Didžiausias karjeros pergales Ramūnas Šiškauskas pasiekė vilkėdamas nacionalinės komandos marškinėlius
Didžiausias karjeros pergales Ramūnas Šiškauskas pasiekė vilkėdamas nacionalinės komandos marškinėlius
Nuotr. AFP-Scanpix
Ramūnas atrodo absoliučiai ramus. Šypsena nedingsta iš jo veido. Atrodo, jam apsisprendus baigti karjerą nuo pečių nusirito sunkus akmuo. Nuo Europos krepšinio žvaigždės pečių. Nors šis lietuvio žingsnis buvo šokas daugeliui sirgalių. 

Taip interviu su penkerius metus Maskvos CSKA klube praleidusiu Ramūnu Šiškausku pradėjo komandos atstovas spaudai Nikolajus Cynkevičius.
Prieš kelias dienas netikėtai apie karjeros pabaigą paskelbęs lietuvis per savo karjerą iškovojo gausybę apdovanojimų ir yra ne veltui laikomas vienu geriausių Senojo žemyno puolėjų. 

Atvirame pokalbyje jis papasakojo apie savo kelią į didįjį krepšinį tiesiai iš kiemo, pastarąjį sezoną pasikeitusį vaidmenį aikštėje ir džiugiausias karjeros akimirkas. 

– Kada ir kodėl priėmei sprendimą trauktis?
– Kada? Viduryje sezono. Kodėl...? Tiesiog jaučiu, kad laikas sustoti. Aišku, dar galėčiau žaisti – ir sveikata leidžia. Tačiau nenoriu žaisti tol, kol su neštuvais išneš iš aikštelės.

– Tau praėjusį sezoną teko gerokai persiorientuoti.
– Taip, visada stengiuosi vykdyti tai, ko manęs reikalauja. Tiek dėl trenerio, tiek dėl komandos. Mano žaidimas tikrai pasikeitė, tačiau dėl to skųstis nenoriu. Jeigu man skyrė tokį vaidmenį, stengiausi jį atlikti gerai. 

– Praktiškai visą karjerą žaidei lengvuoju puolėju. Šį sezoną tave išnaudojo atakuojančio gynėjo pozicijoje. Ar buvo sunku?
– Nepasakyčiau, kad šios pozicijos stipriai skiriasi. Tai ne skirtumai tarp įžaidėjo ir centro puolėjo. Kad ir kokioje pozicijoje bežaisčiau, turėjau daug laisvės. Kūriau pats ir padėjau kurti kitiems. Puolant daug kas priklausė nuo manęs. Šį sezoną mane pirmiausiai matė kaip gynėją, o atakoje – galbūt tik kaip pagalbininką. Tai buvo ne tai, ką dariau visą gyvenimą. 

– Ar gerai jauteisi naujame amplua?
– Stengiausi padėti komandai. 

– Geriau pavyko ar prasčiau?
– To jau nepakeisi. Iš kitos pusės, karjerą baigiau visai ne dėl šių permainų. Kaip bebūtų pasibaigęs sezonas, sprendimas buvo priimtas gerokai anksčiau. 

– Užsiminei apie gynybą. Manau, kad daugelis sirgalių buvo nustebę išvydę tave atakuojančio gynėjo pozicijoje. Tau teko gintis prieš Diamantidį, Spanoulį, Vujačičių, Domercantą, Planiničių – varžovų smogiamąją jėgą. Ar jauti, kad tapai geresnis gynyboje ar mes anksčiau nematėme šių savybių, nes dažniau atakuodavai?
– Sunku pasakyti. Treneris Jonas panaudojo mane tokioje pozicijoje dar tuomet, kai buvau jaunas – rinktinėje ir Vilniaus „Lietuvos ryte“. Tuomet jam vadovaujant aš taip pat buvau pagrindinis gynėjas ir turėdavau stabdyti kitų komandų lyderius. Kitų komandų treneriai taip pat buvo manimi patenkinti, nesiskundė, nebijojo patikėti dengti pajėgius krepšininkus. Viskas pasikeitė, kai atvykau į CSKA. Čia buvo Langdonas ir Holdenas, o treneriai dažniausiai jiems patikėdavo dengti snaiperius. Gynėmės, žinoma visi, bet man daugiau dirbti teko puolant. O Jonas tikriausiai prisiminė kam esu gabus ir iš naujo pavertė mane gynėju (juokiasi, – Red.)

