Lukauskis: apie „begalvius“ krepšininkus, Etnos ugnikalnį ir Lietuvos rinktinę (video)

2012-01-22 08:17
Mantas Bertulis, „BasketNews.lt“ korespondentas
Mindaugas Lukauskis nesigaili nei vienos dienos praleistos kartu su Lietuvos rinktine
Mindaugas Lukauskis nesigaili nei vienos dienos praleistos kartu su Lietuvos rinktine
Nuotr. Fotodiena.lt/D.Radlinskas
Tinklalapio „BasketNews.lt“ rubrika „Po pasaulį su krepšinio kamuoliu“ toliau tęsia pažintį su užsienio lietuviais. Šį karta su „BasketNews.lt“ bendravo Italijoje rungtyniaujantis Mindaugas Lukauskis.

32 metų 198 cm ūgio gynėjas karjerą pradėjo gimtajame Panevėžyje ir penkerius metus gynė miesto reprezentacinės komandos garbę. Po to jis po vieną sezoną praleido Vilniaus „Sakalų“ ir Alytaus „Alitos“ ekipose.

Buvęs vienas „Alitos“ lyderių Lukauskis sulaukė Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos pasiūlymo. Jį priėmęs krepšininkas sostinėje praleido šešerius metus ir iškovojo ne vieną trofėjų, tarp jų ir Europos bei LKF taurę, tapo LKL ir BBL čempionu.

„Šešeri metai, praleisti „Lietuvos ryto“ komandoje, buvo nuostabūs. Per tuos metus teko žaisti su begale puikių žaidėjų, turėti begalę puikių trenerių“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ tvirtino Lukauskis.

Sulaukęs 30-ies lietuvis nusprendė išbandyti savo jėgas užsienyje. Krepšininkas sukirto rankomis su Vilerbano ASVEL (Prancūzija) ekipa, praėjusį sezoną rungtyniavo Oldenburgo „EWE Baskets“ (Vokietija) klube, o 2011-2012 m. gina Barčelonos „Sigma“ (Italija) komandos garbę.

Šį sezoną antrame Italijos divizione Lukauskis vidutiniškai pelno po 11,4 taško, atkovoja po 4,2 ir perima po 1,8 kamuolio, atlieka po 1,7 rezultatyvaus perdavimo bei renka po 11,9 naudingumo balo.

– Neseniai buvote patyręs kojos traumą. Ar jau viską išsigydėte? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Lukauskio.
– Traumą baigiu išsigydyti. Jau pradėjau kartu su komanda sportuoti, nes iki tol dirbau su fizinio rengimo treneriu pagal individualią programą. Tikiuosi greitai grįžti į aikštelę. Reabilitacija praėjo gerai, tik gal truputi ilgiau, nei tikėtasi. Tačiau svarbiausia, kad nepasikartotų ta pati trauma ir geriau išsigydyti iki galo. 

– Kokia buvo pirma mintis, kai nukritote ant parketo?
– Varžovui tuo metu nesakiau nieko, nes nelabai daug ką ir galiu itališkai pasakyti, o šiaip tai nėra ką ir sakyti jam. Paprasčiausiai prieš mane grubiai sužaidė ir tiek, nieko čia nepakeisi. Jiems gal tai atrodė žaidimo situacija. Iš pradžių kaip ir nebuvo minties, kad kažkas blogai, nes stojau mesti baudas ir nesijautė nieko neįprasto. Tačiau po baudos metimų bėgau į gynybą ir supratau, kad skausmas didėja bei negaliu visa jėga judėti. Tada ir paprašiau keitimo.

– Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) pradėjote žaisti nuo 17 metų. Kaip atsidūrėte savo gimtojo Panevėžio komandoje?
– Gimiau ir augau Panevėžyje. Nuo mažų dienų teko išbandyti įvairias sporto šakas. viena jų – futbolas, kurį žaidžiau 4 ar 5 metus. Teko nemažai ir pakeliauti, o ir žaisti neblogai sekėsi. Deja, susiklosčius aplinkybėms mečiau futbolą, o kadangi mano tėtis buvo krepšininkas, tai jis pasiūlė pabandyti krepšinį pas jo draugą – taip pat krepšininką, kuris tuo metu dar ir pats žaisdavo krepšinį Panevėžio komandoje. Berods tada vadinosi „Lietkabelis“, o vaikus treniruodavo Gintaras Leonavičius. Jis ir tapo mano pirmuoju treneriu.

