Sireika: apie legionierius, nesveiką konkurenciją, vėlyvą brendimą ir Paulauską

2012-06-02 12:47
Mantas Bertulis, „BasketNews.lt“ korespondentas
Kartais Antano Sireikos auklėtiniai rodydami tris pirštus, žaidžia dviejų pirštų kombinaciją
Kartais Antano Sireikos auklėtiniai rodydami tris pirštus, žaidžia dviejų pirštų kombinaciją
Nuotr. Fotodiena.lt
Šiaulių gatvėse galima sutikti daug įvairių žmonių, tačiau 2003 m. Europos čempionato aukso medalio savininko negalima nepažinti. Būtent Antanas Sireika yra vienas iš tų žmonių, kurie garsina miesto vardą, o pats yra pripažintas Šiaulių miesto garbės piliečiu.
 
Iš šalies treneris ne itin skiriasi nuo kitų miestiečių – gyvena devynaukščio namo bute, važinėja ne pirmos jaunystės automobiliu. Tačiau Šiauliams jis – vienas gerbiamiausių žmonių.
 
Savo nuoširdumą ir atsidavimą sportui atskleidžia ir jo mintys, išsakytos išskirtiniame tinklalapiui „BasketNews.lt“ duotame interviu.
 
Liūdniausia buvo pabaiga
 
– Treneri, kaip prasidėjo atostogos? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Sireikos.
– Atostogos visada yra geros. Jos būna organizuotos, neorganizuotos ar šiaip pasyvios. Dabar, sakyčiau, jos yra pasyvios. Jas šiek tiek suvaržo kai kurie įvykiai, kurie bus ateityje. Nei kažkokia aktyvia darbine veikla užsiimti, nei į priekį žiūrėti, nei kažkur išvažiuoti galime, nes sūnus mokosi, o dukra ruošiasi diplomą ginti.
 
– Kokiu pažymiu galėtumėte įvertinti praėjusį sezoną?
– Aštuonetu. Praėjusiais metais valdžia pasakė, kad šiemet reikia pasirodyti geriau nei pernai. Pasirodėme geriau. Kalbant apie darbą, tai kol neišsiskirstė mūsų užsieniečiai, mums puikiai tiko Cameronas Longas, Rashaunas Broadusas ir Denzelis Bowlesas. Pamenu, rudenį, su „Ventspils“ ir „Lietuvos rytu“ žaidėme, tai buvo toks gražus žaidimas ir visi patenkinti buvo. Žmonės jau kalbėjo, jog „Šiauliai“ šį sezoną kažką padarys.
 
Dirbti man irgi buvo labai malonu. Pasitaikė tikrai geri žmonės, o kaip parodė tolimesnė eiga, tai galbūt net per geri. Tokie geriečiai. Aš esu galbūt „dūšios“ žmogus, daugiau linkęs įsiklausyti į kitus žmones. Tai sako ir žaidėjus tau tokius skiria Dievas. Yra sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu. Jeigu aš išsirinkau tokius draugus, žaidėjus, tai pagal juos galima apie mane spręsti. Pavyzdžiui, paimk kokį Edviną Ruzgą, Vytautą Šarakauską, Vitalijų Liutyčių – jie geriečiai, o aikštelėje reikia, galbūt, tokių agresyvių, sunkiai suvaldomų, kadangi sportas yra nenusakomas dalykas. Čia nesudėliota viskas lentynėlėje. Dirbti su jais buvo labai malonu. Tik buvo blogai, jog reikėjo juos raginti, kad būtų agresyvesni, piktesni, bet jokių problemų darbe nekilo.
 
Stebiuosi, jog per tiek metų, kiek man teko dirbti su legionieriais, nekilo jokių problemų. Čia vieną kartą pamoralizavome, kad jeigu kažko jie nesupranta, reikia dirbti papildomai, ieškoti savęs, pritapti prie komandos. Ateinu į kitą treniruotę, žiūriu, kad jie ten jau dirba. Pasakiau, kad popiet laisva – ateinu, žiūriu vėl dirba. Man kaip treneriui, tai didžiausias džiaugsmas, kada žmones užkreti jų veikla, profesija. Kaip sakoma – lašas po lašo ir akmenį pratašo.
 
