Orelikas, kaip vieną didžiausių „7bet-Lietkabelio“ minusų, mato emocijų trūkumą.
Panevėžio „7bet-Lietkabeliui“ stringant Europoje ir ilgam laikui iškritus Željko Šakičiui, į Aukštaitijos sostinę sugrįžo praėjusio sezono lyderis bei istorinių pergalių kalvis Gediminas Orelikas.
Panevėžio 7bet-Lietkabelis / Tvarkaraštis
Ulmo Ratiopharm
Panevėžio 7bet-Lietkabelis
Breso Burgo JLSu šiuo krepšininku „7bet-Lietkabelis“ praėjusį sezoną nužygiavo iki LKL finalo bei Europos taurės atkrintamųjų. Mažai kas tikėjosi, jog po sunkių traumų Orelikas taps Europos taurės komandos lyderiu, tačiau 32-ejų puolėjas buvo didžiulis ramstis tiek puolime, tiek rūbinėje.
Toks Oreliko sezonas Europai pro akis nepraslydo ir lietuvis gavo kontraktą iš istorinio Turkijos klubo Stambulo „Bešiktaš“, tačiau po tragiškos sezono pradžios (4 pergalės per 16 mačų) lietuvis nusprendė sugrįžti ten, kur spindėjo ryškiausiai – atgal į Panevėžį.
Tinklalapiui BasketNews Orelikas paaiškino, kodėl paliko Turkiją.
„Jaunimas išdarinėjo bet ką ir dar vienas įdomus momentas, kad mūsų vyr. treneris kartu buvo ir sporto direktorius. Jo dažniausiai treniruotėse nebūdavo, asistentai vesdavo treniruotes, o jaunimas šiais laikais su asistentais nelabai skaitosi. Mes esame Amerika ir viskas. Jų nepavyko suvaldyti.
Vienos, kitos rungtynės, ant galvos tie naujokai užsilipo ir pasipylė pralaimėjimai. Buvo didelė betvarkė. Aš jau norėjau po kelių mėnesių išeiti, bet treneris manęs neišleido. Treneris matydavo, kad žaidžiu komandai, jog turiu proto ir prašydavo manęs suvaldyti jaunimą, bet kai yra keturi naujokai, sunku jiems kažką pasakyti“, – sakė Turkijos čempionate po 10,2 taško rinkęs puolėjas.
Šakičiui nepavyko Panevėžyje užpildyti Oreliko batų – jie pasirodė per dideli. Praėjusį sezoną Orelikas Europos taurėje rinko po 15,4 taško, tuo metu Šakičiaus statistika siekė 11 taškų ir 9 naudingumo balus. Panašu, jog Gedimino Oreliko batus gali užpildyti tik pats Gediminas Orelikas.
Kalbėdamasis su tinklalapiu BasketNews, Orelikas atskleidė, kaip jam pavyko grįžti į Panevėžį.
„Mes su Martynu Purliu palaikydavome ryšį ir jis tą mano situaciją šiek tiek žinojo. Vėliau gavau skambutį su konkrečiu pasiūlymu, man jis buvo geras. Nuėjau pasikalbėti su „Bešiktaš“ treneriu, jog mane išleistų. Iš pradžių nelabai norėjo tai padaryti, bet susitarėme draugiškai. Mano psichologinė būsena buvo tokia, kad nei aš ten norėjau būti, nei mano šeima ten norėjo būti“, – sakė lietuvis.
Už aikštelės ribų atsidūrus Šakičiui prasidėjo ir pralaimėjimai. Panevėžiečiai Europos taurėje jau turi 4 nesėkmių paeiliui seriją ir su 4 pergalėmis bei 7 pralaimėjimais šiuo metu yra už atkrintamųjų borto.
Orelikas mato vieną iš „7bet-Lietkabelio“ problemų, apie tai ir daugiau – BasketNews interviu.
– Gediminai, pradėkime nuo vasaros. Kodėl nusprendei palikti „7bet-Lietkabelį?“
– Po sezono mes labai daug nekalbėjome apie „Lietkabelį“. Buvo Martynas užsiminęs. Vis tiek buvo žiūrėta į piniginį atžvilgį. Man vis tiek jau nebe 25 metai. Prieš tai nežaidžiau trejus metus. Turkijos pasiūlymas buvo kur kas didesnis už „7bet-Lietkabelio“.
– Ar tarpsezonį buvai stipriai medžiojamas?
