Po sekmadienį įvykusio Manto Kalniečio atsisveikinimo su profesionalia krepšininko karjera BasketNews.lt pateikia skaitytojo Arūno Janušausko tekstą.
Iš esmės šitas tekstas yra labiau apie mane, o ne apie jį. Daugiau ar mažiau, bet turbūt visi turime savo iš matymo pažįstamą kasininkę parduotuvėje, kurioje lankomės dažniausiai. Tam turėtų būti kažkoks ir mokslinis pavadinimas, kai tu kažką „pažįsti“, o tai kasininkei tokių kaip tu per dieną praeina keli tūkstančiai. Kažkaip panašiai man buvo ir su Mantu Kalniečiu.
Kiek iš jūsų prisimena savo pirmosios mokytojos vardą ir pavardę? O aš prisimenu. Paparčio pradinė mokykla, auklėtoja Jolanta Kalnietienė. Ir nors ji mane mokė ar pusę, ar pusantrų metų, manyje ji paliko tiek daug, kad ir dabar ją puikiai prisimenu. Nuo jos realiai viskas ir prasidėjo. Pamenu, kai vieną kartą atsivedė auklėtoja savo sūnų į pamokas. Logiškai spėčiau, kad tai nebuvo Mantas, o jo brolis, nes prieš mus, pirmokus, jis atrodė labai mažas.
Pirmas „realus kontaktas“ su Kalnu buvo, kai mano mamai paskambino buvusi auklėtoja Jolanta ir pasakė, kad jos sūnus Mantas pereina į Sabonio krepšinio mokyklą ir atsilaisvina vieta jo senojoje (ar tai Merkurijaus, ar Perkūno, jau tikrai nebepamenu) mokykloje, kuri treniravosi šalia mano namų. Pasiūlė man ateiti į treniruotes vietoje jo. Krepšininko karjera ilgai netruko. Nebuvo nei talento, nei duomenų, bet su krepšiniu susipažinau.
Perėjus į gimnaziją, keliai vėl „susikirto“. Viena po kitos einančiose laidose atsirado trys būsimi žalgiriečiai: Jankūnas, Mačiulis ir Kalnietis. Jankis per kūno kultūrą sėdėdavo ant inventoriaus dėžės, kad su mumis bereikalingos traumos negautų. Kita vertus, su pora klasių jaunesniu Kalnu ir jo klasiokais kieme fūlę kelis kartus esame žaidę. Matyt tuo metu dar tiek nesisaugojo. Daugiau mažiau visi žinojo juos visus tris mokykloje. Tada jau galėjai suprasti, kad čia pamaina „auga“. Pamenu kalbas, kad Kalnietis ant kulkšnių švino juostas užsidėjęs per pamokas vaikščiodavo, neva tai šuolį gerinti. Jei tai tiesa, tai taktika pasiteisino. Iš pirmųjų Kalno metų „Žalgiryje“ mano prisiminimas, kad su baudomis ir trajakais buvo sunku, bet su šuoliu...
Mantas Kalnietis
| Komanda: |
Kauno Žalgiris |
| Pozicija: | PG |
| Amžius: | 36 |
| Ūgis: | 196 cm |
| Svoris: | 89 kg |
| Gimimo vieta: | Kaunas, Lietuva |
Ir taip, gali sakyti, kad su „Žalgirio“ marškinėliais Kalnas nėra pasiekęs tokių rezultatų, kaip su rinktine, tačiau tada prisimeni sezoną, kai viskas griuvo ir neliko legiono, o komandą tempė tie trys kauniečiai iš „Rasos“ gimnazijos – Jankis, Mačiulis ir Kalnas. Kiek pamenu, nei taurės, nei lygos nelaimėjome, bet tas „Žalgiris“ buvo kažkas tokio.
Taip matyt yra, kad karta turi savo herojus. Tėvo „Žalgiris“ buvo su Saboniu, Kurtinaičiu, Chomičiumi, Krapiku, Braziu, mano, nors ir puikiai pamenu 97-98-99 „Žalgirį“, buvo tas su Jankūnu, Mačiuliu ir Kalniečiu, kuris tikrai buvo sunkiu metu ir pergalių tiek neatnešė, bet jis buvo mano. Mano ne tik dėl laiko mano gyvenime, kai krepšinis galėjo užimti didžiausią dalį laisvalaikio, bet mano ir tomis nereikšmingomis iš pažiūros tik man svarbiomis sąsajomis.
Šiandien buvo to „Žalgirio“ pabaiga. „Žalgiris“ nelaimėjo, bet ar tikrai šiandien diena buvo apie krepšinį? Buvau paskutinėse Javtoko rungtynėse, kai reikėjo išnešti kailį Jaskos „Žalgiriui“ prieš „Lietkabelį“, kad uždarytų sezoną Kaune. Nejaukumas turbūt geriausiai atitinkantis situaciją žodis buvo, kai lyg ir žaidi paskutines karjeros rungtynes, bet situacija neleidžia išeiti į aikštę ir nesinori daryti parodijos iš finalo.
Buvau ir pernai sūnui parodyti Jankio paskutinių rungtynių, kai susirinko gal 2000 žmonių atsisveikinti su absoliučia klubo legenda. Iš esmės jausmas burnoje turbūt buvo kartus tiek dėl sezono, tiek dėl situacijos GWB, tiek dėl visko. Ir dabar palyginkime šiandien dienos rungtynes.
9000+ žmonių. Tai turbūt kokiais bent 6000 daugiau žmonių nei įprastai, kurie atėjo pasakyti paskutinio ačiū Kalnui su „Žalgirio“ apranga. Kalbame, kad sutaupė pusės sezono atlyginimą. Dar spėju pusę tiek Kalnas atnešė savo paskutinėmis rungtynėmis, kai berods buvo išparduoti visi paleisti į prekybą bilietai. Karjerą baigi dažniausiai ne tada, kai esi konkurencingas, bet kaip tik tada, kai jau toks nebesi. Todėl iš tų trijų atsisveikinimų aš renkuosi paskutinį. Kad ir su pralaimėjimu, bet su Kalnu.
Matyt niekada neužmiršiu savo pirmosios auklėtojos Jolantos, to super kaunietiško, super sudėtingo laikotarpio „Žalgirio“, to išsimetimo iš užribio nuo Rubio nugaros ir geriausio čempionato man, to driblingo nuo peties ir to jausmo, kai baigė karjerą paskutinis iš mano kartos kaunietiškos „Žalgirio“ trijulės. Kalno kalbos pradžioje pasigirdo iš arenos prašymas uždainuoti. Man apie Kalno karjerą būtų geriausiai tikę Sinatra „I did it my way“!
And now, the end is near
And so I face the final curtain
My friend, I'll say it clear
I'll state my case, of which I'm certain
I've lived a life that's full
I traveled each and every highway
And more, much more than this
I did it my way
Patinka, ką darome? Padėkoti galite čia.
