Nuotr.: Fotodiena.lt/R.Dačkus
Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

2005-ieji. Aštuoniolikmetis Žydrūnas Kelys kovoja dėl vietos Trevizo „Benetton“ komandoje. Dar mokyklos nebaigęs jaunuolis iš Biržų nukonkuruoja buvusį Vilniaus „Lietuvos ryto“ įžaidėją Ericą Elliotą, tačiau lieka tryliktas ir į galutinę sudėtį nepatenka. Tačiau begalinis lietuvio potencialas vyr. treneriui Davidui Blattui pro akis nepraslydo, kuris Keliui besikraunant lagaminus jį padrąsino.

Žydrūnas Kelys

Žydrūnas  Kelys
Pozicija: PG
Amžius: 34
Ūgis: 188 cm
Svoris: 65 kg
Gimimo vieta: Biržai, Lietuva

„Atvažiuok pas mane kitą vasarą. Neabejoju, kad būsi dar geresnis ir žaisi pas mane. Aš tavęs noriu“, – ištarė Blattas.

Tačiau kitais metais Kelio „Benetton“ nebuvo matyti. Kaip ir dar kitais, ir dar kitais, ir dar kitais. Likusį už „Benetton“ brūkšnio, sprogstamąja jėga, greičiu ir įspūdingais perdavimais garsėjusį 188 cm ūgio įžaidėją 2005-ųjų rudenį į Kauno „Žalgirį“ pasikvietė Antanas Sireika. Puikus šansas pasirodyti ne tik Blattui, bet ir visai Europai? Žinoma, tačiau viskas baigėsi fiasko.

Bendros kalbos su Sireika neradęs Kelys neišbuvo Kaune nė pusės sezono ir sausį apipusiu susitarimu buvo paskolintas Vilniaus „Sakalams“. Jo vietą ir 9-ąjį numerį komandoje pasiėmė devyniolikmetis vaikinas, žinomas Manto Kalniečio vardu.

Tais pačiais metais Sireika jį pasiėmė į Japonijoje vykusį pasaulio krepšinio čempionatą, o vėliau Mantas tapo sunkiai pakeičiamu Lietuvos rinktinės įžaidėju. Tuo metu Kelys buvo laikomas talentingesniu už Kalnietį. Kas nutiko?

„Iš išorės spaudimo nebuvo, bet atėjęs į „Žalgirį“ pats pradėjau save spausti, – tinklalapiui BasketNews po septyniolikos metų pasakojo Kelys. – Visada apie tai svajojau ir patekau gana lengvai. Manau, kad per anksti gavau atsikąsti to kąsnio. Per anksti įgyvendinau „Žalgirio“ svajonę, kurios neįvertinau.

Visuomet atėjęs į stiprią komandą per pirmuosius du mėnesius tu turi apsiprasti. Jie yra patys svarbiausi ir psichologiškai, nes per tą laiką turi pritapti ir visuomet ta mintis kirba. Taip pat reikia stengtis nereaguoti į tam tikrus dirgiklius. Aš reaguodavau, negalėdavau sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio. Kaip supratote, man šansų nelabai duodavo. Mane tai psichologiškai veikė.

Buvau pastatytas į kitą poziciją, iš atakuojančio gynėjo tapau įžaidėju. Buvau psichologiškai pervargęs. Mane jauną įmetė į ugnį, buvau mokyklinukas tarp vienų geriausių Lietuvos žaidėjų. Vyrai man padėjo, tačiau pačiam buvo sunku tvarkytis ir suprasti, kas vyksta. Visgi jeigu nori žaisti tokiame klube, turi būti psichologiškai pasiruošęs.“

Palikęs „Žalgirį“, Kelys bastėsi po antrojo ešelono Lietuvos krepšinio lygos klubus, o būdamas vos 20-ies apskritai padarė pertrauką nuo krepšinio. Visgi talentingas įžaidėjas sugebėjo atsitiesti ir po sėkmingo sezono Vilniaus „Perle“ (vid. po 16,1 tšk., 4,5 rez. perd.), gavo dar vieną šansą – šįkart paskambino Jonas Vainauskas ir pakvietė Kelį prisijungti prie tuo metu labai pajėgaus „Lietuvos ryto“.

