Lietuvos patriotas baigia karjerą: kertinis sprendimas paauglystėje ir nauda „Žalgiriui“

Penkeri metai. Toks laikotarpis Manto Kalniečio gyvenime skiria situaciją, kai jis krepšinio mokykloje buvo perkeltas į antrąją komandą, ir momentą, kai jis debiutavo Lietuvos rinktinėje pasaulio čempionate.

Mantas ilgą laiką nebuvo tarp perspektyviausių 1986 metų kartos krepšininkų, bet galiausiai kaunietis taip šovė pirmyn, kad visus bendraamžius paliko už nugaros.

Kalnietis visada buvo patriotiškumo pavyzdžiu. Nuo 2004 metų Europos U18 čempionato iki 2021 metų olimpinių žaidynių atrankos Mantas kiekvieną vasarą žaidė už Lietuvą. 18 vasarų iš eilės.

18 metų truko ir Manto Kalniečio profesionali klubinė karjera. Jos pradžia – 2006 metų kovo 9 dieną, mačas prieš Malagos „Unicaja“. Jos pabaiga – jau šį sekmadienį, sausio 29 dieną. „Žalgirio“ narys Kalnietis atsisveikins LKL rungtynėmis su Jonavos „CBet“.

Prieš tai tinklalapis BasketNews pristato pasakojimą apie Manto Kalniečio karjerą.

Krepšinio mokykloje – perkėlimas į antrą komandą

Mantas Kalnietis į pirmąją krepšinio treniruotę išsiruošė 1993 metais. „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje jo pirmuoju treneriu vieneriems metams tapo Rolandas Spudvilas.

1994 metais Mantas jau persikėlė į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą, o tam, kad nereikėtų toli važinėtis, pirmuosius septynis mėnesius Kalniečio tobulėjimu rūpinosi Kauno 38-oje mokykloje dirbęs Romualdas Bruneckas, kuris treniravo ir Arvydą Sabonį.

Visgi Lietuvoje bet kurio krepšininko pirmuoju treneriu laikomas tas, kuris pirmasis su juo išdirbo bent dvejus metus. Tokiu tapo Rolandas Radvila, kuris Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje auklėtinį priėmė 1995 metų kovo 26 dieną ir jo tobulėjimu rūpinosi iki krepšinio mokyklos užbaigimo.

„Gerai prisimenu, kai treneris Bruneckas tuos vaikus atvedė pas mane Baršausko gatvėje, išstatė į eilę gražiai pagal ūgį ir perdavė man, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Radvila. – Jis vaikams pasakė, kad čia yra naujasis jūsų treneris ir dabar jūs treniruositės pas jį.

Mantas buvo pastatytas kažkur viduryje eilėje ir buvo visiškai nepastebimas. Pirmose treniruotėse tikrai neturėjau minties, kad šitas tikrai bus geras krepšininkas. Buvo paprastas, eilinis žaidėjas.“

Jau vaikystėje Kalnietį pažino Paulius Jankūnas, kuriam Mantas ir pasiūlė apsilankyti krepšinio treniruotėse. Tuomet Pauliui jau buvo 11 metų, o jų ankstyva pažintis įvyko dėl to, jog jų tėvai bendravo nuo vaikų kūdikystės.

„Jis buvo judrus, energingas vaikas, žingeidus, viskas jam buvo įdomu, turbūt tėvai todėl ir siuntė į krepšinį, kad būtų kur padėti energiją“, – BasketNews sakė Jankūnas, kuris pirmą kartą su Kalniečiu vienoje komandoje žaidė Kauno „Rasos“ gimnazijoje.

Kalniečio treneriu tapęs Radvila stengėsi visiems vaikams skirti vienodai laiko aikštėje, juos įleisdavo penketais ir nesodindavo ant suolo suklydus.

Treneris puikiai prisimena vieną turnyrą, po kurio, jo manymu, Mantas pasikeitė – ėmė vis labiau gludinti įžaidėjo savybes.

Tai įvyko 1997 metais. Paskutinėse krepšinio turnyro rungtynėse Kalniečiui reikėjo 4 taškų tam, kad jis taptų rezultatyviausiu žaidėju. Jau pačioje pradžioje Mantas pelnė 2 taškus, bet po to prametė 10 metimų iš eilės ir liko antras.

„Jis taip ir netapo rezultatyviausiu, nors taip stengėsi, bandė vienas pelnyti taškus, vis žiūrėjo į tą statistiką, – prisimena Radvila. – O po to su juo turėjome pokalbį, kad tu be draugų esi nulis, niekas. Norint įmesti, turi sukurti draugui, o tada ir draugas tau sukurs. Tai jam buvo pamoka visam gyvenimui, po to jis tapo įžaidėju ir pradėjo žiūrėti į draugus.“

Visada pirmoje pozicijoje bandytas Kalnietis ilgą laiką sunkiai įsitvirtino pagrindinėje Sabonio mokyklos rinktinėje. Radvila pasakoja, kad įžvelgdamas vaiko perspektyvą gerokai ūgtelėti, kaip paskatinimą jį veždavosi į turnyrus. Bet galiausiai treneris nutarė imtis permainų. Kai Mantui buvo 14 metų, jis Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje buvo perkeltas iš pirmosios komandos į antrąją.

„Mačiau, kad vaikas stengiasi, dirba, bet jis yra vėlesnio brendimo ir dar negali konkuruoti su tais stipresniais vaikais iš pirmosios komandos, – sakė Radvila, dabar vaikus treniruojantis Rumunijoje. – O matau, kad jam reikia žaidybinio laiko, tų minučių. Pirmojoje komandoje turėjau tikrai gerą įžaidėją, kuris vienareikšmiškai buvo geresnis už Mantą. Man buvo gaila ir vieno, ir kito, todėl nutariau, kad Mantą perkelsiu į antrąją komandą. O jis tada, liaudiškai sakant, žais iki soties.“

Radvila iš praktikos žinojo, kad tai jo auklėtiniui gali būti nuosprendis. Per Radvilos karjerą buvo pasitaikęs ne vienas atvejis, kai po tokių įvykių vaiko tėvai nutardavo savo atžalų nebeleisti žaisti krepšinio.

