Juozas Petkevičius prisipažino, kad dirbant rinktinėje skaudžiausia atsisveikinti su į dvyliktuką nepatekusiais krepšininkais
Juozas Petkevičius prisipažino, kad dirbant rinktinėje skaudžiausia atsisveikinti su į dvyliktuką nepatekusiais krepšininkais
Nuotr. Fotodiena.lt/A.Bagdonas
Garsusis Lietuvos rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius lengvai rasdavo bendrą kalbą su visais nacionalinės komandos treneriais bei krepšininkais. 

Vis dėlto prieš kelerius metus prie Lietuvos rinktinės vairo stovėjęs Ramūnas Butautas mažaūgio masažuotojo į komandą nepakvietė, o persigalvoti trenerio neprivertė net krepšininkų surinkta peticija su parašais. 

Mažybiniu Juozuko vardu žaidėjų vadinamas Petkevičius krepšininkų raumenis minko jau daugiau nei tris dešimtmečius. Per šį laiką didžiulį autoritetą įgijęs masažuotojas ne tik sutaikydavo susipykusius rinktinės krepšininkus, bet ir patardavo jiems kaip išpirkti kaltę susipykus su žmonomis, padėdavo krepšininkams rasti bendrą kalbą su treneriais. 

Tinklalapio „BasketNews.lt“ vaizdo konferencijoje valandą praleidęs masažuotojas buvo itin atviras. Jis skaitytojams papasakojo apie į kampą ant galvos pastatytą aukštaūgį, audringus, kartais net kelias dienas trukdavusius krepšininkų vakarėlius, nenumaldomą Arvydo Sabonio pomėgį lošti kortomis bei daugybę kitų įdomių dalykų. 

– Juozai, ar tiesa, kad esate vadinamas Lietuvos rinktinės talismanu? – „BasketNews.lt“ paklausė Petkevičiaus.
– Vadina mane taip. Sako, kad turiu kažką gero ir įnešu į komandą, bet nežinau, kiek čia tiesos. 

– Sakoma, kad bendrą kalbą randate su visais rinktinės krepšininkais, taip pat ir naujokais. 
– Taip, aš visus labai myliu, o sunkiausia tada, kai į pirmąsias treniruočių stovyklas atvyksta aštuoniolika krepšininkų, tačiau galiausiai jų turi likti dvylika. Sunkiausia išsiskirti su tais, kurie palieka rinktinę. 

– Prieš dvejus metus dirbote Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, praėjusiais metais „Perle“, o šiemet masažuojate Kauno rajono „Sirenų“ merginas. Ar jūsų darbe daug kas pasikeitė?
– Žinoma pasikeitė – merginos ir vaikinai yra labai skirtingi. Merginos nori laimėti turbūt taip pat, kaip vyrai, tačiau pralaimėjimo atveju man labiau gaila merginų. Jos aikštę palieka labai liūdnos, o vyrai nusikeikia, išsispjaudo ir lengviau išgyvena nesėkmes. Man tikrai labai malonu dirbti ir su merginomis. 

– „Sirenų“ ekipoje taip pat spėjote tapti geros nuotaikos skleidėju?
– Dabar jaunimas pasakoja kitokius anekdotus, todėl man dar sunku pritapti, tačiau kiek sugebu – bandau. 

– Paklausiu atvirai – ar merginas masažuoti maloniau?
– Žinote, dabar labai daug jų nemasažuoju. Krepšininkės yra labai jaunos ir joms padėti reikia tik po traumų. Manau, skirtumo nėra. 

– Kuriame mieste gyvenate?
– Dabar jau Kaune. Vėl tapau tikras kaunietis. Turiu butą ir gyvenu čia. Nuo 2000-ųjų iki praėjusių metų buvau vilnietis ir gyvenau sostinėje, tačiau prieš tai ilgą laiką esu gyvenęs Kaune. 

– Kaip atsitiko, kad iš vyrų krepšinio pasukote į moterų? Ar tai jūsų pirmoji moterų komanda?
– Ne, ne pirmoji. Palikęs „Žalgirį“ atėjau dirbti į Kauno „Viktorijos“ komandą. Tai buvo apie 1993 metus. Turėjome labai stiprią komandą, tapome Lietuvos čempionais ir aš perėjau dirbti į „Atletą“, vėliau į „Alytų“. 

