Vos prieš dvejus metus legendinio estų krepšininko Gerto Kullamae sūnus Kristianas žaidė Ispanijos antroje lygoje, tačiau netrukus „Lietkabelio“ naujokas debiutuos Europos taurėje. Ar Kristianas pasiruošęs tokiam šuoliui?
2007-ieji, Kauno sporto halė. Baltijos krepšinio lygos snaiperio konkurso finalas. Mesti stoja aštuoniolikmetis Vilniaus „Lietuvos ryto“ gynėjas Martynas Gecevičius – visi švilpia. Antrasis – beveik perpus vyresnis 35-erių Gertas Kullamae – halės pranešėjas Vytautas Krajašas ištaria: „Kauno „Žalgiris“. Žmonės palydi veteraną ovacijomis, kas vyksta?
Kristian Kullamae
| Komanda: |
Panevėžio Lietkabelis |
| Pozicija: | PG, SG |
| Amžius: | 23 |
| Ūgis: | 194 cm |
| Svoris: | 80 kg |
| Gimimo vieta: | Talinas, Estija |
Vyresni žino, tačiau jaunimui reikėtų paaiškinimo. G. Kullamae buvo pirmasis legionierius turtingoje „Žalgirio“ istorijoje. Prieš 1993-1994 m. sezoną prie Kauno ekipos vairo pirmą kartą stojo užsienietis – estas Jaakas Salumetsas, kuris atsivežė tautietį Kullamae, o šis dėl savo tritaškių metimų bei puikaus humoro jausmo tapo vienu iš sirgalių numylėtinių bei svariai prisidėjo prie to, jog „Žalgiris“ taptų pirmuoju LKL čempionu.
Būtent todėl po 13 metų pertraukos halėje plojo minia. G. Kullamae kartu su „Žalgiriu“ jaunoje, nepriklausomoje Lietuvoje kūrė istoriją.
Nuo pirmojo „Žalgirio“ triumfo LKL praėjo 28 metai ir lygoje vėl matysime Kullamae. Tik ne Gertą, o jo sūnų Kristianą. Ir ne „Žalgiryje“, o Panevėžio „Lietkabelyje“. Ketverių metų krepšinio kamuolį į rankas paėmusi Estijos krepšinio legendos atžala pasirinko žengti tėvo pramintais takais ir dėl savo pavardės buvo akylai stebimas nuo mažens.
„Milžinišką, – paklaustas, kokią įtaką renkantis krepšinį jam turėjo tėvas, tinklalapiui BasketNews atsakė Kristianas. – Pradėjau domėtis krepšiniu, kai tėtis dar žaidė profesionaliai, visuomet buvau su juo salėje. Tėtis yra pagrindinė priežastis, kodėl žaidžiu krepšinį. Nežinau, ką dar daryčiau, jei ne ši sporto šaka.
Vėliau nuėjau į pirmąją treniruotę, būdamas paauglys tapau vienu perspektyviausių savo kartoje, o dabar esu profesionalas. Tačiau viskas prasidėjo nuo mano tėčio, kuris nupirko man pirmąjį žaislinį krepšį, nusivedė į pirmąją treniruotę ir buvo šalia, kai pasirašiau pirmąjį savo kontraktą. Visą gyvenimą būsiu jam dėkingas.“
Būdamas vos 18-os, 2018-aisiais Kristianas pakartojo tėvo pasiekimą – debiutavo Estijos rinktinėje, o prabėgus ketveriems metams – dabar, yra vienas kertinių nacionalinės komandos žaidėjų. Tuo galėjo įsitikinti ir lietuviai.
Martynas Purlys ir „Lietkabelio“ fanai galėjo kiek lengviau atsikvėpti, kai pamatė Kullamae prieš Lietuvos rinktinę. 23-erių 194 cm ūgio combo gynėjas per dvejas rungtynes prieš mūsiškius fiksavo 19 taškų, 4,5 atkovoto kamuolio, 6,5 rezultatyvaus perdavimo ir 23 naudingumo balų statistiką. Neblogas prisistatymas, tiesa?
