Nuo 2013 metų „Žalgirio“ trenerių štabe su trumpa pertrauka dirbantis Evaldas Beržininkaitis negailėjo gražių žodžių Kaziui Maksvyčiui. Taip pat treneris neabejoja, jog Achille Polonara Kaune atsiskleis ryškiausiomis spalvomis.
Nuotr.: zalgiris.lt
Nuotr.: zalgiris.lt
Nuotr.: zalgiris.lt
Nuotr.: zalgiris.lt
Nuotr.: zalgiris.lt
Kauno „Žalgirio“ žaidimas šio sezono Eurolygoje primena „Bjauriojo ančiuko“ istoriją – dar vasarą į Lietuvos klubą po tragiško praėjusio sezono užsieniečiai žvelgė skeptiškai ir nesiviliojo pateiktais pasiūlymais, o jau sausį klubas vėl yra grįžęs į Europos elitą, sugrąžinęs fanams begalinį tikėjimą ir sugebantis prisivilioti ryškius krepšininkus.
Nuo 2013 metų „Žalgirio“ trenerių štabe dirbantis ir tik praėjusį sezoną kelis mėnesius Jonavoje pabuvęs Evaldas Beržininkaitis per karjerą buvo Kauno komandoje tiek sunkiu laikotarpiu, tiek ir per auksinę Šarūno Jasikevičiaus erą, tačiau tai, kas vyksta šiemet – jam pačiam sunku paaiškinti.
„Žalgiris“ po 20 turų Eurolygoje yra iškovojęs 12 pergalių ir tik viena atsilieka nuo pirmaujančių komandų. Dar pernai Beržininkaitis buvo permainų krečiamo ir nesėkmių daužomo „Žalgirio“ viduje, kuris ne tik, kad Eurolygoje liko paskutinis, bet ir Lietuvoje pirmą kartą istorijoje nepateko į lygos finalą. Ar kas galėjo bent pasvajoti, kad taip viskas klostysis jau šiemet?
Negalėjo. To neslepia ir įvairių situacijų per karjerą matęs „Žalgirio“ trenerių štabo narys Beržininkaitis, tačiau jis išlieka toks pat kuklus, kokie prieš sezoną buvo tiek klubo vadovai, tiek fanai – galvoja tik apie artimiausias rungtynes.
„Kad tikėjomės, negaliu sakyti nei aš, nei turbūt kiti, – BasketNews atviravo Beržininkaitis. – Nesame tokie nagli, kad po praeito sezono košmaro tikėtumėmės atkrintamųjų ar, kaip dabar jau kalbama, finalo ketverto...
Apie finalo ketvertą, apskritai, aš sau asmeniškai draudžiu kalbėti, čia man – tabu. Tu ruošiesi tiesiog kitam varžovui, o jei svaičiosi tokiais tikslais, greitai gali nusileisti. Bet sakau, jei kas būtų pasiūlę vasarą, kad įpusėjus sezonui turėsime 10 pergalių, kažko kito net nebūtume galvoję ir iškart sutikę.“
Iš pradžių „Žalgirio“ rezultatai stebino, bet tai buvo nurašoma sezono startui. Vėliau Keenanas Evansas pradėjo žaisti MVP ritmu. Visgi jam gavus traumą ir net kai kuriems jau pradėjus laidoti sezoną, „Žalgiris“ ne tik, kad nesustojo, bet dabar Eurolygoje fiksuoja keturių pergalių seriją.
„Žalgirio“ žaidimą šiemet kartais būna sunku paaiškinti logika, bet krepšinis nėra tik apie tai, ką šiemet geriausiai įrodinėja treneris Kazys Maksvytis. Žmogiškieji faktoriai tiek aikštėje, tiek šalia jos yra „Žalgirį“ į priekį vedanti stiprybė, o matant taip ilgai besitęsiančias tendencijas, net ir didžiausi skeptikai turėjo nusilenkti kauniečių vairininkui.
Beržininkaitis dirbo „Žalgiryje“ dar Gintarui Krapikui vadovaujant komandai, vėliau kartu projektavo sėkmę su Šaru, matė Martino Schillerio darbą, o po trumpo etapo prie Virginijaus Šeškaus susidūrė klube ir su Jure Zdovcu. Visgi Maksvytį jam sunku su kažkuo palyginti.