– O „Lietuvos ryto“ ar „Perlo“ klubai nesiūlė pratęsti sutarties?
– Ką jie siūlys? Juk jie mato, kad bėga metai ir nusprendė pasikviesti jaunesnį masažuotoją. O sulaukęs merginų kvietimo su didžiausiu džiaugsmu atėjau joms padėti. 

– Kaip tapote masažuotoju?
– Tarybiniais laikais dirbau Kauno miesto transporto ekstradicijos skyriaus viršininku, o šiame darbe reikėjo labai daug gerti, nes kitaip būdavo skaičiuojamos neiškrautų krovinių prastovos. Tuomet jau buvau baigęs masažo kursus, artėjo 1980 metų Maskvos olimpiada, kūrėsi olimpinis centras, o mūsų ieties metikui Tatarūnui, irkluotojui Viešinskiui reikėjo masažuotojo. Man reikėjo keisti specialybę, nes ten ilgai išdirbęs nebūčiau. Atėjau, pabandžiau, patiko ir likau. Kartu su Romučiu Viešinskiu nuvažiavome į Maskvos olimpiadą, bet ten nieko gero laimėti nepavyko. Grįžęs įsidarbinau Kauno medicinos universiteto klinikose ir tapau masažuotoju. 

– Kalbant apie Lietuvos rinktinę ar yra krepšininkas, kuris labiausiai verkšlena, kai jį masažuojate?
– Verkšlenančių tikrai nebūna. Skausmingai masažuodavau tik tuomet, kai dirbau Tarybų Sąjungos darbo rezervuose. Kitų šalių labai nenorėdavau, todėl juos masažuodavau tikrai labai skausmingai. O saviems taip tikrai nedarau ir verkšlenančių tikrai nebūna. 

– Jeigu gerai supratau, žinote tuos taškus, kurie yra labai skausmingi?
– O taip, žinau. Pasako, kur ir pinigai yra (juokiasi, – Red.). Kol kas šiais savo sugebėjimais nesinaudoju, bet jeigu reikėtų, galėčiau padėti. Žinoma, yra ir kantrių žmonių, kurie iškentėtų. Pavyzdžiui masažuodavau Chomičių, o vėliau jis manęs klausdavo, kodėl nemasažavau vienoje ar kitoje vietoje, nors ten spaudžiau kiek galėjau. Galbūt norėdavo parodyti, kad yra labai kantrus (juokiasi, – Red.).

– Papasakokite kokį nors linksmą nuotykį iš rinktinės gyvenimo per 2011 metų Europos čempionatą.
– Neturėjome daug laiko juokauti, nes buvome rimtai nusiteikę. Žinau, kad tai labai visus domina, bet greitai prisiminti sunku, tačiau būna juokingų epizodų. Pavyzdžiui vienam krepšininkui gydėme hemorojų. Pripylėme bliūdą vandens, jis sėdo ir vanduo išsipylė ant kilimo. Neapskaičiavome, nežinojome to Niutono dėsnio, kad svoris išspaudžia vandenį (juokiasi, – Red.). Būna juokingų nutikimų, tačiau jie tokie yra tik tuo metu. 

– Pasižiūrėję į Lietuvos rinktinės statistiką suprastume, kuris tai krepšininkas?
– Sunkiai turbūt. Laikome tai paslaptyje (juokiasi, – Red.). 

– O kuris krepšininkas iš tų, su kuriais teko dirbti, jums labiausiai įsiminė ir kodėl?
– Nepatogu taip sakyti, tačiau man labiausiai įsiminė Arvydas Sabonis. Su visais labai mielai bendravau, tačiau tegul kiti krepšininkai neįsižeidžia – šis žmogus savo jėga ir balsu padarė man didelį įspūdį. Jis buvo mano didžiausias mokytojas. Tapau neblogas todėl, kad Arvydo reikalavimai buvo tokie dideli... Kai dabar stebiu krepšininkus aptarnaujančius žmones ir jų prašymus, man net keista... Esu labai dėkingas Arvydui už reikalavimus viską padaryti labai tiksliai ir be jokių nukrypimų. 