– Ar galima sakyti, jog skaudžiausias šio sezono taškas buvo Bowleso išvykimas?
– Be abejo, žaidėjų traumos. Šarakausko trauma prieš tai. Tokios dar nebuvau matęs ir ji dar iki šiol akyse stovi, kuomet ranka normaliai lankstosi, o po to perlinko į kitą pusę. Žinau koks jis žmogus – patikimas, kovotojas ir toks lūžis... Akis užmerkiau ir galvojau jau brauks kelis mėnesius, o gal iš viso šį sezoną jau nebežais. Tokios mintys kilo. Na ką, atsiraitojome rankoves ir toliau žiūrime į priekį. Tuo metu Bowlesas kaip tik kilo į viršų ir nelabai jautėme tą bėdą.
 
Nelaimė neateina tada, kada tave spaudžia iš visų pusių. Tada retai ji ateina, bet kai tu esi pakilime ir galvoji: „va, eina gerai“, „va dabar, va dabar padarysime“ ir tada kažkas nutinka. Bowleso išvykimas buvo toks didžiulis šuolis žemyn. Nesakau, kad neįsivaizdavome, kaip žaisime ateityje, tačiau buvome morališkai pakilę, visi buvo patenkinti. Po to traumą dar gavo Valdas Vasylius. Dar Juliaus Juciko nebuvome pasiėmę, Ignas Ramašauskas buvo atiduotas. Mindaugas Žukauskas su Arvydu Šikšniumi žaidė priekinėje linijoje. Žaidėme trejas tokias rungtynes. Atsilaikėme. Pamenu, vadovai pagyrė, kad išėjome iš tokios padėties. Tada buvo dugnas, bet atsispyrėme, pradėjome kopti į viršų, po mėnesio pasiėmėme Juciką ir pradėjo formuotis naujas žaidimas, jau nebe toks, koks buvo iki tol. Jucikas – ne Bowlesas. Žmogus labai stengėsi. Susigrąžinome Ramašauską.
 
Negaliu sakyti, kad čia buvo liūdniausias dalykas. Liūdniausia visą laiką būna pati pabaiga, kuomet tikiesi pats ir visi kiti aplinkui tikisi. Toks nuosmukis – kilai, kilai į viršų ir bumpt – Niagaros krioklys ir po to vėl pradėjome kilti. Iki balandžio mėnesio buvome pakilę į didesnes aukštumas, nei su Bowlesu, bet reikėjo daug dirbti.
 
– Ar kartotumėte tą pačią klaidą – leisti Bowlesui išvykti?
– Čia ne nuo manęs priklauso. Reikia klausti vadovų. Man tiesiog pasakė, kad čia nėra pasirinkimo. Yra kontrakte parašyta (išpirkos suma, – aut. past.). Mes, jeigu norime, galime mokėti didesnius pinigus, nei, kad siūlo tie užsieniečiai. Bet mes pinigų neturime ir man sako: „Treneri, gali sakyti ką nori, bet neturime teisės jį išlaikyti, nes pinigų didesnių jam nesiūlysime“.
 
– Kaip vertinate Mariaus Prekevičiaus sužibėjimą sezono pabaigoje?
– Dvejopai. Aš jį vertinau, pasitikėjau ir paėmiau. Vasarą susitikome ir sako: „Aš negalėsiu dabar sportuoti, bet po kokių dviejų mėnesių stosiu į rikiuotę“. Jam buvo daryta operacija ir kaip gyvenimas parodė, po tos operacijos reikia metus nesportuoti.
 