– Ar buvai tuo patenkintas? Ar jautei pasitenkinimą dėl tokio pasitikėjimo?
– Bet koks pasitikėjimas yra gerai ir, žinoma, man tai patiko. Tiesiog dėl to man buvo sudėtinga visur suspėti. Man juk ne 22-eji ar 25-eri. Ir kai paskui varžovą lakstai kaip šuva, pavargsti smarkiai. O jeigu dar ir puolime atiduodi visą energiją, jėgų užtenka tik 5 minutėms. Todėl gynyboje stengiausi, o kitoje aikštelės pusėje komanda naudodavosi kitais resursais. 

– Kai priėmei sprendimą baigti karjerą, ar nesusimąstei, kad paskutiniu akordu galėtų tapti pasirodymas Lietuvos rinktinėje olimpiniame atrankos turnyre ir galbūt Londone? Ar nebuvo minčių bei kalbų šia tema?
– Ne, apie tai net nepagalvojau. Senokai buvau nusprendęs, kad žaisti rinktinėje baigsiu anksčiau. Jeigu dar ir vasarą paskirčiau krepšiniui ir vėliau grįžčiau į klubą – neliktų jėgų. Suprantama, kiekvienas daro taip, kaip nori, bet man nesinorėjo elgtis taip, kaip kitiems. Dabar sužaisiu, paskui metus-dvejus pailsėsiu ir vėl grįšiu... Manau, kad komandai tai nėra gerai. Tai neteisinga jaunų krepšininkų atžvilgiu, kurie, atrodo, jau priaugo rinktinės lygį, bet paskui gali prarasti vietą grįžus veteranui. 

– Leiskimės į prisiminimus. Kas buvo įsimintiniausia jūsų karjeroje? Rungtynės, metimai, titulai. 
– Pažvelgiu atgal ir sunku patikėti, kiek daug pasiekiau. Į krepšinį atėjau praktiškai iš niekur. Dauguma vaikinų nuo vaikystės svajoja treniruotis, eina į sporto mokyklas, svajoja tapti profesionalais. Aš pradėjau žaisti tik būdamas 15 metų. Lankiau treniruotes mėgėjų komandoje gimtuosiuose Kaišiadoryse, sportavome 2-3 kartus per savaitę. Kartais į pratybas net 10 žmonių nesusirinkdavo ir žaisdavome 4 prieš 4. Savaitgaliais kovojome trečioje Lietuvos lygoje. Kai baigiau mokyklą, būdamas 18 metų, atėjau į aukščiausią Lietuvos lygą (LKL). Labai greitai viskas „užsisuko“, prasidėjo rimtos komandos, apdovanojimai, titulai. Sunku patikėti. 

– Taip išeina, kad 1996-aisiais baigei mokyklą, o jau 2000-aisiais tapai olimpiados prizininku. 
– Taip, 1998 metais dar žaidžiau jaunimo rinktinėje. Nenoriu sumeluoti, bet tikriausiai po dvejų metų, praleistų LKL, treneris Kazlauskas mane pakvietė į vyrų rinktinės stovyklą. Vėliau, žinoma, „atkabino“, bet man tai buvo ypatingas įvykis. Išeiti iš kiemo, kur mes vaikėmės kamuolį su draugais, žiūrėjome rungtynes per televiziją, ir beveik iškart atsidurti LKL klube bei rinktinėje buvo nerealu. Visa tai prisiminus būtų nuodėmė skųstis karjera. Laimėjome Eurolygą – tai maksimalus rezultatas, kurį galima pasiekti klubiniame krepšinyje. Europos čempionatą laimėjau su rinktine, o medalis Sidnėjaus olimpiadoje man teko debiutuojant nacionalinėje komandoje. To užmiršti neįmanoma. Dar trečia vieta Europos čempionate 2007-aisiais. Na ir svari kiekviena pergalė Lietuvos čempionate. Kiekvienoje šalyje, kur žaidžiau, laimėdavau ir čempionatą, ir taurę. Visi šie titulai svarbūs. 

