti, kad turkų fanai nusisuko nuo savo komandos ir pradėjo jiems švilpti, o mums plojo. Tokie momentai atspindi, ką tą sezoną padarėme“, – prisiminimais dalinosi 57-erių Bowie.

Tarp keturių stipriausių Europos komandų patekusį „Žalgirį“ užgriuvo dar didesnė populiarumo banga. Iš Turkijos parskridusią komandą oro uoste pasitiko galybė žmonių, o tuo metu tvyrojusias nuotaikas puikiai atspindi prieš finalo ketvertą Miunchene įrašyta grupės „ŽAS“ daina „Eurolyga“, kurioje filmavosi ir patys žalgiriečiai.

„Vau.. Net šiurpuliukai prabėgo pro kūną, – pirmuosius dainos akordus po beveik 22 metų vėl išgirdęs kalbėjo Bowie. – Žinoma, kad prisimenu filmavimą, tokių dalykų neįmanoma užmiršti. Kai išgirdome, kaip turi skambėti daina, atsisukau į Tyusą ir pasakiau: „Nežinau, ar išmoksiu lietuviškus žodžius ir pataikysiu į ritmą, bet galiu pridėti kažko neįprasto.“

Praėjus beveik 22 metams, tinklalapis „BasketNews.lt“ tapo pirmąja Lietuvos žiniasklaidos priemone, kuriai pavyko pakalbinti „Žalgirio“ legionierių.

Pirmojoje išskirtinio interviu dalyje Bowie papasakojo apie atvykimą į Kauną, brolišką atmosferą „Žalgiryje“, kapitono Dariaus Maskoliūno vaidmenį, griežtą Jono Kazlausko būdą, kauniečių dominavimo Eurolygoje priežastis, komandą papildžiusį, bet taip ir ant parketo neišbėgusį Arvydą Sabonį, bei garsiąją dainą „Eurolyga“.

– Anthony, dalį 1997-1998 metų sezono rungtyniavote Niujorko „Knicks“ ekipoje, tačiau vasarą lygą sukaustė NBA lokautas. Kodėl nusprendėte nelaukti ir susirasti komandą Europoje?
– Mano agentas paskambino ir paklausė, ar aš noriu laukti lokauto pabaigos, ar palaikyti formą kokiame nors Europos klube. Tuo metu man buvo 35-eri, todėl nenorėjau sėdėti namuose ir nusprendžiau žaisti. Padariau gerą sprendimą, nes lokautas pasibaigė tik sausį. 

– Kodėl pasirinkote būtent „Žalgirio“ ekipą?
– „Žalgirio“ nepasirinkau. Agentas pasakė, kad krepšinis Lietuvoje – antra religija ir lygis čia labai geras. Iš pradžių buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs, tačiau pagalvojau: „Kodėl nepabandžius?“ Kai sužinojau, kad į Kauną atvyksta George‘as Zidekas ir Tyusas Edney, pasidarė lengviau. Taip, jie buvo gerokai jaunesni už mane, tačiau žinojau, kad tie vyrukai gali žaisti. Turėjau pasiūlymų iš Italijos bei Graikijos, nes ten buvau žaidęs anksčiau, bet norėjau kažko naujo.

– Tuo metu buvote garsus krepšininkas, kuris žaidė 1995-ųjų NBA finale ir rungtyniavo prestižinėse Europos komandose, o „Žalgiris“ buvo Eurolygos debiutantas. Ar nepabūgote važiuoti į Lietuvą?
– Čia yra didžiulis skirtumas, ar tu nori eiti lengviausiu keliu ir vykti į tas vietas, kuriose jau esi žaidęs, ar išeiti iš komforto zonos ir išbandyti kažką naujo. Nors tuo metu jau buvau patyręs krepšininkas, norėjau surizikuoti ir tai pasiteisino. „Žalgirio“ vyrukai buvo puikūs, su Tyusu ir George'u jaučiausi saugiau ir nuo pat pirmos savaitės viskas veikė. Tikrai nebijojau, nes visada galėjau grįžti į Ameriką. Mano požiūris buvo toks: „Duok šitai avantiūrai šansą, jeigu nepavyks – važiuok namo.“ 

– Ar atsimenate prieš sezoną keltus tikslus „Žalgiriui“?
– Neturėjome jokių tikslų, tiesiog stengėmės žaisti kietai. Kapitonas Darius Maskoliūnas, jis buvo... Na sakykime, kad buvo kapitonų kapitonas (juokiasi). Darius buvo šaunus vyras, visus mus laikė kartu ir neleido atsipalaiduoti, nes sezono pradžioje šiek tiek buksavome, pralaimėjome pirmąsias Eurolygos rungtynes prieš Stambulo „Fenerbahče“ 15 taškų skirtumu. Po šios nesėkmės įsibėgėjome, nes Maskoliūnas mums išaiškino, kas ir kaip turi vykti. Iš pradžių mes, legionieriai, bandėme daryti per daug, per savo norą būti lyderiais neįtraukėme lietuvių į žaidimą. Po pirmųjų rungtynių Eurolygoje Darius priėjo ir pasakė: „Klausykite, mes galime žaisti, bet leiskite mums padėti. Žaiskime kartu ir tik tuomet turėsime šansą laimėti.“ 

Mums su Tyusu nereikėjo rinkti po 30-35 taškus, nes dažniausiai turėdavome po 8-9 žaidėjus, kurie rungtynes baigdavo įmetę po mažiausiai 10 taškų. Jeigu tu turi tokią lygią komandą ir ją išnaudoji maksimaliai, dažniausiai laimi rungtynes. Dariaus žodžiai suveikė, nes po to šlavėme visą Europą, tačiau prieš sezoną apie jokius tikslus niekas nedrįso kalbėti, buvome debiutantai.  

– Kada supratote, jog pasirinkimas atvykti į Kauną yra geras?
– Tai įvyko labai greitai. Vos atvykęs pamačiau, kokia ši ekipa yra šeimyniška. Kai žaidžiau tam tikrose komandose, ten mačiau daug asmenybių su milžiniškais ego, norinčiais pasidaryti gerą statistiką ir užsidirbti pinigų. Daug kam būdavo svarbiausia jie patys, o ne komanda. „Žalgiryje“ viskas buvo kitaip. Šita komanda buvo šeima. Kartu treniruodavomės, linksmindavomės, atvykdavome į treniruotes anksčiau, kad galėtume pasikalbėti ir pajuokauti. Kai pamačiau, jog viskas čia daroma kartu, ne tik treniruojamasi, supratau, kad pasirinkau tinkamai. Iškart pasidaviau šiam komandos modeliui ir visi buvome labai artimi.