Mes ne taip tikėjomės ir jis negalėjo niekaip pritapti. Jis treniruodavosi, bet nei greičio, nei šuolio, nei judesių nebuvo. Jis balandžio – gegužės mėnesį buvo toks, kokį norėjome matyti visus metus. Longą pasiėmėme kaip atakuojantį gynėją, bet ir Longą padarėme įžaidėju, ir Darių Gvezdauską traukdavome ten. Nebuvo pasirinkimo, nes Prekevičius nežaisdavo. Broadusas yra vienas. Jis žaisdavo gerai, pabaigą silpniau, bet negali vienu žaidėju remtis. Būtų Prekevičius buvęs visą sezoną, aš galvoju, kad jis būtų davęs daug naudos.
 
Ugdant žmogų reikia kantrybės
 
– Ar Jucikas su Raičiu Grafu pateisino jūsų lūkesčius?
– Na, nepateisino, tiesiog daugiau negalėjo išspausti šis vaikinas.
 
– Jucikas?
– Taip. Jis atėjo pas mus netikėtai, beveik be treniruočių. Jam paskambinome, kuomet net nesiruošėme žaisti (tik rungtynių dieną „Šiauliai“ sužinojo, jog turi vykti į Kėdainius žaisti LKF taurės ketvirtfinalio rungtynių, – aut. past.). Žmogus tada dar miegojo. Jis dar net nebuvo įregistruotas mūsų komandoje, bet LKF taurės turnyre galėjo žaisti. Kai taip sužaidė (10 tšk., 15 atk. kam., – aut. past.), pasiėmėme pas save, nes neturėjome kito pasirinkimo. Jis iš tikrųjų stengdavosi, bet paskui varžovai išryškino, ką jis gali padaryti ir ko negali. Pasirodo, jam dar trūksta labai daug meistriškumo. Entuziazmo ir jėgos jis turi. Yra darbštus ir naudingas komandai. Tas jo blykstelėjimas šiek tiek nublėso, papilkėjo. Jam reikia daug dirbti, bet jis turi galimybę.
 
– Bet dar bandysite kažką iš jo nulipdyti?
– Be abejo. Turi žaidėjus ir reikia tik kantrybės turėti. Daug kam pasakau tokį pavyzdį, kad aš Aleksejų Švedą, kur CSKA žaidžia, pamačiau prieš penkerius metus. Tuomet jis trindavo suolą. Treniruojasi, treniruojasi, tik išleidžia retkarčiais pažaisti. Nežinau kokie vidurkiai jo būdavo. Dabar pasiklausau ir rungtynių komentatorius sako: „Šitas žaidėjas tikrai žais NBA“.
 
– Jis jau ir pats išreiškė norą žaisti NBA.
– Taip. Jis žaidžia CSKA, o ne bet kokioje komandoje. Jeigu žmogus žaidžia „Šiaulių“ ekipoje ir nori iki NBA nueiti, tai reikia atitinkamai atmatuoti, kad reikia dar ir CSKA lygį pasiekti. Turint duomenis galima tai padaryti ir reikia turėti kantrybės. Turi duomenis ir Ramašauskas, ir Jucikas, bet jeigu išleidžiame ir iš karto spaudžiame rezultatą – tai žmogų žlugdo arba jį kausto, jam uždedame antrankius.
 
Žmogus ir nori dirbti, ir dirba. Dabar šiek tiek jam mokslai trukdė. Bet reikia turėti kantrybės visiems aplinkui. Reikia kažko tikėtis. Reikia prie jo turėti kažkokį pajėgesnį žmogų, bet jam duoti tą šansą. Jam reikia žaisti. Jeigu sakysime, kad jis per silpnas, neleisime žaisti, tai kaip tada mes jį kelsime? Mes turime susitaikyti. Turime eiti per pralaimėjimus sukandę dantis. Laimėsime, gal nelaimėsime, bet mes turime tikslą patraukti tą žmogų. Paskui bus lengviau. Kaip reikia žmogų užauginti? Reikia turėti kantrybės.
 