– Klausiu ne to, kuris titulas vertingesnis, o kokie ryškūs momentai išliko atmintyje?
– Galiu prisiminti susitikimą su JAV Svajonių komanda Sidnėjuje, dar grupės varžybose. Prieš ketverius metus buvau baigęs mokyklą ir NBA žiūrėjau tik per televizorių. Net negalėjau įsivaizduoti, kad su šiais vyrukais žaisiu aikštelėje. Net nežinojau, kad tapsiu profesionaliu krepšininku. Tai buvo „Vau“. Ir apskritai – olimpiada yra kažkas ypatingo. Net ten patekti yra be galo sunku. Kur tik eisi – visur geriausi pasaulio atletai. Vaikšto rankos atstumu nuo tavęs. Ir dar laimėti medalį... Taip pat atsimenu pergalę 2003 metų Europos čempionate, nes sutikimas tėvynėje buvo neįtikėtinas. Atskridome į Kauną ir visą kelią nuo oro uosto iki miesto centro stovėjo žmonės, mus sveikino, lenkėsi. Centre susirinko apie 50 tūkst. žmonių. To niekada nepamiršiu. Vėliau – Eurolyga. Ir pirma, ir antra. Bet šių taurių nesulyginsi su pergalėmis nacionaliniuose čempionatuose. 

– Sakyk, kai tave 1998-1999 m. dar tik ruošė rinktinei, ar nebuvo kalbų: kas čia toks? Iš kur pakvietė šį vaikiną, gatvės krepšinio atstovą?
– Prie manęs niekas taip nekalbėjo (juokiasi, – Red.). Bet girdėjau, kad daugumai buvo keistoka. Kiti visą gyvenimą stengiasi, o čia atėjo žmogus. Tikriausiai tai buvo Dievo dovana ir reikiamu metu patekau į reikiamą vietą. Treneriai nevažinėdavo į kiekvieną miestelį ir kiemuose nesekdavo žmonių. O čia pasitaikė, kad mes su savo miesto moksleivių komanda žaidėme Kaune. Sužaidžiau gerai ir mane pastebėjo kažkokios moterų komandos treneris. Jis pasakė Vilniaus „Sakalų“ komandos treneriui, kad Kaišiadoryse yra įdomus vaikinas. Taip sutapo. Jeigu to nebūtų, galbūt būčiau visą gyvenimą prasėdėjęs savo Kaišiadoryse. 

– Ar aplankai gimtąjį miestą?
– Žinoma, ten gyvena mano mama. Ir visus draugus iš tuometės komandos matau. Žaisti su jais jau nenoriu, galiu nueiti tik pamėtyti. O vaikinai vietinėje mėgėjų lygoje žaidžia iki šiol. Bendraujame lengvai, niekas nepasikeitė, santykiai liko geri. 

– Ar yra negatyvių karjeros momentų, nuo kurių širdį katės drasko?
– Suprantama, dabar visi kalba apie Stambulą... Žinoma, galiu ir Berlyną prisiminti (2009 metų Eurolygos finale paskutinėmis sekundėmis Šiškauskas prametė tritaškį, kuris galėjo atnešti CSKA pergalę – Red.). Be to neįmanoma. Tiek pergalių sporte nebūna. Svarbiausia, manau, man pasisekė, kad per visą karjerą negavau nė vienos rimtos traumos. Jaunystėje buvau susilaužęs rankas, tačiau išvengiau operacijų ir ilgų reabilitacijų. O žaidybiniai momentai pasitaiko kiekvienoje sporto šakoje. Būna, kad krenti, atsikeli ir eini toliau. Ir pats momentas toks gailus, apmaudus. Galvoji, kaip taip galėjo atsitikti. Bet iš kitos pusės – žmonės galvoja taip pat. Šiandien pasisekė tau, rytoj – kitam. Bet kokiu atveju, tai tik žaidimas. Gyvenime būna daug didesnių problemų. Ligos, karai. Svarbiausia, kad pats esu sveikas, šeima sveika, vaikai. Ko dar norėti?