„Būdavo pavyzdžiai, kad tėveliai iškart pasako „Gal mes nebelankysime, mes jau supratome, juk mes beviltiški, nėra ko laiko gaišti, tai vaikas nevertas.“ Ir baigia karjerą“, – aiškino Radvila.

Bet su Manto tėvais Jolanta ir Virginijumi buvo kitaip. Radvila nustebo, jog savaitę laiko iš tėvų nesulaukė jokių žinių, o juos sutiko tik rungtynėse, kuriose Mantas jau žaidė antroje komandoje.

„Galvoju, čia dabar kas? Netradiciniai tėveliai, nors abu labai rūpinosi, sirgo už vaiką. Susitikau po rungtynių ir mamos Jolantos klausiu, „O jūs visai net nesureagavote, kad Mantas yra antrojoje komandoje?“

Ji pasižiūrėjo ir sako: „Tai kaip čia? Treneris pasakė į antrą, reiškia į antrą, mums čia nėra jokių klausimų.“ Pagalvojau, nestandartiniai tėveliai, kaip jie gali taip galvoti? Kaip ne kauniečiai, sakyčiau.

Vėliau man Mantas prisipažino, sakė „Treneri, kaip aš jums dėkingas už tą antrąją komandą, nes aš gavau žaisti, atgavau pasitikėjimą.“ Jis pradėjo žaisti ir pradėjo kilti.“

Kaip vėliau parodė Kalniečio karjera, jis visada geriausiai žaisdavo tuomet, kai gaudavo daugiausiai minučių.

Kai po kurio laiko Mantas grįžo į pirmąją komandą, jis jau buvo lygiavertis krepšininkas visiems kitiems ekipos nariams.

Bet Manto šuolis tik artėjo. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Radvila prisimena, kad vėlyvo brendimo Kalnietis būdamas 16-17 metų staigiai ūgtelėjo, sustiprėjo, pagreitėjo ir ėmė skraidyti virš lanko.

„Mantas ėmė dėlioti per galvas, jo kairė sprogstamoji koja tai ojojoj kiek turėjo jėgos“, – prisiminė Radvila.

Per kelis metus iškilęs Kalnietis, būdamas 17 metų (2003 metais), pateko į Kauno „Žalgirio“ dublerius, kuriuose jau žaidė jo komandos draugas iš Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos Martynas Andriuškevičius.

Andriuškevičius buvo Lietuvos krepšinio viltis, jis anksti susidūrė su didžiuliu dėmesiu ir agentų pasiūlymais, kai tuo metu Mantas agentą susirado vienas paskutiniųjų komandoje, prisimena Radvila.

Didžioji Radvilos darbo dalis buvo baigta. Dabar Kalniečiu ėmė rūpintis profesionalaus klubo atstovai, o jaunasis įžaidėjas krepšinio aikštėje augo kaip ant mielių.

Jaunuolis pasaulio vyrų čempionate

Mantas Kalnietis 2004 metais pirmą kartą žaidė Lietuvos jaunimo rinktinėje. Tai buvo Europos aštuoniolikmečių čempionatas.

Nė vienas 1986 metais gimęs krepšininkas nežaidė Europos U16 čempionate, mat jis vyko 2001 (žaidė 1985 metais gimę krepšininkai) ir 2003 metais (žaidė 1987 metais gimę krepšininkai). Pasaulio U17 čempionatai rengiami nuo 2010 metų.

2004 metų U18 čempionate Kalnietis rinko po 8,3 taško ir 3,1 rezultatyvaus perdavimo, o komanda užėmė devintą vietą.

Komandos lyderiais buvo Martynas Pocius (vid. 18 tšk.) ir Kalniečio komandos draugai Sabonio krepšinio mokykloje – Martynas Andriuškevičius pelnė po 16,9 taško ir atkovojo po 13,4 kamuolio, Andrius Aleksandrovas rinko po 15,4 taško.

Po vasaros jaunių rinktinėje grįžęs į „Žalgirio“ dublerius, Kalnietis tapo itin ryškiu krepšininku. Antroje Lietuvos lygoje 2004-2005 metų sezone jis rinko po 17,7 taško ir 4,3 rezultatyvaus perdavimo.

Krepšininkas jau tais laikais išsiskirdavo ir įspūdingais dėjimais.

„Pamenu, kad dėjo į krepšį per du didelius 214 cm ūgio krepšininkus, kai davė per jų tarpą, tai tris minutes visi agentai negalėjo atsigauti“, – pasakojo Radvila.

2005 metų vasarą Kalnietis vėl leido rinktinėje, šįsyk su metais vyresniais krepšininkais žaidė U20 čempionate. Mantas nebuvo ryškus – vid. įmetė po 1,3 taško, bet Renaldo Seibučio (17,4 tšk.) vedami lietuviai iškovojo sidabro medalius. Tai buvo pirmasis Kalniečio apdovanojimas, iškovotas atstovaujant Lietuvai, bei vienintelis, laimėtas su jaunimo rinktinėmis.

Na, o 2006 metai Kalniečiui buvo vieni įsimintiniausių gyvenime.

Jis trečią sezoną paeiliui pradėjo „Žalgirio“ dubleriuose, antroje Lietuvos lygoje rinko po 16,7 taško ir 5,6 rezultatyvaus perdavimo, o vasario pabaigoje sulaukė netikėto Antano Sireikos kvietimo prisijungti prie „Žalgirio“ vyrų komandos.