– Buvote vyriausias „Žalgirio“ žaidėjas, tuo metu jums buvo 35-eri. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su tuo metu jaunu, 25-erių Tyusu Edney?
– Amžius nebuvo rodiklis, nes Tyusas yra labai protingas žmogus ir tuo metu jau buvo pakankamai brandus. Aš žinojau, ką sugebu, ir tuo metu mano svarbiausia užduotis buvo nepervargti anksčiau laiko, todėl žaidimo vadeles dažnai perleisdavau jaunajam Tyusui ir kitiems žalgiriečiams. Išskyrus mane, tuo metu nė vienam iš žaidėjų nebuvo bent 30 metų, visi buvo jauni ir aš tai puikiai supratau. Todėl visiškai nebuvo jokių problemų, Tyusas siausdavo po krepšiu savo reidais vienas po kito išdurinėdamas aukštesnius varžovus, o aš įnešdavau ramybės, kai pamatydavau, jog Tyuso šou truputėlį užsitęsė (juokiasi).

Mes turėjome per daug talentingų žaidėjų, kad bandyčiau traukti viską ant savo pečių, o sezono pabaigoje nebesugebėčiau pabėgti. Saulius Štombergas, Tomas Masiulis, Eurelijus Žukauskas, Dainius Adomaitis, Mindaugas Žukauskas, Darius Maskoliūnas – visi šie žaidėjai buvo velniškai geri, nemačiau reikalo savęs spausti. O Tyusas man buvo kaip jaunesnysis brolis. Jie su Zideku pasižymėjo išskirtine branda ir aš jiems visada sakydavau: „Jūs, vyručiai, turite jaunas kojas, galite ilgai ir greitai bėgti, aš jau senas, todėl žaiskite. Kai pamatysiu, kad reikia pagalbos, dėdulė Anthony užstos jus.“

– Kas tuo metu buvo rūbinės siela?
– Dauguma vyrukų turėjo aštrius liežuvius, bet negalime neišskirti kapitono. Dariaus iškalba ir humoro jausmas – neeiliniai. Jis nežaidė daug, nes keisdavo Tyusą, tačiau žinojo savo vaidmenį ir, jeigu ne Maskoliūno darbas už aikštelės ribų, neįsivaizduoju, kaip būtume nuėję tokį ilgą ir sėkmingą kelią. Nevalia užmiršti ir jo geležinės gynybos: treniruotėse įsikabindavo kaip bulius ir užknisdavo iki negalėjimo. Esame net iki apsistumdymo priėję, tačiau tai – žaidybinės situacijos ir visose komandose jų yra.

„Žalgiryje“ buvo ir vienas tylenis, tačiau nuostabus žmogus. Užmiršau jo vardą... Tomas. Tomas Masiulis! Jis buvo puikus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Tomas yra visapusiškiausias žaidėjas, su kuriuo esu žaidęs Europoje. Jis atkovodavo kamuolius, puikiai gindavosi, atlikdavo juodą darbą, taip pat turėjo minkštą metimą – mūsų Dennisas Rodmanas (juokiasi). Jei reikėtų apibūdinti gero komandos draugo sąvoką vienu žodžiu, tai būtų Tomas. Saulius Štombergas taip pat buvo puikus draugas. Prisiekiu dievu, tikrai maniau, kad Saulius žais NBA. Nežinau, kodėl, bet taip nenutiko.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis gavote Antano pravardę?
– Neatsimenu kas man ją priskyrė, tačiau kažkam buvo sudėtinga kreiptis į mane Anthony, todėl sulietuvino mano vardą ir gavosi Antanas (juokiasi). Iš pradžių nesupratau, ką šis pavadinimas reiškia ir tai erzino, bet vėliau pripratau ir galiausiai Antanas man patiko.

– Kokį įspūdi tuo metu jums paliko Lietuva, čia gyvenantys žmonės?
– Mane priėmė labai šiltai. Nesumeluosiu pasakydamas, jog aš ir Tyusas čia buvome lyg dievai. Negali sugalvoti geresnių sirgalių nei „Žalgirio“. Visi mumis rūpinosi, palaikė ir darė viską, kad čia jaustumėmės patogiai. Aš mylėjau Italiją, mylėjau Graikiją, tačiau Lietuva krepšinio ir fanų prasme buvo visiškai kitame lygyje. Kalbant apie Europą, 1998-1999 metų sezonas buvo smagiausias mano karjeroje. Čia tiesiog jaučiausi lyg namuose, visi buvome viena didelė šeima. Prisimenu naktinį klubą „Siena“, kuriame praleidau daug gero laiko ne tik su komandos draugais, bet ir su lietuviais, kurie mylėjo „Žalgirį“. Apskritai, nė vienoje komandoje nesu praleidęs tiek laiko už aikštelės ribų su žaidėjais, kiek tai dariau Kaune. Ar tai būtų naktinis klubas, ar paprastas nuėjimas į parduotuve, visur buvome kartu.

– Buvote vienas pirmųjų „Žalgirio“ legionierių klubo istorijoje. Kaip sekėsi tvarkytis su dėmesiu Kaune? Ar daug jo sulaukdavote?
– Tuo metu buvau jau buvau patyręs krepšininkas, kuris prieš tai turėjo solidžią karjerą NBA. Nenoriu girtis, bet žaidžiau NBA finaluose, o ten visos prožektorių šviesos nukreiptos į tave, todėl Kaune nebuvo sunku. Fanai čia nebuvo įkyrūs, jie tiesiog mėgavosi mūsų demonstruojamu žaidimu ir buvo dėkingi, visada palaikydavo.

– Ar tiesa, jog buvote apsilankęs vienoje iš Lietuvos mokyklų ir vaikus mokėte anglų kalbos?
– Tai tiesa (juokiasi). Kai buvau Lietuvoje, norėjau palikti kuo ryškesnį pėdsaką ir atsidėkoti už šilumą, kurią man suteikė čia gyvenantys žmonės. Ko tik manęs paprašydavo, dažniausiai aš nesipriešindavau ir sutikdavau. Praėjo daug metų ir neprisimenu detalių, tačiau pamenu dideles vaikų akis ir jų nuostabą, kad į pamoką atėjo juodaodis amerikietis.

– Tuometinis fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas papasakojo, kad su juo ėjote į bažnyčią. Ar galite papasakoti šią istoriją?
– Norėjau pamatyti, kaip žmonės čia gyvena. Kosauskas manęs paprašė kartu su juo nueiti, iš pradžių buvau nustebęs, bet esu religingas ir be ilgų svarstymų sutikau. Visi mes lankome bažnyčią ir man buvo smalsu pamatyti, kaip lietuviai išpažįsta religiją. Aišku, nieko nesupratau, nes kalbėjo lietuviškai, bet buvo smagu pajausti tą dvasią.