Pradėjau lankyti krepšinį. Treneris Leonavičius treniravo ir vyrų, ir vaikų komandą, tad būdavo, kad mus kelis jaunesnius ir vyresnius pasiimdavo kartu pasitreniruoti su miesto reprezentacine ekipa. Taip po truputi ir atėjau į profesionalų gretas. Su profesionalais lengva tikrai nebuvo – reikėjo daug ko išmokti ir fiziškai atsilaikyti. Bet kadangi man teko žaisti su daug puikių žaidėjų ir būti gerų trenerių apsuptyje, kurie savo patarimais ir gerumu daug ko išmokė, tekdavo su vyrais žaisti miesto lygoje. Ten įgavau nemažai patirties. Visgi esu dėkingas mamai ir tėčiui, kurie mane atvedė į krepšinį, bei treneriui, kuris mane priėmė į komandą. Taip pat Panevėžiui ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie mano ugdymo. 

– „Lietuvos ryto“ ekipoje praleidote šešerius metus ir legionieriaus karjerą pradėjote būdamas tik 30-ies. Ar galėdamas atsukti laiką atgal elgtumėtės taip pat?
– Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal – nekeisčiau nieko. Šešeri metai, praleisti „Lietuvos ryto“ komandoje, buvo nuostabūs. Per tuos metus teko žaisti su begale puikių žaidėjų, turėti begalę puikių trenerių. Dėl trenerių, tai žinote – „Lietuvos ryte“ jų būdavo po kelis per sezoną (šypsosi). Aš per tuos šešerius metus turėjau tiek trenerių, kiek galbūt ne visi per savo visą karjerą turėjo. Bet tie metai tikrai buvo šaunūs – daug skambių pergalių ir skaudžių pralaimėjimų, teko žaisti įvairiuose turnyruose, buvo puikus kolektyvas ir daug draugų, su kuriais dar ir iki šiol bendrauju.

Legionieriaus karjerą pradėjau todėl, kad taip pasisuko gyvenimas. Vieni pradeda anksčiau, kiti vėliau. Man taip susiklostė, kad būdamas 30-ies išvykau į užsienį ir galiu pasakyti, kad visiškai nesigailiu. 

– Ar tiesa, kad prieš atsidurdamas Vilerbano ASVEL klube galėjote apsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius?
– Ne, netiesa. Bent jau aš tai tikrai to nežinojau. Tuo metu manimi labai domėjosi prancūzai ir jie jau sezono viduryje pradėjo klausinėti apie mane. Ar sutikčiau žaisti „Žalgirio“ ekipoje? Taip, manau kiekvienas krepšininkas nori žaisti Lietuvoje bei geriausiose šalies komandose. Aš taip pat ne išimtis. Pavadinimas nesudaro didelės reikšmės, svarbiausia yra žaisti ten, kur esi laukiamas ir kviečiamas. 

– Šią vasarą išvykote žaisti į antrąjį Italijos divizioną. Ar nesigailite tokio sprendimo? 
– Ne, dėl savo sprendimo nesigailiu. Kaip ir sakiau – svarbiausia žaisti ten, kur tavęs nori ir esi laukiamas. Sprendimas nebuvo priimtas vien tik mano iniciatyva – tarėmės kartu su šeima ir jį priėmėme kartu. 

– Lietuvoje sirgaliai nuvertina antrųjų Ispanijos, Italijos, Prancūzijos lygų pajėgumą. Kaip šių lygų komandos atrodytų LKL čempionate?
– Tikrai taip, lietuviai nuvertina šių šalių čempionatus, bet taip nėra tikrai. Manau „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ būtų visa galva aukščiau, tačiau visoms kitoms komandoms tektų rimtai pavargti. Aš nežinau apie antrąjį Ispanijos ar Prancūzijos divizioną, bet Italijoje bent 8-9 komandos drąsiai galėtų žaisti LKL ir būtų vienos iš lyderių, neskaitant „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Pats čempionatas yra stiprus ir įdomus, nes su kiekviena komanda reikia žaisti ir bet kuri komanda gali nugalėti bet kurią. Tad lengvų mačų čia nebūna taip, kaip LKL. Nors kiek dabar stebiu LKL rungtynes, tai lyga yra labai sustiprėjusi, o čempionatas tapo daug įdomesnis. 