– Ar kitais metais į komandą bandysite dar labiau įtraukti Ramašauską ir Klymą Artamonovą?
– Mes taip ir kalbėjome, kad taip ir turėtų būti, bet žurnalistai negražiai parašė, jog Sireikai nereikalingos vidutinybės. Aš sakiau, kad nereikia tiek daug vienodų žmonių. Buvo vidutiniai geri žmonės ir jų buvo keturi, vienoje pozicijoje. Dabar leidi vieną ir kiekvieną dieną tikiesi, kad sužais. Nesužaidė ir paskui dar nepatenkintas, jog per mažai žaidė.
 
Legionierių neveikia emocionalios kalbos
 
– Kas lėmė žiūrovų sumažėjimą arenoje?
– Dažnai pagalvoju, kad ir sužaisdavome gražias rungtynes, o kitą mačą pasižiūri – žiūrovų vėl nėra. Jiems nesvarbu net pergalė prieš „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“. Galbūt reikėtų truputį lanksčiau su bilietais elgtis. Jeigu žmogus ateina rungtynių dieną bilietų pirkti, tai jis turi dar ir dviem litais brangiau mokėti. Kainos galėtų būti ir pagal rungtynes. Galbūt paprasčiau reikėtų su moksleiviais elgtis, nes iki šiol dar nėra ryšio su sporto mokykla. Tie vaikai už kokį litą ar du galėtų simboliškai įeiti. Tikrai padaugėtų žmonių. Vaikas labai nori, o tėvas jam negali duoti 15 litų. Galvoju, kad 10-15 litų dabartinėmis sąlygomis yra brangu. Čia yra toks bendras reikalas ir negalima surišti su žaidėjais ar legionieriais, ar su žaidimo pablogėjimu. Būna, kad ir blogiau sužaidžia komanda, bet buvo ir gražių pergalių, gražių rungtynių.
 
– Koks yra bendras skirtumas tarp legionierių ir lietuvių?
– Šiemet mūsų legionieriai rodė pavyzdį. Longas, ypač Broadusas. Taip, kaip Derrickas Low buvo. Mums pasiseka su legionieriais. Bowlesas neateidavo dirbti iš ryto, bet šitie tai ateina į „štanginę“ visada, kada tik būna fizinių užsiėmimų diena. Jie neišbėga pirmi iš treniruotės. Jie pasilieka, dirba.
 
Po trečiųjų LKL mažojo finalo serijos rungtynių su Prienų „Rūdupiu“ buvo parašytas straipsnelis, kad Sireika palygino rungtynes su karu. Tuomet sakiau, kad vokiečiai iki Maskvos nuėjo labai greitai, per kelis mėnesius ir užėmė vos ne du trečdalius Rusijos europinės dalies. Jeigu nebūtų atsiradę žmonių, kurie krenta po tankais, tai gal nebūtų ir sustabdę jų. Būtų ėję ir perėję. Bet atsirado tokių. Sakai tai lietuviams, jie pašiurpsta ar dar kokius baisius dalykus įsivaizduoja. Legionieriams tokie dalykai neveikia. Jie neturi supratimo kas čia vyko. Čia ne dėl to, jog karas, tiesiog, kai žaidžia „Žalgiris“ su kitomis užsienio komandomis, ką skanduoja? Lie-tu-va. Tai mes turime tokį supratimą. JAV dažniausiai šaukia „defense“ (gynyba – aut. past.). Čia ir yra tas skirtumas, jog už kažką tai žaidi.
 
Neseniai čia buvo toks pasakymas, kad Lietuva kelialapius į Eurolygą gaus per VTB Vieningąją lygą. Tai visi pasimetė, nežino ką pasakyti. Kaip mes dabar nuo rusų priklausysime? Taigi visas tas atsiskyrimas, išsilaisvinimas prasidėjo būtent nuo krepšinio, kada „Žalgiris“ pradėjo nugalėti CSKA. Nesakau, kad būtent krepšinis prie to privedė, bet jis buvo vienas iš tų labai svarbių faktorių. Mums krepšinis yra kaip pasipriešinimo, laisvės simbolis. Aš sakau savo vyrams, kad nešaukime garsiai, jog mylime Lietuvą, mes sakykime, kad mylime Šiaulius. Kur gyvename, ten ir mylime. Myliu savo šeimą, Šiaulius, žmones, tai bus tas pats, kas myliu Lietuvą. Šitą gali pasakyti savo žaidėjams, matai, kad juos paveikia tie žodžiai. Amerikiečiams reikia kitaip sakyti. Pagrindinis argumentas jiems yra, kad tu svarbiausias komandoje, nuo tavęs viskas priklauso arba tiesiog pinigai. Juos tas veikia.
 