Tačiau prieš būsimą debiutą Europos taurėje ir lyderystę Europos čempionatui besiruošiančioje Estijos rinktinėje Kristianui teko nueiti labai sunkų kelią. Praėjusį sezoną gynėjas strigo ACB lygoje, kuomet Burgoso „CB Miraflores“ komandoje per kuklias 9,5 minutės rinko po 3,3 taško, o prieš tai penkerius metus (2016-2021 m.) bastėsi po antruosius Vokietijos bei Ispanijos divizionus. Ne svajonių karjeros pradžia.
Tačiau detaliau apie viską – tinklalapio BasketNews interviu, kuriame Kristianas papasakojo apie spaudimą nuo mažens, santykį su tėčiu Gertu, sunkumus karjeros pradžioje, pasitikėjimą procesu ir žingsnį į Europos taurę.
– Kaip sekasi ruoštis Europos čempionatui?
– Viskas gerai. Turime daug draugiškų rungtynių. Svarbiausia, kad esame sveiki ir prasidėjus čempionatui būsime geriausios formos. Kol kas dar turime 15 žaidėjų ir kovojame dėl patekimo į dvyliktuką.
– Kaip vertini savo šansus prasimušti į dvyliktuką?
– Tikiuosi, kad pateksiu. Draugiškose rungtynėse kol kas atrodau solidžiai, todėl tikiu, jog pateksiu.
– Kaip vertini Estijos rinktinės šansus Europos čempionate?
– Esame ganėtinai jauna komanda ir daugelis iš mūsų tokio mąsto turnyre žais pirmą kartą. Visai Estijai dalyvavimas Europos čempionate yra didžiulis dalykas ir žmonės norės pamatyti, ką ši jauna komanda sugeba.
– Kristianai, kiek simboliška, jog po 28-erių metų pertraukos Lietuvoje žais kitas Kullamae?
– Dėl to nelabai jaučiu sentimentų. Apie tai labai mažai galvojau, esu labiau susikoncentravęs ties savo dalykais, karjera. Aišku, smagu pratęsti šeimos istoriją, tačiau pernelyg apie tai negalvoju. Tėtis „Žalgiryje“ žaidė labai seniai, todėl tai jau praeitis.
– Ką sakė tėtis, kai gavai pasiūlymą žaisti „Lietkabelyje“?
– Aš labai atsižvelgiu į jo patarimus, nes tėtis turi daug patirties. Jis taip pat kažkiek pažįsta Lietuvą. Tėtis man pasakė, kad „Lietkabelis“ yra geras klubas ir turėčiau rimtai pagalvoti apie šį pasiūlymą. Jis visada mane palaiko, kai reikia priimti vieną ar kitą sprendimą. Tėtis yra mano fanas numeris vienas ir gerbia kiekvieną mano sprendimą. Juos priimu pats, bet tėčio nuomonė man labai svarbi.
– Kiek svarbu tau pratęsti tėvo palikimą Lietuvoje? Nes jis čia buvo labai mylimas.
– Smagu, kad tėtis išpopuliarino Kullamae pavardę Lietuvoje, bet aš į tai nesikoncentruoju. Noriu turėti puikų sezoną, o tam turiu būti maksimaliai susikoncentravęs ant parketo. Tokie naratyvai manęs nedomina, esu motyvuotas parodyti, ką galiu. Dėl savo pavardės ir tėvo palikimo spaudimo visiškai nejaučiu.
– Kokią įtaką tėtis turėjo tavo karjerai?