– Teko girdėti, kad esate vadinamas krepšininkų nuodėmklausiu. Kokiomis buitinėmis temomis dažniausiai bendraujate?
– Būna įvairių problemų, kartais krepšininkai pykstasi tarpusavyje. Tuomet pasikalbu su abiem, išsiaiškinu problemą ir bandau juos suvesti bei suderinti. Kartu pasikalbėti su manimi jie tikrai neateina (juokiasi, – Red.). 

– Ar aikštelėje jų barniai atsispindi?
– Būna, kad labai matosi. Anksčiau ypač matydavosi ir pasitaikydavo. Tuomet treneriui pasiūlydavau abiejų susipykusių krepšininkų vienu metu į aikštelę neleisti. Būna, kad krepšininkai su žmonomis susipyksta, tuomet bandau patarti iš savo patirties, ar mąstysenos. 

– Prieš tapdamas masažuotoju žaidėte krepšinį ir regbį. Ar save kada nors įsivaizdavote kaip aukščiausios klasės profesionalų sportininką?
– Tuomet mes buvome nelaimingi, nes negalėjome išvykti į užsienį. Norėjau būti labai geras regbininkas, tačiau mes buvome tik mėgėjai. Nors mus laikė profesionalais, buvome įdarbinti gamykloje, gaudavome atlyginimus. 

– Esate nedidelio ūgio, tačiau žaidėte krepšinį. Minėjote, kad jūsų į vieną komandą nepakvietė Vladas Garastas. 
– Tuomet mokiausi Biržuose ir eidavau į sporto mokyklą. Lengvoji atletika man nelabai patiko, todėl norėjau, kad priimtų į krepšinį. Vis dėlto man pasakė, kad esu per mažo ūgio ir man krepšinyje nėra vietos, nors gatvėje žaisdavau kartu su būsimais garsiais krepšininkais Linkevičiumi, Patkausku ir kartais netgi svarstydavome, priimti juos į komandą ar ne. 

– Nesupykote ant Garasto?
– Ne, galbūt aš ir nebūčiau tapęs geru krepšininku. Be to, tuo metu dar nežinojau, kad krepšinis tokia gera sporto šaka. 

– Ar niekada nekildavo problemų pakabinti panelę?
– Niekada nebuvau linkęs jų daug kabinti. Jeigu panelė patikdavo, tuomet pakalbindavau – jeigu ne, ne. Jeigu taip, tuomet gerai. Suradau žmoną, gerai gyvenu. Vadinasi, teko pakabinti (juokiasi, – Red.). Kai mes susipažinome, jai buvo 16 metų, o jos tėtis buvo aukštas. Labai bijojau, kad ji bręsdama manęs nepraaugtų – galvojau, kad man bus „viskas“. Dėkui Dievui, kad ji manęs ūgiu nepralenkė, nors žvelgiant į tėčio ūgį, turėjo būti aukšta. 

– Ar mėgstate keliauti? Esate aplankęs nemažai šalių. Kuri labiausiai patiko ir paliko didžiausią įspūdį?
– Keliauti mėgstu ir vaikystėje bėgdavau kur nors. Tačiau taip jau nutiko, kad per gyvenimą daug pakeliavau. Nors ne kaip turistas, bet vis tiek daug pamatydavau. Man labai patinka Australija, Japonija. Anksčiau šiek tiek patiko Izraelis, bet pastaruosius kartus man ten nelabai patiko. 

– Vienoje televizijos laidoje pasakojote, kad krepšininkai rinktinėje jūsų prisibijodavo, ypač Gintaras Einikis. Papasakokite plačiau apie šią istoriją. 
– Einikis žinojo, kad esu dziudo treneris. Jis, matyt, Panevėžyje buvo susitikęs su dziudo sportininkais, o aš jam sakydavau, kad esant reikalui, jį galėčiau prismaugti per 14 sekundžių. Jis tuo tikėjo. Žinoma, Einikiui būtų labai gėda, jeigu toks mažiukas kaip aš jį tokį didelį įveikčiau. 

– Ir jis natūraliai jūsų prisibijojo? Čia nebuvo humoras?
– Prisibijojo natūraliai: ar girtas, ar blaivas, vis tiek prisibijojo. Jis matė, kaip dziudo sportininkai smaugia. Ar bijojo ir kiti? Nežinau ar taip buvo, bet problemų neturėjau. Žinoma, gal jie ir nugalėtų mane, bet kaip atrodys, kad jie mažą primušė. Ir kaip tuomet, jeigu aš juos? Esu pastatęs vieną ant galvos į kampą. 