Ir taip tuomet du geri draugai, pikenrolo partneriai Kelys bei vyrukas vardu Jonas Valančiūnas iš „Perlo“ atsidūrė didesniame akvariume – tarp vyrų, tačiau jų likimai susiklostė labai skirtingai. Vienas iš jų dabar dominuoja NBA, kitas – jau beveik penkerius metus nežaidžia krepšinio. Turbūt nereikia sakyti, kuris yra kuris.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

Kodėl Keliui nepavyko įsitvirtinti „Lietuvos ryte“? Kodėl jis nesutarė su Sireika „Žalgiryje“? Kodėl treneriai jo bijojo, o skandalisto etiketė prilipo anksčiau nei buvo gautas mokyklos baigimo atestatas? Kodėl vienas ryškiausių XXI a. pirmojo dešimtmečio talentų užgeso taip pat greitai, kaip ir įsižiebė? Visi atsakymai ir dar daugiau – tinklalapio BasketNews interviu.

– Žydrūnai, kiek kirto per psichologiją, kuomet „Žalgiryje“ negaudavote žaidybinio laiko?
– Man kirto per pasitikėjimą, nes tuomet automatiškai jaučiausi nereikalingas. Galvojau, kokias klaidas darau ir kodėl treneris manimi nepasitiki. Aišku, stengdavausi save raminti, kad esu jaunas ir savo vaidmenį gausiu su laiku. Bet mano charakteris buvo kitoks, aš visuomet troškau žaisti. Turbūt tik per rungtynes ir išmokau žaisti. Mano pirmasis treneris Algirdas Kriaučiūnas sakydavo: „Geriausia treniruotė yra rungtynės.“ Negalėjau tobulėti vien treniruotėse, labai norėjau žaidybinio laiko. Aišku, „Žalgiryje“ gaudavau labai daug patirties treniruotėse, nes tuo metu Antanas Sireika buvo Lietuvos rinktinės treneris, turėjau šansą užsikabinti ir patekti į rinktinę. 

– Už ginčus su teisėjais ir lengvabūdišką gyvenimą gana anksti prisiklijavote skandalisto etiketę. Kiek ji erzino?
– Labai neerzindavo. Visgi žinodavau, kas esu. Pradžioje labiau turėjau išsišokėlio etiketę, nes gaudavau technines pražangas, atsikalbinėdavau prieš teisėjus. Aišku, kartais užknisdavo, kad kai sužaisdavau blogesnes rungtynes, pašaliniai spekuliuodavo, jog galbūt vakarą prieš tai buvau klube ir panašiai. Tokie dalykai erzino, nes režimą esu pažeidęs keliskart, o žmonėms to užteko ir apie tai jie spekuliuodavo nuolat.

Nuotr. Stop kadras

– Ar būdamas „Žalgiryje“ jautėtės psichologiškai blogai?
– Nevisai, bet kai išsiskyrėme su „Žalgiriu“ ir mane paskolino Vilniaus „Sakalams“, jaučiausi nereikalingas. Buvau ką tik patekęs į svajonių komandą ir tikrai neužriečiau nosies, nebuvau pasikėlęs, nes nieko dar nebuvau įrodęs. Tiesiog paprastas vaikis, ką tik išsikėlęs iš bendrabučio. Kai tu esi nereikalingas komandai, kerta per galvą. Tu vis tiek jautiesi atstumtas, galvoje pradedi ieškoti klaidų, stengiesi jas taisyti. Reikėjo pasistengti nereaguoti ir susikoncentruoti ties darbu. Disciplina ir yra tas dalykas, kuomet tu darai tai, kas nepatinka dėl tikslo. O su disciplina man sekėsi sunkiai.