Tuomet Mantui buvo 19 metų. Gavęs vieną pirmųjų atlyginimų jis savo pirmajam treneriui Rolandui Radvilai įteikė dovaną, kurią šis saugo iki šiol – kompiuterį.

„Atvažiavo ir taip pasveikino gimtadienio proga. Aš dar neturėjau kompiuterio, tai jis jį man padovanojo. Man čia buvo didžiulė dovana. Aš jį ir dabar turiu kaip dovaną, bet galima suprasti, kad funkcionalumu jis jau atgyveno“, – juokdamasis pasakojo Radvila.

Sireika „Žalgiryje“ Kalnietį treniravo vos mėnesį, nes kovo pabaigoje nutarė atsistatydinti, bet Kalniečio karjeroje jis sugebėjo pastatyti pamatus vyrų krepšinyje.

Kalnietis yra vienas iš retų lietuvių, kurie „Žalgiryje“ debiutavo Eurolygoje. Pirmajame mače su Malagos „Unicaja“ atakų organizatorius gavo 8 minutes ir surinko 2 taškus, 2 sugriebtus kamuolius ir 1 rezultatyvų perdavimą.

Antrasis susitikimas Eurolygoje buvo su „Barcelona“ – jau 6 taškai ir 3 rezultatyvūs perdavimai, trečiasis su „Unicaja“ – net 15 taškų ir 21 naudingumo balas.

Kai Kalnietis prisijungė prie komandos, Jankūnas „Žalgiryje“ jau žaidė trečiąjį sezoną. Taip jų draugystė, paauglystės metu kiek prislopusi, vėl atgijo.

„Mantas ateidavo į treniruotes, dubleriai buvo mūsų antra komanda, tad jis tikrai jau viską žinojo apie „Žalgirį“, ir mes jį žinojome, – sakė Jankūnas. – Prisimenu, kaip atėjęs jis aikštelėje elgėsi drąsiai, visi ji gyrė už tai ir net stebėjosi, iš kur toks jaunas, energingas ir drąsus. O rūbinėje priėmėme kaip seną pažįstamą ir tikrai nebuvo jokių bėdų, nebuvo taip, kad atėjo kažkoks naujokas.“

Radvila labiausiai išskiria Sireikos pasitikėjimą 19-mečiu įžaidėju.

„Sireika matė, kad iš šio vaikio gali būti žmogus, jam sudarė geras sąlygas, – dėstė Radvila. – Įsivaizduokite, kad dabar ateina Duško Ivanovičius. Jam dabar reikia, šiandien, rezultato. Jis nelauks, kol patobulės. O jaunas žmogus nei fiziškai negali atstovėti, nei taktiniai gabumai dar neatitinka profesionalų lygio. Tas ateina su laiku. O mums labai pasisekė, kad turėjome Antaną Sireiką, kuris galėjo rizikuoti savo kepure ir Mantą augino.“

Sireika toliau Kalnietį augino ir Lietuvos rinktinėje, į kurią jis 2006 metų vasarą atvyko iškart po U20 čempionato, kuriame lietuvis pelnė po 11,5 taško ir pridėjo po 4,8 rezultatyvaus perdavimo, o komanda užėmė septintąją vietą.

Rinktinei įžaidėjo pozicijoje reikėjo ieškoti alternatyvų, nes negalėjo žaisti nei Šarūnas Jasikevičius, nei Vidas Ginevičius.

Jau po pirmųjų Kalniečio draugiškų rungtynių Sireika viešai pareiškė, kad jam dėl Kalniečio abejonių nėra – 19-metis vyks į pasaulio čempionatą Japonijoje.

Kalnietis buvo vienoje komandoje kartu su tokiais krepšininkas kaip Arvydas Macijauskas ir Darius Songaila, o tokių pajėgių komandos draugų jis iki tol neturėjo.

Kalnietis pasaulio čempionate nebuvo statistas – sužaidė visas 8 rungtynes, vidutiniškai per 20 minučių pelnė po 6 taškus ir atliko 2,8 rezultatyvaus perdavimo bei pateisino gautą pasitikėjimą.

„Aš galvoju, kad kiekvienam žaidėjui ateina kažkada toks kelias. Iš mažo keliuko gali pasukti į platų, – apie Kalniečio kvietimą 2006 metais į rinktinę tinklalapiui BasketNews prieš metus sakė Sireika. – Tad čia nebuvo kažkokių tai abejonių. Aš net neabejojau, kad jį reikia pakviesti ir jis iškart tapo pagrindiniu įžaidėju.“

Po tokių metų Kalniečio karjera pagavo pagreitį.

Užplūdęs dėmesys

Po debiuto „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje Mantas šalyje tapo itin populiariu. Tai galima spręsti ir iš to, kad jis 2008 metų LKL „Žvaigždžių dienos“ startinio penketo rinkimuose surinko daugiausiai balsų – 7,6 tūkst.

Dėmesio nevengė ir pats Kalnietis. Jis „Žvaigždžių dienose“ kurdavo šou, laimėjo dėjimų konkursus Lietuvos studentų lygoje, Baltijos krepšinio lygoje ir Lietuvos krepšinio lygoje.

2008-ųjų pergalę „Oro karaliaus“ konkurse Kalniečiui ir ne tik jam dažnai primindavo Mindaugas Kuzminskas.

„Visur, kur su Kalnu žaisdavome kartu, visiems pasakydavau, kad jis yra dėjimų konkurso nugalėtojas dukart iš eilės, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Kuzminskas. – Parodydavau jo dėjimų, ypatingai tą su Vaidu Jurgilu, kai jie įdėjo į krepšį susirišę šalikais.