– Tuometinis „Žalgirio“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius buvo ryškiausia asmenybė. Kokį įspūdį jis paliko? 
– Jis buvo puikus žmogus ir tobulas savininkas. Šabtajus nuoširdžiai rūpinosi komanda ir artimai su mumis bendravo. Pamenu, jog po pralaimėtų Eurolygos rungtynių jis pasamdė garsų žydų psichologą. Nežinau, ar to labai reikėjo, bet šis gestas įrodo, koks „Žalgiriui“ buvo atsidavęs Kalmanovičius. Žinoma, jis buvo labai užsiėmęs, nes turėjo daug verslų, bet kai tik turėdavo laisvo laiko, visą jį skirdavo komandai bei suteikė klubui visas reikiamas sąlygas. Negali prašyti daugiau nei to, ką Šabtajus darė dėl mūsų.

Puikiai prisimenu, kai skrisdavome į išvykos rungtynes ir lėktuve žaisdavome su Šabtajumi kortomis, jis buvo labai azartiškas. Toli gražu ne kiekvienoje komandoje tu gauni galimybę pažaisti su savo bosu kortomis, išgerti vieną kitą taurelę kokio nors gėrimo, patraukti jį per dantį ir po visko suteikti jam galimybę tapti čempionu. Laimėdami Eurolygą savotiškai atsidėkojome Šabtajui už jo sunkų darbą. Tikiuosi, jog dar turėsiu galimybę su juo pabendrauti..

– Kalmanovičius buvo nužudytas 2009-aisiais…
– O dieve… Ar jūs rimtai? Kaip aš šito nežinojau? Tai yra labai liūdna... Siaubingos naujienos, negaliu tuo patikėti. Kalbant atvirai, tuo metu, kai žaidžiau Kaune, Šabtajus Tyusui ir man yra minėjęs, kad turi būti atsargus, nes tai, ką daro versle, yra pavojinga. Jis užsiminė, kad darant kažką turi gauti tam tikrus leidimus iš žmonių. Buvo keista, nes nenutuokiau, ką jis išgyvena. Labai gaila ir šiek tiek nesmagu, kad apie tai sužinau tik dabar.

– Grįžkime prie krepšinio. Kuo tuometinis „Žalgiris“ išsiskyrė iš kitų? Kas šią komandą darė tokia gera?
– Mes besąlygiškai pasitikėjome vienas kitu. Kiekvienas komandos draugas, kuris šalia manęs stovėjo, buvo man kaip brolis. Per visą sezoną neturėjome nė vieno rimto konflikto, kuris mus nutolintų. Žinoma, per treniruotes pasipykdavome, apsistumdydavome, visi garsiai reikšdavome savo nuomonę, bet jeigu komanda plaukia pasroviui – ji nieko nelaimės. Visi dirbome su didžiuliu noru ir troškome laimėti, todėl kiekviena treniruotė būdavo karšta, tačiau visada laiku užgesindavome gaisrus ir tos diskusijos išėjo tik į naudą. Dar vienas labai svarbus dalykas buvo lygybė. Ar tu esi Kęstutis Šeštokas, ar Saulius Štombergas, ar Tyusas Edney, treneris į visus žiūrėjo vienodai. Per treniruotes visi sunkiai dirbdavome, gaudavome pylos ir niekas nebuvo numylėtinis. 

Kalbant apie patį žaidimą – tai buvo kažkas nuostabaus. Tyusas laikė žaidimo vadeles savo rankose, turėjo išskirtinį gebėjimą prasiveržti. Aš pridėdavau savo patirties ir įnešdavau ramybės, kai to reikėdavo, Saulius Štombergas taip pat buvo vienas lyderių, nepakartojamas snaiperis. Masiulis, Zidekas ir Eurelijus Žukauskas puikiai tvarkydavosi po krepšiu, Eurelijus gynyboje, George‘as puolime, Masiulis – visur buvo geras, tačiau jam šiek tiek trūko jėgos. Turėjome puikių atsarginių žaidėjų kaip Dainius Adomaitis, kuris išėjęs galėjo primesti tritaškių, kapitonas Maskoliūnas buvo puikus asmeninės gynybos specialistas, Mindaugas Žukauskas dar buvo labai jaunas, bet jo gynybiniai sugebėjimai ir galimybė gintis per kelias pozicijas mane labai nustebino. Ir galų gale turi krepšinio genijų Joną Kazlauską, kuris lemiamais momentais niekada nepasimesdavo. Šių vyrukų pasitikėjimas savimi augo ne dienomis, o valandomis. Įgavome tokį pagreitį, kad sezono gale niekas nebegalėjo mūsų sustabdyti.

– Kokį įspūdį paliko tuometinis treneris Jonas Kazlauskas?
– Nemeluosiu, iš pradžių turėjome savų nesutarimų ir mūsų krepšinio supratimas prasilenkė. Vis dėlto dienos pabaigoje jis yra vyriausiasis treneris, aš esu žaidėjas. Turėjome išspręsti šią problemą ir suprasti savo vaidmenis, tačiau ilgai netrukus viskas susitvarkė. Jeigu nebūtume kalbėjęsi vienas su kitu, apie jokius Eurolygos titulus dabar nekalbėtume.

Vienu metu Jonas nusileido savo griežtai krepšinio filosofijai, kur viskas paremta matematika, nes pamatė, kokia tai talentinga komanda yra, o mes esame protingi legionieriai, nemedžiojantys asmeninės statistikos. Žinoma, Jono disciplina išliko ir mes prisitaikėme vienas prie kito, dėl to „Žalgiris“ ir buvo toks galingas žvėris tais metais. Mes galėjome žaisti tiek lėtą, tiek greitą krepšinį ir treneris Kazlauskas tai pamatė. Myliu ir gerbiu jį, nes Jonas buvo labai stiprus žmogus, kurio žodis lemiamu metu buvo paskutinis bei nenuginčijamas. Jis klausydavo mūsų patarimų, bet visada parodydavo, kas čia vadas.

– Sezono viduryje komandą papildė legendinis Arvydas Sabonis, kuris su jumis kartu jau skrido į Belgradą ir turėjo žaisti prieš „Crvena Zvezda“. Deja, tą dieną baigėsi NBA lokautas ir Sabui teko sugrįžti į Portlandą. Ar galite įsivaizduoti, kokio pajėgumo ši komanda būtų su Saboniu?
– Tai buvo sezono vidurys ir mes jau vieną po kitos skynėme pergales, jautėmės labai gerai. Prisidėjus Sabui, sunku net įsivaizduoti, kokio galingumo komanda būtume tapusi. Jeigu Sabas nebūtų išvažiavęs, dabar kalbėtume apie geriausią komandą Eurolygos istorijoje, tačiau lokautas netikėtai baigėsi, o Arvydas išvyko atgal į NBA.