– Milžinišką, nes krepšinį pradėjau žaisti nuo ketverių metų. Kai tėtis dar žaidė profesionaliai, visuomet buvau su juo salėje. Tėtis yra pagrindinė priežastis, kodėl žaidžiu krepšinį. Nežinau, ką dar daryčiau, jei ne ši sporto šaka. Vėliau nuėjau į pirmąją treniruotę, būdamas paauglys tapau vienu perspektyviausių savo kartoje, o dabar esu profesionalas. Tačiau viskas prasidėjo nuo mano tėčio, kuris nupirko man pirmąjį žaislinį krepšį, nusivedė į pirmąją treniruotę ir buvo šalia, kai pasirašiau pirmąjį savo kontraktą. Visą gyvenimą būsiu jam dėkingas.
– Kiek spaudimo patyrei jaunystėje, kad esi Estijos legendos sūnus?
– Kalbant apie tėtį, jis labai retai mane spausdavo. Tik tuomet, kai matydavo, jog mane reikia pakreipti tinkama linkme. Kalbant apie aplinkinius, šiek tiek turėjau dvigubų standartų vien dėl to, jog esu Gerto Kullamae sūnus, tačiau į tai pernelyg nereaguodavau. Man tai spaudimo nekėlė.
– Ar turi tikslą tapti geresniu už tėvą?
– Nežinau, tiesiog stengiuosi maksimaliai išnaudoti savo potencialą, o vėliau pažiūrėsime, kiek toli nueisiu. Vienu metu jis žaidė Eurolygoje. Tikiuosi, kad vieną dieną ir aš galėsiu įgyvendinti šį tikslą. Kai pabaigsiu karjerą, galėsime pažiūrėti, kas turėjo geresnę karjerą. Aišku, apie tai aš visiškai negalvoju, bet tuo pačiu norėčiau pasiekti aukštesnį lygį nei tėvas.
– Kada pirmą kartą įveikei tėtį žaisdamas vienas prieš vieną?
– Jis jau buvo baigęs karjerą (juokiasi). Dažniau mesdavome vienas prieš kitą tritaškius. Pripažinsiu, iki šiol yra daug vargo jį apmesti.
– Ar paveldėjai iš tėvo minkštą riešą?
– Manau, kad taip. Nemanau, kad tai sutapimas, jog abu galime gerai pataikyti iš toli. Aišku, tėtis buvo elitinis metikas, man dar reikia pasitempti. Mūsų metimo forma kiek skiriasi, tačiau kamuolys sukasi vienodai greitai (šypsosi). Genai čia tikrai prikišo nagus.
– Estijos rinktinėje debiutavai būdamas vos 18-os. Koks jausmas?
– Jaučiausi palaimintas. Tai – nuostabus jausmas. Aišku, tuo metu nelabai supratau, kas darosi, buvau visiškas vaikas. Bet dabar suprantu, kiek stipriai avansu gavau šį šansą ir koks neapsakomas jausmas yra atstovauti savo šaliai. Mano tėčiui tai taip pat buvo labai emocionalus momentas. Kiekvienas tėvas didžiuotųsi tokiu pasiekimu, o ypač, kai jis pats žaidė rinktinėje.
– Tavo profesionalo karjeros kelias prasidėjo Estijoje, o vėliau 5 metus su pertraukomis rungtyniavai antruose Vokietijos ir Ispanijos divizionuose. Kiek sunki buvo ta pradžia?
– Būdamas 17-os palikau Estiją ir turėjau progą prisijungti prie Bambergo „Brose“ jaunimo akademijos bei žaisti Vokietijoje kaip vietinis. Visgi tai man buvo nauja šalis, toli nuo namų ir sunku iškart pradėti nuo aukšto lygio, todėl startavau antroje Vokietijos lygoje. Mūsų komanda ją laimėjo ir jau kitą sezoną debiutavau aukščiausiame divizione. Tuo metu man buvo aštuoniolika ir yra sunku tokio amžiaus konkuruoti su patyrusiais žaidėjais. Mano karjera visuomet vystėsi žingsnis po žingsnio. 2019-aisiais išvykau į Ispaniją ir jau praėjusį sezoną gavau galimybę debiutuoti ACB lygoje bei žaisti FIBA Čempionų lygoje. Sezonas buvo labai sunkus, bet visuomet buvau kantrus ir žingsnis po žingsnio kylu į vis aukštesnį lygį. Visa pradžia buvo labai sunki ir negavau daug šansų avansu, nežaidžiau aukštame lygyje, bet sunkiai dirbau ir tai atsipirko.