– Krepšininką?
– Taip, krepšininką. Pavardės nesakysiu, nes jam gėda, bet buvo gana stiprus ir aukštas. Paėmiau ir pastačiau ant galvos į kampą (rodo gestikuliuodamas, – Red.). 

– Ir kiek laiko jūs jį laikėte?
– Kiek norėjau (juokiasi, – Red.). Kambariuke su lovomis aukštiems krepšininkams yra labai sunku apsisukti. 

– Galbūt krepšininkai viešoje erdvėje tik bijodami jūsų sako, kad myli ir vadina komandos talismanu?
– Nebijo, nesu nieko primušęs, tačiau patys suprantate, kaip yra nemalonu, kai didelį įveikia mažas. 

– Praktiškai visi Lietuvos treneriai nuo 1992 metų kiekvieną vasarą jus kviesdavo į šalies rinktinę todėl, kad jūs palaikote gerą nuotaiką ir esate svarbi šios komandos dalis. Tačiau Ramūnas Butautas 2009 m. jūsų į rinktinę nepakvietė. Kodėl?
– Nežinau. Tuomet su komandos kapitonu palaikiau gerus santykius ir jis man sakė, kad būtinai važiuosiu į rinktinę. Paprašiau, kad nesistengtų, jeigu manęs treneriui nereikės, tačiau krepšininkai surinko parašus ir kreipėsi į federaciją, kad mane pakviestų į rinktinę. Tačiau paskutinis žodis vis tiek priklausė vyriausiajam treneriui ir žaidėjai negalėjo nieko pakeisti. 

– Kaip manote, kodėl Butautas buvo vienintelis treneris, nepanoręs jūsų matyti komandoje? Galbūt vėliau jus pasiekė gandai, kodėl taip nutiko?
– Šiokių tokių gandų girdėjau. Neva per daug draugauju su krepšininkais ir pasakau jiems paslaptis, kurių jie neturi žinoti. Tačiau su tuo niekada nesutiksiu. Komanda yra šeima ir jokių paslapčių joje būti negali. Jeigu treneris nenori, kad krepšininkai kažką žinotų, jis gali man to nesakyti. O jeigu mane ta informacija pasiekė, jos nuo žaidėjų niekada neslėpsiu. Tą žino visi ir tai galiu dar kartą pakartoti. 

– Būtent Lenkijoje rinktinė atrodė sutrikusi, nepasiruošusi, susikausčiusi. Kartais atrodė, kad ekipoje yra tam tikrų pykčių. Ar jūs turėjote tokios informacijos?
– To negirdėjau, tačiau man irgi panašiai atrodė. Labai svarbu, kad komanda būtų vieninga, o sujungti trenerius ir žaidėjus yra labai sunku. Komandoje turi būti tarpininkas, kuriuo pasitiki ir treneriai, ir žaidėjai. Man teko tokia dalia, nes manimi pasitiki ir treneriai, ir žaidėjai. Tuomet galiu pasakyti ir vieną, ir kitą nuomonę. Jeigu krepšininkai jausis pervargę, jie treneriui to niekada nepasakys. Treneriui klausiant, žaidėjai sakys, jog viskas gerai, tačiau aš žinau kaip yra iš tiesų ir visuomet pasakysiu treneriui, jog krepšininkams tenka per didelis krūvis. Žinoma tai, tik pavyzdys, tačiau panašių situacijų rinktinėje būna tikrai daug. Pavyzdžiui, kurią valandą renkamės valgyti. Krepšininkai nori valgyti vienu metu, bet treneriui to nepasako, o aš ateinu ir pasakau, kad vakarieniauti reikia tuomet. 

– Kuriuos krepšininkus buvo sunkiausia nuvaryti miegoti? Ar tiesa, kad Sabonis su kompanija žaisdavo kortomis iki 3 valandų ryto?
– Iki trijų būtų labai mažai. Iki šešių ryto, o tuomet – rungtynės arba treniruotė. Sabui būdavo gerai, nes į rytines treniruotes jis neidavo, o kiti turėdavo. Kortomis jie lošdavo net Atlantos olimpinėse žaidynėse, nes Arvydas sau išsikėlė užduotį laimėti 1 tūkstantį JAV dolerių. Sakė, kad žais tol, kol laimės. Taip ir buvo. Einikis sakydavo, kad jau nori miegoti, o Arvydas atkirsdavo, kad nieko nežino ir reikia toliau žaisti. Po tokių kortavimų krepšininkai miegodavo labai gerai. „Žalgiryje“ jie žaisdavo bent jau iki trijų valandų ryto. Miegoti jų nevarydavau, tačiau laukdavau, kol patys eis miegoti. Prieš miegą pamasažuodavau ir pats atsiguldavau tik šeštą ar pusę septynių ryto. O keltis reikėdavo devintą. 