Pas mus komisijoje sėdėjo tokie žmonės, kurie būdavo nelabai susiję su dėjimais ar krepšiniu. O Mantas tuo metu buvo visų mylimas, gražuolis, tai visi keldavo dešimtukus. Manau, kad jis galėjo atlikti bet kokį dėjimą ar net neįdėti ir būtų laimėjęs dėl savo asmenybės, jį žmonės labai mėgo. Būtų galėjęs viską laimėti tuo metu, ypač konkursuose, kur moterys komisijoje (juokiasi).“

Paulius Jankūnas su Kalniečiu „Žalgirio“ išvykose ir Lietuvos rinktinėje tapo kambariokais. Kalnietis po kurio laiko pats prisipažino, kad būdamas 19-20 metų prasirgo žvaigždžių liga, nors tuomet pats to nesuprato.

Kaip tai matė ilgametis „Žalgirio“ kapitonas Jankūnas?

„Matėsi, kad Mantui labai patiko gautas didelis dėmesys, – BasketNews pasakojo Jankūnas. – Tie interviu, žurnalo viršeliai... Tai suprantama, jis atėjo iš paprastos šeimos, iš Sabonio mokyklos ir dublerių, o „Žalgiryje“ nuo pirmųjų rungtynių žaidė labai gerai. Dėl to ir susilaukė dėmesio tiek iš žiniasklaidos, tiek rungtynių metu, tiek ir mieste išėjus pavakarieniauti ar kažko daugiau. Jis tuo pasimėgavo, jeigu galima taip išsireikšti, gana ilgai.

Mantas mėgdavo „Žvaigždžių dienas“, jam pajuokauti, prikrėsti kvailysčių labai patikdavo, o žmonėms irgi patikdavo. Dabar galbūt jauni žaidėjai labiau moka save pateikti. Mes tada nemokėjome, o Mantas buvo toks, kuris mokėjo ir jam tai buvo labai įdomu.“

Kuzminsko ir Kalniečio keliai susikirto 2010 metais, kai Mindaugas papildė Kauno „Žalgirį“. Kalnietis komandoje buvo praleidęs jau penkis sezonus ir dukart tapęs LKL čempionu.

Kaip Kalnietis Kaune priėmė Kuzminską?

„Čia yra įdomi istorija – šiuo metu su Mantu esame geri draugai, bet tik atvykus į „Žalgirį“, neturėjome per didelių simpatijų nei aš jam, nei jis man, – BasketNews sakė Kuzminskas. – Kas liečia lyderystę, aikštelėje galbūt jis ne visuose klubuose buvo lyderis, bet už aikštelės visada tuo pasižymėdavo. Jis yra labai komunikabilus, labai mėgstantis kompanijas, tad tos lyderystės neatimsi.

Bet mūsų pirmoji pažintis tikrai nebuvo tokia, kad mes imtume ir nuostabiai sutartume. Aš atvažiuoju iš Šiaulių, į kitą sistemą, į kitas panetkes (taisykles). Jie vis tiek turėjo savo branduolį, tad man užtruko laiko perprasti visus juokelius ir pasišaipymus bei priprasti prie jų kompanijos.“

Anot Mindaugo, per etapą Milane (2018 m.) jiedu pradėjo artimiau bendrauti, o susitikus dviem sezonams Krasnodare (2019-2021 m.) jau tapo gerais bičiuliais.

Karjeros metai – su medaliais rinktinėje

Kalnietis nuo 2004 iki 2021 metų kiekvieną vasarą gynė Lietuvos garbę. Iš pradžių jaunimo rinktinėse, po to vyrų ir rezervinėje rinktinėje. Mantas į nacionalinę komandą vyko net 2020 metais, kai ji per COVID-19 įkarštį susirinko į treniruočių stovyklą bei sužaidė draugišką turnyrą Taline.

„Jis visada norėdavo važiuoti į vasaros stovyklas ir čempionatus, be galo laimingas būdavo rinktinėje, jam labai patikdavo bendravimas su žaidėjais, su gydytojais, personalu, treneriais, – sakė Jankūnas. – Jis tiesiog mėgaudavosi žaisdamas už Lietuvą, už mūsų šalį žaisdavo žvėriškai. Rinktinėje, manau, buvo geriausi jo metai. Jis rinktinėje tikrai būdavo lyderis ir nekalbu vien apie taškus.“

2007 ir 2008 metais Kalnietis į Ramūno Butauto treniruojamą Lietuvos rinktinę nepateko, bet vasarą vis tiek skyrė nacionalinei komandai. 2007 metais Kalnietis žaidė rezervinėje Lietuvos rinktinėje, o 2008 metais buvo tarp pagrindinės rinktinės kandidatų, bet vietoje jo Šarūno Jasikevičiaus dublerio vietą užėmė Marius Prekevičius.

2009 metais Kalnietis pirmą kartą išvyko į Europos čempionatą, bet Butautas jį pasodino į suolo galą – įžaidėjas tapo dvyliktuoju rinktinės žaidėju. Atakų organizatorių pareigos šįsyk buvo patikėtos Andriui Mažučiui ir Artūrui Jomantui. Eksperimentas baigėsi 11-ąja vieta galutinėje rikiuotėje.

Tuomet rinktinės vairą perėmė Kęstutis Kemzūra ir atėjo Kalniečio eilė.

2010-ųjų rinktinė Lietuvos krepšinio istorijoje yra unikali. Ji turėjo daugybę netekčių, rėmėsi daugiausiai jaunimu, kone vienas pajėgus vidurio puolėjas Robertas Javtokas žaidė traumuotas.

Bet ši komanda, kurioje Mantas Kalnietis vidutiniškai pelnė po 9,8 taško ir atliko po 3,4 rezultatyvaus perdavimo, iškovojo iki šios dienos vienintelį Lietuvos medalį pasaulio čempionatuose – bronzą.

Toks apdovanojimas jo pirmajam treneriui Radvilai yra pats saldžiausias.