– Kokia yra klubo artimiausių penkerių metų vizija?
– Nežinau. Neįsivaizduoju, nes yra uždavinys kautis dėl medalių, nežiūrint į tai, kokius žaidėjus surinko varžovai. Visą laiką maždaug tokia kartelė yra pakelta, o žemiau jos jau yra negerai. Prieš dvejus metus buvome pasakę, kad darykime piramidę. Tegul Regionų krepšinio lygoje (RKL) žaidžia jaunesni krepšininkai, dar Ramašauską duodame, kad tik daugiau žaistų. Čia Jucikas, Liutyčius, Artamonovas „ABRO-Universitete“ žaistų. Dar buvome pasiėmę jaunesnių krepšininkų – Osvaldą Matulionį, Edgarą Stanionį ir ką tas davė? Tada turėjome tokią mintį – pasiauginti žaidėjus. Iš karto baigėsi viskas. Niekam nereikia tos piramidės. Iškyla klausimas – kam reikalingas tas krepšinis, jeigu niekam nereikia jo. Visi skundžiasi Regionų lyga, „ABRO-Universitetu“, miestas nepadeda, patiems sunku išsilaikyti. Savus kol užsiauginsime prarasime vietas, prestižą.
 
NBA kartų kaita vyksta kažkokiais laikotarpiais. Pasiėmė Oklahomos „Thunder“ ekipa jaunus vaikinus 22-24 metų ir jie dabar kyla. Jie, manau, iškils ir laikysis kurį laiką, nes kontraktai yra ilgi. Komandos lyderiai pasirašo dar ilgesnius kontraktus. Tai jie ir laikysis kelis metus. Čia juk visos komandos taip. Čikagos „Bulls“ klestėjo, atėjo Hiustono „Rockets“, Detroito „Pistons“, San Antonijaus „Spurs“ eilė. Pavyzdžiui kiek metų Dirkas Nowitzki žaidė Dalase? 13? Jie siekė, siekė, siekė ir pasiekė. Ir jie labai tuo patenkinti. Būdavo ir taip, jog iškrisdavo pirmame rate, bet Nowitzki vis likdavo ir aplink jį lipdydavo krepšininkus, būdavo brandinama komanda. Pastatei pastatą, pajudėjo, kažkur įtrūkimas ir vis glaistai, glaistai, kad gautųsi idealus tas pastatas. Komanda irgi taip pat yra buriama. Tik ne visą laiką taip išeina. Aš nežinau vizijos. Tik žinau, kad reikia pasirodyti ne blogiau nei pernai arba šiemet ir t.t. Kokia tada vizija, kada pasibaigus sezonui turi žiūrėti kiek turėsime pinigų, kokius žaidėjus galėsime pasiimti, kokios kainos bus tų žaidėjų. Manau, lietuvių kainos dar didesnės pasidarys.
 
Šiemet, kada pabaigėme sezoną, pakalbėjome su „Rūdupio“ treneriais, vadovais, tai jie pripažino, kad galvojo, jog mes daugiau pinigų išleidžiame žaidėjams. Jie sakė, kad mūsų biudžetas didesnis, bet pasirodo, imant lietuvius, reikia turėti daug daugiau pinigų. Taip, kad čia strategija yra finansai.
 
– Ar jau pradėjote naujų žaidėjų paieškas?
– Ne.
 
– Bet jau ruošiatės?
– Teoriškai taip. Niekada nesustoja gyvenimas ir visą laiką domiesi. Agentų vis daugėja ir jie tiesiog kaip vanduo į tarpelį sunkiasi. Tik nepasižiūrėk ir jau krūva laiškų su naujai pasiūlytais žaidėjais. Aišku, aš pasižiūriu, kas yra kas, bet konkrečiai dar nieko.
 