– 2007-aisiais nuo krepšinio padarėte pertrauką. Ar tai buvo vienas žemiausių momentų psichologiškai jūsų karjeroje?
– Manau, kad žemiausias, nes iki šiol tai atsimenu. Labai kirto per galvą, nes vis dar buvau jaunas, o kai esi nepatyręs, viską praeiti sunkiau. Tai buvo labai didelis smūgis, nes tuometinis jaunimo rinktinės treneris Linas Šalkus padarė taip, kad nevažiuočiau į savo paskutinį čempionatą – dvidešimtmečių, nors anksčiau mane imdavo žaisti ir už vyresnius. Norėjau pasirodyti Europai ir labai tam čempionatui ruošiausi. 3-4 mėnesius sportavau Trevize, Italijoje. Ten mes dviese su komandos draugu Pranu Skurdausku dirbome ir ruošėmės būtent turnyrui. Visgi Šalkus mano kandidatūros atsisakė, tačiau po vasaros jis ėmėsi treniruoti Marijampolės „Sūduvos“ ekipą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Nežinau, kodėl, bet jis ten pradėjo kviesti mane.

Buvo keista, bet Šalkus atsiprašė, kalbėjo gražiai ir mane įtikino prisijungti. Sutikau, bet greitai supratau, kad užlipau ant to paties grėblio. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo sezono pradžios Šalkus su agentūra susitarė dėl jauno serbo ir mane iškeitė į jį. Tai mane taip paveikė, kad buvau pasiryžęs mesti krepšinį. Taip ir padariau, bet truputį pailsėjęs vėl grįžau. Visgi krepšinis buvo mano pirmoji meilė. Bet išėjau ne šiaip sau. Buvo labai skaudu, kad mane, lietuvį, iškeitė į serbą. Jam svarbiau buvo pinigai, nes nė vienas tikras patriotas jauno lietuvio neiškeistų į serbą. Tuo metu tikrai nebuvau blogas sportininkas, sunkiai dirbau ir norėjau įrodyti. Nežinau, kodėl sutikau lipti ant to paties grėblio, bet mane tai paveikė. Iki šiol šį nutikimą atsimenu labai gerai ir rankos treneriui Šalkui nuo to laiko nebespaudžiu.

27 taškų Kelio pasirodymas:

– Visgi atsitiesėte, po gerų metų Vilniaus „Perlo“ ekipoje 2010-aisiais gavote Vilniaus „Lietuvos ryto“ pasiūlymą. Kaip pavyko grįžti į aukštesnį lygį?
– Man reikėjo poilsio, kad suprasčiau, kas čia įvyko. Kai tu esi niekam nereikalingas, nori įrodyti, jog esi geras. Tai mane labai stūmė į priekį. Pamačiau kai kuriuos žaidėjus, už kuriuos kažkada buvau geresnis, bet jie buvo mane pranokę. Tai man suteikė dar daugiau motyvacijos dirbti. Norėjau juos aplenkti. Mačiau, kaip kiti mėgaujasi krepšiniu, o aš negaliu to daryti, nes nė viena komanda tuo metu manęs nenorėjo. Mane į priekį vedė noras įrodyti, kad vis dar esu geras ir reikalingas. Visas mintis bandžiau užgožti darbu, nes jeigu sėdėsi ir galvosi, kas blogai, paskęsi mintyse.

Komentarų niekuomet neskaitydavau, nes nemanau, kad kažkam juos reikia skaityti. Reikia klausyti trenerio, o ne tariamų ekspertų. Jeigu skaitysi kažkokias nuomones, dar labiau susigadinsi galva. Kiek žinau, vienam žymiam krepšininkui Dainiui Šalengai taip buvo. Kai jis išėjo iš „Žalgirio“ 2005-aisiais ir susipyko su Lietuvos rinktinės treneriu Sireika, lietuviai jį pasmerkė. Nuo to laiko Šalenga daugiau niekuomet nebuvo rinktinės narys. Kiek žinau, tuo metu jis skaitė daug komentarų ir tai Dainių labai psichologiškai paveikė. Nesvarbu, kiek tu esi psichologiškai tvirtas, jeigu skaitysi daug komentarų, gali labai greitai sulūžti. Geriau į tokius dalykus nesivelti.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– „Ryte“ įsitvirtinti nepavyko, kodėl?
– Dėl traumos. Į „Rytą“ atvykau būdamas traumuotas, nes prieš tai žaisdamas „Perle“ susilaužiau riešą. Bet Jonas Vainauskas vis tiek pasiūlė prisijungti prie pagrindinės ekipos, kad greičiau įsiliečiau į kolektyvą ir neateičiau žalias. Vasarą, besiruošiant kitam sezonui, rieše vis dar jaučiau didelį skausmą.

