Nuotr.: LKL
Nuotr.: LKL
Nuotr.: LKL
Nuotr.: LKL
Nuotr.: LKL
Prieš ketverius metus Kauno „Žalgiris“ žaidė Eurolygos mažajame finale ir užėmė trečiąją vietą.
Fotogalerija
Prieš trejus metus „Žalgiris“ rungtyniavo Eurolygos atkrintamosiose.
Prieš dvejus metus jie greičiausiai vėl būtų žaidę atkrintamosiose, jeigu ne Eurolygos sprendimas dėl COVID-19 nutraukti sezoną.
Pernai „Žalgiris“ Eurolygoje turėjo lygų pergalių ir pralaimėjimų balansą.
Šiemet – paskutinė vieta Eurolygoje ir nesugebėjimas patekti net į LKL finalą. Pirmą kartą klubo istorijoje.
Kaip komanda, kuri dar pernai, atrodė, buvo tokia sėkminga, staiga tapo tokia neįgali? Vos ne vos, 3-2 laimėjusi LKL ketvirtfinalį, Kauno ekipa 1-3 pralaimėjo pusfinalį. Kaip?
„Žalgiris“ savame kieme turi tokį finansinį pranašumą prieš visas likusias komandas, kad tokie rezultatai turėtų būti neįsivaizduojami. Kauno klubo biudžetas yra didesnis nei likusių 10 LKL kartu sudėjus ir, jeigu pinigų korta vis yra traukiama Eurolygoje, kodėl ji neturėtų būti ištraukta ir LKL?
Tai, kaip „Žalgiris“ atrodė LKL atkrintamosiose ir kokie buvo rezultatai, tiesiog nėra normalu. Bet tai yra logiška pastarųjų dvejų metų kulminacija.
Su Šarūnu Jasikevičiumi „Žalgirio“ gyvenimas buvo komplikuotas, bet ir tuo pačiu paprastas. Šaras, tas krepšinio maniakas, per dieną po 8 valandas žiūrintis rungtynių transliacijas ir įrašus, jau sezono viduryje žinodavo, kokių žaidėjų jis nori kitiems metams. Belikdavo išspręsti finansinį klausimą.
Aišku, kiekvienos vasaros pradžioje Jasikevičius žaisdavo katės-pelės žaidimą, kai „Žalgirio“ vadovui Pauliui Motiejūnui reikėjo sukandus dantis laukti žinių, ar Šaras jau kelia sparnus, ar dar metus pabus gimtinėje.
| Rungtynių žaidėjas | |
|
EFF
20
|
| Gediminas Orelikas | |
| Taškai | 19 |
| Taiklumas | 4-10 |
| Atkovoti kamuoliai | 4 |
| Rezultatyvūs perdavimai | 3 |
Nelengva su treneriu būdavo ir sezono metu, kai blogų nuotaikų ruožai ant pirštų galiukų laikydavo visus organizacijos narius.
Bet pergalės (ir ne bet kokios, o skambios) buvo, su krepšininkų pasirinkimais klubas dažniau pataikydavo nei suklysdavo, visuomenėje aplink komandą ir „Žalgirio“ areną buvo tik teigiamos emocijos, todėl gyvenimas buvo paprastas.
Ne toks paprastas gyvenimas tapo, kai Šaras 2020 metų vasarą galiausiai pakėlė sparnus į Barseloną.
Iš pradžių Motiejūnui paskelbus, kad bus ieškomas treneris lietuvis, netrukus šį planą teko koreguoti. Darius Maskoliūnas nesutiko užimti karštos „Žalgirio“ vyr. trenerio vietos, Kazys Maksvytis tada turėjo sutartį su Permės „Parma“ ir abi pusės apsikeitė pasidomėjimais, bet neįdėjo didesnių pastangų rusų kontrakto situaciją išspręsti, Kęstutis Kemzūra nesuprato, kodėl apskritai buvo kviestas į pokalbį, ir „Žalgiriui“ teko imtis plano C.
Planas C buvo užsienietis treneris ir po pokalbių su keliais kandidatais „Žalgirio“ vadovams įspūdį padarė niekada Europoje vyriausiuoju treneriu nedirbęs Martinas Schilleris.