„Jis turi vienintelį nepriklausomos Lietuvos pasaulio čempionato medalį. Net Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis neturėjo. Man dėl šio medalio yra be galo smagu. Jis ir pats po to sakė „Treneri, čia buvo ne žaidimas, čia buvo kaifas, mes kaifavome“, – sakė Radvila.

Tai buvo geriausias Kalniečio pasiekimas dirbant su Kemzūra. Bet atkarpa rinktinėje su Jonu Kazlausku, nuo 2013 iki 2016 metų, Mindaugo Kuzminsko manymu, Kalniečio karjeroje yra pati geriausia.

Jeigu prie Kemzūros dar 2011 ir 2012 metais žaidė Šarūnas Jasikevičius, tai nuo 2013 iki 2021 metų Kalnietis be jokių abejonių tapo pagrindiniu rinktinės įžaidėju ir tuo pačiu svarbiausiu komandos nariu, nes lygiaverčio pakaitalo savo pozicijoje taip ir neturėjo.

2013 ir 2015 metais Lietuvos rinktinė Europos čempionatuose iškovojo sidabro medalius. Abiejuose turnyruose įžaidėjas buvo be galo svarbus. 2013 metai – 32,5 minutės vidurkis, 12,1 taško ir 5 rezultatyvūs perdavimai. 2015 metai – 34 minutės, 10,6 taško ir 7,8 rezultatyvaus perdavimo.

„2010 ir 2013 metais į priekį vedė Kleiza, 2015 metais – JV, bet ar jie būtų taip žaidę be tokio Manto? – svarstė Kuzminskas. – Galbūt per tuos čempionatus Mantas pagal ryškumą likdavo antras, bet būdavo turbūt labiausiai nusipelnęs. Manau, kad pas juos su Jonu Kazlausku buvo didelis ryšys, jie vienas kitą labai gerai suprasdavo ir atitikdavo.“

2014 metais Kalnietis irgi buvo rinktinėje, bet galiausiai dėl raktikaulio traumos į pasaulio čempionatą nevyko. Tą vasarą jis buvo paskirtas ir rinktinės kapitonu, nes negalėjo žaisti Robertas Javtokas. Kalniečio rinktinėje nebuvo, bet jis vis tiek atvyko jos palaikyti į Barseloną.

Nuo 2017 iki 2021 metų Kalnietis užėmė rinktinės kapitono pareigas, o jos labiausiai įsimins Kuzminskui.

„Manau, kad Mantas visada pikinis būdavo vasaromis rinktinėje, – sakė Kuzminskas. – Būtent Kazlausko atkarpoje nuo 2013 iki 2016 metų. Aš jį visada daugiau prisiminsiu dėl darbų už aikštelės ribų. Aikštelėje mes visi matėme, ką jis gali, ko negali, bet yra labai daug gražių lyderystės bruožų už aikštelės ribų. Jis galėjo ir suvienyti, o jeigu kažkas nepatinka, tai ir tiesiai šviesiai tai pasakyti.

Tokio žmogaus reikia kiekvienoje komandoje. Jis buvo geras kapitonas visomis prasmėmis (juokiasi). Kai visiems yra gerai, visi yra gudrūs pašnekėti, bet reikia išsiaiškinti ir tada, kai blogai. Mantas būdavo iš tų, kurie nebijodavo pasakyti žaidėjams ir treneriams ir ne tokį mielą žodį.“

Statistiškai geriausias Kalniečio čempionatas buvo 2016 metų olimpinės žaidynėse Rio de Žaneire. Įžaidėjas per 31 minutę pelnydavo po 18 taškų (72,5 proc. dvit., 42,3 proc. trit.), atlikdavo po 7,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinkdavo po 20,3 naudingumo balo. Efektyviau žaidė tik Kevinas Durantas ir Pau Gasolis.

„Kiek NBA komandų skambins Mantui Kalniečiui po olimpinių žaidynių?“ – 2016 metais savo mintimis pasidalijo NBA apžvalgininkas Joshas Eberley.

„Už Mantą asmeniškai smagu buvo 2016 metais, – sakė Radvila – Jis tada blizgėjo visa galva, tai buvo jo geriausias turnyras per visą karjerą, aš taip manau. Man jis tada buvo daugiau nei didvyris.“

Klubuose – ir titulai, ir sunkūs momentai

Kalnietis Kauno „Žalgiryje“ žaidė nuo 2006 iki 2012 metų ir LKL čempionu tapo 2007, 2008, 2011 ir 2012 metais. 2008-2009 metų sezone „Žalgiris“ išgyveno finansinę krizę – krepšininkai negaudavo atlyginimų, o klubas balansavo ties bankrotu.

Legionieriai paliko „Žalgirį“, o lietuviškas branduolys su treneriu Gintaru Krapiku priešakyje liko kautis iš paskutinių jėgų.

2007-2008 metų sezone Kalnietis Eurolygoje buvo menkai pastebimas – vidutiniškai per 7 minutes pelnė po 1,6 taško ir atliko po 0,8 rezultatyvaus perdavimo.

Per krizinį sezoną Kalnietis tapo pagrindiniu įžaidėju, Eurolygoje vidutiniškai per 25 minutes pelnė po 8,5 taško bei atliko po 3 rezultatyvius perdavimus. LKL jo vidurkiai išaugo iki 11,3 taško, 4,3 rezultatyvaus perdavimo ir 13,9 naudingumo balo.

Jankūnas geriausiai matė, kaip Mantas atlaikė tokį sezoną.