– Vidutiniškai. Buvo ne vienas ir ne du variantai. Buvo pasiūlymai iš FIBA Čempionų lygos, Europos taurės klubų, taip pat ir Prancūzijos. Bet aš savęs nematau Prancūzijos lygoje ar Prancūzijos komandoje, buvo ir pasiūlymų iš Italijos. Bet didžiausią susidomėjimą rodė „Bešiktaš“ ir jie buvo pirmieji, kurie pasiūlė, todėl nuvykau ten. Kai jau pasirašiau sutartį su „Bešiktaš“, turkų klubų vadovai ir treneriai rašė man ir klausė, kodėl aš nesakiau, jog noriu žaisti Turkijoje. Neva pasiūlymų būtų buvę daugiau.
– Koks buvo tas etapas Turkijoje?
– Įdomus. Iš pradžių man sakė, kad bus tik du naujokai iš koledžo, atvažiuoju, o ten keturi naujokai. Visi gerai žinome, kaip su naujokais būna pirmaisiais metais. Pirmyn atgal nespėji lakstyti, nes jei kamuolį paduodi vienam iš naujokų, gali iškart bėgti į gynybą. Be lanko jie nieko nemato. Visa ta frustracija augo, augo, niekas jų nesutvarkė ir taip gavosi.
– Kodėl „Bešiktaš“ sezonas buvo toks tragiškas?
– Tai dėl tų pačių priežasčių. Jaunimas išdarinėjo bet ką ir dar vienas įdomus momentas, kad mūsų vyr. treneris kartu buvo ir sporto direktorius. Jo dažniausiai treniruotėse nebūdavo, asistentai vesdavo treniruotes, o jaunimas šiais laikais su asistentais nelabai skaitosi. Mes esame Amerika ir viskas. Jų nepavyko suvaldyti. Vienos, kitos rungtynės, ant galvos tie naujokai užsilipo ir pasipylė pralaimėjimai. Buvo didelė betvarkė. Aš jau norėjau po kelių mėnesių išeiti, bet treneris manęs neišleido. Treneris matydavo, kad žaidžiu komandai, jog turiu proto ir prašydavo manęs suvaldyti jaunimą, bet kai yra keturi naujokai, sunku jiems kažką pasakyti.
– Paminėjai, kad tavo šeima Stambule nenorėjo būti. Gyvenimo sąlygos nebuvo geros?
– Sąlygos geros, bet tiesiog žmona pastoviai namuose, man po dvi treniruotes per dieną. Išvažiuoji pusantros valandos prieš treniruotę, nes nežinai, ar bus kamščiai. Pirmyn-atgal suvažinėti užtrukdavo apie 2-3 valandas, dar treniruotė 2 valandos. Per dieną 8-9 valandas praleidi vien salėje. Žmona nuolat viena su mažu vaiku, tos pagalbos negali suteikti. Niekur neišeisi, jeigu nori į parką važiuoti, viskas trunka valandomis. Nelinkėčiau niekam su šeimomis gyventi Stambule. Atvažiuoti ir pažaisti smagu, bet ten gyventi nėra malonu. Reikia stiprios kantrybės.
– Kokių dar pasiūlymų turėjai šiemet?
– Nelabai ir ieškojau. Sakė agentas, jog Veronos komanda manęs norėjo, bet labai tiko „7bet-Lietkabelio“ pasiūlymas. Žmona labai patenkinta buvo dėl to, jog grįšime į Lietuvą. Šeimos, draugai aplinkui, močiutės, seneliai. Nes Stambule su žmona į restoraną išeiti net negalėdavome, nes mažoji dukrelė yra namuose. O čia Lietuvoje tokių problemų nebus. Viskas sava, viskas žinoma. Pats pasiūlymas buvo puikus, todėl klausimų nebekilo.
– Kokį vaidmenį tau yra numatęs Nenadas Čanakas?
– Matysime. Tikiuosi, kad treneris žino, ką aš galiu. Manau, kad ras man tvarkingą vaidmenį.
– Kiek stipriai radai pasikeitusią „7bet-Lietkabelio“ komandą?
– Daug pasikeitusią. Komanda žaidžia visai kitaip nei praėjusiais metais. Dar reikia truputį laiko ir tikrai bus geriau. Aš prisijungiau, dar pasipildėme centru. Turėsime kažkaip kitaip viską daryti. Per kelias savaites viskas turėtų pagerėti. Žaidžiame ne taip, kaip žaidėme praėjusiais metais. Aukštaūgiai ne tokie, kokius mes turėdavome, jaunimas žaidžia daug daugiau nei praėjusį sezoną. Atrodo, kad treneris Čanakas šį sezoną norėjo greitesnės komandos. Praėjusiais metais turėjome mėsos po krepšiu ir žmonių, kurie sugeba sužaisti nugara į krepšį. Džordže Gagičius buvo Džordže Gagičius. Benas Griciūnas labiau yra pikenrolo žaidėjas. Džordže galėjo ir užtvaras stiprias statyti, ir žaisti po krepšiu, ir kamuolį nusimesti. Skirtingi žaidėjai.