– Ar turi savo mylimą komandą, žaidėjus, trenerius, su kuriais ypač malonu bendrauti?
– Sakykime, mano pirmoji komanda „Sakalai“, po to – „Lietuvos rytas“. Jose žaisti buvo aukščiausias mano galimybių įvertinimas. „Lietuvos ryte“ tuomet žaidė jauni Arvydas Macijauskas, Robertas Javtokas, tapome šalies čempionais, laimėjome NEBL ir ULEB taures. Jautėmės viršūnėje. Vėliau žaidžiau „Benetton“ komandoje, kur dirbo profesoriumi vadinamas treneris Messina. Tai buvo pirmoji mano užsienio patirtis. Buvo labai įdomu padirbti vadovaujant Messinai ir debiutuoti Eurolygoje kitokiu lygiu. Vėliau metai „Panahinaikos“, viename geriausių Europos klubų. Tuomet atrodė: kaip taip? Juk visai neseniai kieme kamuolį vaikiausi (kalba pusiau šnabždėdamas – Red.). O čia superklubas su treneriu Obradovičiumi ir pergalė Eurolygoje. Po metų jau CSKA, taip pat geriausias klubas. Nepaisant to, kad vaikystėje sirgau už „Žalgirį“, kai jie žaisdavo su CSKA, jokių sentimentų neliko ir neturėjau jokių abejonių svarstydamas, priimti pasiūlymą ar ne. Atėjau čia su malonumu ir nė minutės nesigailiu, kad likau. Jaučiuosi čia kaip namie. Visi stengiasi tave palaikyti ir padėti. Esu laimingas, kad baigiau karjerą šiame klube ir nenusileidau žemyn. Noriu, kad mane teisingai suprastų. Nesu susireikšminęs ir į kitas komandas nežiūriu iš aukšto. Svarbu, kad išeičiau dar būdamas reikalingas. Bet tuo pačiu, gerbiu tuos krepšininkus, kurie karjerą baigia ten, kur pradėjo. 

– Įkalbinėjo likti?
– Mano nuomonę gerbė. Jeigu žmogus abejoja, tada yra verta įkalbinėti. O jeigu apsisprendžiau galutinai, kam to reikia?

– Ar liko gerų draugų iš įvairių komandų, su kuriais susiskambini, susitinki?
– Su Trajanu Langdonu pasikalbu, gerus santykius palaikau su Planiničiumi, dabar atsiras daugiau laiko. Turbūt ir bendrauti bus lengviau. Ir pats matau – kai žaidi, pastoviai treniruojiesi, rungtyniauji. Neturi laiko susitikti. Esu laimingas, kad per karjerą sutikau daug gerų žmonių. Būsiu laimingas bendraudamas su jais ir ateityje. Pasisekė, kad visose komandose – Italijoje, Graikijoje, Rusijoje – buvo puiki atmosfera. Tai svarbu pergalėms.

– Ar atvažiuosi į Maskvą?
– Turiu reikalų. Krepšinis liks mano širdyje. Man įdomios ir rungtynės, ir turnyrai. Metus, kitus pailsėsiu, tačiau namie visą laiką juk nesėdėsiu. 

– Kokią matai savo ateitį? Ne visą laiką reikės vaikus į mokyklą vedžioti.
– Taip atsitiko, kad viskas mano gyvenime susidėliojo savaime. Taip, kaip ir krepšinyje. Atėjo treneris į mokyklą ir pakvietė į komandą. Taigi konkrečių planų neturiu. Tikriausiai kas nors atsiras. 

– Gal pradėsi mokytis?
– Galimas variantas. Laiko turiu, pasižiūrėsiu, kas mane domina. Ilsėdamasis pagalvosiu. 

– Kai mokeisi mokykloje, ar turėjai svajonių? Įsivaizdavai, kuo nori būti ateityje?
– Apie tai ir kalbu. Man atrodo, kad Dievas mane veda per gyvenimą. Kai kurie jau nuo 9 klasės žino, ką veiks ateityje. Mokydamasis 12 klasėje nežinojau, kur stoti. Metai ėjo į pabaigą, o aš vis abejojau, mėčiausi. Ir staiga – eik į krepšinį. Atsirado galimybė ja pasinaudoti. Tikiu, kad viskas bus gerai. 

– Ar tėvai nespaudė: Ramai, apsispręsk.
– Jie, žinoma, jaudinosi, bet to neparodė. Esu dėkingas tėvams, kad nejutau spaudimo iš jų pusės. Niekas manęs nestūmė ir nevertė per jėgą kuo nors užsiimti. Turėjau savo pasirinkimą. Viskas atsitiko taip, kaip atsitiko, o buvo gerai. 