„Visų pirma, Kazys, kaip visi sako, yra žaidėjų treneris, – BasketNews Maksvyčio magiją pasakojo Beržininkaitis. – Galiu tai visiškai pripažinti. Tai nereiškia, kad jis nepasako griežtesnio žodžio. Būna, kad ir su keiksmažodžiais kliūna žaidėjams ir taip toliau, bet aikštėje jis už vieną ar kitą klaidą, iškart tikrai nesodins auklėtinio ant suolo. Žaidėjai tuomet turi didesnį pasitikėjimą, nebijo žaisti laisvai, o visas Kazio žaidimas yra apie laisvę.
Tai treneris, už kurį norisi kovoti visiems. Labai smagu dirbti kartu su juo ne tik žaidėjams, bet ir mums, treneriams. Turime sveiką diskusiją, kartais ir iki pykčių, bet tai yra visiškai normalu. Tai, kas dabar „Žalgiryje“ vyksta, yra labai faina.“
Dabar „Žalgiris“ atvyko į Graikiją, kur bandys pratęsti savo pasaką Eurolygoje bei taip dar labiau pagilinti Atėnų „Panathinaikos“ duobę.
Tinklalapyje BasketNews – pokalbis su Beržininkaičiu apie priverstinius pasikeitimus sudėtyje, naujokų integraciją, Edgaro Ulanovo lyderystę ir liūdesį dėl PAO lietuvių.
– Evaldai, pradėkime nuo priverstinių pasikeitimų komandoje. Ką labiausiai stengėtės pakeisti žaidime, praradus lyderį Keenaną Evansą?
– Esminių pasikeitimų nėra, viskas gavosi ekspromtu. Kai jis gavo traumą, žiūrėjome, ką turime ir vertėmės su Tomu Dimša, Luku Lekavičiumi. Taip ir važiuojame dabar, stebuklų neprigalvosi – keičiasi atlikėjai, bet esmė lieka ta pati.
Lukui gal buvo sunkesnis etapas, pasitikėjimo trūko, gal mes patys taip neatskleidėme jo. Dabar yra šansas kitiems.
– Kokie yra pagrindiniai Isaiah Tayloro skirtumai nuo Evanso ir kokį įspūdį jis paliko pirmomis savaitėmis?
– Pagrindinis skirtumas – Evansas yra elitinis metikas, bet jis gali ir veržtis, o Isaiah metimas nėra labai geras. Jis turi sprogstamąjį greitį ir drasko prasiveržimais gynybą. Dar jis pats sakė, kad labiau ieško komandos, neturi to naglumo. Nors pirmose rungtynėse ištraukė, bet treniruočių metu žiūri daug kur perdavimą atiduoti.
– Per pirmuosius mačus pasimatė Tayloro įspūdingas greitis ir gebėjimas žaisti kontakte, bet jis dar vis tiek išlieka paslaptis Eurolygoje. Su kokiais žaidėjais jį būtų galima lyginti?
– Kas liečia greitį, staigumą – jį galima lyginti su elitiniais žaidėjais – Mike‘as Jamesas, Shane‘as Larkinas. Jei Larkiną laikydavome greičiausiu Eurolygos žaidėju, tai Tayloras tą elitinį staigumą turi tokį patį. Dar vasarą Isaiah buvo tarp kandidatų, norėjome turėti atletišką komandą, o jis turi fizišką kūną, gerai ginasi. Tad šiomis savybėmis jis tikrai išsiskiria.
– Turbūt būtų neteisinga Tayloro prašyti užpildyti Evanso vietą. Kokius lūkesčius keliate Taylorui ir ko tiesiogiai iš jo reikalausite aikštėje? Kalbant ilgoje perspektyvoje, kai jis grįš po traumos.