– Barčelonos komandoje esate vienas vyriausių žaidėjų. Ar duodate patarimų jaunesniems žaidėjams?
– Jeigu paklausia – patariu, bet šiaip dabar juk XXI amžius, visi NBA prisižiūri, o tada pirmyn (šypsosi). Jei rimtai, tai ne per daugiausiai. Šiaip padiskutuojame su žaidėjais viena kita tema, bet, kad nuolat duoti patarimus – tai ne. Tam yra trenerių štabas. 

Deividas Bušma duodamas interviu teigė, jog lygoje dominuoja legionieriui. Ar tai tiesa?
– Deividas teisingai sakė – lygoje dominuoja amerikiečiai, nes jie čia pagrindiniai legionieriai. Kiekviena komanda turi po 2 ar 3 amerikiečius, tai jie, kaip pagrindinė komandos dalis. Žinoma, lygoje taip pat yra keturi lietuviai, yra serbų, slovėnas, latvis. Didžiausias krūvis tenka legionieriams, nes nuo jų nemažai priklauso komandos rezultatas. Tačiau ir jaunų bei talentingų italų yra nemažai, kurie iš pirmojo diviziono keliasi į antrąjį.  

– Šiuo metu „Sigma“ komanda savo sąskaitoje turi 10 pergalių, 5 pralaimėjimus, 20 taškų ir užima ketvirtą vietą. Ar esate patenkinti padėtimi turnyro lentelėje?
– Šiai dienai situacija nėra ta, kurią norėtų matyti klubo savininkai, tačiau ši pozicija taip pat nėra bloga. Esame ketvirtoje vietoje ir nuo pirmos atsiliekame tik viena pergale. Sezono pradžia mums buvo sunki – naujas kolektyvas, nesiklijavo žaidimas, vis kažkas strigo, pralaimėjome taurės varžybas, tačiau dabar po truputi judam į priekį ir su kiekviena diena situacija vis gerėja ir gerėja. Klubo tikslas, kaip ir kiekvieno šiame divizione, papulti į aukščiausią lygą. Kadangi šiemet pakeitė taisyklės ir kas laimi reguliarųjį sezoną – iš karto patenka į pirmą lygą, o likusios aštuonios komandos žaidžia atkrintamąsias, tad dabar visi nori būti pirmi ir baigti sezoną gegužės 5 dieną. Mūsų situacija yra labai nebloga ir per šiuos likusius 4 mėnesius stengsimės įvykdyti klubo tikslus. 

– Kurioje šalyje Jums labiausiai patiko rungtyniauti?
– Kiekviena šalis yra labai skirtinga – tiek krepšinio, tiek gyvenimo atžvilgiu. Labiausiai patiko Vokietija, į ją mielai norėčiau grįžti. Patiko krepšinio stilius, kuris yra propaguojamas Vokietijos čempionate – daugiau komandinis. Vokiška tvarka gyvenime ir klubo valdyme taip pat paliko gerą įspūdį. Klimatas ir maistas taipogi panašus į lietuvišką. Tikrai labai puiki vieta, bent jau Oldenburgas, kur aš žaidžiau žmonės buvo labai šilti, miestas tvarkingas, sudarytos visos sąlygos tiek krepšiniui, tiek gyvenimui.

Prancūzija – graži šalis, Lionas – labai gražus miestas, puikus maistas, tik va krepšinio stilius nelabai ten man patiko. Kaip vadinu aš – laukinis krepšinis, panašus į NBA – visi bėga, meta, kaip išprotėję. Nors mūsų komandos treneris buvo komandinio žaidimo propaguotojas, tačiau ir mes ekipoje turėjome „begalvių“. Paatostogauti į Prancūziją norėčiau grįžti, bet dėl krepšinio – didelis klaustukas.

Italija, tiksliau Sicilija – maistas, oras puikus, bet nėra tvarkos. Galbūt žmonės ir geri, bet dideli tinginiai. Man taip atrodo, nes esu pripratęs prie tvarkos, tai čia man yra konkreti betvarkė. Nieko nepadarysi – čia juk pietiečiai, toks jų gyvenimo būdas. Krepšinis čia įdomus ir sakykime, kad daugiau komandinis, kažkas panašaus į vokišką. Tad apibendrinant, stipriausias čempionatas iš šitų trijų – Vokietijos, bet visi jie yra įdomūs, visi kažkuo savotiški. Gyvenimo ir sportavimo sąlygos manau geriausios buvo taip pat Vokietijoje, o maistas man visur patinka. 