– O kai ryte atsikeldavote neišsimiegojęs būdavote piktas?
– Pasportuodavau, nusiprausdavau šaltu vandeniu ir bėgdavau. 

– 1995-ieji. Tai jums kraupūs skaičiai?
– Taip... Galbūt aš ten ir negražiai pasielgiau... 

– Mes žinome, ką jūs turite omenyje. Tuomet dramatiškame Europos čempionato finale kovojo Lietuvos ir Jugoslavijos rinktinės, o mūsų šalį, daugelio nuomone, nepelnytai nubaudė rungtynių arbitras. Kai Šarūnas Marčiulionis komandos draugus paragino palikti aikštelę ir nebetęsti rungtynių, jūs mačo arbitrui taip pat parodėte vieną gestą. 
– Parodžiau prieš tai ne vieną kartą ir mečiau į jį kamuolį bei pataikiau. Jeigu jis būtų tai matęs, nežinau, kuo būtų baigęsi, tačiau teisėjas nematė. Žinote, neišlaikiau. O ant suoliuko jautiesi dar kvailiau nei aikštelėje. Buvo baisu, bet tuomet nežinojau, ką daryti ir nors to gesto reikšmės gerai nesuprantu, vis tiek rodžiau (kvatoja, – Red.). Tuomet buvo labai daug minčių – ir palikti aikštelę, ir pan. Tačiau vyrai į viską žiūri ramiau – išsikeikė, išsidaužė – ir nuėjome pasiimti sidabro medalių. Vis tiek visa arena palaikė mus ir skandavo Lietuvos vardą. 

– Kuris Lietuvos rinktinės treneris, jūsų nuomone, buvo geriausias savo srities specialistas?
– Labai sunku pasakyti, todėl įvairūs treneriai turi daug gerų savybių. Man patiko visi, bet imponavo Jono Kazlausko matematinis apskaičiavimas, tačiau jis žaidėjams galėtų duoti daugiau laisvės. Patiko Antanas Sireika, kuris žaidėjams duoda daugiau laisvės, bet norėtųsi, kad jis turėtų šiek tiek daugiau matematiko savybių. Sujungus kokius keturis trenerius gautųsi pasaka. Labai geras ir dabartinis treneris Kęstutis Kemzūra. Matosi, kad tai išsilavinęs treneris, dirbęs su gerais partneriais. Visi treneriai, kurie dirbo rinktinėje yra to darbo verti ir negalima sakyti, kad vienas buvo toks ar anoks...

– Kokia buvo smagiausia akimirka rinktinėse?
– Smagiausios akimirkos yra visi apdovanojimai. Tuomet, kai viskas baigiasi ir būna tik medaliai, džiaugsmas, šampanas. Pasaka, kas darosi. Aišku, liūdniausia buvo, kai Graikijoje pralaimėjome italams. Mes tada tikrai gerai žaidėme, tačiau jie metė tritaškius ir pataikė. 

– Ar masažuodamas krepšininką galite numatyti, kad jis ateityje patirs vieną ar kitą traumą?
– Būsimas traumas galima įtarti. Viskas priklauso nuo raumenų – jeigu matau, kad krepšininko raumenys yra įtempti, perspėju, kad saugotųsi. 

– Ar galite paaiškinti Ričardo Berankio nugaros problemas? Jis labai jaunas, tačiau skundžiasi rimtais dalykais. Ar tokios traumos nuo amžiaus nepriklauso?
– Ne, nuo amžiaus tikrai ne. Esu dirbęs su Berankiu ir jam daug padėjęs. Manau, kad čia viskas priklauso nuo treniravimosi. Jeigu kiekvieną treniruosi nugarą, gali ją „suvaryti“. Nugaros raumenis galima stiprinti tik kas antrą dieną, tačiau yra tokių trenerių, kurie į tai nekreipia dėmesio.