– Norėsime, kad momentais jis pasiimtų puolimą ant savęs, ypatingai prie išsikeitimų. Kartais per daug žiūrime įmesti perdavimus į vidų, bet turint tokį greitą žaidėją, galima bus ir aukštai varžovus atakuoti, ką ir darėme su Bolonijos „Virtus“. Taip pat ir gynyba. Kalbėjome su buvusiais jo treneriais apie jį – daug gerų atsiliepimų. Galbūt ateityje jis prasimuš į starto penketą, bet turint tokį kylantį žaidėją nuo suolo, galime labai gerai keisti rungtynių ritmą.
– Lyderio vaidmenį iš Evanso pastaruoju metu perėmė Edgaras Ulanovas, į savo repertuarą įtraukęs ir stepbackus. Ar jums buvo netikėta tokia Edgaro lyderystė bei metimai atšokus?
– Kad jis turi lyderystės gyslelę, aš puikiai žinojau. Mes su Edgaru turbūt kartu ir atėjome į „Žalgirį“ – pradėjome dubleriuose, o po to perėjome ir į pagrindinę komandą. Žinau, koks jis yra žmogus, bet kad tritaškį taip meta, mane irgi stebina. Aišku, visi kalba, kad kapitono pareigos jam prideda to užtikrintumo, bet čia jau jo paties reikia klausti.
Pasitikėjimo savimi jis visada turėjo, o dabar – gal ir sėkmė prisidėjo. Kartais užtenka vienose rungtynėse gerai pramušti ir pagauni bangą. Jis gauna daug žaisti, jo vaikystės treneris irgi žino, kaip jį išnaudoti, spaudimo nėra ir su savo pareigomis Edgaras puikiai tvarkosi. Kol kas mus stebina kai kurie tie tritaškiai, nes prieš sezoną tikrai ne tolimi metimai buvo pirmoje vietoje prie jo stipriųjų pusių. Duok Dieve, kad jis toliau pataikytų.
– Kalbant apie kitą naujoką, Achille Polonarą, jis atvyko į priekinės linijos poziciją ir jam įsilieti į žaidimą turėtų būti lengviau. Kokios sportinės formos pamatėte italą?
– Nesakysiu, kad jis atvyko labai gerai pasiruošęs. Gal pati forma ir nėra bloga, bet žaidybinį ritmą jis yra praradęs. Daug laiko nežaidė. Taip, rinktinėje spindėjo, bet klube minučių negavo, neturėjo ir trenerio pasitikėjimo, ir vaidmens. Čia reikalaujame iš jo, kad jis imtųsi iniciatyvos. Achille pats neskubina įvykių, nėra savanaudis. Mes juo neabejojame, jis savo lygį parodys. Jau dabar jaučiame jo svorį ir treniruotėse. Pradžioje jis strigo deriniuose, o dabar jau po truputį įsivažiuoja.
– Vitorijos „Baskonia“ klube Polonara atsiskleidė, kuomet buvo mėtomas per abi priekinės linijos pozicijas. Ar galime tikėtis daugiau jo minučių penkete kartu su Rolandu Šmitu?
– Manau, kad taip. Jis tikrai išplečiantis aikštę aukštaūgis, tai mes išnaudosime. Dabar analizavau mūsų pirmą mačą su PAO, tai ten daug žaidėme būtent mobiliu penketu. Tokie universalūs žaidėjai yra prabanga komandai.
– Polonara yra ryškus vardas Europoje, bet klubuose pastaraisiais metais jam sekėsi sunkiau. Ar galima dar jį priskirti geriausių Eurolygos sunkiųjų kraštų kategorijai?
– Manau, kad galime. Pastaraisiais metais jis buvo prigesęs, bet reikia žiūrėti, kokiose komandose buvo, koks trenerių pasitikėjimas buvo. Čia tas pats, kaip su Evansu buvo. Pernai Tel Avivo „Maccabi“ jis tikrai taip nežaidė, o dabar jau nori susigrąžinti. Jokia čia naujiena, vienoje aplinkoje žaidėjai vienaip atrodo, kitoje – kitaip. Polonara tikrai dar nėra veteranas, turi jėgų ir mes labai pozityviai žiūrime.
– Turint tokį vardą komandoje, tikriausiai natūralu tikėtis, jog ateityje jis bus vienas lyderių?
– Gali būti, bet mes taip nespaudžiame. Nei Evansui liepėme tų metimų imtis, nei dabar Ulanovui, viskas turi vykti natūraliai. Mes ne tokie treneriai, kad uždėtume žaidėjui papildomą naštą.