– Ar esate numatęs, ką veiksite baigęs karjerą?
– Ką veiksiu baigęs karjerą dar nežinau. Pirmiausiai reikia ją baigti (šypsosi). Kiek ilgai dar žaisiu, priklauso nuo organizmo. Jei nebus traumų, bus energijos ir noro – tai iki tol ir žaisiu. Net sunku pasakyti, žinoma, norėčiau užbaigti karjerą ten, kur ją pradėjau. Tai būtų manau teisingiausia ir maloniausia – savo gimtajame Panevėžyje. Visada užduodi sau tą klausimą arba išgirsti iš kitų, tačiau taip rimtai niekada ir nesusimąstai. Galbūt viena mano pusė norėtų būti treneriu, kita pusė – turėti kažkokį versliuką. Žinoma, metai bėga ir kiekvieną kartą vis dažniau tas klausimas išgirstamas. Galbūt po metų ar kitų jau turėsiu atsakymą. 

– Ar tiesa, kad legionieriaus duona kartesnė?
– Na, taip, manau, kad ta duonelė tikrai kartesnė. Visų pirma kai esi ne savo gimtoje žemėje, toli nuo šeimos ir draugų, iš tavęs visą laiką reikalauja daugiau, esi dėmesio centre – lyg po padidinamuoju stiklu. Iš tavęs tikisi daug, todėl turi stengtis tų visų žmonių nenuvilti. Tačiau jei esi priverstas ir neturi iš ko rinktis, tai ragauji tą kartesnę duoną. Jeigu būtų pasiūlymas ir tokios pačios sąlygos – žinoma rinkčiausi Lietuvos komandą. Čia net klausymų nekyla. 

– Lapkričio mėnesį Barčeloną nuniokojo didelis potvynis. Kaip reagavote į šią gamtos stichiją?
– Buvo čia pas mus toks įvykęs, kuris nebuvo labai malonus. Per mūsų miestelį iš kalnų driekiasi kanalai iki jūros, kad lietuj lyjant vanduo iš kalnų subėgtų į jūrą. Vieną naktį buvo labai didelė liūtis, o jos pasekmės buvo baisios – iš kalnų bėgantis vanduo vertė medžius, plovė žemę ir taip viską sunešdavo į kanalus, kurie eina per miestą. Tačiau tų medžių, žemių ir vandens buvo tiek daug, kad kanalai neatlaikė. Vanduo, nebegalėdamas patekti į jūrą, veržėsi per kanalo sieną ir plūdo į miestą. Viena miesto dalis yra tarp dviejų kanalų, tai ji ir nukentėjo labiausiai. Nustojus lyti ir bėgti vandeniui kai kuriose vietose liko apie vieną metrą dumblo – atrodė baisiai.

Teko tą rytą, dar lyjant lietuj, bet potvyniui neįsismarkavus, važiuoti į treniruotę, tačiau treniruoklių salė, kurioje sportuojame, buvo atkirsta vandeniu ir nebuvo įmanoma jos pasiekti. Tad vykome į sporto salę, kuri yra tarp tų dviejų kanalų. Vienas kanalas buvo tolėliau ir didelės grėsmės kaip nebuvo, tačiau kitas kanalas buvo šalia, o jo vandens lygis kilo minutėmis. Mums atvykus į salę pradėjo lyti dar stipriau. Treneriai liepė važiuoti namo, nes kitaip, kas gyveno kitoje kanalo pusėje, būtų nepasiekę namų, kadangi vanduo jau buvo pradėjęs tekėti per kanalo sienos viršų į gatves. Mes keliese, kurie gyvename kitoje kanalo pusėje spėjome grįžti namo, nes dar kokios 10 ar 15 minučių ir būtume įstrigę salėje. Buvo nukeltos dvi treniruotės, nes nebuvo įmanoma pasiekti salės. Žaidėjai nenukentėjo, tik tie, kas gyveno tarp dviejų kanalų, mėnesį neturėjo vandens, buvo dingusi elektra. Ačiū Dievui pas mus miestelyje niekas nežuvo, tačiau mieste už 40 km berods žuvo trys žmonės.

Vaizdas, kuri teko pamatyti einant į treniruotę, buvo baisus. Žmonių butai buvo užsemti vandens, šiukšlių ir dumblo. Anksčiau nieko panašaus neteko matyti. Kai prie tavęs tokie dalykai vyksta ir tu esi visiškai bejėgis ką nors padaryti – tai yra baisu.

