Garastas: „Man nepatinka, kai puola krepšinį“

2012-04-05 15:28
Marytė Marcinkevičiūtė, „sportas.info“
Vladas Garastas ketina išleisti knygą apie vidurio puolėjus
Vladas Garastas ketina išleisti knygą apie vidurio puolėjus
Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus
Šiemet 80-metį paminėjęs legendinis treneris Vladas Garastas jaučiasi gerai ir visiems linki sulaukti savo metų. Jubiliejaus proga šalies krepšinio federacijos garbės prezidentą Garastą pirmiausia pasveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsiuntusi sveikinimą ir gėlių puokštę. Sukaktuvininką sveikino ir premjeras Andrius Kubilus, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Kauno ir Vilniaus merai Andrius Kupčinskas ir Artūras Zuokas, kiti žinomi visuomenės veikėjai.

Bene labiausiai Garastą nustebino Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio perduotas konjako butelis su įspaustomis raidėmis „Vladui Garastui jubiliejaus proga – nuo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio“. Kaip teigė jubiliatas, jo vadovaujamą Kauno „Žalgirį“ su Gruzijos krepšininkais visą laiką siejo labai šilti, draugiški santykiai, todėl gruzinų tauta ir nepamiršo pasveikinti legendinio mūsų trenerio. 

– Kaip jaučiatės atšventęs 80 metų jubiliejų? – „Sportas.info“ paklausė Garasto
– Ačiū, gerai. Metų jau daug, jų galėtų būti ir mažiau. Džiaugiuosi, kad mano sveikata gera, viską susitvarkiau, kas reikia, dabar galima ramiai gyventi. Poliklinikose jau nesilankau, viskas liko už nugaros. Kaip ir anksčiau du kartus per savaitę lankau Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) plaukimo baseiną, kuriame plaukiodamas patiriu didelį malonumą. 

Baseine susirenka daug žmonių, bet nematau savo vienmečių, nežinau, kur jie pasislėpę. Rytais darau mankštą, stengiuosi kuo ilgiau (30–40 min.) pavaikščioti gryname ore, nes dėl abiejų kojų operacijų bėgioti negaliu. Be to, man gydytojai to daryti ir nepataria, nes pakeisti abiejų kojų sąnariai. Prie namų turiu išbandytą maršrutą ir vaikštau, tai mane visiškai tenkina. Sveikata rodo, kad judu teisinga kryptimi. 

Namie turiu dviratį, bet jo man dabar nereikia, nes minant pedalus, juda kojų sąnariai, o aš nenoriu, kad jie greitai susinešiotų. Vaikščiodamas galiu mankštinti kojų raumenis – jau nebe tas laikas, kad lakstyčiau akis išdegęs. Dabar svarbiau fizinis aktyvumas, judesys. 

– Aktyviai prisidėjote prie Kauno rajono savivaldybės ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) projekto „Krepšinio diena mokykloje“...
– Šiais metais Lietuvos krepšinis švenčia 90 metų jubiliejų, tad ta proga sudaryta programa, kurioje – ir planas aplankyti 12 mokyklų. Per istorijos pamokas papasakosime apie Lietuvos krepšinio raidą, krepšininkų laimėjimus, padedant Lietuvos krepšinio federacijai, atstatysime šešis sutrūnijusius kryžius Kauno rajone. 

Su rajono savivaldybe sudarėme sutartį ir kibome į darbus. Pirmasis susitikimas įvyko Lapėse. Su mokiniais buvo labai smagu bendrauti, jiems pasakoti tai, kas man brangu. Mokiniams parodėme filmuką apie tai, kaip mūsų krepšininkės tapo Europos čempionėmis, surengėme konkursą, apdovanojome jo laimėtojus. 
 
– Brandinate svajonę parašyti knygą apie Lietuvos vidurio puolėjus, kodėl būtent apie juos?
– Todėl, kad nėra nė vienos knygos apie šios pozicijos žaidėjus, kaip jie turėtų žaisti. Jau dabar žinau, kad susidursiu su viena didele problema – nėra vidurio puolėjų pozuotojų. Reikės prašyti Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno, kad jie per kokias nors treniruočių stovyklas sutiktų su manimi padirbėti.