– Trečiadienį jau žaidei prieš Ulmo komandą. Kaip tau pačiam atrodė tas sugrįžimas?
– Viskas gerai, tik buvo kiek sunkiau, nes turėjau tik vieną normalią treniruotę. Kas keisčiausia, kad tu žaidi pikenpopą ir gauni perdavimą (juokiasi). Buvau atpratęs nuo to, kad gaunu perdavimą, Stambule taip nebūdavo. Keista buvo. Aišku gaila, kad nepataikiau tritaškių, gal kažkiek ir įtampos buvo. Vis tiek visos akys į tave. Visai komandai nelabai tie tritaškiai krito. Labai daug vaikiškų klaidų pridarėme. Ta Ulmo komanda tikrai nėra kažkokia įspūdinga. Jeigu geriau būtume sužaidę ir vienas kitą supratę, būtume laimėję 15 taškų. Pridarėme vaikiškų klaidų.
– Komandai sunkiai sekasi rasti kelią į pergales Europoje, kas neveikia?
– Turbūt ne veltui komanda ieškojo papildymų ir mes su nauju centru padėsime atsigauti. Manau, kad reikia daugiau noro, daugiau emocijos. Nenadas irgi po kažkurių rungtynių sakė, kad tos emocijos nėra. Praėjusiais metais visi po kiekvieno epizodo tuos raumenis pūsdavo, rėkdavo. Anksčiau būdavo didžiulė emocija, didžiulis užsivedimas, dabar to kažkaip nėra. To labai reikia komandai, jeigu nori kažką laimėti.
– Ką šį sezoną gali nuveikti „7bet-Lietkabelis“?
– Mes galime nuveikti daug ką ir čia nėra ko slėpti. Komanda tikrai gera, yra potencialo. Svarbiausia dirbti, suprasti vienas kitą ir eiti į kiekvienas rungtynes kaip į paskutines. Jeigu užsikabinsime, pradėsime jausti pasitikėjimą, emocijas rodyti. Tas mums labai padėtų.
– Ar sugrįžimas į LKL finalą šiemet yra realus?
– Taip, kodėl ne? Praėjusiais metais taip įvyko, šiemet irgi galime nustebinti ne vieną. Galbūt niekas to nesitiki, bet mums svarbiausia tikėti savimi, tada visoje komandoje atsiras bendras pasitikėjimas, o tada galime įveikti bet ką.
– Su kokiomis ambicijomis pats atvykai čia?
– Aš nežinau, ar man kažką dar reikia įrodinėti. Atvažiavau padėti komandai, jog viskas susitvarkytų. Visi žino, ką aš galiu. Noriu padėti iškovoti kuo daugiau pergalių. Asmeniškai man nebereikia nieko įrodinėti, nebe 20-22 metai, viskas link pabaigos. Svarbiausia kuo daugiau padėti komandai.
– Sklido kalbos, jog į Turkiją išvažiavai ne dėl krepšinio, o dėl didžiulio kontrakto. Kiek šioje karjeros stadijoje turi motyvacijos medžioti titulus, ar išties svarbu tik gerai užsidirbti?
– Visa Europa žino pavadinimą „Bešiktaš“. Tai nėra nežinoma komanda, istorinis klubas, praeityje pasiekęs daug. Kad ir kaip tragiškai susiklostė sezonas, nėjau vien dėl pinigų, norėjau ir kažką laimėti, o gavosi kaip gavosi. Iki pat karjeros pabaigos yra svarbu kažką laimėti, ypač tokiam vyresniam kaip aš. Tu nežinai, kuri pergalė tau bus paskutinė. Tikrai nesinori vien užsidirbti.
– Praeityje turėjai labai sunkią kelio traumą. Kaip jautiesi?
– Kol kas nesiskundžiu. Praėjusį sezoną kelį dažniau skaudėdavo, šiemet nusiskundimų neturėjau, nors treniruotės buvo kosmiškai sunkios. Gal tas ir pridėjo, kad nieko neskauda, fiziškai dar labiau sustiprėjau.
– Ką dar nori nuveikti per karjerą? Ar turi kažkokį tikslą?
– Manau, kad Eurolyga man jau už nugaros. Užteks ir Europos taurės. Pagrindinis tikslas yra kažką pasiekti su komanda, gauti kažkokį apdovanojimą, nes nesu labai tituluotas žaidėjas.