Rodyti komentarus
Atrinkti (1) Visi (38)
O ar kas paklausė ko nori Šiškauskas?!
2012-05-24
Atsakyti
nemokamai 130 lt.
Nemokamai 50$ žaisti pokeriui..

Žaisk pokeri iš tikru pinigu nieko neinvestaves.

Adresu: http://www.pokersuns.com
2012-05-24
Atsakyti
jt
Pasake visa tiesa. Taip kaip turi elgtis vyrai. Pavargai... Uzleisk vieta jauniem... Sita zmogu gerbiu ir linkiu gyvenime kuo didziausios sekmes.
2012-05-24
+2
Atsakyti
tv show
labai jau amerikietiskas straipsnio pavadinimas,tokia NBA juoduko "is pelenu i slove" istorija :)

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2012-05-24
+2
Atsakyti
to Šiškauskas Katedroje
Lope, Šiškauskas religingas yra nuo mažumės..... Pasidomėk labiau jo biografija
2012-05-24
Atsakyti
abc
antraste idomi.jei siskauskas tai sako(kadangi dvitaskis padetas,tai reiskia kad siskos zodziais),"vaikino is gatves sekme". tai nesuprantu vieno,ar siskauskas nezino,ka reiskia "vaikino is gatves",tai vaikino,kuris augo be artimuju,nakvodavo kur papuole,kas priglausdavo,neturedamas nei mamos,nei tecio..bet kiek zinoma,kad artimieji pas ji yra,kad mama gyvena,kad jis augo seimoje,o ne gatveje..visiskai pabludo siskauskas.

man apskritai siskauskas arogantiskas.kad jis rinktineje nezaidzia,tai nera taip svarbu,be siskausko pasaulis nesugrius,rinktine laimejo pasaulio bronza turkijoje,ko siskauskas savo kolekcijoje,deja,neturi.taip kad,be siskausko kuo puikiausiai gali rungtyniauti,kovot iir pasiekti pergales.siskauskas po to,kai isvyko is lryto komandos,pasireklamavo zaisdamas uz benetton,o paskui ejo zaisti tik ten,kur didziausi pinigai sukasi - zaide uz pao ir cska.rinktineje tokie pinigai nemokami,deja,jei butu mokami dideli pinigai,siskauskas butu zaides kaip gerutis.dabar,paprasciausiai,siskauskas neturi motyvacijos zaisti.ir nemanau,kad siskauskas prieme sprendima iseiti is krepsinio sio sezono vidury.sapalioja bytik sapalioti.

siskauskas buvo geras krepsininkas,bet tik europiniame lygyje.taciau kaip idomi asmenybe,tuo nepasizymejo.

nejaugi,siskauskas yra vaikinas is gatves??kaip manote??kad sekme ji lydejo,nesigincyju,tai buvo,bet kad jis augo gatveje,netikiu...geda,kai pradeda pezeti tokias nesamones,ko nebuta..o gal is tikruju siskauskas yra "vaikinas is gatves"??.....kaip manote,komentarus rasantys??
2012-05-24
-1
Atsakyti
Siskauskas Katedroje
Maciau ji Vilniaus katedroje einant ispazinties... Ejau iskart po jo ir jo merginos. Eiti ispazinties darosi populiaru!!! stai taip
2012-05-24
-1
Atsakyti
Anonimas
Kad mane kas pastebetu...
2012-05-23
Atsakyti
savas
Pagarba zaidejui ir sekmes jam pabaigus karjera, daug graziu akimirku is jo zaidimo galima prisiminti.
2012-05-23
-2
Atsakyti
Legends never die
Is pradziu Macas baige karjera, o dabar ir Siska ... Ziauriai pasiilgsiu siu zaideju, abu savo pike buvo geriausi zaidejai savo pozicijose. Gaila, bet greitu metu neturesim tokios klases sg ir sf zaideju :(
2012-05-23
Atsakyti
MantasInternal.. kavailiesnio komentaro mates nesu.Prie ko cia tas meile kisi dbr...Myli jis ta kasi metys i kasi su vaikais ir ramus bus...o klube tau ten ne nkieme metyt... krepsinis suideda net tik is to ka matai aiksteje... trreniruotes , keliones tu turbut neisivaizduoji kaip tai vargina kiek reiklauja jegu. Pavargo zmogus nori ..