– Papasakokite plačiau apie Barčeloną.
– Nelabai yra čia ką pasakoti apie mano kaimą (šypsosi). Iš tikrųjų Barčelona – nedidelis miestas, kuriame gyvena apie 55 tūkst. gyventojų. Miestelis yra šiaures Sicilijoje. Vietiniai sako, kad tai yra neturistinis miestas, tad kažko tai įspūdingo mieste nerasite. Kalnuose yra muziejus, labai gražus parkas, o daugiau paprastas miestelis. Žmonės šneka, kad tai naujosios mafijos sostinė, su kuria dar neteko susidurti. Klimatas čia puikus – visiškai kitoks, nei Lietuvos. Net ir esant žiemos sezonui čia temperatūra siekia 12-15 laipsnių. Vietiniams tai labai šalta. Aišku, žiemą čia sniego nėra, nebent kalnuose arba kažkiek ant Etnos ugnikalnio, kuris beje kartas nuo karto pasispjaudo. Gerai, kad jis nėra arti mūsų. Aišku iš jo ten dūmas nuolat rūksta ir jis berods yra aukščiausias ugnikalnis Europoje, kuris dar veikia. Žiemos sezonu dažnai lyja, vasaros – labai karštos. Tas karštis toks slegiantis. Kai atvykau, buvo sunku priprasti, bet po kelių savaičių viskas susitvarkė.

Maisto įvairovė čia didelė, o ypač žuvų, vaisių, daržovių bei saldumynų. Labai daug yra žvejų, todėl žuvis visada būna šviežia ir kiekvieną dieną randu įvairiausių jūros gėrybių. Kai apsilankiau Catanijos žuvų turguje, tai sakau, kad tikrai plauksiu žvejoti, jei kas suorganizuos žvejybą (juokiasi). Visokių vaisių čia būna ištisus metus. Beje, savo terasoje turiu po augantį apelsinų ir citrinos medį. Apelsinus jau baigiau suvalgyti, labai jau jie skanūs. Citrinų dar liko, nes medis gana didokas, tai nelabai spėju su citrinomis. Mūsų miestelis taip pat yra garsus savo saldumynais – sausainiais, tortais bei ledais. Mano mėgstamiausias – „Tiramisu“ tortas.  

– Ar nesigailite dvi vasaras iš eilės plušėjęs Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklose, tačiau į galutinį dvyliktuką taip ir nepatekęs?
– Nesigailiu nei vienos dienos praleistos kartu su Lietuvos rinktine, nes tai neįkainojama patirtis, puikus kolektyvas ir atstovavimas Lietuvai. Kas gali būti geriau? Juk kiekvienas tik ir svajoja atstovauti savo šaliai. Tai, kad nepatekau į dvyliktuką – ne pasaulio pabaiga. Vieną kartą patenki, kitą kartą – ne. Treneris sprendžia, kas jam naudingiau ir geriau. Taip jau atsitinka, juk  žaidėjų gali būti tik dvylika. Iš kitos pusės žiūrint – būti tarp 20 geriausių, galinčių atvykti į rinktinės stovyklas, jau yra puiku. Žinant kiek Lietuvoje yra daug gerų ir talentingų krepšininkų.

– Kaip vertinate FIBA sprendimą olimpinį atrankos turnyrą nukelti į Venesuelą?
– Asmeniškai manau, kad negerai pasielgė, bet jei kažkas priėmė tokį sprendimą, reiškia jie mano, kad taip yra gerai. Neteisingas manau todėl, kad olimpiada vyks Europoje ir kaip bebūtų, atrankos turnyrą vis tiek įveiks dauguma Europos komandų, tame tarpe ir Lietuva. Jiems vėl iš Venesuelos skristi, adaptuotis Europoje, o prieš tai dar turės adaptuotis atrankos turnyrui – tai yra negerai ir nelogiška. Tačiau nieko nepakeisi, sprendimas priimtas, bet taip ir neaišku į kokius kriterijus buvo atsižvelgta. Laiko adaptacijai, manau, reikia nemažai, nes kai pamenu 2008 m. Kinijos olimpines žaidynes, tai mes prieš tai vykome į turnyrą Makao saloje Kinijoje, lygtais apie 9 dienas prieš olimpiadą. Sakyčiau adaptacijai reikia savaitės laiko, o ir klimatas kitoks prisideda, bet čia gali ieškoti visada pasiteisinimų. Jei būsi stiprus, tai nugalėsi vis tiek, nesvarbu, kur būtų ta atranka. 