– Ar esate kada nors treneriui pasakęs: „Juk suvarysi nugarą!“?
– Būtinai pasakau, jeigu atlieka tokius pratimus, dėl kurių dyla stuburo slanksteliai. Anksčiau būdavo, kad mus pasodindavo ant „ožio“ ir liepdavo lankstytis iki pat žemės. Dabar treneriai kvalifikuoti, bet anksčiau būdavo kitaip.

– Jūs visus masažuojate, o kas patį pamasažuoja?
– Kartais dukra pamasažuoja, tačiau aš to nelabai mėgstu. 

– Ar yra krepšininkų, kurių pats negalite pakęsti ir su kuriais nerandate bendros kalbos?
– Ne, su visais gerai sutariau. Fotografavausi net ir su Shaquille'u O'Nealu. Laikiau fotoaparatą horizontaliai, bet jis pasiūlė pasukti vertikaliai, nes bijojo netilpti į kadrą. 

– O Shaquille'o nemasažavote?
– Ne, jo neteko. Scottie Pippeną ir kitus masažavau, o Shaquille'o neteko. Pippenas turėjo stuburo išvaržą, o aš esu stuburo žinovas, todėl ir paprašė pamasažuoti. 

– Pats kreipėsi?
– Taip, matyt Arvydas jam pasakė. Vėliau su Pippenu žaidėme lošimų automatais iš dolerių, jis labai draugiškas pasirodė. Kadangi pralaimėjau, davė man „fiškių“ pažaisti kazino. Turiu dar gerų nuotraukų iš kazino kartu su juo. 

– Kas buvo didžiausi rinktinės tyleniai? Ar tiesa, kad tarp tokių buvo Ramūnas Šiškauskas?
– Nepasakyčiau, kad Ramūnas buvo tylenis. Toks, kuris prasėdėjęs gali pasakyti: „dovanokit, kad ne taip pasakiau“, yra Tadas Klimavičius. Neaišku, ar jis salėje, ar išėjęs, ar rūbinėje. Jis tikrai labai tylus. 

– Šarūnas Jasikevičius dažniausiai būna susireikšminęs ir arogantiškas. Ar jis toks ir komandos viduje?
– Teisingai pastebėta – galbūt jis ir yra truputį susireikšminęs. Kartais jam tai pasakau. Jis galvoja, kad komandoje yra labai svarbus, tačiau kai rūbinėje užrėkia ir kiti jį nutildo, tada viskas būna normaliai. Jis palaiko gerą nuotaiką komandoje. 

– Ar perkate Teleloto ar Vikingų loto bilietus? Ką darytumėte, jeigu laimėtumėte 3 milijonus litų?
– Geras klausimas. Kaip tik laukiu, kol Vikingų loto didysis prizas išaugs iki kokių 8 milijonų litų. Tuomet gerai kaukštelsiu, paimsiu kokius 8 bilietus ir jeigu laimėčiau, paremčiau „Sirenų“ komandą. 

– Visus aštuonis ir atiduotumėt?
– Na, gal kokį milijoną sau pasilikčiau, o 7 duočiau, kad mes per Eurolygą nueitume. Gera svajonė? (kvatoja, – Red.)

– Negi esate toks altruistas – visiems viską, o man nieko.
– Man irgi kažkiek reikia, bet nedaug. Iš tiesų, kam žmogui tiek daug reikia? Anksčiau, kai negaudavau algos man sakydavo: „Kam tau mažas pinigai?“. Ir iš tikrųjų pagalvoju – kam man pinigai. Juk klubas ir aprengia, ir t.t. Paskui tik sugalvojau, kad šeimą reikia išlaikyti. 

– Ar užvedėte šiandien automobilį?
– Užvedžiau ir dyzelinių automobilių savininkams galiu duoti patarimą, kaip užvesti mašiną žiemą. Reikia vieną kartą pakaitinti ir užgesinti, pakaitinti dar kartą ir vėl užgesinti. Tada įjungti ilgas šviesas, išjungti, pakaitinti trečią kartą ir automobilis užsives. 