Rašymas – sunkus darbas. Užjaučiu visus žurnalistus, kurie tą darbą dirba. Galiu judėti, kitką daryti, tačiau sėsti prie stalo ir rašyti – labai sunku prisiversti. O knygos, deja, per vieną ar kelias dienas neparašysi.

– Jeigu atsuktumėte ratą atgal, prisimintume tai, ką nuveikėte, ar tuo pačiu keliu eitumėte ir dabar?
– Tikrai būčiau su krepšiniu, nes tam, matyt, gimiau. Kai baigiau vidurinę mokyklą ir reikėjo rinktis, kur stoti, galvojau išbandyti save žurnalistikos srityje. Buvo minčių studijuoti ir mediciną. Tačiau viską lėmė didelis potraukis sportui, jau buvau pasiekęs pergalių, kurios mane skatino tobulėti. Manau, kad gailėtis nėra ko. Gal kai kas nepavyko – tačiau gyvenime neturi viskas klostytis šimtu procentų. 

Vis vien pridarome klaidų. Niekas nėra tobulas, tačiau tobulybės reikia siekti. Kiekvienas esame žmogus su savo jausmais, siekiais, sprendimais, darome klaidų. Be to, dirbau treneriu – priklausiau nuo kiekvieno žaidėjo atskirai ir kartu nuo visos komandos. Virš mano galvos dar buvo vadovaujančių darbuotojų, kurie taip pat turėjo įvairiausių minčių. 

Trenerį valdo daug žmonių, tiksliai pataikyti į dešimtuką labai sudėtinga. Kartais paklausydavau kokių nors patarimų ir suklysdavau – visada reikia klausytis savo vidinio balso. Esu gavęs gerų pamokų, išgyvendavau, o gyvenimas toliau pašėlusiu greičiu judėjo į priekį. Labai aiškiai pasakyta: jeigu nori daryti gerai – daryk pats, niekuo kitu nepasitikėk. 

Tuo esu pats ne kartą įsitikinęs. Išgirsdavau: o kodėl tu klausai, savo proto neturi? Labai teisingai sakydavo, pykti negalėdavau. Kai dirbau konsultantu ir patarinėdavau, pabrėždavau, kad tai – mano mintys, kad aš taip manau. Bet sprendimą priimk pats. Niekada nesistengiau įpiršti savo nuomonės, kad žaidėjas būtinai turi daryti tai, ką sakau, o jei nepadarys – bus galas.

Patarinėti labai lengva, kai už nieką nesi atsakingas. Tai reikia žinoti ir suprasti, su patarimais elgtis atsargiai. Po rungtynių dažnai prie manęs prieidavo ir sakydavo, kad reikėjo daryti tą ar aną. Tada klausdavau: žinai ką, o kur tu buvai prieš rungtynes? Reikėjo ateiti ir viską pasakyti. Po rungtynių mes visi gudrūs.

– Kaip vertinate savo metus, vis dėlto – jau aštuoniasdešimt, ne visiems lemta tiek nugyventi?
– Tas skaičius man nepatinka, galėtų būti kitoks. Tačiau apskritai jaučiuosi labai gerai. Nežinau, kaip turi jaustis tokio amžiaus žmonės, bet, duok Dieve, kad taip būtų ir toliau. Iš savo metų išskirčiau du laikotarpius: vieną – kai treniravau „Žalgirį“ (1979–1989), kitą – kai dirbau su Lietuvos rinktine (1992–1997). Tai – mano patys brandžiausi ir garsiausi metai. 

Pergalės SSRS čempionatuose, per Barselonos ir Atlantos olimpines žaidynes laimėti bronzos medaliai, Europos vicečempionų titulas – viso to jau niekas neišbrauks iš mano sportinės biografijos.

– O negi atmintin neįstrigo Lietuvos krepšinio federacijos prezidento pareigos, kurias ėjote dvi kadencijas?
– Čia – jau organizacinis darbas. Manau, kad tai taip pat ilgas laiko tarpas, aštuoneri metai (2003–2011). Per šį laikotarpį buvo gražių pergalių, o pati įspūdingiausia – per mano federacijai vadovaujamą laikotarpį Lietuvoje buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas, kurį „FIBA Europe“ įvertino gerai, sulaukėme daug gražių žodžių. 

Be to, pirmą kartą čempionate dalyvavo 24 Europos šalys. Mes ryžtingai ėmėmės tą uždavinį įgyvendinti, sutikome, teko išklausyti įvairiausių kalbų, išgirsti prieštaravimų, bet viskas baigėsi gerai. 