Nesupratau, kodėl, nes gydžiau jį nuo vasario mėnesio. Kai gydytojai apžiūrėjo, pasakė, kad riešas visiškai nesugijęs ir reikės operacijos. Aš tuo metu norėjau priimti rizikingą sprendimą, atžaisti visą sezoną traumuotas. Nesinorėjo paleisti šanso įsitvirtinti, tačiau gydytojai griežtai uždraudė ir liepė atlikti operaciją, todėl teko praleisti beveik visą sezoną. Po to dar vieno šanso jau nebegavau, „Ryte“ sužaidžiau vienerias rungtynes ir vėl buvau paskolintas „Perlui“.

Po etapo Vilniuje daugiau į tokį lygį nebesugrįžote, žaidėte antrojo ešelono LKL klubuose. Kas nutiko?
– Manau, kad nebeturėjau trenerių pasitikėjimo ir atėjo jaunesnė karta. Treneriai bandė imti jaunesnius už mane žaidėjus ir mokyti juos. Aišku, treneriai geriau žino, kodėl manęs nesirinko. Matyt, kad dėl charakterio. Galiu pasakyti taip, kad dauguma trenerių bijojo mano charakterio. Kuris treneris buvo silpnesnis psichologiškai, manęs neimdavo. Bent aš taip esu girdėjęs. Treneris Marius Linartas man yra pasakęs: „Žydrūnai, vienas malonumas su tavimi dirbti, kodėl visi treneriai tavęs bijo?“ Aš sakyčiau, kad trukdė mano įžūlumas. Jeigu pajusdavau, kad treneris yra silpnas, aš užlipdavau jam ant galvos. Mane auklėti reikėjo despoto. Turbūt tai treneriai žinodavo ir manęs pas save nekviesdavo. Turėjau problemų ir su techninėmis pražangomis.

– Ar ankstyvam karjeros saulėlydžiui įtakos turėjo režimo pažeidinėjimas?
– Taip, manau, turėjo. Stengdavausi būti pavyzdingu sportininku, tačiau kartais išklysdavau iš kelio. Tai matė ir treneriai, ir žaidėjai, mano forma dėl to irgi leidosi žemyn. Jaunesniame amžiuje būdavo visko, bet vėlesniais karjeros metais į tai žiūrėjau daug rimčiau, nes energijos iš savęs tiek neturėjau. Reikėjo labai stipriai prisižiūrėti, kad rodytum kažkokį rezultatą. Vieną kartą pašventi ir reikia du mėnesius dirbti, kad susigrąžintum formą. Vėliau teko tai stabdyti. 

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– 2013-aisiais buvote diskvalifikuotas trims mėnesiams už marihuanos vartojimą. Kiek ši dėmė paveikė jūsų karjerą?
– Labai daug. Tai buvo dar vienas signalas treneriams, kad mane rizikinga kviesti į komandą. Šiuo poelgiu nesididžiuoju, tačiau nebuvo taip, kad kiekvieną dieną rūkyčiau marihuaną. Per draugo gimtadienį parūkėme. Nenoriu teisintis ir neslepiu kaltės, bet pažįstu nemažai krepšininkų, kurie kartais parūko. Jeigu tai darai protingai, nemanau, kad reikia pūsti iš to burbulą. Aišku, pats esu kaltas ir tuo metu man to nereikėjo daryti. Po tokio įvykio viešumo buvo daug: rašė portalai, žmonės soc. tinkluose darė pirmuosius memus.

