Nors Prienai ir negarsėja itin giliomis krepšinio tradicijomis, ši sporto šaka gausių entuziastų dėka mieste yra labai populiari. Prienų komanda yra tapusi antrosios pagal pajėgumą (LKAL) Lietuvos krepšinio lygos čempione. Prie viso to nemažai prisidėjo ir Maceinų šeima, kurios jauniausioji atžala – Gediminas bene sėkmingiausiai siekia profesionalaus krepšininko karjeros.
Prienuose išaugęs 21 metų 188 cm ūgio įžaidėjas Gediminas Maceina jau antrą sezoną yra vienas Kėdainių „Nevėžio“ lyderių. Kauno „Žalgiriui“ tebepriklausantis žaidėjas anksčiau yra rungtyniavęs legendinio klubo dublerių ekipoje, su kuria tapo LKAL čempionu, ir Klaipėdos „Neptūne“.
Pirmasis treneris - brolis
– Gediminai, kaip prasidėjo tavo sportinė karjera?
– Karjerą pradėjau būdamas penkiolikos metų „Prienų“ komandoje, rungtyniavusioje tuometinėje LKAL. Tiesa, rimčiau jai padėti galėjau tik praėjus keletui sezonų. Vėliau buvau pakviestas į „Žalgirio“ dublerius, 2 metus buvau pagrindinis įžaidėjas. Toliau – „Neptūnas“ ir „Nevėžis“.
– Kas paskatino imtis sporto? Gal buvo ir kitų sporto šakų, ne tik krepšinis?
– Nuo mažų dienų nebuvau itin gabus mokslui, tad sporto salėje praleisdavau ištisas dienas. Pradžioje lankiau krepšinio ir futbolo treniruotes, vėliau pasirinkau krepšinį. Bene labiausiai mane paskatino 10 metų vyresnis brolis Ričardas, šiuo metu dirbantis Prienų kultūros ir sporto centre su vaikais bei rungtyniaujantis „Prienų“ komandoje. Kartu su juo daug sportavome, brolis man buvo pirmasis treneris ir žmogus, kurį laikiau autoritetu, stengiausi būti į jį panašus. Drauge penkiskart tapome kasmetinio Šeimų turnyro nugalėtojais. Gaila, šiemet titulo ginti negalėjome, nes tiek man, tiek broliui, rungtyniaujančiam NKL, tvarkaraštis buvo nepalankus.
[image=5890 left]– Kaip apibūdintum save, kaip žaidėją?
– Esu greitas, sugebu gintis vienas prieš vieną. Esu įžaidėjas, mano pareigos yra vadovauti komandai, todėl būnu patenkintas, kai sugebu įtraukti komandos draugus į žaidimą atlikdamas gražų ir reikalingą perdavimą. Esu laimingas, kad galiu daryti tai, kas man teikia didelį malonumą. Kiekvieną kartą džiaugiuosi galėdamas išeiti į aikštelę. Stengiuosi būti komandos dalis. Geriausias žaidėjas nebūtinai yra tas, kuris pelno daugiausia taškų. Niekada nebūna taip, kad mėnesį ar du nieko neveikčiau. Mažiausiai 3 kartus per savaitę tai pabėgioju, tai žaidžiu futbolą ar paplūdimio tinklinį, todėl nuo sporto neatitrūkstu. Tada būna kur kas lengviau sezono eigoje, organizmas greičiau pripranta prie fizinio krūvio.
– Su kokiu varžovu sunkiausia rungtyniauti?
– Dar rungtyniaujant „Žalgirio“ dublerių ekipoje, neretai per treniruotes susigrumdavome su pagrindinės komandos žaidėjais. Puikiai prisimenu Giedriaus Gusto gynybą. Tiesa, šį sezoną per Baltijos krepšinio lygos (BBL) rungtynes su Rygos „Barons“ jis man jau neatrodė toks baisus ir neįveikiamas. Galbūt per tą laiką ir pats subrendau, suvyriškėjau, įgijau daugiau patirties.
– Ar palaikote santykius su buvusiais komandos draugais iš „Žalgirio“ dublerių ekipos?
– Pernai, kai kartu su Jonu Mačiuliu rungtyniavome „Nevėžio“ ekipoje, bendraudavome dažniau. Pravardė - „Macas“, sugalvota tuometinio „Žalgirio“ antrosios komandos žaidėjo Pauliaus Jankūno, „prilipo“ net iki dabar. Su kitais buvusiais komandos draugais pastaruoju metu beveik nesusitinkame. Tačiau net perėję į aukštesnio lygio komandas jie liko tokie pat paprasti ir draugiški, nė vienas nesusirgo žvaigždžių liga.