„Kai išvažiavo visi legionieriai, prieš tęsiant sezoną visi susėdome ir pasišnekėjome, kad jeigu nusprendžiame likti ir žaisti su tomis sąlygomis, kurias tuomet klubas galėjo suteikti, tai yra beveik nieko, jeigu nusprendžiame žaisti be atlyginimų, tai nežiūrime į tai ir einame kiekvieną dieną dirbti kaip profesionalai, atiduodame save ir bandome kaip galime geriau pasirodyti, – pasakojo Jankūnas. – Mantas buvo vienas iš kertinių žmonių tiek rūbinėje, tiek aikštelėje. Vykdė mūsų visų susitarimą, stengėmės būti pavyzdžiai ir nekreipti dėmesio į pašalinius dalykus, kurie buvo sudėtingi. Mes tą sezoną iki galo išlikome profesionalai.“

2009 metais Kalnietis turėjo progą pirmą kartą išbandyti legionieriaus karjerą, bet galiausiai tų metų vasara įžaidėjui buvo itin sunki.

Dar birželį Kalniečio agentūra „Interperformances“ pranešė, kad kaunietis pasirašė trejų metų sutartį su Trevizo „Benetton“. Bet lietuvis taip pat dar turėjo vienerių metų sutartį su Kauno „Žalgiriu“, kuris nebuvo išmokėjęs atlyginimų.

2009 metų vasarą ši istorija buvo itin dramatiška. FIBA nusprendė, kad Kalnietis priklauso „Žalgiriui“, o sutartis su „Benetton“ jau buvo pasirašyta. Buvo imta kalbėti, kad Kalniečiui gresia suspendavimas. „Žalgirį“ finansiškai ėmė gelbėti Ūkio banko investicinė grupė ir kauniečiai siekė išlaikyti Kalnietį. „Benetton“ galėjo pateikti apeliaciją, bet galiausiai gavo kitą „Interperformances“ agentūros lietuvį Donatą Motiejūną ir šios idėjos atsisakė.

Taip Kalnietis liko Kaune, 2010 metų gruodį dar sudarė sutartį su „Žalgiriu“ iki 2014 metų vasaros, bet viso kontrakto laikotarpio Kaune neišbuvo.

Mantas legionieriaus karjerą pradėjo netikėtu metu – 2012 metų spalio mėnesį, kai jau buvo pradėjęs sezoną su „Žalgiriu“. Tuomet jis atsisveikino su „Žalgiriu“ ir pasirašė pelningą trejų metų sutartį su Krasnodaro „Lokomotiv“.

„Žalgiris“ už tai gavo 500 tūkst. eurų siekiančią išpirką. Tai – ne vienintelė išpirka, kurią kauniečiai gavo už Kalnietį.

Nuo to momento, kai Kalnietis pradėjo lankyti krepšinio treniruotes „Merkurijaus“ mokykloje, buvo praėję 20 metų. Tiek metų jis atstovavo Kauno komandoms, o tuomet išvyko svetur.

Pirmieji metai užsienyje buvo fantastiški. 2013 metais Kalnietis su „Lokomotiv“ tapo Europos taurės čempionu, taip pat buvo išrinktas geriausiu VTB Vieningosios lygos lietuviu, o su Lietuvos rinktine 2013 metais jis iškovojo Europos čempionato sidabrą.

Tokie pasiekimai neliko nepastebėti – Kalnietis 2013 metais buvo pirmą ir vienintelį kartą išrinktas Lietuvos metų krepšininku. Jis surinko net 50 proc. balsų, o už jo nugaros liko tokie krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas, Linas Kleiza arba Donatas Motiejūnas, tuomet žaidęs NBA.

Kalniečio pavardė buvo įtraukta ir 2013 metų geriausio Europos krepšininko rinkimuose. Tuomet laimėjo Tony Parkeris, o Kalnietis Senojo žemyno balsavime užėmė šeštąją vietą.

„Mantas ir po to turėjo neblogų sezonų, bet jeigu aplenkė geriausius krepšininkus, suprantame, kad tikrai buvo įspūdingi metai, – apie 2013-uosius sakė Jankūnas. – Mantas tikrai žaidė gerą krepšinį, pirmą kartą išvažiavus į užsienį laimėjo titulą, o jis buvo vienas pagrindinių žaidėjų. Jis jau buvo pasiekęs brandą, suprato krepšinį, buvo aukšto lygio žaidėjas.“

Kalnietis Krasnodare praleido trejus metus, iki 2015 metų, ir vėl grįžo į „Žalgirį“. Bet šįsyk Kaune praleido tik pusmetį. Šįkart „Žalgiris“ gavo 250 tūkst. eurų išpirką, o Mantas išvyko žaisti į Milano „Emporio Armani“.

Tais pačiais 2016 metais Kalnietis tapo Italijos lygos čempionu.

Kalnietis Italijoje dar praleido du sezonus, bet paskutinis sezonas Milane 2017-2018 metais buvo labai sunkus. Treneris Simone Pianigiani lietuvį išėmė iš pagrindinio dvyliktuko, o vėliau ir iš komandinių treniruočių.

Visa tai geriausiai gali papasakoti kartu Milane buvęs Mindaugas Kuzminskas.

„Aš į Milaną ir važiavau dėl to, nes žinojau, kad ten yra Mantas ir mums kartu aikštelėje bus labai gerai, – prisimena Kuzminskas. – Ir staiga jis pradėjo nežaisti. Bet jis visada būdavo profesionalas. Eidavo į treniruotes, dažnai jose atrodydavo daug geriau už jo pozicijos krepšininkus, o tai turbūt tuo metu trenerį per daug nervino. Dėl to jį vėliau trenerio sprendimu apskritai atskyrė nuo komandos. Bet kol gyveno Milane, vis tiek kartu leisdavome laiką, tik jau ne aikštelėje, o už jos ribų.“

2018-2019 metų sezone Kalnietis sulaukė kvietimo iš Tony Parkerio – papildė Vilerbano ASVEL, su kuria tapo Prancūzijos čempionu. Kalnietis vėl gavo daug žaidybinio laiko – po 25 minutes – ir vėl ėmė rodyti rezultatus. Europos taurėje jo vidurkiai buvo 10,2 taško ir 5,7 rezultatyvaus perdavimo.