Tas laikotarpis man buvo vienas juodesnių ir buvau pametęs savo kelią. Jeigu tai įvyktų dabartiniame pasaulyje, būtų dar baisiau. Dabar socialinės medijos yra stipriai išpopuliarėjusios. Tuo metu į viską reagavau gana ramiai, tačiau jauną žmogų toks įvykis gali paliesti labai stipriai. Silpnesnis žmogus po tokio savęs išviešinimo neigiama prasme gali palūžti. Sporte psichologija yra labai svarbus dalykas – pagrindas. Manau, kad ji sudaro apie 70 proc. krepšinio. Žiūrint į mane, aš esu liesas, neturintis išskirtinių fizinių duomenų, todėl žaidžiau ne su kūnu, o su galva. Tam buvo labai svarbi psichologija.

– Kas buvo skaudžiau – skandalisto etiketė, nesėkmės elitiniuose klubuose, incidentas su Linu Šalkumi ar Achilo sausgyslės trauma, užbaigusi jūsų karjerą 2017-aisiais?
– Manyčiau, kad Achilo trauma, kurią patyriau dukart paeiliui. 2017-aisiais vėl grįžau į profesionalų krepšinį, mane pasikvietė „Šiauliai“. Buvau labai geros formos (vid. po 7,8 tšk., 2 rez. perd., 1,8 per. kam.), tačiau per rungtynes trūko Achilo sausgyslė. Po pirmosios traumos buvau sugniuždytas, tačiau kirbėjo mintis, kad dar galiu sugrįžti. Taip save per kelias dienas nuteikiau nelaidoti karjeros ir dar pabandyti. Visiems sakiau, kad karjera baigta, tačiau man išoperavo koją ir netrukus jau patyliukais dirbau sporto salėje. Jaučiausi vis geriau, tačiau po 4 mėnesių reabilitacijos maudžiausi ežere ir lygioje vietoje Achilas trūko antrą kartą.

Lygiai metus pragulėjau lovoje ir vaikščiojau tik su ramentais. Per tą periodą užgesinau visas viltis ir palaidojau karjerą. Neįsivaizduojate, kaip jaučiausi. Visą gyvenimą žaidžiau tik krepšinį, o tada supratau, kad teks užsiimti kažkuo kitu. Metus laiko buvau sutrikęs, buvo sunku sugrįžti į realybę. Vis pabandydavau sportuoti, bet skausmai buvo per stiprūs. Gydytojai taip pat perspėjo, kad jeigu dar kartą bandysiu žengti į aikštelę ir Achilas trečią kartą trūks, nebegalėsiu valdyti pėdos. Todėl nusprendžiau neberizikuoti gyvenimu.

Nuotr. Fotodiena.lt

– Ar tuo metu kreipėtės psichologinės pagalbos?
– Deja, ne.

– Kodėl? 
– Buvau paskambinęs, tačiau nueiti neišdrįsau. Tada pagalvojau „ai, nereikia, susitvarkysiu pats.“ Visgi prireikė daug daugiau laiko, kol vienas išsisprendžiau savo problemas, reikėjo kreiptis. Aš prieš tai esu buvęs pas psichologę. Tai buvo du kartus. Pirmąjį kartą man buvo 15 metų ir ėjau kalbėtis su psichologe dėl techninių pražangų. Labai bijojau, nes tais laikais buvo nusistatymas, kad pas psichologus eina tik kvailiai. Visgi nesigailiu, man padėjo. Antrą kartą pas psichologę ėjau reguliariai ir tai buvo 2009-aisiais, kuomet sugrįžau į krepšinį. Žaidžiau Vilniaus „Perlo“ komandoje, o tuo metu šis klubas turėjo sporto psichologę.