– Dabar „Žalgiris“ yra pergalių serijoje ir pasitinka „Panathinaikos“. Ar Tayloro trauma gali padaryti įtakos „Žalgirio“ žaidimui?
– Dar jo praradimo stipriai nesureikšminame. Pirmose rungtynėse, taip, daugiausia laimėjome jo dėka, bet antrame mače, kaip aš asmeniškai ir tikėjausi, jam jau buvo sunku, nes neįmanoma taip iš pradžių traukti komandą. Jis yra įžaidėjas, jam sudėtingiau įsilieti, nes turi žinoti kiekvieną komandos draugą ir kaip juos geriausiai išnaudoti. Sakau, buvo vienos labai geros rungtynės, o kitos – nei geros, nei blogos. Jis dar tikrai neparodė visko, ko mes tikimės iš jo. Buvo mačų, kai Lukas ir Dimša žaidė labai gerai, bandysime išrotuoti ir tragedijos iš to nedarome.
– Atrodo, kad Lukui Lekavičiui tai yra patogus varžovas savo sudėtimi, pridedant, kad tai – buvusi komanda.
– Taip. Pirmose rungtynėse nesisekė Lukui, ar gal mes netinkamai išnaudojome. Bet tokie varžovai po pikenrolų – Georgios Papagiannis, tikrai yra parankūs Lukui ir dažniausiai jis juos užatakuoja. Išvykoje, prieš buvusią komandą... Mes tikrai čia daug tikimės iš Luko.
– Prisimenant pirmą mačą su PAO, ten siautėjo Dwayne‘as Baconas su Derricku Williamsu. Kuo išskirtiniai šie amerikiečiai?
– Visų pirma, tai – labai fiziški žaidėjai. Williamsas – atletiškas, Baconas – savo pozicijoje aukštas žaidėjas. Tose rungtynėse nemažai keitėmės ir Baconas tai labai gerai išnaudojo. Ką norėjo, tą darė. Williamsas nieko stebuklingo nedarė, daug taškų sumetė iš greito puolimo, kelis metimus pataikė paskutinėmis sekundėmis. Faktas, kad ant jų yra dedamas didžiausias akcentas.
– Po pergalės prieš „Žalgirį“ PAO laimėjo dar kitas rungtynes, o po to krito į smegduobę – per pastaruosius 8 mačus Eurolygoje laimėjo tik sykį. Yra logiškas paaiškinimas tokio prasto jų žaidimo?
– Pasikalbame su savo buvusiais žaidėjais, bet kai viduje nesi, sunku kažką pasakyti. Nežinau, kaip pas juos viduje yra, bet iš išorės matosi, kad kažkas nesiklijuoja. Žaidėjai geri, daugumą jų paimtų didžioji dalis Eurolygos klubų ir jie turėtų didelį vaidmenį. Gal ryšio nėra tarp trenerių ir žaidėjų, matome ir straipsnius apie vadovybę ir panašiai.
PAO tikrai turi potencialo, bet labai svarbu, kaip komandos reaguoja į pralaimėjimus. Aš pats „Žalgiryje“ buvęs tokiose situacijose ir puikiai žinau, kaip svarbu sunkiu metu išlaikyti gerą emocinį foną. Jei to tikėjimo vienas kitu nėra, rezultatai tokie ir gaunasi.
– Marius Grigonis ir Artūras Gudaitis Atėnuose sunkiai randa vietą. Kiek jums sunku stebėti juos šiemet iš šalies, žinant tikrąjį potencialą?
– Pasakysiu atvirai – man gaila jų, visų pirma, kaip tautiečių. Jie tikrai gali žaisti geriau, bet nėra išnaudojami, gal ir sveikatos problemos trukdo, nežinau. Grigonis „Žalgiryje“ turėjo viską savo rankose, dabar yra kiti žaidėjai aplink jį, kurie kamuolį laiko savo rankose. Marius turi kitokį vaidmenį ir tas žaidimas banguoja. Šiaip tikrai gaila, nes jie abu nėra tokio prasto lygio, kaip dabar gali atrodyti.