– Jūsų jubiliejaus garbei per televiziją rodė nemažai laidų apie jus ir Kauno „Žalgirį“, ar visas žiūrėjote?
– Ne, ne visas. Net ir nežinau dėl ko, tačiau nelabai mėgstu atsigręžti atgal. Mano bute gausu vaizdajuosčių apie „Žalgirį“, ko gero, įamžintos visos rungtynės. Tačiau – tai jau praeitis, nenoriu žiūrėti.

– Jūs gyvenime tikriausiai esate laimingas žmogus?
– Manau, kad taip. Nėra ko liūdėti, viskas gerai, kad taip būtų ir toliau, nieko daugiau nenoriu. Šeimoje santarvė, užauginti vaikai, nelaimės mus aplenkė. Turiu keturis vaikaičius: Valdas, baigęs vadybą, gyvena ir dirba Vilniuje, Vladas, įgijęs Kauno technologijos universiteto diplomą, gyvena ir dirba Kaune, Rokas studijuoja Kūno kultūros akademijoje, o Dovilė mokosi Paryžiuje. 

Aš baigiau Kūno kultūros institutą, mano sūnus ir dukra taip pat baigė šią aukštąją mokyklą, o dar vienas vaikaitis šiemet taip pat baigs LKKA – dabar jis studijuoja Barselonoje ir nori būti futbolo, o ne krepšinio specialistas. Tie, kas sako, kad nemėgstu futbolo, tegu atsiima savo žodžius. 

– Kuriuos visų laikų geriausius penkis Lietuvos krepšininkus išvestumėte į aikštelę?
Arvydą Sabonį, Modestą Paulauską, Artūrą Karnišovą – tai būtų priekinė linija, tada gynėjus Šarūną Marčiulionį ir Šarūną Jasikevičių arba Rimą Kurtinaitį. Pagal žaidimą, nuopelnus tai būtų labai didelio meistriškumo komanda. 

– O Žydrūno Ilgausko, galinčio pakeisti Sabonį, nekviestumėte?
– Būtų problema. Antro tokio krepšininko kaip Sabonis nematau. Kai aukštesnio ūgio perspektyvesnis žaidėjas būna dar jaunas, vis girdžiu sakant, kad auga būsimasis sabonis. Tačiau metai bėga, o sabonių vis neatsiranda.

– Kuris darbas jums buvo arčiau širdies – trenerio ar LKF prezidento?
– Visą gyvenimą buvau treneris, tačiau man nesvetimas ir organizacinis darbas: 10 metų buvau Biržų sporto komiteto pirmininkas, septynerius – Sporto mokyklos direktorius. Puikiai suvokiau esmę, žinojau, kaip reikia dirbti, ką daryti. Kai tapau LKF prezidentu, dėl tam tikrų priežasčių labai sudėtingi buvo pirmieji ketveri metai. 

Kitus ketverius metus, kai pavyko suburti gerą kolektyvą, puikų bendraminčių būrį, buvo smagu dirbti, labai gražiai išsprendėme visus klausimus. Manau, kad padarėme viską, ką reikėjo. 

– Ar esate optimistas ir tikite, kad mūsų krepšininkai pateks į Londono olimpines žaidynes?
– Labai nusiminčiau, jeigu to neįvyktų. Lietuvos krepšinio tradicijas būtina tęsti. Man nepatinka, kai pradedama pulti krepšinį. Neseniai žiūrėjau laidą, ar krepšinis neužgožia kitų sporto šakų. Manau, kad tai – agitacija prieš krepšinį per televiziją. Na, sakykite, kaip jis užgožia? 

Tada imkime, viską suniveliuokime, padarykime krepšinį kaip visas kitas sporto šakas – Lietuva liks negarsi valstybėlė. Sakykite, kuo Lietuva didžiuojasi, kokia kita sporto šaka taip garsina mūsų šalį? Krepšinis. Nemenkinu kitų sporto šakų, jos visos puikios. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visos turėjo išeities poziciją. 