Tuo metu mums šiek tiek trūko jėgos po krepšiu ir buvome komanda, kuri labiau remiasi gynėjais. Nesupraskite manęs klaidingai, Eurelijus Žukauskas buvo puikus žaidėjas, tačiau jam šiek tiek trūko patirties. O kai turi Arvydą Sabonį, 220 centimetrų ūgio bokštą, kuris skirsto kamuolius tarsi įžaidėjas, mėto kablius, tritaškius ir pridedi gynėjus, kurie buvo puikūs metikai, gaunasi tobulas derinys. Viskas, ką mums būtų reikėję daryti, tai judėti. Gavęs kamuolį po krepšiu, Sabas galėtų užbaigti ataką pats arba su savo puikiu aikštės matymu perduoti kamuolį Štombergui, kuris smeigtų tritaškį.

– Komanda gana greit pradėjo skinti pergales Eurolygoje. Kada atėjo tas momentas, kai tarpusavyje pradėjote kalbėti, jog galite laimėti? 
– Keista, bet niekada apie tai nekalbėjome, sunkiai dirbome ir stengėmės išlaikyti kylančią žaidimo kreivę. Kalbos apie pergalę prasidėjo tik mums būnant Miunchene, kai atvykome į finalinį ketvertą. Atsimenu, kai į mano viešbučio kambarį atėjo Tyusas ir pasakė: „Brolau, mes galime laimėti Eurolygą, ar tu suvoki?“ Aš atsakiau: „Šitai aš žinojau jau sezono viduryje, aišku, kad galime.“ Kodėl nepasakiau? Turėjau patirties iš 1995 metų NBA finalo, kuomet su Orlando „Magic“ sezono pabaigoje buvome įvardijami kaip pagrindiniai favoritai laimėti titulą, bet finale pralaimėjome Hakeemui Olajuwonui ir jo vedamai Hjustono „Rockets“. Patikėjome pergale per anksti, atėjo Hakeemas ir sutriuškino mus, seriją pralaimėjome sausai – 0:4. 

– Prieš patenkant į Eurolygos finalo ketvertą, laukė du turkiškai barjerai – Stambulo „Ulker“ ir „Efes Pilsen“. Kurį įveikti buvo sunkiau?
– Abu buvo labai sunkūs. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu Turkijos komandos žaidė labai nešvarų krepšinį, o nuvykus į Stambulą užvirdavo tikras pragaras. Teisėjai bijodavo, dažnai priimdavo nelogiškus sprendimus, sirgaliai mėtydavo įvairius daiktus, atmosfera primindavo karo zoną.

Kaune taip pat pasitaikė nesusipratimų, pamenu vieną momentą. Ketvirtfinalio seriją žaidėme su „Efes Pilsen“ ir pirmasis mačas buvo Kaune. Rungtynėms einant link pabaigos, atkovojome kamuolį ir vienas iš turkų žaidėjų (Petaras Naumoskis – aut. past.) prasižengė prieš Edney, mūsų ataka sustojo, o teisėjai nuėjo aiškintis, kas čia įvyko. Kai jie pasitarė, pražanga buvo anuliuota, o mes turėjome išsimesti kamuolį iš už galinės linijos, nors be švilpuko būtume lengvai pelnę taškus. Per savo ilgą karjerą dar nebuvau matęs, kad būtų anuliuojama pražanga. Pamenu, kaip Jonas Kazlauskas siuto ant teisėjų. Tuo metu mus mažai kas gerbė, bet visus užtildėme dominuodami.

– Prieš išskrendant į finalo ketvertą Miunchene, LNK televizijos studijoje su grupe „ŽAS“ įrašėte dainą „Eurolyga“, kuri vėliau tapo hitu. Ar prisimenate, kaip vyko filmavimas? (žurnalistas paleidžia dainos pradžią).
– Vau.. Net šiurpuliukai prabėgo pro kūną. Žinoma, kad prisimenu filmavimą, tokių dalykų neįmanoma užmiršti. Kai išgirdome, kaip turi skambėti daina, atsisukau į Tyusą ir pasakiau: „Nežinau, ar išmoksiu lietuviškus žodžius ir pataikysiu į ritmą, bet galiu pridėti kažko neįprasto.“ Mintis buvo išgirsta ir daina prasidėjo būtent nuo mano įžangos.

Filmavimas truko ilgai, todėl treneris Kazlauskas buvo piktas ir pats į Vilnių nevažiavo. Manė, kad tai mus išblaškys, nes už kelių dienų turėjome vykti į finalinį ketvertą Miunchene. Suprantate? Mes dar nieko nebuvome laimėję ir, jeigu scenarijus lemiamose kovose būtų pasisukęs kita linkme, švelniai tariant liktume nesuprasti. Mano asmenine nuomone, tai kaip tik padėjo atsipalaiduoti. Nepaisant to, kad sezono pradžioje niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, prieš lemiamas kovas visi tikėjosi tik pergalės, taip visada būna. Mes tik žaidėme, treniravomės, buvome maksimaliai susikaupę, o ši pertrauka mums padėjo išsivalyti galvas ir šiek tiek atsipalaiduoti. Nemanau, kad Jonas iki šiol galvoja, kad tai buvo klaida.

– Ar prieš išvykdami į Miuncheną jautėte spaudimą?
– Be abejonės. Kai Turkijoje laimėjome prieš „Efes Pilsen“ ir patekome į finalinį ketvertą, oro uoste mus jau pasitiko jūra žmonių. Kai išėjo daina „Eurolyga“, žmonės dar labiau tikėjosi iš mūsų titulo. Vis dėlto aš buvau vyriausias komandos žaidėjas ir tuo metu nuėmiau šiek tiek naštos nuo Maskoliūno pečių. Stengiausi išlaikyti vaikinus ramius, nes jie tuo metu buvo labai jauni, 23-25 metų amžiaus. Pasakiau jiems: „Mėgaukitės, dėl to dirbome visą sezoną. Neturi būti jokio spaudimo, mes gi esame debiutantai, o jie privalo prieš mus laimėti. Mėgaukitės akimirka.“

Apskritai, kas galėjo pagalvoti, kad nukeliausime taip toli? Mums vien patekimas į finalo ketvertą buvo didžiulis pasiekimas, o tokios komandoms kaip Pirėjo „Olympiakos“ ar Bolonijos „Kinder“ važiavo su didžiuliu spaudimu. Turėdamos tokius biudžetus ir žaidėjus kaip Predragas Danilovičius, Radoslavas Nesterovičius ir Antoine‘as Rigaudeau, jos privalėjo laimėti. 

Apskritai, daugelis žmonių galvojo, kad savo piką pasiekėme per anksti, nes jau sausio-vasario mėnesį mus buvo sunku sustabdyti. Dažniausiai, kai komanda savo geriausią formą demonstruoja taip anksti, sezono gale atsiranda rizika sustoti, kristi į duobę. Išskyrus „Žalgirį“, per savo karjerą aš niekada nesu matęs komandos, kuri visą sezoną tik kilo ir neįkrito į duobę. Nepaisant kelių kluptelėjimų, mes niekada neturėjome dviejų pralaimėjimų serijos, nors žaidėme prieš tikrai pajėgias komandas. Taip atsitiko, nes turėjome per daug ginklų savo arsenale.