– Per pirmuosius dvejus metus Vokietijoje nerinkai daugiau nei 3,6 taško tiek antrajame, tiek aukščiausiame divizionuose. Tokie sezonai turėtų būti labai sunkūs psichologiškai. Ar galima sakyti, kad geriausias žodis, apibūdinantis jūsų karjerą, yra kantrybė?
– Taip. Buvo labai daug sunkių momentų, bet nuo pat mažens esu kantrus žmogus, sunkiai dirbu, todėl net ir po tokių dvejų metų nekilo jokios minties pasiduoti. Tokie momentai man padėjo užsiauginti storą odą ir po visų sunkumų dabar esu pozicijoje, jog galiu parodyti save, kad sugebu žaisti aukščiausiame lygyje. Debiutas Europos taurėje ir žaidimas LKL yra labai sunkaus darbo vaisius – atlygis. Turiu puikią progą parodyti save Europai.
– Turėjai labai gerą sezoną Palmos komandoje antrajame Ispanijos divizione (vid. po 16,2 tšk.), o praėjusią vasarą sulaukei šanso iš FIBA Čempionų lygos čempionų – Burgoso ekipos. Kaip vertini savo pirmąjį sezoną aukštame lygyje?
– Viskas nesusiklostė taip, kaip tikėjausi ir sezonas nebuvo labai geras, bet jį priimu kaip gerą patirtį, nes tokiame lygyje dar nebuvau žaidęs. Viskas ACB labai skyrėsi nuo antrosios lygos. Komandų, žaidėjų pajėgumas, lūkesčiai iš tavęs buvo visai kiti. Tų metų aš negalėčiau laikyti sėkmingais, bet tai man buvo gera pamoka ir šalia savęs turėjau tokius komandos draugus kaip Alexas Renfroe, Victoras Benite. Nors statistikoje tai neatsispindi, bet per tą sezoną labai daug išmokau, ką turėčiau parodyti Panevėžyje.
– Minėjai, jog sezonas nesusiklostė taip, kaip tikėjaisi. Kas nutiko?
– Dalykai nesusiklostė gerai. Nenorėčiau daugiau to detalizuoti, bet tikėjausi kur kas geresnio sezono. Esu dėkingas klubui už suteiktą šansą. Pasakysiu taip: kai aš gaudavau galimybę, parodydavau, kad galiu žaisti aukščiausiame lygyje.
– Nors turėjai sunkius metus ACB, tavimi patikėjo Nenadas Čanakas. Kiek nustebino kvietimas iš „Lietkabelio“?
– Mane tikrai nustebino. Visgi faktas lieka faktu – neturėjau gero sezono Burgoso komandoje, tačiau „Lietkabelis“ su manimi susisiekė liepos mėnesį ir tikrai nudžiugau. Atrodė, kad nuo pat pradžių treneris Čanakas manimi tikėjo. Esu labai dėkingas už suteiktą galimybę.
– Ar treneris sakė, ką tavyje pamatė?
– Taip, turėjau pokalbį su juo. Treneris sakė, kad jam patinka mano žaidimas, kova ir sunkus darbas, jis mato man vietą komandoje. Buvau labai laimingas, kuomet toks treneris, kaip Nenadas Čanakas, giria tavo žaidimą. Į detales kol kas nesileidome, viskas paaiškės, kuomet atvyksiu į Panevėžį.
– Vos prieš dvejus metus rungtyniavai antroje Ispanijos lygoje, o dabar debiutuosi Europos taurėje. Kiek beprotiškai tai skamba?