– Ar jau seniai vairuojate? Kiek automobilių per gyvenimą pakeitėte?
– Vairuoju nuo 1968-ųjų, o automobilius keisdavau. Iš pradžių važinėjau su Žiguliais, vėliau su „Peugeot“, tada „Renault“, o dabar turiu „Citroen C2“. Dyzelinis automobilis su automatine pavarų dėže. Sportinio tipo, specialiai mano amžiui. 

– Kurią komandą labiau palaikote? „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“?
– Dabar „Žalgirį“. Kai dirbau Vilniuje, norėjosi palaikyti ir vieną ir kitą, bet žinote, kaip būna – sakys, kad neatidirbau gerai, pinigų nesumokės. O dabar tikrai palaikau „Žalgirį“, nors ir „Lietuvos ryto“ komandoje yra žaidėjų, už kuriuos sergu. 

– Kurtinaitis kažkurioje televizijos laidoje yra pasakęs, kad tais senais laikais krepšininkai tiesiogine to žodžio prasme labai daug gerdavo. Ar rinktinėje taip iš tiesų būdavo?
– Yra buvę net tokių atvejų, kad ateidavau ryte žadinti krepšininkų, nes reikia važiuoti į rungtynes, o jie pasirodo geria ir sako, kad dar nėjo gulti. 

– Ir kaip jie tose rungtynėse sužaidžia?
– Kamuolį varosi į savo krepšį, o treneris manęs klausia, kur jis ten bėga ir kodėl kamuolį taip aukštai mušinėja. Sakydavau, kad turbūt nori apgauti varžovų žaidėjus. Treneriui niekuomet krepšininkų neišduodavau. Žaidėjai manimi turėjo pasitikėti, o gerdavo jie tikrai normaliai. Žinoma, liaudis tuos kiekius padidindavo, bet gerdavo tikrai normaliai. Būdavo, kad nusiperka šampano, pasistato taikinį ir šaudo kamščiu, bandydami pataikyti. Kas nepataiko, tas turi išgerti. 

– Šampaną pirkdavo Kurtinaitis?
– Visi, ne tik jis. Ir Kurtis, ir Sabas, o prisipirkę švęsdavo. Kai Kurtinaičiui gimė sūnus, jie šventė tris dienas. Atėjo laikas žaisti rungtynes, o jie užsidarę švenčia. Buvo labai šalta, kaip dabar, o sodo namelyje malkų nebuvo, tai jie grindis lupo ir kūreno židinyje. Ateinu pas juos, o jie klausia manęs, koks paros laikas, nes langai buvo užtamsinti. Sakau, kad aš ką tik po treniruotės – 12 val. dienos. O jie man sako, kad rytoj jau ateis. Pasakiau treneriui, kad jie ateis tik rytoj. Gerdavo visi. Kai dabar treneriai bijo, kad krepšininkas išgers bokalą alaus... Jeigu palygintume su ankstesniais laikais – tai juokingas kiekis. Tačiau dabar krepšininkų tikrinti nebereikia – jie profesionalai, uždirba didžiulius pinigus, neturi priežasties gerti. O anksčiau žaisdavo, gaudavo tą juokingą atlyginimą ir eidavo linksmintis. 

– O būdavo, kad krepšininkas į aikštę išbėga girtas?
– Ne, taip nebūdavo, bet kad pagėrę – būdavo. Sabas sakydavo: „Vis tiek mes juos aplošime“. Ir tikrai – atsilieka visas rungtynes, tačiau likus trims minutėms susikaupia ir laimi. 

– Ar vasarą grįšite į Lietuvos rinktinę?
– Dar nežinau. Vakar kalbėjausi su vyriausiuoju treneriu, jis teiravosi, kokia mano sveikata. Galbūt domėjosi, nes norės matyti mane vasarą. Jeigu reikės – grįšiu, jeigu ne – nepyksiu, nes jau laikas išeiti. 