Teisus esi, tikrai kvailesnio komentaro turbūt ir nebuvau niekad parašęs. Bet nebegaliu ištrint ;/
2012-05-23
Atsakyti
Mantas
Internal.. kavailiesnio komentaro mates nesu.Prie ko cia tas meile kisi dbr...Myli jis ta kasi metys i kasi su vaikais ir ramus bus...o klube tau ten ne nkieme metyt... krepsinis suideda net tik is to ka matai aiksteje... trreniruotes , keliones tu turbut neisivaizduoji kaip tai vargina kiek reiklauja jegu. Pavargo zmogus nori ..
2012-05-23
+2
Atsakyti
nebukit savanaudziai
jis ir taip daug zaide uz rinktine, jums negana ir negana bus. Jis turi savo gyvenima ir nori auginti vaikus ir buti su seima - gerbiu Ramuna. Zinau as cia tuos krepsinio fanus - kai laimi, priplempia alaus ir dziaugauja gatvese - mes lietuviai, o kai pralaimi lietuviai maiso su zememis. Ramunas pats geriau zino kada jam iseiti, o tos baudos buvo matyt zenklas.
2012-05-23
+2
Atsakyti
Ot buka mūsų jaunoji karta. Vienas kvailys, tikriausiai net nematęs Šiškos žaidžiančio geriausiais jo laikas, parašo ką nors prieš žaidėją, ir čia pat atsiranda krūva papūgų, beveik žodis žodin kartojančių tas pačias nesąmones.
2012-05-23
+2
Atsakyti
Pagarba Ramunui
blet atiduokit pagarba Ramunui - jis buvo Lryto pasididziavimas ir vienas Lietuvos rinktines kalviu. Paprastas, nepasikeles, bet uztat nusipelnes zmogus. Tegu raso tu straipsniu kiek nori. Jis nenusikalto, nepagrobe kokios mergaites ir pan. Jis tik jegas uz Lietuva atidave ir gera dare, todel geriau rasytu tik apie gerus darbus ir pan. Manau jam gal ankstoka iseit - galejo dar pakovot del Eurolygos cempo ir tada iseit, bet gerbiu jo apsisprendima. Gerbiu, jog isejo is rinktines savo galva ir uzleido vieta jaunesniem. Kai kurie is lietuviu krepsininku to nesupranta ir jau uzsibuvo.
2012-05-23
+3
Atsakyti
Su visa derama pagarba Šiškauskui, reikia pripažinti, kad šis žmogus nemyli krepšinio.

Kai jis atsisakė žaisti rinktinėje, visada galvojau, kad visa tai yra dėl sveikatos, dėl to, kad planuoja žaisti bent iki kokių 37-38 metų, prižiūri savo kūną ir atsiduoda klubiniam čempionatui. O dabar matome, kad jam tik poilsis galvoje, žmogus tiek persisotinęs žaidimo, kad jam tiesiog nebesinori imti kamuolio į rankas. Jam tai atrodo tik darbas.
2012-05-23
-4
Atsakyti
Hmm
Biski atsibodo cia apie ta Syska,nu pasitrauke pasitrauke vsio parase viena straipsni ir gana.Dabar jau trecias straipsnis.
2012-05-23
-2
Atsakyti
Alvydas
Tas moterų komandos treneris pastebėjęs Šiškauską buvo Valentinas Kanapkis,ilgametis Kibirkšties,Lietuvos moterų rinktinės treneris,o papasakojo jis apie Šiškauską tuomečiui Sakalų treneriui Sakalauskui.
2012-05-23
+1
Atsakyti
sitas
mane nervina kai stumia ant krepsininku kurie nezaidzia rinktinej,tie kurie jauni dar dar ir man pikta pasidaro kad nezaidzia,nu bet tiem kuriems virs jau 34 yra jau nebe tas metas,visi is ju tikisi labai daug,jeims krenta labai didele atsakomybe,ir jau kruvis jiems sunkesnis,ir jei jiem nepavyksta,visi apsvaido s***** ir taip uzbaigt karjiera jiems tikrai nefaina
2012-05-23
Atsakyti
Iš kur gauti ta Šiškausko nuotrauka su vėliava, kuri yra pagrindiniame puslapyje didesnę ? Kad tiktų wallpaperiuj ? :)
2012-05-23
+4
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 38

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.