– Kokia laukia Prekevičiaus ir Žukausko ateitis klube?
– Nežinau.
 
– Bet jau yra aišku, kas neliks komandoje, be Šikšniaus?
– Nežinau, kas neliks. Žinau, kad lieka Ramašauskas, Jucikas, Liutyčius, Artamonovas, Gvezdauskas.
 
Klubai pernelyg anksti pasiūlo pinigus
 
– Kada laimėsite LKL su „Šiauliais“?
– Laimėsime tada, kai kryptingai iki to eisi. Atsiras talentų, va tokių kaip Ramašauskas. Jau anksčiau jam reikėjo skirti dėmesį, individualiai daugiau duoti žaisti, nestumti į šoną ir pasakyti, kad jis jaunas. Sunku tikėtis, kad dar kažkas panašaus atsiras. Gi niekas nežino, kur Dievas išdėliojo, kur Liną Kleizą ar Renaldą Seibutį padėjo. Šiauliuose irgi kažkada Žukauską, Robertą Javtoką padėjo. Yra tų žmonių, reikia tik kantrybės. Reikia ir likimo sutapimo, kad nebūtų, jog vienas dabar atsiranda, o kitas po 10 metų.
 
Reikia, kad Lietuvoje truputi pasikeistų tas požiūris, būtų sveikesnė konkurencija, nebūtų taip primityviai viskas masinama pinigais. Tiek žmonių jau per dešimtmetį sugadinome. Paskui jie dingsta ir niekas net nesiruošia jų ištraukti. Man širdį spaudžia, kuomet treneriai ruošia, ruošia, dirba, dirba, įsivaizduoja, kad iš šito žmogaus bus kas nors. Bet jis papuolė į tokią komandą, jam ten netiko. Pasistumdė, pasistumdė ir žiūri, kad tik iki Lietuvos rinktinės ribos nueina. Neperžengia to slenksčio, paskui nebekyla, dingsta iš akiračio. Dėl to, kad nesveika konkurencija. Nesveikai anksti pasiūlo pinigus. Pinigai žmones labai gadina. Pinigai duoda teigiamą impulsą, bet reikia juos labai protingai naudoti. Jeigu pinigus neprotingai naudoji, jie gadina žmogų. Čia visur taip yra.
 
– Bet juk talento taip greit neprarasi.
– Talento neprarasi, bet, pavyzdžiui, tau siūlo mažesnius pinigus, bet sako, jog žaisi 35 minutes. Tau siūlo didesnius pinigus, tu sėdi ant suoliuko ir gauni 10-12 minučių žaisti. Žmogus ima ir susigundo, jis nesupranta. Mes daug ką pradedame vertinti kada prarandame. Prarandame sveikatą, pradedame vertinti, kad klaidingai elgėmės, nežiūrėjome ką valgome, ką geriame, kada ilsimės. Prarandame kokius tai nors santykius ar susipykome su žmonėmis, draugais ir galvojame, kam gi šito reikėjo? Niekur nėra gyvenime padėta nei pinigų, nei talento, nei naujų santykių. Reikia ieškoti. Reikia mokėti gyvenime suktis. Santykius krepšinyje dar galima išauklėti.
 
Kaip Arvydas Sabonis – persiplėšdavo visur. Jaunimo, Lietuvos, Sąjungos vyrų rinktinės kviesdavo jį. Jis visus metus žaisdavo. Jis sudilo, bet nuo tų laikų jau nesėdėdavo ant suolo. Mes turime dabar Igną, jauną vaikį, bet jis daugiau sėdi, nei žaidžia. Jis visą laiką turėtų žaisti virš 30 minučių. Dar kiek iš Šiaulių išvežta – Dovydas Redikas, Egidijus Mockevičius. Dabar pakvies kokia geresnė komanda, tai atsisėsi ant suolo ir nebebus jų. Redikas ir taip ten laiką leidžia veltui. Žaistų ne „Lietuvos ryte“, o kokiame „Rūdupyje“, „Šiauliuose“ ar dar šiek tiek mažesnio lygio komandoje, tai žaistų daug. Čia ir yra žmogaus ateitis. 
 