Pirmoji interviu su Juozuku dalis:


Antroji interviu su Juozuku dalis:


Rodyti komentarus
Atrinkti (3) Visi (29)
egiukas
Aš galvoju, reikėtų Juozukui kada nors knygą apie viską parašyti. Lietuvoje, manau išpirktų per keletą dienų. O įdomių istorijų jo gyvenime tikrai buvo ne viena ir ne dvi.
2012-02-06
+1
Atsakyti
ELIOTAS
grindis lupo ir kureno zidini :D
2012-02-06
Atsakyti
MLabiausiai patiko klausimas del komandos palaikymo, tiesiai sviesiai atsake, kad palaiko zalgiri, ne taip kaip kiti paklausti pradeda steneti, gal ta, gal ir kita...


gerai pastebejai, nes dbr bijo kazkas isryskint viena klubo, o Jisai atsake negalvodomas:)

Zergasjei del amziaus jis gal jau ir nelabai tinka dirbt masazuotoju(auksciausiu lygiu),manau rinktinej jam turetu atsirast vieta,tarkim konsultanto ar psichologo,nesvarbu kaip ja pavadinsi.esme tame kad toks zmogus cementuoja komanda ir ji buna kaip vienas kumstis.kalbant apie sio zmogaus milziniska patirti tai cia net ner ka kalbet,jis turi tikrai dideli autoriteta nes yra dirbes su auksciausio lygio zvaigzdem ir laisvai gali pasakyt kad jasikevicius biski pasikeles.ar jus girdejot kad kazkas kitas ta viesai butu pareiskes?


tai dbr ir yra Juozuko pareigas "technines ..." apziura daro zaideju. ;)))
2012-02-05
-1
Atsakyti
:D

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-02-05
-2
Atsakyti
zakiz7
To fgh. Atsilupęs tai tu. O Juozukas protingas, pagivenęs, daug visko matęs žmogus. Vienas geriausių interviu kokį esu matęs. Šaunuolis Juozai, laikyks ! Mes už tave ! :)
2012-02-05
-1
Atsakyti
M
Labiausiai patiko klausimas del komandos palaikymo, tiesiai sviesiai atsake, kad palaiko zalgiri, ne taip kaip kiti paklausti pradeda steneti, gal ta, gal ir kita...
2012-02-05
+2
Atsakyti
Juozukas maladėc atvirai taip viską papasakojo :)
2012-02-05
Atsakyti
Jo, dar nera buve, kad ziureciau kokia nors video konferencija antra karta, sita kazkaip uzkabino, matyt, del idomaus zmogaus :)
2012-02-05
+2
Atsakyti
noriu padėkoti tam žmogui, kuriam į galvą atėjo mintis pakalbinti šitą vyrą. Žinokit visai neperdėdamas sakau: man jis - Lietuvos krepšinio legenda. Visada toks besišypsantis, malonus ir kažkokiu gerumu "atsiduodantis"... Kartais net pagalvoju - kažin, kokios jis tautybės? (Tiems, kam užeis noras tai atspėti, siūlau tai padaryti tyliai mintyse...)
2012-02-05
+2
Atsakyti
Laikykis Juozuk :)
2012-02-05
+2
Atsakyti
justas
Kietas vyrutis!

Pagarba jam!
2012-02-05
+1
Atsakyti
Ko gero pats idomiausias interviu koki teko skaityti Bnews.eini zemyn ir tikiesi kad nesibaigs :))) Tikrai labai geras pokalbis su musu rinktines talismanu.super!
2012-02-05
+3
Atsakyti
Sereikos ;DD
2012-02-05
-2
Atsakyti
Tadas
Nezinau kas yra, bet man per joki exploreri nerodo basketnews ikeltu video, ir transliaciju, arba paraso stream not found, arba tiesiog niekas nevyksta. Is pradziu galvojau kad tai interneto kalte, bet keliose vietose tas pats. Kartais veikia, kartais ne. O su video ikeltais is youtube viskas gerai, bet kai keliat situs, nezinau is kur jie, man ir mano keliem pazystamiem pastoviai ju nerodo. Noreciau rasti sprendima sitoms bedos :)
2012-02-05
Atsakyti
Jau sunkiai ir įsivaizduoju rinktinę be Juozuko. Jis - super.
2012-02-05
+1
Atsakyti
Taip smagiai pasiskaitėm.
2012-02-05
-2
Atsakyti
asdas
Tokių žmonių mažai tėra, kurie nuteikia gerai visus žmones ir niekada nežiūrėdavau video viso konferencijos, bet kai taip nuoširdžiai kalbama, tikrai buvo didelis noras peržiūrėti iki galo šį video. Sveikatos tau Juozuk!
2012-02-05
+3
Atsakyti
It`s not a man it`s a legend
2012-02-05
Atsakyti
TT
maladec Juozukas apie viska atvirai
2012-02-05
-2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 29

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.