Antra interviu dalis:

1999 metų balandžio 22-osios vakarą Eurolygos debiutantas Kauno „Žalgiris“ skambiai užbaigė žygį, kuris ilgam atgulė visų krepšinio fanų atsiminimuose.

Jono Kazlausko auklėtiniai finale 82:74 parklupdė 1998 metų čempionę, tris kartus didesnį biudžetą turėjusią ir žvaigždėmis perpildytą Bolonijos „Kinder“ bei tapo pajėgiausio Europos klubinio turnyro čempione.

Nuaidėjus finalinei sirenai žalgiriečiai paskendo euforijoje ir netrukus komandos kapitonas Darius Maskoliūnas grojant hitu tapusia grupės „ŽAS“ daina „Eurolyga“ virš savo galvos kėlė auksinį krepšį.

Koks šis sezonas buvo neįtikėtinas, galima pamatuoti vienu vieninteliu kriterijumi – jokia Lietuvos komanda per beveik 22 metus nesugebėjo pakartoti tokio rezultato.

Vienu iš pagrindinių pergalės kalvių finale buvo Anthony Bowie. Likus 2 minutėms ir „Žalgiriui“ turint 5 taškų pranašumą, amerikietis smeigė svarbų tritaškį, perėmė kamuolį bei po šių dviejų epizodų rungtynių baigtis tapo aiški.

Prieš „Kinder“ komandą Bowie pelnė 17 taškų ir buvo išrinktas į simbolinį finalo ketverto geriausių žaidėjų penketą. Pasak legendinio „Žalgirio“ legionieriaus, prisiminimai iš to istorinio vakaro iki šiol sukelia išskirtines emocijas.

„Sunku apsakyti žodžiais. Kai tai prisimenu, šiurpas eina per kūną ir emocijos paima viršų. Buvo nuostabu. Net sunku nupasakoti, kokie visi tuo metu buvo laimingi. Žiūrėjau į visų veidus ir atrodė, kad jie laimėjo loteriją“, – prisiminimais dalijosi Bowie.

Kas laukė žalgiriečių Lietuvoje – taip pat įspūdinga. Kitą dieną naujai iškepti Eurolygos čempionai parskrido į tėvynę, o išlipę pamatė žmonių jūra virtusį Karmėlavos oro uostą, kuriame buvo surengta iškilminga sutikimo ceremonija, o joje dalyvavo ir „Žalgirio“ vyrų atvyko pasveikinti tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

„Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime, – žodžių į vatą nevyniojo Bowie. – Visas oro uostas buvo uždarytas vien dėl to, kad mes parskrendame. Žmonės buvo pakvaišę dėl mūsų. Pamenu, kaip vienas sirgalius, norėdamas gauti geresnį vaizdą, užsilipo į apšvietimo stulpą.“

Pasak 57-erių amerikiečio, „Žalgiris“ Eurolygos trofėjų šventė savaitę ir tokio rekordo pats Bowie nėra pakartojęs.

„Kalbant atvirai, niekada per savo gyvenimą nesu buvęs girtas visą savaitę (juokiasi). Neatsimenu vietų, kur viskas prasidėdavo ir kur užsibaigdavo, bet šventėme ištisą savaitę, gal net daugiau“, – kas dėjosi po istorinės pergalės atskleidė buvęs žalgirietis.

Kaip reikiant paminėję žygį Europoje, „Žalgirio“ vyrai nesunkiai sutvarkė reikalus ir vietiniame fronte. Kauniečiai be vargo laimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žiedus ir išvyko atostogauti. Deja, kai kurie svarbūs žmonės po vasaros į klubą nebesugrįžo.

Po sėkmingo sezono kauniečių lyderius pradėjo graibstyti pinigingi Europos grandai. Tyusą Edney persiviliojo Trevizo „Benetton“, Saulių Štombergą nusipirko pats Bolonijos „Kinder“, o po beveik 22 metų paaiškėjo, kad veterano Bowie „Žalgiris“ tiesiog nepasiliko.

„Tiesą sakant, su manimi niekas apie tai nesikalbėjo ir nepasiūlė naujo kontrakto. Negavau konkretaus pasiūlymo iš „Žalgirio“, – su kartėliu pasakojo Bowie. – Keista, kad manęs nebenorėjo, vis dar jaučiausi pajėgus žaisti ir būčiau sutikęs pasilikti.“

Antroje interviu dalyje tinklalapiui „BasketNews.lt“ Bowie nušvietė Eurolygos finalą savo akimis, papasakojo apie trofėjaus šventimą, keistą incidentą vienoje Kauno maisto parduotuvių, ekstremalias sąlygas Lietuvos arenose, netikėtą išsiskyrimą su „Žalgiriu“, internete parduotą LKL čempiono žiedą bei sekso skandalą mokykloje.

Pirmąją interviu dalį rasite čia.

– Kas padėjo sutelkti komandą Eurolygos finalinio ketverto metu?
– Kaip ir visuomet, tai buvo kapitonas Maskoliūnas. Žinoma, su savo patirtimi įsiterpiau ir aš, bet Darius buvo tas žmogus, kuris visus išlaikė vienoje linijoje, susikoncentravusius bei pasiruošusius. Kas juokingiausia, kad Darius nežaidė starto penkete, jis keisdavo Tyusą Edney, tačiau kapitonas nebuvo tas, kuris priekaištautų dėl žaidimo laiko. Jis tiesiog suprato, kad Tyusas yra vienas lyderių, prie to prisitaikė ir buvo lyderiu už aikštelės ribų. Kaip bebūtų, Maskoliūnas buvo labai naudingas ir aikštelėje. Kai jis įeidavo, žaisdavome visai kitą krepšinį nei su Edney, labiau gynybinį, labiau disciplinuotą. Buvo nuostabu, kai komandoje turėjome tokius skirtingus įžaidėjus, galėjome žaisti tiek greitai, tiek lėtai.

– Papasakokite, kaip finalas prieš Bolonijos „Kinder“ atrodė jūsų akimis. Kas tokio stebuklingo ten nutiko?
– Velnias, tai buvo labai stipri komanda ir nors mūsų keliai nesusikirto reguliariajame sezone, aš puikiai žinojau, ką jie gali. 1996-1997 metais žaidžiau Milano „Olimpia“ klube ir jau tada „Kinder“ buvo labai pajėgūs, būdavo sunku prieš juos laimėti. Prieš finalą mūsų planas buvo labai paprastas – neprisigalvoti per daug įmantrybių, žaisti tokį krepšinį, kokį žaidėme visus metus, nes tokioje sezono stadijoje dviračio neišrasi. Finale prieš „Kinder“ labai gerai gynėmės, pirmojoje rungtynių pusėje tiesiog uždarėme juos, žaidėme agresyviai ties pražangos riba. Prieš rungtynes pagalvojau: „Jeigu sužaisime finalą taip, kaip žaidėme visą sezoną, jie neturės prieš mus jokių šansų.“ Tyusas sužaidė labai geras rungtynes, vaikinai nuo suolo taip pat įsijungė, visi buvome maksimaliai susikoncentravę. Tai nebuvo gražios rungtynės su daug taškų, abi komandos koncentravosi ties gynyba, bet visada buvome žingsniu priekyje.