Iš pradžių ji vedė užsiėmimus visai komandai, tačiau konsultavo ir asmeniškai. Iš pradžių nėjau, bet vėliau supratau, kad vienas nebegaliu susitvarkyti ir galiausiai pradėjau slaptai vaikščioti, niekam nesakiau. Man labai padėjo. Tuo metu žaidžiau geriausią karjeros krepšinį, techninių pražangų beveik neužsidirbdavau. Prisiminkime, kad po patirties su Šalkumi mano psichologinė būsena nebuvo pati geriausia, dariau pertrauką ir tai buvo mano pirmasis klubas po jos. Psichologė Rinalda mane tiesiog prikėlė, jos dėka aš atradau vidinę ramybę. Esu užsispyręs žmogus, tačiau ji žinodavo, kaip mane palenkti į kažkurią pusę. Po darbo su Renalda per likusią savo karjerą turėjau vos 5 technines nuobaudas. 

– Kokią terapiją taikėte, kad jums taip padėjo?
– Nieko stebuklingo. Per daug į detales nenoriu lįsti, bet mes tiesiog kalbėdavomės. Man būdavo gera išsipasakoti specialistei, nusimesti naštą, gauti patarimą. Įdomus niuansas, bet aš esu žmogus, kuris sunkiai atsiveria ir turiu pasitikėti juo, kad pasakočiau viską atvirai. Renalda buvo tas žmogus, su kuriuo jaučiausi ramiai. Kaip ir minėjau, tai buvo geriausi mano metai ir psichologei esu labai dėkingas. Iš pradžių ją atstūmiau, turėjau tą kaimietišką mentalitetą, tačiau džiaugiuosi, kad pakeičiau požiūrį. Psichologiškai labai svarbu mylėti save, jeigu to nedarysi...

– Ar nemanote, kad jeigu visos karjeros metu būtumėte turėjęs šalia specialistą, jūsų karjerą būtų pasisukusi visai kita linkme?
– Net neabejoju. Iki šiol ieškau atsakymų, kodėl karjeros metu elgiausi vienaip ar kitaip. Linkstu link to, kad aš užaugau su mama, tėčio neturėjau ir mano gyvenime nebuvo vyro, kuris mane nuramintų, vyriškai patartų ir pabartų. Rinalda buvo pirmasis toks mano gyvenimo mentorius, kuriuo visiškai pasitikėjau ir užmezgiau šiltą ryšį. Gaila, kad jo nepavyko išlaikyti.

– Kurio sprendimo karjeroje labiausiai gailitės?
– Galbūt dėl to, kad neišnaudojau šanso „Žalgiryje“. Jeigu būčiau užsikabinęs, mano karjera galėjo gerokai pakilti į viršų. Galėjau įsitvirtinti elite, tačiau buvau per jaunas ir nesugebėjau. Nežinau, ką dabar pakeisčiau, nes dirbau tikrai daug. Turbūt charakterį, nes buvau tikrai labai aikštingas, principingas, reikėjo daugiau kantrybės. Na, bet pasakyk tu man, aštuoniolikmečiui. Reikėjo gražiau bendrauti su treneriu Sireika, nes po kažkurio epizodo jis manęs pradėjo nemėgti. Viskas blogėjo kiekvieną savaitę, kol galiausiai treneris mane suvalgė. 

– Būnant jauno amžiaus ir esant žinomam, su kuo sunkiausia susitvarkyti?
– Perdėtas dėmesys, netikri draugai – reikia nuo tų dalykų atsiriboti, susitelkti tik į darbą, šeimą ir senus, tikrus draugus. Kai tampi populiariu, atsiranda daug netikrų žmonių, kurie nori pasišildyti tavo šlovės spinduliuose. Ir, aišku, manau, jaunam žmogui labai sveika konsultuotis su specialistu.

