Šiame tekste su jumis pasidalinsiu įspūdžiais ir politinėmis įžvalgomis iš kelionės į Serbiją, kurioje stebėjau finalo ketverto turnyrą. Krepšinio ir sporto jame bus, bet daugiausiai dominuos politinės temos, kurios balandžio pradžioje ryškiai atskyrė serbus bei lietuvius. Remsiuosi pokalbiais su atsitiktiniais Serbijos žmonėmis, artimais draugais serbais, situacijomis, kurias tyčia arba netyčia stebėjau šioje Balkanų šalyje.
Iš karto pabrėžiu, kad čia neturiu tikslo nutapyti serbų mums taip įprastomis spalvomis – beprotis ultranacionalistas, rusofilas, Putlerio palaikytojas, politinis radikalas, siekiantis užgrobti sau nepriklausantį Kosovą, ir panašiai. Žmonių, su tokiomis pažiūromis ten, žinoma, esama. Ir jų nėra mažai. Tačiau jų nuomonė man svarbi tiek, kiek pašvinkęs kanalizacijos vanduo.
Kiekviena šalis turi savąjį, didesnį ar mažesnį, radikalų ratą ir šis ratas neturėtų tapti žinojimą apie tą šalį nulemiančiu faktoriumi. Jūs juk nenorėtumėte, kad apie Lietuvos statistinį žmogų užsienyje būtų spendžiama iš ribotos imties atvejų, pavyzdžiui, violetinių, šeimamaršistinių, homofobinių, celofaninių, antivakseriškų, paleckinių subjektų? Todėl nemažai ketinu pakalbėti apie išsilavinusius, provakarietiškų pažiūrų, laisvai angliškai kalbančius serbus, aptarti tai, ko jie nemėgsta lietuvių ir vakariečių mąstyme bei atsižvelgti į jų argumentams būdingus tam tikrus prieštaravimus, kurių netrūksta.
Pastebėjau, kad Lietuvoje itin trūksta adekvataus, nešališko ir objektyvesnio suvokimo apie komplikuotus procesus ir tektoninius politinės sąmonės poslinkius, vykstančius Serbijoje. Visas tas išskirtinis koncentravimasis į „Z“ kepures bei teroristo Putlerio marškinėlius, pardavinėjamus gatvėje, veikiau atskleidžia mūsų pačių neurotiškumą bei šališkumą nei tiksliai parodo situacijos kompleksiškumą.
Apie neurotiškumą
Paskutinį kartą Belgrade teko lankytis prieš trejus metus. Tuomet visur išdidžiai vaikščiojau su „Žalgirio“ atributika, taip pat vilkėjau Šarūno Jasikevičiaus marškinėlius. „Žalgiris“ gana neseniai buvo žaidęs finalo ketverto turnyre Belgrade ir abu vardai – komandos ir trenerio – akivaizdžiai buvo pastebimi bei labai gerbiami. Viename Belgrado restoranų, bevalgant čevapi (tradicinis Balkanų patiekalas), padavėjas serbas nesusiturėjo ir priėjęs pradėjo kalbėti apie krepšinį. Klausinėjo apie Šarą, „Žalgirį“, Lietuvą. Taip pat pasakojo, kad yra kilęs iš Čačako, Željko Obradovičiaus gimtojo miesto, bei dalinosi įspūdžiais apie tai, kokie pantagriueliški kasmetiniai tūsai vyksta legendiniam treneriui vasarą sugrįžus į gimtuosius namus.
Savo geram vietiniam draugui, apie kurį šiek tiek išsamiau papasakosiu vėliau, taip pat nuvežiau Jasikevičiaus marškinėlius (beje, šiais metais jam padovanojau klasikinius „Žalgirio“ marškinėlius, kuriais jis labai džiaugėsi ir sakė, kad tokių jau seniai norėjo). Praėjus keliems mėnesiams po mano kelionės, draugas man pasakojo istoriją, kaip nuėjo į vieną naktinį Belgrado klubą su Šaro marškinėliais. Prie jo pristojo kažkoks įkyrus vietinis krepšinio fanas ir prašė parduoti Šaro marškinėlius už bet kokią sumą. Žinoma, marškinėlių jis negavo. Jie – neparduodami.
Norėdami straipsnį skaityti toliau, tapkite BN+ nariu.
