Karjerą baigiantis Antanas Sireika prisiminė 35 metus „Šiauliuose“, Arvydo Sabonio ir Tanoka Beardo treniravimą „Žalgiryje“. Taip pat jis papasakojo apie savo naują vaidmenį klube.
Antanas Sireika – šis vardas neatsiejamas nuo įsimintinų „Šiaulių“ ir Kauno „Žalgirio“ pergalių. Legendinis treneris po 45 metų karjeros deda tašką ir sako: „Nieko nėra amžino“.
Kartais net sunku susivokti, jog Sireika treneriu dirba nuo 1978 metų. Dar įspūdingiau, jog 35 metus jis atidavė „Šiauliams“.
Saulės mieste treneris pradėjo karjerą kaip žaidžiantysis treneris. Juo jis buvo iki pat 1994 metų, kai „Šiauliai“ žengė į Lietuvos krepšinio lygą (LKL). Taigi, „Šiauliuose“ Sireikos pirmas karjeros etapas buvo nuo pat 1978 iki 2002 metų lapkričio. Vėliau jis klubą treniravo 2008-12 ir 2017-23 metais.
Per šį laiką „Šiauliai“ tapo nenukonkuruojami mažajame finale ir iki šiol yra vienintelė komanda, septyniskart paeiliui iškovojusi bronzą. Keturis medalius (2000, 2001, 2009, 2010 m.) savo kolekcijoje turi ir Sireika.
„Buvo netikėta, bet gyvenimas taip ir išsirutuliojo, – karjeros pradžią 1978 m. su BasketNews prisiminė Sireika. – Iš tikrųjų, aš daugiau ir nedirbau kito darbo. Labai daug kas keitėsi. Atsimenu, kad susitikdavome su savo grupės vaikinais, ką nors kalbame, klausdavo, ar aš treneriu dirbu. Tuo metu artėjo permainos, kūrėsi kooperatyvai, prasidėjo metalo prekyba, vertėsi visi, kas kuo galėjo. Kitose pareigose – mokytojo, trenerio – nelabai buvo galima išgyventi, bet mano nuostata gyvenime buvo, kad reikia dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmanai.“
Nuo šiol Sireika Saulės miesto klube užims garbės prezidento ir konsultanto pareigas. Pastaruosius šešerius metus jis savo štabe turėjo asistentus Robertą Giedraitį ir Vaidą Pauliukėną.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Kauno Žalgiris
Vilniaus RytasKol klubas yra naujo vyriausiojo trenerio paieškose, Sireika svarsto, kodėl jo ilgamečiams bendražygiams neatsiranda vietos „Šiauliuose“.
„Blogai sureagavo ir aš blogai reaguoju. Su tokiais žmonėmis turėtų būti tęstinumas, turėtų būti kažkokios pareigos klube. Bent taip yra garsiuose ir dideliuose klubuose, – apie Pauliukėno ir Giedraičio reakciją į trenerio sprendimą kalbėjo Sireika. – Kol kas dar nerado (vietos). Bet aš pabandysiu viską padaryti, kad jie nebūtų šalia, o būtų klubo žmonės, nes jie nusipelnė šito.“
Dar vienas šlovingas trenerio karjeros etapas buvo Kauno „Žalgiryje“, kur jis darbavosi nuo 2002 m. gruodžio iki 2006 m. kovo. Per šį laiką žalgiriečiai laimėjo visus tris LKL finalus (2003, 2004, 2005 m.).
BasketNews su Sireika pasileido į kelionę per visą trenerio karjerą. Pirmoje pokalbio dalyje „Šiaulių“ ir Lietuvos krepšinio legenda papasakojo apie savo naują vaidmenį, galimus naujo trenerio variantus, šlovingą etapą Saulės mieste ir „Žalgiryje“.
– Treneri, užbaigiate trenerio karjerą, kuri truko 45 metus. Jau priėmus šį sprendimą, kokios pirmos mintys sukosi galvoje?
– Priėmiau realiai ir natūraliai. Manęs paprašė atsisveikinant trumpo pasakymo, tai atsakiau: nieko nėra amžino. Paskui ir galvoju, ką čia pasakiau (juokiasi).
Visi žmonės. Ateina, dirba, kažką pasiekia ir išeina. Ilgiau, trumpiau juos mini. Per mano netrumpą gyvenimą teko sutikti žymių žmonių, trenerių, sportininkų. Kai kurių nebėra tarp gyvųjų.
Toks gyvenimas. Viską priėmiau natūraliai, tiesiog nespėjau net susivokti, ką dabar darysiu, kas čia bus. Žinau, kad labai sunku buvo paskutiniame sezone. Tiesiog kažkoks buvo momentinis palengvėjimas, kad čia galbūt yra gera išeitis. Treneriui dirbti, kada nėra visos komandos ar nėra viso malonumo, yra labai sunku. Traumos ar dar kažkas, visi kritikai puola iš visų pusių, niekas neatsižvelgia, kad būna traumuotų. Mintys dar nesusikristalizavo, bet atėjo toks lyg palengvėjimas.
– Ar neliko kartėlio, jog galbūt reikėjo atsisveikinti aukštumoje, kai pernai patekote į KMT finalo ketvertą, LKL pusfinalį?
– Niekas čia nežino, kur žmogui yra galas. Žmogus būna gudrus, kai kažkas įvyksta. Per karjerą tiek daug teko patirti, tačiau pats sunkiausias sprendimas yra tuo metu, kai dabar gyveni ir dabar reikia spręsti.
Pernai aš negalvojau apie karjeros pabaigą ir šiemet negalvojau. Tiesiog jauti visu kūnu, visa siela, kad labai sunku yra. Klausiate, ar nevertėjo aukštumoje išeiti, bet būčiau išėjęs aukštumoje, tai būtų klausę: treneri, galėjote dar dirbti, būtų vėl aukštuma. Kas čia žino, kur yra tikroji teisybė ir galas. Kol turi jėgų, norisi mokyti, bet po sunkaus sezono jautiesi išsekęs. Trumpai sakant, kiekvienas gudrus pasakyti po to, kai įvyksta. Galbūt reikėjo.
– Po sezono pabaigos užsiminėte, jog komandos komplektacija nebuvo gera. Ar tai – pagrindinė šio sezono nesėkmių priežastis?