– Iki rungtynių pabaigos likus žaisti 13 minučių turėjote 17 taškų pranašumą, tačiau „Kinder“ paskutinėmis minutėmis sumažino jį iki 5 taškų. Kas tuo metu sukosi jūsų galvoje?
– Visą sezoną žaidėme stabiliai ir kažkuriuo metu turėjome įkristi į duobę. Kai pamačiau, kad rezultatas tirpsta, o mes negalime įmesti jokio metimo, pamaniau: „Tik ne dabar, tik ne šiandien.“ Viskas įvyko pačiu netinkamiausiu metu, bet galą sužaidėme kaip tikri čempionai ir parodėme, kad nesame čia dėl kažkokios sėkmės, esame verti titulo.

– Rungtynių vinimi, likus minutei, tapo jūsų paties tritaškis, po kurio „Kinder“ taip ir nebeatsigavo. Pataikęs metimą parodėte pirštu į „Žalgirio“ suolelį, ką tuo norėjote pasakyti?
– Po rungtynių Darius man pasakė: „Antanai, turi labai didelius kiaušinius“. Atsimenu tą ataką, Saulius Štombergas veržėsi po krepšiu ir pritraukė prie savęs 2 gynėjus, aš buvau paliktas visiškai laisvas. Pagavau kamuolį ir momentaliai pagalvojau: „Nejaugi mane gali palikti tokį laisvą?“ Išmečiau kamuolį lyg per treniruotę, nes aplinkui mane nieko nebuvo, ir tritaškis įkrito. Tu teisus, po šito metimo dar perėmiau kamuolį ir viskas buvo baigta, tiesiog negalėjau patikėti, kad tokį patyrusį žaidėją, kaip aš, paliko visiškai laisvą.

–  Ar prisimenate emocijas, užplūdusias po finalinės sirenos?
– Sunku apsakyti žodžiais. Kai tai prisimenu, šiurpas eina per kūną ir emocijos paima viršų. Buvo nuostabu. Net sunku nupasakoti, kokie visi tuo metu buvo laimingi. Žiūrėjau į visų veidus ir atrodė, kad jie laimėjo loteriją. Kalbant atvirai, prieš finalinį ketvertą galvojau, kad pasiekėme savo lubas ir kėliau klausimą, ar per tokį trumpą laiką sugebėjome tapti čempioniško lygio komanda? Nežinau, ar kuri nors Eurolygos debiutantė prieš tai buvo laimėjusi titulą, buvome labai jauni, daugelis iš vyrukų nebuvo žaidę tokiame aukštame lygyje, tačiau kai Tyusas aikštės viduryje stovėjo su kamuoliu ir laukė, kol ištiksės rungtynių laikrodis, supratau – mes tai padarėme.

Nesu taip džiaugęsis už jokius savo komandos draugus, kaip džiaugiausi už „Žalgirio“ komandą, nes jaučiausi visišku šeimos nariu. „Žalgiris“ buvo viena didelė šeima. Pasibaigus finalui šėlome aikštelėje, užkėlėme Tyusą ant kažkokios statinės, kai jis laimėjo naudingiausio finalo žaidėjo apdovanojimą ir labiausiai įstrigo, kad kai šventėme, Miuncheno arenoje, užgrojo mūsų įrašyta daina „Eurolyga“. Pagalvojau: „Oho, jie tai planavo? Planavo, kad laimėsime Eurolygą?“ Gal daugelis tai praleido pro ausis, tačiau pagal šį faktą galima spręsti, kad tuo metu mus gerbė visi.

– Kaip šventėte iškovotą titulą?
– Miunchene pernelyg daug nešventėme, nes kai baigėme visas ceremonijas, buvo vėlu, o kitą dieną mūsų laukė skrydis atgal į Lietuvą, ten viskas ir prasidėjo (šypsosi). Kai parskridome, nusileidome oro uoste ir pamatėme galybę žmonių... Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime. Visas oro uostas buvo uždarytas vien dėl to, kad mes parskrendame. Žmonės buvo pakvaišę dėl mūsų. Pamenu, kaip vienas sirgalius, norėdamas gauti geresnį vaizdą, užsilipo į apšvietimo stulpą (juokiasi).

Kalbant apie šventimą, atsimenu, kad visa komanda nusiskuto galvas, o mes su Tyusu įsivėlėme į avantiūrą važiuoti į Vilnių su kažkokiais Lietuvos pramogų pasaulio žmonėmis (Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi – aut. past). Pamenu, kad pasimetėme nuo komandos ir buvome nuvažiavę iki vieno iš jų tėvų. Apskritai, per šventimo laikotarpį nebuvo nieko, ko nedarėme, ar negalėjome padaryti.

Po Eurolygos titulo Lietuvoje buvome dievai ir žmonės, kurie mus palaikė, šventė labiau nei mes, kurie tą titulą iškovojo. Žinoma, mes taip pat neatsilikome, buvome tokie pat geri ir už aikštelės ribų. Kalbant atvirai, niekada per savo gyvenimą nesu buvęs girtas visą savaitę (juokiasi). Neatsimenu vietų, kur viskas prasidėdavo ir kur užsibaigdavo, bet šventėme ištisą savaitę, gal net daugiau. Nesu atsikėlęs keistoje vietoje, nes komandos draugai visuomet rūpinosi vienas kitu, kad grįžtume namo, bet tikrai ne kartą nulūžau prie stalo (juokiasi). Per visą tą siautulį teko susipažinti su Valdu Adamkumi, tuometiniu Lietuvos prezidentu, nes kažkokiu būdų turėjome nuvykti į Vilnių ir atsiimti apdovanojimų. Man labai patiko Adamkus, nes gerai kalbėjo angliškai ir pasakojo, kad didžiąją dalį savo gyvenimo praleido JAV. Prezidentūroje pamačiau paveikslą „Žalgirio mūšis“ ir paprašiau jo kopijos, kurią gavau ir iki šiol turiu pasikabinęs savo kambaryje.