– Ką galėtumėte patarti jaunimui?
– Koncentruotis tik į darbą, tiek fizinį, tiek psichologinį. Griežtai laikytis disciplinos. Dar vienas patarimas – stenkitės riboti buvimą socialiniuose tinkluose, nes nori to ar ne, pamatysi apie save neigiamų komentarų, ekspertų įžvalgų. Ypač tada, kai yra sunkesnis laikotarpis ir žinai, kad žmonės pils ant tavęs purvą, telefoną turi padėti į šoną. Niekada nesiginčykite su teisėjais. Tai jums neduos nieko gero. Jeigu galvojate, kad pakeisite teisėjo sprendimą, tai turiu jus nuvilti – taip nėra. Galite tik dar labiau jį suerzinti. Vieną kartą pradėsite ginčytis ir tai taps įpročiu. Venkite tokių dalykų. Jeigu matote, kad negalite susitvarkyti su problemomis galvoje, kreipkitės į psichologą, nelaukite, nes vėliau gali būti tik blogiau. Tai yra stiprybės, ne silpnybės pavyzdys.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (65)
Ispustas burbulas
nepadare ir nebutu nieko padares nes jo dydis ir fiziniai duomenys nebutu leide pazaisti aukstam lygi, sublizgeti galejo keliose rungtynese kai jo nieks nezino ar nevertina bet tik tiek - plius jis niekada neinvestavo ir raumenis ir pan, kiek uZteko tuo metu greicio tiek ir ejo
2022-01-22
+1
Atsakyti
Ramass
Alkoholis niekam naudos neatnešė. Juokas ima , kai jaunuoliai štangas "laužo" , prieš tai savaitgalį pragėrę. Kam taip ėst savo sveikatą ?
2022-01-22
+3
Atsakyti
Žydrūnas Kelys...-Reikėjo labai stipriai prisižiūrėti, kad rodytum kažkokį rezultatą. Vieną kartą pašventi ir reikia du mėnesius dirbti, kad susigrąžintum formą.Kas pasakys KIEK krepšinkų,sportininkų sugadino karjeras uliavodami?Nejuokinga girdėti kai pvz legendiniai Sabonis,Kurtinaitis baliavodavo.Kažin ar TAI jiems padėjo siekti DAR geresnių rezultatų..
2022-01-22
+2
Atsakyti
Kenedis
Ai cia sitas Kelys... Oj kaip laikas bega... Prisimenu kai pradejau sekti krepsinio naujienas pries 10 metu, jau tada visi naujienu komentaruose rasydavo jam bunant 20-ties metu, kad jis super talentingas, bet pastoviai uliavoja. Visi norejo matyti labai gera jo zaidima, bet vis nesigaudavo. Na matyt nelemta buvo patapt zymiu krepsininku, nes kazko truko. Jei esi geras, tai prasimusi vienaip ar kitaip. Uztenka vien i Siskauska paziureti kuris pradejo tiesiog krepsini zaisti budamas 16-os metu ir ji pamate zaidziant 1vs1 lauko aiksteleje. Kaip bebutu, vertinu Kelio atviruma. Sportininko kelais nera lengvas. Kai pagalvoji, jei istikruju nori kazka pasiekti, turi daug ka paaukoti, pvz socialini gyvenima ir vakarelius... Manau butu geras dalykas jei Kelys kaip svecias dazniau pakalbetu jaunuju krepsininku susirinkimuose. Zmogus galetu pamokinti jaunuosius krepsininkus kaip neisklysti is kelio, ikresti jiem proto. Visgi tai padetu jaunajai Lietuvos krepsinio kartai ir paciam Keliui suteiktu pilnumo sirdyje galint pamokyti jaunima. Amerikoje tai labai populiaru...
2022-01-22
+10
Atsakyti
jonas
kelys, redikas, jogela, vilys, einikis. tiesiog svajoniu dream team :) jauciu apgertu bet ka
2022-01-21
+4
Atsakyti
D_K
Nu šitą tai visi žinojo kaip narkomaną, alkoholiką, rūkorių, vakarėlių salūną ir labai agresyvų žmogų. Dėl to ir sugadinta karjera, pamenu forumuose kasdien išlysdavo naujiena apie jį kaip jis juda po Kauną neblaivus :D