Prieš grįždamas žaisti į Lietuvą Kalnietis dar du sezonus praleido Krasnodaro „Lokomotiv“ gretose, į kurias sugrįžo 2019 metais. 2020-2021 metų sezonas Kalniečiui buvo fantastiškas.

Europos taurėje jis pateko į antrą simbolinę komandą (vid. 8,7 tšk., 7,1 rez. perd.), o Vieningoje lygoje laimėjo neeilinį apdovanojimą – tapo reguliariojo sezono MVP (vid. 9,6 taško ir 9,2 rez. perd.).

Krasnodare Mantas ėmė labiau prisižiūrėti mitybą, taikyti protarpinį badavimą ir daugiau nei anksčiau sportuoti svorių salėje, pasakoja Kuzminskas.

O kaip Kuzminskui atrodė vieną po kito dvigubus dublius rinkusio komandos draugo žaidimas?

„Galvoju, kad tas pasiekimas, jog Mantas buvo lygos MVP, Lietuvoje buvo nepakankamai apdainuotas. Mūsų komanda buvo antroje vietoje reguliariajame sezone, o tada Vieningosios lygos pajėgumas buvo itin didelis. Daug dedamųjų, kodėl taip nutiko. Mantas yra ritmo žaidėjas. Tai galima matyti visą jo karjerą – ten, kur Mantas gaudavo daug minučių, ten jo rezultatai būna itin geri. Tiek rinktinėje, tiek klubuose. O kai laikas būdavo limituotas, jam būdavo sunkiau. Taip viskas susidėjo, kad jis Krasnodare gaudavo daug minučių, labai laikėsi dietos, daug sportavo, nes tada dėl COVID-19 suvaržymų mes negalėjome būti su šeimomis. Visi dalykai ir susidėjo.

Manau, kad ir aš pats dėl savo dviejų gerų sezonų „Lokomotiv“ didžiąja dalimi turiu būti dėkingas Mantui. Matome, kad po to sezono iš tos komandos vieni išvyko į Eurolygą, kiti irgi pasirašė pelningus kontraktus. Manau, kad beveik visi turėjo atrėkti dalelę ir Mantui, nes jis buvo tos vadelės, kodėl turėjome tokius rezultatus“, – sakė Kuzminskas.

Prieš pat tokio sezono pabaigą Kalnietis patyrė traumą – susižeidė čiurną.

„Manau, kad tada su Mantu būtume drąsiai nužygiavę iki finalo, bet kai pagrindinis komandos žmogus gauna traumą, tuomet yra sudėtinga. Gaila, bet kaip vėlesni įvykiai parodė, tai padarė didelę įtaką ne tik tam „Lokomotiv“ sezonui, bet ir likusiai Manto karjerai“, – pažymėjo Kuzminskas.

Galutinis sprendimas

Vieningosios lygos MVP ir Europos taurės antrojo penketuko narys atvyksta į „Žalgirį“. Tokiomis aplinkybėmis Kalnietis trečią kartą papildė gimtojo miesto klubą, su kuriuo pasirašė dvejų metų sutartį.

2021-2022 metų sezone Kalnietis turėjo ne vieną solidų pasirodymą Eurolygoje. Su Pirėjo „Olympiakos“ – 7 rezultatyvūs perdavimai, su Miuncheno „Bayern“ – 11 taškų ir 6 rezultatyvūs perdavimai, su Stambulo „Fenerbahče“ – 11 taškų ir 11 rezultatyvių perdavimų, su Vitorijos „Baskonia“ – 10 taškų ir 5 rezultatyvūs perdavimai.

Kalnietis žaidė daugiau nei pats tikėjosi grįžus į Eurolygą. Pavyzdžiui, su „Fenerbahče“ aikštėje jis praleido 28 minutes, su Kazanės UNIKS – 25, o galutinis sezono vidurkis buvo 17 minučių.

Bet komandai žaidimas nesiklijavo tiek prie Martino Schillerio, tiek prie Jure Zdovco, tiek prie Kazio Maksvyčio. Kalnietis grįžo į kone prasčiausią sezoną klubo istorijoje.

2022 metų sausio mėnesį Kalnietis pranešė, kad baigia karjerą rinktinėje.

Vasario mėnesį Kalnietis su „Žalgiriu“ laimėjo KMT turnyrą, o po jo pats įžaidėjas paskelbė, kad dėl čiurnos problemų gulsis ant operacinės stalo. Jis į aikštę grįžo priešpaskutinėse LKL reguliariojo sezono rungtynėse. „Žalgirio“ sezonas baigtas su bronzos LKL medaliais.

2022 metų vasarą Kalnietis pirmą kartą karjeroje nebuvo su rinktine ir Lietuvos žygį Europos čempionate Vokietijoje stebėjo per televiziją.

Kalnietis per vasarą nutarė dar vieną sezoną praleisti „Žalgiryje“, bet po 5 mėnesių sustojo – nutarė baigti karjerą, kurios finišas įvyks jau rytoj, sausio 29 dieną.

Šį sezoną Kalnietis traumas patyrė lapkričio (šlaunis) ir gruodžio mėnesiais (pėda). Kai grįžo po pastarosios traumos, įžaidėjas tuoj pat nutarė baigti karjerą.

Kalnietis šį sezoną sužaidė dvejas Eurolygos ir 10 LKL rungtynių.

Kai Kalnietis baigia karjerą, jo ilgametis komandos draugas ir bičiulis nuo vaikystės Paulius Jankūnas jau dirba „Žalgirio“ sporto direktoriumi, tad Jankūnas gerai žinojo Manto situaciją.