Mūsų futbolininkai per SSRS čempionatą buvo pelnę bronzos medalius, rankininkės tapusios SSRS čempionėmis. Jeigu tos sporto šakos vėliau nusmuko, kalti su jomis dirbę žmonės. Lietuvoje sukurta labai gera krepšinio sistema: yra penkios lygos, Moksleivių lyga, kurios neturi jokia kita valstybė, dalyvaujame įvairaus amžiaus grupių Europos čempionatuose.

Sukurta puiki krepšinio strategija, išdirbtas planas iki 2015 metų. Sukurta piramidė, mes viską puikiai įgyvendiname. Per tą laiką dalyvauta aštuoniuose Europos čempionatuose, dviejuose pasaulio čempionatuose ir penkeriose olimpinėse žaidynėse. Tai ką – dabar reikia viską sugriauti, nieko nedaryti, visą dėmesį skirti kitai sporto šakai?

Šiemet Lietuvos krepšinis negauna nė vieno lito iš valstybės. Randame daug rėmėjų, net Turkijoje jų atsirado – vaikštome, ieškome, žiūrime, sukame galvas, ką daryti. Jeigu kiti sėdi ir, paskambinę telefonu, mano, kad kas nors atneš pinigų, – labai klysta. Reikia veikti, stengtis, galvoti, dirbti, o ne aimanuoti. Kas nedirba, tas ir pinigų neturi. 

Savo laiku teko kalbėti su neblogai žaidusiu vienu krepšininku. Kas yra, – klausiu. Girdžiu atsakymą, kad jam mažai moka. Tada gerai, jam ir sakau: gausi keliais tūkstančiais daugiau, ar žaisi geriau? Galvojo, galvojo ir atsakė, kad ne – nežais. Krepšinis – tai žaidimas, reginys, publika tai mato, domisi. Man atrodo, per televiziją niekas nepasakytų, kad futbolas nustelbia kitas sporto šakas. Būtų juokinga, jeigu tokia laida vyktų. O dėl krepšinio pasigirsta tokių šnekų. 

– Kas jus gyvenime labiausiai piktina?
– Pirmiausia – neteisybė, kabinėjimasis, apkalbos, nepagarba žmogui, įvairios provokacijos. Negražu, kai žurnalistai iš bendro konteksto nori ištraukti kokį nors sakinį ir padaryti sensaciją. Panašiai kaip man buvo su tais juodaodžiais. Kalbu nuoširdžiai, kad blogai žaidžia, tačiau ne – reikia provokuoti, išpūsti sensaciją. 

Va, šitai piktina. Nesu joks krepšinio priešas, nežeminu jokių tautų, tačiau jeigu žaidėjas prastas, tai ir sakau, kad prastas. Suku prie to, kodėl mūsų žaidėjai nuskriausti, prastą krepšininką būtinai grūda į aikštelę, o mūsų žaidėjai sėdi ant suolelio. Štai kas mane piktina ir už tai kovoju. 

Drąsiai reiškiu savo mintis – ką galvoju, tą ir sakau, ko man čia nuolaidžiauti. Turiu sukaupęs patirties, esu savo srities specialistas. Ir man kažkoks žmogus, su sportine apranga nebuvęs aikštelėje, aiškina apie krepšinį, koks esu neteisus. Aš neaiškinsiu specialistams, kaip reikia operuoti, ar režisieriui, kaip reikia režisuoti spektaklį, nes to nesuprantu. 

O krepšinio srityje – visi specialistai, tačiau jie kamuolio nepagautų, jeigu bandyčiau perduoti. Tai – paprasčiausi krepšinio pakeleiviai, laikinai praeinantis, bet tą akimirką norintys pasirodyti itin reikšmingi.

– Visą gyvenimą atidavėte krepšiniui, esate gyva legenda, o turtų nesusikrovėte – gyvenate keturių kambarių bute, gal net sodybos neturite...
– Aš negalvoju apie jokius turtus, man jie niekada nerūpėjo. Nekovojau ir dėl savo atlyginimo. Toks mano būdas. Treniruodamas Lietuvos rinktinę, gaudavau 600 litų atlyginimą. To negalima sulyginti su dabartinėmis trenerių algomis. Man, žinoma, pasakytų: kvailas buvai. Atsakymą žinau. 

O seną sodybą turiu. Jau 30 metų prie Kauno marių. Kai atvažiavau į Kauną gyventi ir man pro šoną zvimbė mašinos, negera pasidarė. Sodybos man būtinai reikėjo, nes labai mėgstu žvejoti, būti gamtoje. Jeigu turiu laisvo laiko, į sodybą mėgstu nuvažiuoti vasarą.