2022-01-21
+8
Atsakyti
ner ka cia diskutuoti ir rasyti, eilinis kaimo pijokelis ir tiek
2022-01-21
-1
Atsakyti
o as suprantu
pasake Kielys skaudzia tiesa: 9 is 10 Lietuvos treneriai - bailiai, bijantys asmenybiu, susireiksmine ir t.t. Daugelio is ju ribos LKL - geriausiu atveju. Todel ir "mirsta" zaidejai su charakteriu . Lietuvos krepsinis pavirto i geru vaikinu klubus, bet titulus laimi "blogi berniukai" Amen
2022-01-21
+8
Atsakyti
Anonimas
kam tiek melo.. daugiau melo pasakyta negu tiesos.. sekmes tau zmogeliuk .. bet jau dugna pasekei toki,kad nebezinai ko griebtis , tai dabar verksleni su interviu visokiais..
2022-01-21
Atsakyti
Visai geras interviu, trūksta tokių, kurie gali papasakoti ne tik sėkmės istorijas. Ačiū Žydrunui už atvirumą, nors tikrai pasakė ne viską apie save ir savo baliavojimus :))) Įdomu, kuo dabar užsiima. Įdomu būtų išgirsti Dylio, Andriuskeviciaus, Buterleviciaus, atviras istorijas.
2022-01-21
+24
Atsakyti
nini
Labai retas zaidejas tiek geru sansu gauna ir visus paleidzia vejais ir tiek metu praejus vis dar nesupranta.
2022-01-21
Atsakyti
Intro
Tai pauglyste,pats tai suprantu viska,nes aisku netame lygjie pabuves,bet kai svajones neispildai savo tikslu,panasiai pasielgta buvo,metus isvis nieko matyt nesinorejo nei sporte nei mokykloj,veliau atsigaves bandai sugryzt bet jau praleidi buni kitus i prieki,kurie buvo silpnesni uz tave buna jau tave pralenkia,tada vel nutrauki tai,tik po kiek metu is kitu isgirsti kam metei viska taip anksti?atsakymas butu savyje,kad nesusitaikei su sunkumais del tikslo gal savo labai norincio greit forsuoti
2022-01-21
+6
Atsakyti
Madridista
Gaila, prarastas didziulis talentas!!! O bet taciau laiko neatsuksi atgal. sekmes ir kuo didziausu aukstumu dabartiniame gyvenimo etape!
2022-01-21
+9
Atsakyti
M
O tiesa man atrodo paprastesne... Atejau i aukstesni lygi ir is SG tampu PG? Lietuvos krepsinio mokyklos geda, kad zmogu su PG duomenim augina buti SG (nes reik pergaliu, o PG turim jaunuoli, kuris augs iki 166 ir t.t ir panasiai).
2022-01-21
+12
Atsakyti
Anonimas
protingi patarimai, gal pades jauniem zaidejam
2022-01-20
+19
Atsakyti
Mldc
Bet tai kiek Valančiunas turėjo užsispirymo ir noro pasiekti savo bei nepametė kelio dėl takelio turėdamas komandoje Kelius, Redikus ir kitus turint omeny, kad iš paprastos šeimos buvo. Geriausias tikras Lietuvis krepšininkas visom prasmėm pastaruosius kokius 7 metus, ne tik krepšinio ir ateity konkurentų nesimato. Sory, už Saboniuka tikrai žiauriai džiugu, bet nelaikau juo 100proc lietuviu ir jam kelias lengvesnis buvo
2022-01-20
+44
Atsakyti
Anonimas
Marijampolėj nekartą balevota su šiuo klajunu
2022-01-20
+14
Atsakyti
Maga patriots vs lefty traitors
"Vieną kartą pašventi ir reikia du mėnesius dirbti, kad susigrąžintum formą" - cia rimtai taip profesionaliam lygyje? Man 35m, bet po vieno gero uzsventimo po 5 dienu jau atgaves 100proc forma. As ne profas, todel ir domiuosi ar tikrai profuose po 1 pasventimo net 2 men atgaudineji forma?
2022-01-20
+10
Atsakyti
Va tas serbas, vis dar losia
2022-01-20
+3
Atsakyti
Anonimas
Idomu kas per serbas ten buvo, ir kaip jo karjera susikloste
2022-01-20
+6
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.