„Ne vieną kartą teko su Mantu kalbėtis ir tos priežastys yra aiškios, – sakė Jankūnas. – Tiesiog Mantas visą karjerą, arba didžiausią jos dalį buvo lyderis, vienas iš svarbiausių, vedančių žaidėjų, nesvarbu, kur rungtyniautų. Bet metai bėga ir visi suprantame, kad nesame tie, kokie buvome prieš kažkiek laiko. Vaidmuo pasikeitė, o ypač įžaidėjui yra sunku išeiti po dviejų ar trijų kėlinių į aikštę ir įsilieti į krepšinį, kai yra tokie greičiai. Jam tikrai buvo sunku ir jis puikiai tai suprato. O kai tu daug nežaidi, mūsų grafikas yra įtemptas, daug treniruočių nevyksta, o po to išeini šaltas į rungtynes, dar tos traumos užpuolė...

Jis yra kovotojas, viduje jis yra lyderis ir nori būti svarbus, ši situacija jo netenkino. Mantas nematė, kad situacija galėtų pasikeisti – vis tiek amžius yra amžius, o dar traumos. Tiesiog priėmė sporte nepopuliarų sprendimą, bet taip dar kartą parodė savo tvirtą charakterį ir lyderystę. Tai nėra lengvas sprendimas. Tai yra sunkus sprendimas.

Galbūt daug kas galvoja, kad lengva pabaigti karjerą, išeini ir ramu. Bet taip nėra. Vis tiek esi komandos dalis, nuo tavęs priklauso komandos rezultatai. Bet jis suprato, kad tiek, kiek galvojo, negali duoti naudos. Tiesiog užleidžia vietą kitam žaidėjui, taip jis prisideda prie komandos rezultatų ir gerovės. Visų pirma eilinį kartą jis žiūri ne į save, o į tai, kad komandai būtų geriau.“

Dabar Turkijoje žaidžiantį Mindaugą Kuzminską labai nustebino buvusio komandos draugo sprendimas.

„Aš nežinau, ar daug kas taip būtų pasielgęs, ypatingai matant, kad „Žalgiris“ gerai žaidžia, manau, kad dabar jie turėtų laimėti LKL ir patekti į Eurolygos atkrintamąsias, kuriose Mantas niekada nebuvo. Tai tas sprendimas gerbtinas dėl vienų priežasčių, bet iš kitos pusės, yra drąsus ir ne kiekvienas būtų jį priėmęs.“

„Žalgiris“ apie Kalniečio karjeros pabaigą ir sprendimą pradėti darbus futbole paskelbė sausio 18 dieną, bet Mantas pats savo bičiuliams anksčiau pranešė apie artėjančią žinią.

Paulius Jankūnas nežinoti nė negalėjo – jis prisideda prie „Žalgirio“ komplektacijos. Tačiau Mindaugui Kuzminskui ir Rolandui Radvilai Kalnietis šią žinią pranešė asmeniškai.

„Nesu Lietuvoje, tad vėliau radau praleistą Manto skambutį. Susiskambinome ir jis sako, kad norėčiau, jog jūs iš manęs tai išgirstumėte anksčiau nei iš spaudos – baigiu karjerą, – pasakojo Radvila. – Pasakė, kad atėjo laikai, kai kūnas nebegali, o galva dar nori. Pasakė, kad jaučia, jog nebespėja, kūnas nebeleidžia. Pasakė, kad padarysiu taip, kaip man geriau. Ir pridėjo, kad nenorėjo, jog išgirsčiau iš kitur, norėjo asmeniškai pranešti.“

„Mantas pranešė prieš išeinant į spaudą, sakė, kad norėjo parašyti, jog sužinočiau iš jo, o ne iš spaudos. Net nutirpau. Bet po to pakalbėjome ir tą sprendimą supratau“, – sakė Kuzminskas.

Ankstesniais metais „Žalgiris“ iš Kalniečio išpirkų uždirbo 750 tūkst. eurų. Dabar kaunietis vėl prisidėjo prie Kauno klubo finansinės gerovės – atsisakė likusių kontrakto pinigų, kuriuos būtų gavęs nuo vasario mėnesio.

„Mantas visada buvo Lietuvos patriotas, žalgirietis, kad ir kur žaistų, jam tas „Žalgiris“ rūpėjo, – sakė Jankūnas. – Visada skambindavo tiek man, tiek Pauliui Motiejūnui, klausdavo, kaip sekasi. Šis jo žingsnis atsisakyti pinigų parodo, kad jis yra „Žalgirio“ patriotas, kad jam rūpi komandos gerovė, kad jis išgyvena dėl komandos rezultatų ir yra pasiryžęs daug paaukoti. Jis dėl „Žalgirio“ yra daug paaukojęs ir tokie žmonės nesimėto. Jam didžiulė pagarba ir padėka, kad jis taip pasielgė. Manau, ne kiekvienas galėtų ryžtis tokiems dalykams.“

„Kiek jį pažįstu, jam piniginis atžvilgis niekada nebuvo pirmoje vietoje. Dėl šio aspekto mane mažiausiai nustebino, kad jis taip gražiai pasielgė dėl savo mylimos komandos“, – pažymėjo Kuzminskas.

Paulius Jankūnas neabejotinai sekmadienį bus „Žalgirio“ arenoje.

Mindaugas Kuzminskas bus Turkijoje, Rolandas Radvila – Rumunijoje, bet jų akys tikrai kryps į Kauną, kur Mantas Kalnietis žais paskutines karjeros rungtynes.

Taip bus užbaigta Kalniečio karjera.

„Superinė karjera, apie kurią turbūt jis net ir nesvajojo eidamas į pirmąją savo treniruotę“, – pasisakė Kuzminskas.

Prenumeruokite BasketNews ir gaukite išskirtinį turinį.