Mes visi – vadovai, treneriai, prezidentai, verslininkai, visi tie, kurie remia krepšinį, turime prieiti nuomonės, ne kaip apgauti žaidėją, o kaip jam padėti. Dabar dažnai, kaip bebūtų keista, vyrauja toks jausmas, kad, jeigu aš pasiimsiu tą žaidėją, tai jis ne tiek man reikalingas, kiek susilpninti varžovą. Panašiai taip ir yra. Vilnius ir Kaunas gi kovoja tarpusavyje, o negalvoja apie tą žmogų, kurį dalijasi. Reikėtų, kad visai Lietuvai būtų geriau, jog ta religija mūsų nedingtų. Reikia protingai viską daryti. Nepulti, o palaukti atitinkamo amžiaus ir tada siūlyti pinigus.
 
– Tai kodėl Ramašauskas žaidžia „Šiauliuose“, o ne „ABRO-Universitete“? Jis ten gautų daugiau laiko žaisti.
– Taip, gautų daugiau laiko. Jis „Šiauliuose“ turi gauti daug laiko žaisti, ne tik „ABRO-Universitete“. „ABRO-Universitetas“ sako, kad jiems reikia pergalių, o jis galbūt netraukia pergalės. „Šiauliuose“ jis turi žaisti daug, bet „Šiauliams“ reikia pergalių. Tas ir stumia į suoliuko galą. Va kur paradoksas. Iš kitos pusės – sezono pabaigoje jis pradėjo geriau žaisti, jam pasiūlo pinigus ir išvažiuoja. Ir tada mes išsižioję paliekame. Aukojome komandos rezultatus, pergales, bet žiūrėjome į priekį, norėjome, kad užaugtų žmogus, nereikėtų pirkti užsieniečių ar kviestis iš kitur, bet tada paims ir išsiveš jį galingesni (klubai – aut. past.).
 
– O ar neturite ilgalaikio kontrakto su juo?
– Turime, bet niekas į kontraktą nežiūri. Jau buvo atvejis su Bowlesu. Kad kviestųsi stipresni klubai žaidėją tam, kad jis žaistų, o ne todėl, kad va neblogas žaidėjas, gal kada nors žais. Tai yra negerai. Mindaugas Kuzminskas „Šiauliuose“ dvejus metus turėjo žaisti taip, kaip žaidė iki tol čia. Dabar įsivaizduojate, koks žaidėjas jis būtų? Aš sunkiai įsivaizduoju. Mano supratimu, jis būtų šalia Kleizos, jeigu tik būtų žaidęs ir žaidęs. Į „Žalgirį“ jis galėjo pereiti, kad ir šiais metais. Ne tam, kad būti dvyliktu numeriu – kartais registruoja, kartais ne, bet tam, kad ateitų ir žaistų. Jeigu ne starto penketuke, tai bent ant slenksčio. Tada reikia nueiti į „Žalgirį“. Sakiau, bet net niekas neklausė.
 
Jasikevičius visada išliks jaunuoliu
 
– Treneri, kur laikote 2003 m. Europos čempionato aukso medalį?
– Joniškyje, krepšinio muziejuje.
 
– Negaila buvo atiduoti eksponuoti?
– Negaila, juk tai ekspozicija. Valdemaras Chomičius yra atidavęs olimpinį ir pasaulio auksą. Ten yra super prizų. Eurelijus Žukauskas neseniai buvo atvažiavęs ir sako: „Kodėl Joniškyje toks muziejus įrengtas? Reikia į didelį miestą perkelti“. Bet kai perkelsi, niekam ten neberūpės. Tokie dalykai yra daromi entuziastų, fanatikų. Esami dėkingi jiems ir patys turime tokiais būti, nes niekas nieko nepaduos ant lėkštutės.
 