– Kur mėgstate praleisti atostogas?
– Kokias dešimt dienų su žmona Irena mėgstu pabūti Palangoje, truputį stengiuosi gauti vitamino D, t. y. pasideginti saulėje. Į mano gyvenimo programą įeina ir jūros vanduo. Tačiau vien gulėti saulėje nenoriu, man atostogos turi būti aktyvios. Vaikai su mumis jau nevažiuoja, jie eina savo keliu.

Nemėgstu jokių turkijų, man visiškai gana Palangos, kur gražus smėliukas, gaivus jūros vanduo. Esu daug kur buvęs, žinau, kaip viskas atrodo, man smagiau pabūti tarp savų žmonių.

– Kas jus dabar sieja su gimtaisiais Biržais?
– Tik tėvų kapai. Ten visada nuvažiuoju per Visų Šventųjų dieną, Vėlines, tada apeinu visur. Gal reikėtų ir dažniau užsukti į tėviškę, kai dabar turėsiu daugiau laiko, Biržuose gal būsiu dažnesnis svečias. Kartais susitinku su gimto krašto bendruomene, būnu kviečiamas į biržiečių susitikimus. Biržuose veikia labai puikus muziejus, vietos skirta ir sportui – eksponuojama ir nemažai mano daiktų. Biržai išugdė daug garsių sportininkų. 

– Tikriausiai nesulauksiu dienos, kai krepšiniui tarsite „Sudie“. 
– Sunku pasakyti, kaip čia bus toliau. Manau, kad vis vien eisiu pažiūrėti krepšinio. Dabar esu komandiruotėje šioje žemėje, nežinau, kada ji baigsis. Tačiau noriu pasakyti, kad įsitikinimas, jog senstame, glūdi mūsų prote. Tokias mintis reikia išmesti iš galvos – toks dabartinis mano gyvenimo šūkis. 

Daug skaitau, užsirašau įdomias mintis. Reikia lavinti protą, nes, kaip tame posakyje, stovintis vanduo užanka.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (8)
Anonimas
o garastai toni sierika tai be pricinas is rinktines isprasiai,pats tikriausiai pamirsai kaip baltarusiai tamstai gedos pridare,tada pats labai nenoriai pasitraukiai is trenerio pareigu.ir del ilgo zites cia dantis uzkalbi,manau tau buvo maloniausia sng rinktine treniruot,nors lietuva tada jau ant jos buvo padejusi.

p.s aciu nors marciulioni paminejai
2012-04-06
Atsakyti
hotrey
kuriu metu interviu? mano pusbrolis su garasto anuku pernai pavasaio semestra studijavo barselonoj. futbolo treneriais abu eina. ir abu kaip isvyko, taip ir grizo
2012-04-05
Atsakyti
Sveikatos siam DIDZIAM KREPSINIO ZMOGUI!
2012-04-05
+1
Atsakyti
Anonimas
Koks skirtumas kad nežaidė ilgauskas, užtat žaidė saboni, jei butu norėjas ilgauskas atstovauti lietuva, tai nemanau kad jam kažkokiu kliučiu butu iškile.

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-04-05
Atsakyti
Anonimaslenkiu zemai galva pries si didi zmogu, ateinancioms kartoms tikra legenda , tai musu tautos didele krepsinio dalis, ir tai niekas nepaneiks...Ilgiausiu metu ir sveikatos.


Taip, taip Per šitą Legendą Nežaidė net Ilgauskas už rinkitinę. "Legenda" :Dd
2012-04-05
-1
Atsakyti
man nepatinka kuomet kakoju nusimaut kelnes tuomet apsišiku
2012-04-05
-1
Atsakyti
Anonimas
lenkiu zemai galva pries si didi zmogu, ateinancioms kartoms tikra legenda , tai musu tautos didele krepsinio dalis, ir tai niekas nepaneiks...Ilgiausiu metu ir sveikatos.
2012-04-05
Atsakyti
Leiberis
Jei atvirai, su kiekvienais metais, vis kitas sportas populiarėja šalyje. Tai ką turime dabar gerbkime. (Šiuo atveju krepšinį.)
2012-04-05
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 8

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.