Taip, jis buvo išrinktas G lygos metų treneriu, taip, jis tvarkingai ir teisingai kalbėjo, bet keisčiausia, kad niekam nekilo klausimas, jog niekada Europoje – net ne Eurolygoje, o apskritai Europoje – vyr. treneriu nedirbęs žmogus nėra tinkamas šioms pareigoms.
„Žalgirio“ vadovybė iš esmės nusprendė, kad ne treneris, o žaidėjai turi būti ryškiausi krepšinio spektaklio veikėjai, todėl skambiausiu ir brangiausiu tos vasaros pirkiniu tapo Joffrey Lauvergne’as.
Tai iliustravo besikeičiantį požiūrį į komplektaciją. Jeigu prie Šaro buvo ieškoma kylančių, alkanų ir šalia Eurolygos lygio esančių žaidėjų, kurie turėjo iššauti Kaune, tai Šarui išvykus iš karto buvo įsigytas patyręs ir garsus žaidėjas, tarsi turėjęs palengvinti naujojo trenerio gyvenimą.
Visgi labiausiai apšilimą Europoje Schilleriui lengvino tai, kad buvo išsaugota visa gynėjų linija – Thomasas Walkupas, Marius Grigonis, Lukas Lekavičius ir Rokas Jokubaitis liko ginti „Žalgirio“ spalvų po muštro pas Šarą. Jų vedamas „Žalgiris“ žaidė taip gerai, kad tai kamšė net naujoko trenerio nepatyrimą ir nenorą taikytis prie Europos žaidimo taisyklių.
„Žalgiris“ pirmą sezono pusę žaidė taip gerai, kad atėjus 2021 metų vasarai Schilleriui ne tik buvo leista pastiprinti savo trenerių štabą dar vienu nepatyrusiu vokiečiu, bet ir atsisveikinta su Evaldu Beržininkaičiu, kuris bene garsiausiai kvestionuodavo austrų trenerio sprendimus.
Maža to, Schilleriui patikėta ir surinkti komandą naujam sezonui.
Ties šita vieta ir reikėtų sustoti. Paulius Motiejūnas vėliau garsiai pareikš, kad didžiausia klaida buvo pasitikėjimas Schilleriu. Taip jis tarsi pripažins savo klaidą, bet tarsi ir nusimes atsakomybę treneriui.
Motiejūnas leido Schilleriui pasikviesti Tylerį Cavanaugh ir Nielsą Giffey, o pats norėjo matyti Mantą Kalnietį ir Edgarą Ulanovą. Joshas Nebo į Kauną atvyko dėl Schillerio derybinių gebėjimų.
Tačiau didžiausios klaidos buvo konstruojant tai, kas krepšinyje yra svarbiausia – gynėjų liniją.
Grigonis praėjusių metų vasarą gavo gyvenimo kontraktą, o Walkupas ir Jokubaitis nepriėmė net dosnių „Žalgirio“ pasiūlymų ir nusprendė karjeras tęsti Pirėjuje bei Barselonoje, ir taip „Žalgiris“ liko be savo pagrindo.
Schilleris ir Motiejūnas nusprendė laukti iki pat vasaros pabaigos, kad į pagrindinio įžaidėjo vietą pasikviestų niekada Europoje nežaidusį Emmanuelį Mudiay. Greta jo gynėjų linijoje starto penkete matytas Janis Strelnieks.
Tai tarsi turėjo būti logiška. Strelnieks prasčiau ginasi, bet turi daugiau patirties, solidžiau žaidžia du prieš du, pataiko iš toli. Mudiay – fiziškai stiprus, todėl galėjo geriau gintis, geriau veržtis, ir tai kompensuotų jo šlubuojantį pataikymą ar gebėjimą kurti žaidimą.
Ant popieriaus tai turėjo atrodyti gerai. Bet tai, kas parašyta ant popieriaus, vertina fanai ir žurnalistai. Viziją, kaip tai veiks realiai, turėjo matyti treneriai ir klubo vadovai.