– Koks epizodas iš ligšiolinės tavo karjeros labiausiai įsiminė?
– Pernai BBL antrosios grupės varžybose rungtyniavome su „Ventspils Augstskola“ komanda. Per pratęsimą buvome atsilikę 2 taškais. Laiko atakai suregzti nebuvo, todėl vos gavęs kamuolį mečiau jį krepšio link. Sugebėjau pataikyti metimą nuo lentos iš kitos aikštelės pusės. Jis lėmė mums pergalę.
„Nevėžio“ stiprybė – bendras tikslas
– Kokie artimiausi G.Maceinos planai krepšinyje?
– Esu pasirašęs kontraktą su „Nevėžiu“ iki sezono pabaigos. Kaip reikalai klostysis vėliau, nemažai priklausys nuo "Žalgirio“, kuriam priklausau iki šiol. Pasiūlymų iš stipresnių klubų kol kas nesulaukiau, todėl nematau priežasties keisti klubo. Juolab kad ir sąlygos Kėdainiuose sudarytos puikios – draugiškas kolektyvas, ištroškę pergalių jauni žaidėjai.
– Gal dėl to „Nevėžis“ šį sezoną ir rungtyniauja taip sėkmingai?
– Manau, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl esame viršutinėje BBL turnyro lentelės dalyje. Net per treniruotes netrūksta sportinio pykčio, kuris kartais išauga ir į nedidelius žaidybinius konfliktus. Bet po kelių minučių vėl visi būname susitaikę ir nusiteikę kovoti. Turime žaidėjus, iš kurių kiekvienas yra pajėgus pelnyti po 10 ir daugiau taškų. Esame stiprūs kaip komanda, siekianti bendro tikslo – nugalėti.
– Kaip vertini savo galimybes patekti į pagrindinę „Žalgirio“ komandą?
– Viską vertinu realiai ir šiuo metu dar nesu pasirengęs žaisti tokio lygio komandoje. Žinoma, būčiau labai laimingas patekęs į „Žalgirį", stengčiausi žaisti kiek įmanoma geriau, bet Eurolygos ir BBL pajėgumas labai skiriasi. Patekus į aukštesnio lygio varžybas reikėtų nemažai laiko pritapti prie žaidimo stiliaus, suprasti, ko iš tavęs reikalauja treneris.
– Kuo skiriasi BBL lygis nuo varžybų, kuriose dalyvaudavai anksčiau?
– Tikrai labai daug kuo skiriasi. LKAL „Žalgiris-2“ komandoje treneris Rimantas Grigas mus dar tik rengė rimtam vyriškam žaidimui, mokėmės pačių krepšinio pagrindų. Man tai labai padėjo, kai pradėjau rungtyniauti LKL ir BBL.
Tiesa, neretai pastebiu, jog BBL varžybos naudingos daugiau mūsų kaimynams, nei patiems mums. Jaunimui ir svečiams, kurie kartais tarsi nagais kabinasi į pergalę, tai galbūt ir gera proga pakovoti, bet stipriausioms Lietuvos ekipoms kažin, ar yra didelis noras ir azartas žaisti prieš silpnesnius latvių ar estų klubus. Kasmet iš lygos pasitraukiant po komandą gali netrukus nelikti ir pajėgiausios Lietuvos krepšinio lygos.
– Visi krepšininkai, pradėdami karjerą, svajoja apie Lietuvos rinktinę ir NBA.
– Pernai buvau kviečiamas į Lietuvos jaunimo rinktinės, kuri vėliau tapo pasaulio čempione, treniruočių stovyklą. Deja, dėl kirkšnies traumos teko atsisakyti minties patekti į laimingųjų sąrašą.
O NBA žaidimo stilius man ne itin patinka. Mieliau rungtyniaučiau komandoje, kuri siektų taktinio brandumo, remtųsi gynyba, o ne vien greičiu ar šoklumu. Labai norėčiau užsivilkti stiprios Eurolygos komandos marškinėlius, tada jau gal ir būtų galima galvoti apie NBA. Studijos už Atlanto taip pat netraukia. Manau, kad ir Lietuvoje krepšininkai turi puikias sąlygas tobulėti ir gali pasiekti gerų rezultatų.