– Trys būdvardžiai, apibūdinantys Jus.
– Paprastas, draugiškas, šeimos žmogus. 

– Tradicinis rubrikos klausimas: Ką žmonės kalba apie Lietuvos krepšinį?
– Visur kur teko žaisti, žmonės labai gerai atsiliepia apie Lietuvos krepšinį. Jie stebisi, kaip tokia maža šalis turi tiek daug puikių krepšininkų ir nuostabią krepšinio mokyklą. Vokietijoje jaunimo komandos treneris prašė, kad padėčiau suorganizuoti jam savaitės laiko stažuotę Lietuvoje. Jis norėjo pamatyti, pasisemti patirties, kaip mūsų jaunieji krepšininkai mokosi krepšinio pradmenų ir subtilybių.

Lukauskio žaidimo epizodai:



Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (20)
Kai Ryte lose, buvo vienas is megstamiausiu zaideju :)
2012-01-22
+1
Atsakyti
Nezinau kokie motyvai leme pasirinkima zaisti antroje Italijos lygoje, bet abejoju tokiu jo pasirinkimu. Manau tikrai galetu rungtyniauti sekmingai bent jau FIBA-Europe turnyre losiancioj komandoj. O dabar LKL lygis tikrai pakiles (neskaitank keliu komandu), tai vargu ar taip gerai atrodytu Italijos krepsinio 2osios lygos komandos pries musu LKL'a.
2012-01-22
Atsakyti
Idomu skaitut kai zmogus normalei kalba, pasakoja is sirdies viska. maladec Minde, sekmes tau:)
2012-01-22
Atsakyti
kalbininkas
Negeda taip "teisingai" lietuviskai rasyt?
2012-01-22
Atsakyti
Augis_
nuostabus interviu, kad taip protingai ir issamiai Mindaugas papasakojo. Senai tokio gero nebuvau skaites interviu
2012-01-22
+1
Atsakyti
Butinai lauksim Lietkabelyje,galbut net kita sezona? Lukauskis tikrai praverstu stipriai,padetu ir jaunimui :)
2012-01-22
+3
Atsakyti
Zalgiriui praverstu minde. Romka nemiegok!
2012-01-22
-5
Atsakyti
kad tas pats Lukauskis nera krepsininkas su didziausias galva ant peciu, nei jis turi supratima dideli, nei aikste mato, nei komandos draugus gerai jaucia. Nera esminio skirtumo ar laksto kai laukiniai, ar kiekviena ataka zaidzia letai sukdami kamuoli iki negalejimo ir nieko doro nesukurdami ir tai ir tai yra nuobodus begalviu krepsinis..
2012-01-22
-1
Atsakyti
S-Mac
Labai gaila, kad prie pavardės nepažymėta, kad šis krepšininkas Lietuvos masteliais yra superžvaigždė:((
2012-01-22
-2
Atsakyti
l
Minde laukiam taves, tikiuosi karjera uzbaigsi Panevezyje!! :)
2012-01-22
+2
Atsakyti
mldc lukauskis,geras interviu ;)
2012-01-22
Atsakyti
jakstaitis
begale geru zaideju, begale geru treneriu :D ispudingai :D
2012-01-22
-1
Atsakyti
Labai idomus interviu. Keista kad Lukauskiu nieks nesidomejo is ausktesnes lygos komandu.
2012-01-22
+3
Atsakyti
przemek
i rita dw sugrisk ;] mldc busi

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-01-22
+1
Atsakyti
sunu,kad net ir 30 tapes legionieriumi nieko nesigaili,o ziuri i prieki.sekmes
2012-01-22
+2
Atsakyti
yoyo
Labai idomus interviu, sekmes patenkant i 1-aja Italijos lyga!
2012-01-22
+3
Atsakyti
Žalgirio fanė
Labai įdomus straipsnis:) Sėkmės, Mindaugai:)
2012-01-22
+2
Atsakyti
Agnute
Grisk i Ryta:):*;)

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-01-22
Atsakyti
Mr.Dick
Geras straipsnis. Kadangi Minde tavo gimtojo miesto komanda vėl susigrąžino istorinį pavadinimą,tai tikrai kažkada galėsi pabaigti karjėrą "Lietkabelyje"!

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-01-22
+2
Atsakyti
karlsonas
grizk i ryta :)
2012-01-22
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 20

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.