– Po laimėtos Eurolygos laukė LKL atkrintamosios. Ar buvo sunku susikoncentruoti po tokios euforijos?
– Kai laimėjome Eurolygą, buvo šiek tiek sunku suvokti, kad sezonas dar nesibaigė, bet kažkokiu būdu išsisukome. Neklauskite manęs, kaip tai pavyko padaryti, bet mes tai padarėme. Mūsų sportinė forma po tokių švenčių ir atsipalaidavimo gerokai nukrito. Tai gali nuskambėti pasipūtėliškai, bet tuo metu mums nelabai rūpėjo LKL, nes žinojome, kad viena koja galime nugalėti, Lietuvoje nebuvo antros stiprios komandos, kuri galėjo mums pasipriešinti.

– Į Lietuvą atvykote iš NBA, kuri pasižymi išskirtinėmis sąlygomis. Ar atsimenate tuometines Lietuvos arenas?
– Man buvo šokas. Buvo tokių salių, kuriose žiemą neveikė šildytuvai ir duše nebūdavo karšto vandens. Įsivaizduokite, kai nuo „Madison Square Garden“ turi pereiti iki šaltų mokyklos salių, nėra lengva. Bet kad ir kokiomis sąlygomis mums teko rungtyniauti, aš pats visa tai pasirinkau ir jei man kažkas labai nepatiktų, būčiau galėjęs tiesiog važiuoti namo. Nebuvau kažkoks išskirtinis, visi žalgiriečiai maudėsi po tuo pačiu šaltu vandeniu ir turėjo žaisti baisiose arenose. Visada į tai žiūrėdavau kaip į teigiamą dalyką, nes įvairūs sunkumai padarė mus stipresniais ir visą tai patyrėme kartu.

– Ar po sezono gavote pasiūlymą likti „Žalgiryje“?
– Nuoširdžiai galvojau, kad tai bus mano paskutinis karjeros sezonas ir norėjau kabinti sportbačius ant vinies. Tuo metu norėjau pasitraukti aukštumoje, o ne leisti paskutinius metus tūnant savo paties šešėlyje.

– Nejaugi nenorėjote apginti Eurolygos čempionų titulo?
– Tiesą sakant, su manimi niekas apie tai nesikalbėjo ir nepasiūlė naujo kontrakto. Negavau konkretaus pasiūlymo iš „Žalgirio“. Tyusas išvyko į Trevizo „Benetton“, Štombergą pasigriebė „Kinder“. Nujaučiau, kad tai gali nutikti ir jeigu kažkokiu būdu būtų pavykę išlaikyti tą pačią sudėti, pats būčiau parodęs iniciatyvą ir pasisiūlęs sugrįžti. Keista, kad manęs nebenorėjo, vis dar jaučiausi pajėgus žaisti ir būčiau sutikęs pasilikti. Po pergalingo sezono „Žalgirio“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius paliko klubą ir manau, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl komanda subyrėjo į šipulius, nes jo ryšiai ir legionierių verbavimas buvo išskirtiniai. Po kiek laiko sužinojau, kad valstybė buvo pažadėjusi „Žalgiriui“ skirti didelę pinigų sumą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių visos nepavyko gauti. Kaip bebūtų, galėjau likti ir už mažesnius pinigus, man labai patiko žaisti Kaune.

– Ką jums apskritai davė metai, praleisti „Žalgiryje“?
– Praplėčiau akiratį ir supratau, kad tokiame tolimame krašte, kaip Lietuva, yra daug nuostabių žmonių, kurie nekreipia dėmesio į tavo rasę, tautybę ir priima tave tokį, koks esi. Kalbos barjeras buvo didelis, nes tuo metu Lietuva buvo neseniai atgavusi nepriklausomybę ir galybę metų pratūnojo rytuose, tačiau žmonės, kurie nemokėjo pasakyti, ką galvoja, parodydavo tai veiksmais ir tai buvo labai gražu. Leisdavau laiką su lietuviais, kurie nemokėjo angliškai, bet kažkokiu būdu vis tiek būdavo beprotiškai smagu.

Niekada nebuvau matęs, kad krepšinis taip vienytų žmones, kaip tai buvo Lietuvoje. Visi gyveno krepšinio rimtu ir beprotiškai mus palaikė. Tik pažaidęs Lietuvoje supratau, kad daugelyje šalių ir toje pačioje NBA žaidėjai kreipia dėmesį ne į tuos dalykus, kuriuos reikia. Daugelis pamiršta, kad krepšinis turi teikti laimę ir vienyti žmones. Man, jau tuo metu patyrusiam krepšininkui, lietuviai parodė, kaip reikia mėgautis krepšiniu ir jį mylėti.

– Tuo metu jūsų karjera ėjo link pabaigos, buvote 36-erių. Ar galima sakyti, jog sėkmingi metai „Žalgiryje“ jums suteikė galimybę pasirašyti paskutinį gerą kontraktą?
– Be jokios abejonės. Kaip ir minėjau, po „Žalgirio“ aš norėjau baigti karjerą ir nesitikėjau sulaukti padorių pasiūlymų, tačiau manęs labai norėjo Atėnų AEK, su kuria tapau R. Saportos taurės čempionu ir naudingiausiu finalo ketverto žaidėju. Pasirodo, senukas dar galėjo žaisti (juokiasi).

–  Ar galite papasakoti dar negirdėtą istoriją iš „Žalgirio“ laikų?
– Atsimenu, kai pirmą kartą Kaune su Tyusu Edney ėjau į maisto prekių parduotuvę. Nežinojau, ko tikėtis, bet namuose trūko maisto ir nusprendėme apsipirkti savarankiškai. Nutiko incidentas, nes didžiąją kelio dalį iki pat parduotuvės mus sekė keli vaikinai ir tai mus pradėjo erzinti. Iš pradžių nežinojome jų ketinimų ir galvoje sukosi tokios mintys, kad jie nori mus apvogti arba susimušti. Galiausiai jie priėjo prie mūsų ir neįprastai sklandžia anglų kalba prabilo: „Atsiprašome, kad sekėme jus, bet niekada iki tol nebuvome matę juodaodžio žmogaus. Teko juos matyti per televizorių, bet Kaune – niekada. Norėjome tiesiog pasisveikinti ir pasikalbėti.“ Jie buvo labai malonūs ir norėčiau prisiminti jų vardus, nes vyrukai mums pasiūlė savo pagalbą apsiperkant, kas buvo mums itin naudinga, nes tuo metu nemokėjome nė žodžio lietuviškai.

Po visko buvau nustebęs, kad jie niekada nebuvo matę juodaodžio, bet vėliau papasakojau šią istoriją „Žalgirio“ lietuviams ir jie visiškai ramiai, be jokios nuostabos paaiškino: „Anthony, čia Lietuva, mes daug metų buvome Rusijos sudėtyje, kuri nekenčia Vakarų ir Amerikos.“ Dabar viską puikiai suprantu ir tikiu, kad Lietuvoje per tiek metų viskas pasikeitė, bet tuo metu tokia situacija gerokai nustebino.