– Šiek tiek beprotiškai, bet aš labai sunkiai dėl to dirbau, todėl manęs tai nestebina. Tai man yra puiki galimybė paversti visą sunkų darbą rezultatu ir pagaliau turėti gerą sezoną aukščiausiame lygyje. Tai nėra beprotiška, tai – natūralus dalykas. Net neįsivaizduojate, kiek daug prakaito dėl to išliejau.
– Ar pats jautiesi pasiruošęs šuoliui į Europos taurę?
– Manau, kad esu pasiruošęs. Dirbsiu dar daugiau ir tikiu, kad galiu žaisti šiame lygyje. Man tiesiog reikėjo šanso parodyti, kurį dabar gausiu. Labai noriu tai parodyti ir esu pasiruošęs iššūkiui. Lengva nebus, bet lengvų kelių neieškau ir mano visa karjera buvo tokia.
– „Lietkabelis“ jau susikomplektavęs. Kaip vertini komandos sudėtį?
– Manau, kad komanda turi visko po truputį. Žaidėjai yra labai specifiniai, bet manau, jog turime labai gerą sudėtį. Tikiu, kad galime žaisti dar geriau nei praėjusio sezono „Lietkabelis“.
– Kiek pats esi alkanas įrodyti, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje?
– Kaip ir minėjau, praėjęs sezonas man buvo labai sunkus, nes daug nežaidžiau. Dėl to jaučiu didžiulį alkį, nes žinau, kad gerą rezultatą galėjau rodyti jau Burgoso komandoje. Esu labai labai motyvuotas.
– Ar gali papasakoti, koks žaidėjas yra Kristianas Kullamae?
– Mane galima naudoti tiek įžaidėjo, tiek atakuojančio gynėjo pozicijoje. Viskas priklauso nuo rungtynių eigos. Esu komandinis žaidėjas. Perduosiu kamuolį, kai komandos draugas bus laisvas, nesu savanaudis. Manau, kad mano stiprybės yra metimas ir žaidimo pajautimas. Taip pat labai svarbu, kad esu combo gynėjas, beveik vienodai gerai žaidžiantis tiek pirmoje, tiek antroje pozicijose.
– Kurioje pozicijoje jautiesi patogiau?
– Įžaidėjo. Man patinka vesti komandą į priekį, vadovauti, pradėti derinį. Ispanijoje labiau buvau gynėjas, bet rinktinėje dažniausiai rungtyniauju kaip įžaidėjas ir šioje pozicijoje jaučiuosi patogiau.
– Sužaidėte dvejas kontrolines rungtynes prieš Lietuvos rinktinę ir buvai vienas lyderių. Kiek tai parodo apie tavo pajėgumą?
– Puikus jausmas taip sužaisti prieš tokią komandą kaip Lietuva. Turėjau labai darbingą vasarą ir dabar esu geros formos. Nesijaučiau atrodantis prasčiau už lietuvių gynėjus ir manau, kad man pavyko su jais pakonkuruoti. Deja, abu mačus pralaimėjome, bet jie man suteikė pasitikėjimo savimi, kad galiu būti konkurencingas prieš tokio aukšto lygio krepšininkus kaip Grigonis, Jokubaitis ar Lekavičius.
– Kokį įspūdį palieka Lietuvos rinktinė?
– Net ir be Sabonio ir Valančiūno, kurie prieš mus nežaidė, Lietuva yra velniškai pajėgi komanda. Tai yra jūsų kraujyje. Turite gilias krepšinio tradicijas, lūkesčius laimėti ir tai jus stumia į priekį. Labai gerą įspūdį paliko Ignas Brazdeikis, kuris turėtų būti didžiule jėga Europos čempionate. Manau, kad tikrai esate pajėgūs kovoti dėl medalių. Toks rezultatas manęs visiškai nenustebintų.