Mes dabar galime baksnoti pirštais į tai, kad Strelnieks nesugebėjo žaisti net LKL ketvirtfinalyje ar pusfinalyje. Kad čia jis buvo tapęs brangiausiu visų laikų „Žalgirio“ „šiukšlių“ minučių žaidėju. Kad visų varžovų akys sublizgėdavo, kai prieš save jie išvysdavo latvių veteraną. Bet visa tai yra ne Janio Strelnieko problema. Tai yra problema žmonių, kurie jį matė „Žalgiryje“.
Kai nė nenukritus 2021 m. rudens lapams buvo paleistas Schilleris, o netrukus įkandin jam – ir Mudiay, taip pat atrodė, kad klubo vadovai supranta, ką daro. Kad jie turi pakankamai vidinės informacijos, kad galėtų priimti tokį sprendimą.
Galų gale kai sezono pabaigoje buvo susitarta su Kaziu Maksvyčiu, o netrukus jo paprašyta prisijungti prie komandos jau dabar, vėl atrodė, kad Motiejūnas mato ir žino daugiau nei visi kiti.
„Tikime, kad tikrai bus geriau. Tikime, kad galime pasiekti išsikeltus tikslus“, – atleidus Schillerį ir paskyrus Zdovcą, sakė Motiejūnas.
„Yra sezono siekiamybė, tikslai, ir su buvusiu treneriu atrodė, kad sudėtingėja tuos tikslus pasiekti“, – taip jau buvo kalbama atleidus Zdovcą ir paskyrus Maksvytį.
Paskutinė vieta Eurolygoje, laimėta Karaliaus Mindaugo taurė ir nepatekta į LKL finalą. Kažkas man kužda, kad tiek (ne)nuveikti būtų galėjęs ir Martinas Schilleris.
Paulius Motiejūnas neturėtų būti trypiamas dėl visko, kas šiemet yra blogai „Žalgiryje“, bet akivaizdu, kad su personalo atranka jis turi rimtų problemų. Ir ne tik renkantis žaidėjus.
Nuo 2013 metų, kai Motejūnas grįžo į „Žalgirį“, šalia jo taip ir neatsirado jokio ilgalaikio tvirto sporto reikalų partnerio.
Buvo Ginas Rutkauskas, bet vos po vieno sezono su juo atsisveikinta. Tada buvo Robertas Javtokas, bet avansu gavęs sporto direktoriaus pareigas, jis jose taip ir neįrodė savo vertės. Po to buvo Francois Lamy, kurio neliko šiam sezonui nė nesibaigus. Čia galėjo būti ir Algimantas Bružas, bet vietoje „Žalgirio“ jis nusprendė grįžti į žurnalistiką.
Tai, kad „Žalgirio“ organizacija ne tik kad neužsiaugino jokio administracijos talento pati, bet ir išsiskyrė su visais, kas pabandydavo dirbti su sporto reikalais, byloja apie kažkokias problemas.
„Žalgirio“ biure užaugo ir į aukštesnes pareigybes kitose įmonėse persikėlė marketingo, bilietų pardavimo, verslo vystymo specialistai ir specialistės, bet Nemuno saloje taip ir nesubrendo nė vienas sporto direktorius.
Galbūt taip nutiko dėl to, kad šias pareigas užimdavo žmonės, kurių titulai oficialiai skambėjo kitaip. Ilgą laiką šešėliniu sporto direktoriumi buvo vyr. treneris Jasikevičius. Iki jo ir po jo taip pat šešėliniu sporto direktoriumi yra klubo direktorius ir savininkas Motiejūnas.
2021-2022 m. sezonas parodė, kad šešėlinės pareigos nėra laiminti kombinacija. Tai – nebe 2014 m., kai su trimis treneriais per sezoną dar galėjai laimėti LKL.
Jeigu tai dar nebuvo akivaizdu, tai pralaimėjimas pusfinalio serijoje Panevėžio „Lietkabeliui“ šį sezoną oficialiai pavertė blogiausiu bent jau per Nepriklausomybės laikotarpį.
Kai per ketverius metus nuo Eurolygos mažojo finalo krenti iki LKL mažojo finalo, išvadas daryti reikia.
„Žalgirio“ laukia vasara, kai taip neatsakingai klysti nebebus galima.
Prenumeruokite BasketNews ir gaukite išskirtinį turinį.