 Ar po karjeros stebite „Žalgirį“?
– Po sezono Kaune šiek tiek stebėjau. Žinau, kad kitą sezoną „Žalgiriui“ nepavyko apginti čempionų titulo, tačiau nuo to laiko ryšys su komanda nutrūko. Apskritai juokinga, kad toks žmogus, kaip aš, kuris visą gyvenimą paskyrė krepšiniui, po karjeros beveik neužsiima ir nebestebi šio sporto. Tiesiog pavargau nuo krepšinio ir supratau, kad gyvenime yra daug kitų veiklų.

– Ar yra buvusių komandos draugų, su kuriais iki šiol palaikote ryšį?
– Kartas nuo karto pasikalbu su Tyusu, tačiau nuo 1999-ųjų nesikalbėjau su niekuo iš Lietuvos. Man buvo šiek tiek skaudu, kad taip greitai iširome ir viskas buvo paleista vėjais. Iš pradžių išėjo Šabtajus, po to negalėjęs pasiūlyti didesnių pinigų „Žalgiris“ paleido Tyusą, Saulių, nepasiūlė kontrakto man, po metų išėjo George‘as, treneris Kazlauskas, viskas buvo labai greitai išardyta, nors galėjome apginti čempionų titulą. Žinoma, viskas susiklostė kiek galima prasčiausiai, „Žalgiris“ negavo pinigų iš valstybės, neteko savininko, aplink kurį sukosi visas biudžetas, buvo sunku, bet tuo pačiu ir labai gaila. Norėjau sugrįžti ir pabandyti laimėti vėl.

– 2011-aisias internetinėje parduotuvėje „EBay“ pasirodė jums Lietuvoje įteikti valstybiniai apdovanojimai ir LKL čempiono žiedas. Kodėl nusprendėte juos parduoti?
– Aš jų nepardaviau, o praradau. Parodykite man tą žmogų, kuris nusipirko juos ir paklauskite, ar su manimi kada nors kontaktavo? Kažkada turėjau sandėlį ir apie jį tiesiog pamiršau bei nustojau mokėti nuomą. Ilgainiui susikaupė skolos ir sandėlis buvo konfiskuotas su visais ten buvusiais daiktais, kuriais padengė mano skolą. Tarp tų daiktų buvo ir mano Lietuvoje iškovoti apdovanojimai. Skamba juokingai, bet paprasčiausiai pamiršau apie šį sandėlį, jame esu buvęs vos kelis kartus. Nesupraskite manęs klaidingai, tie apdovanojimai man buvo svarbūs, tačiau tai – materialūs dalykai. Iki šiol ant mano kambario sienos kabo „Žalgirio“ mūšio paveikslas, kuris man primena nuostabų laiką Lietuvoje. Prarasti apdovanojimai niekada neatims iš manęs prisiminimų, kuriuos nešioju su savimi. Nežinau, kas pasipelnė iš jų, bet tai tikrai nebuvau aš.

– 2017 metais įsivėlėte į sekso skandalą, kuomet dirbdamas kūno kultūros mokytoju, vienoje iš pradinių Orlando mokyklų galimai parodėte vienai iš kolegių savo lytinį organą. Ar galite pakomentuoti šią situaciją?
– Toje mokykloje praleidau 9 metus ir iki skandalo neturėjau jokių problemų. Labai sunku apie tai kalbėti ir viską paaiškinti, tačiau buvo labai skaudu, kad tam tikri žmonės norėjo pasinaudoti mano žinomumu, išpūsti iš to burbulą ir pasipelnyti. Jeigu aš būčiau eilinis vyrukas iš gatvės, taip nebūtų įvykę. Kodėl? Nes aš to nepadariau. Jie padarė tyrimą ir bylą nutraukė, nes surinko pakankamai įrodymų, jog buvau nekaltas. Šitas skandalas buvo keista savireklama, nes tik mano kolegei, kuri mane apkaltino šiuo dalyku, pasiskundus, vienas iš mokytojų paskambino žurnalistams. Manau, kad tai buvo rasinis dalykas, JAV iki šiol egzistuoja didžiulis rasizmas.

Gerai, kad turėjau visus įrodymus, kad niekada jai neskambinau ir nerašiau, mačiau ją tik mokykloje. Kodėl aš turėjau jai rodyti savo penį mokykloje ir rizikuoti darbu, kuriame dirbu 9 metus? Jeigu aš būčiau norėjęs kažko daugiau nei dalykiniai santykiai, būčiau pasikvietęs tą moterį į savo namus. Turiu įrodymus, kaip mane ji išvadino negru. Policija pasiėmė tiek mano, tiek jos telefoną. Pas mane nerado nieko, o pas ją buvo susirašinėjimai su draugėmis, kuriuose aš buvau aptarinėjamas ir buvo planuojama mane pakišti. Esu buvęs NBA žaidėjas ir kažkokie kvaili žmonės nusprendė iš to pasipelnyti, daug kam taip atsitinka. Nesvarbu kas ir ką šneka, šis iššūkis nepakeitė manęs kaip žmogaus, aš toliau mėgausiuosi savo gyvenimu.

– Kuo šiuo metu užsiima Anthony Bowie?
– Mėgaujasi gyvenimu (šypsosi). Po skandalo mokykloje niekur nedirbu, neseniai tapau seneliu, mano sūnui gimė mergaitė vardu Leona. Laikas bėga neįtikėtinai... Mano visi vaikai jau užaugę, nors kai žaidžiau Lietuvoje, jie buvo 5-6 metų amžiaus, o jauniausias sūnus – ką tik gimęs. Manau, kad užsitarnavau poilsio, nes mokykloje dirbau ne dėl to, kad man reikėjo pinigų, man tiesiog patiko dirbti su vaikais, tačiau visa tai nutraukė bjaurus skandalas, kuris persekioja iki šiol. Gaunu specialią NBA pensiją, todėl pinigų tikrai niekada netrūko. Visą savo gyvenimą sunkiai dirbau, todėl dabar galiu sau leisti pailsėti ir atsipalaiduoti.

– Ar turite, ką perduoti „Žalgirio“ fanams?
– Žaidimas „Žalgiryje“ buvo vienas iš nuostabiausių laikotarpių mano gyvenime. Aš mėgavausi savo komandos draugais, treneriais, mėgavausi tiesiog gyvendamas Kaune. Man labai patiko čia gyvenantys žmonės, susiradau daug draugų. Dėkoju visiems, kad leido man tapti šios vienos, gražios, didelės šeimos dalimi ir tikiuosi, kad sugrįšiu į Lietuvą susitikti su savo buvusiais bendražygiais ir padėkoti visiems gyvai už šį nuostabų laiką.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (1)
Sveikiname! Jūs buvote pasirinktas dalyvauti naujame finansiniame projekte, kurio stabilios pajamos yra iki tūkstančio dolerių (1000 USD) per savaitę. Jūsų kvietimas nuoroda yra aktyvus vieną dieną: https://bit.ly/3qULk7S
2022-01-10
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.