– Ar neapima nostalgija prisiminus Lietuvos rinktinę ir pagalvojus, kad tokie žaidėjai kaip Ramūnas Šiškauskas jau baigia karjerą?
– Labai gaila. Man atrodo, kad čia prieš metus į „Šiaulius“ grįžau, o pasirodo, kad jau ketveri metai praėjo. Laikas labai negailestingai bėga ir jis bėgs tolyn. Kaip atėjome nepastebimai, taip ir išeisime. Visą laiką Šiškauskas atrodė energijos kupinas žmogus. Šarūno Jasikevičiaus dabar klausia – tai gal dar žaisi? Galvoju kaip gi, taigi jis sportininkas, jaunuolis visą laiką mano akyse buvo. Pasirodo, kad jau baigiasi ir jo sportininko karjera. Šiškauskas, aišku, taip greitai nepaseno, čia paveikė tokie išoriniai faktoriai. Žmogui atsibodo atsakinėti, kodėl nežaidžia už rinktinę. Tik reikia neužmiršti praeities, nes nebus ateities. Neužmiršti to, ką turėjome, ką turime, kaip dirbome, kaip mokėmės. Gaila, kad taip eina...
 
– Kaip vertinate Kęstučio Kemzūros sprendimą nepriimti Lavrinovičių į rinktinę?
– Kiekvienas treneris turi savo pasirinkimą ir tik po to galės spręsti bei pasakyti, ar čia blogai, ar gerai. Dabar negalima sakyti imk tą, o ne tą. Yra treneris ir jis įsivaizduoja savo žaidimą. Aš taip negalėčiau pasielgti. Aš Kemzūros sprendimo nei kritikuoju, nei pritariu, nei nepritariu. Tai yra kiekvieno trenerio pasirinkimo teisė. Jis savaip įsivaizduoja žaidimą. Tai yra jo reikalas.
 
Man Lavrinovičiai... (rodo į nuotrauką – aut. past.) Man jie yra brangūs. Žmonės į rinktinę atėjo labai sunkiu metu. Gaila tuomet Darjušas iškrito, o broliukas buvo tepradėjęs kilti. Jis labai padėjo ir prieš tai, ir po to. Man jie yra labai brangūs. Kaip ir visi žmonės, su kuriais dirbau. Prie manęs irgi reikėdavo su kažkuo atsisveikinti, kažkas nepapuldavo į rinktinę. Galiu tik pasakyti, kad jie man yra brangūs, o kodėl jų nepaėmė į rinktinę, negaliu nieko pasakyti.
 
– Kiek dar planuojate dirbti treneriu?
– Gerai Ramūnas Šiškauskas buvo pasakęs: „Nežaisiu iki tol, kol nebegalėsiu“. Trenerio darbas visų pirma turi teikti džiaugsmą. Čia yra kūryba. Poetas parašo, treneris turi išauginti kažkokį žaidėją ar komandą atvesti į pergales. Čia yra trenerio darbo įvertinimas. Jis yra kūrybinis darbas, nes priklauso nuo labai daug ko. Gali dirbti nuo ryto iki vakaro ir iš salės neišeiti, bet vargu ar pasieksi tuo metu kas priklauso. Trenerio gyvenimas yra ne kaip visų žmonių. Kiti sako, jog kitų žmonių gyvenimas eina nuo pradžios iki pabaigos. Eini į tą galą ir sako trumpėja, trumpėja... O aš sakau, kad va treneriai ar dar kiti, kurie dirba nervinį darbą – lakūnai, ugniagesiai, išminuotojai, jie eina iš kito galo. Jie nedirba visą laiką intensyviai, bet va ateina koks skrydis ar krizė. Treneriui vienas koks skaudus pralaimėjimas, tai jį taip „pjauna“ iš to galo, kad net nepastebi.
 
Pasižiūriu į jaunus vaikinus, kurie, palyginti su manimi, yra tikrai jauni – mano auklėtiniai ar dar kas nors – ir matau – pražilę. Kas yra, vaikinai? Kas jums yra? Aš didžiuojuosi, kad dar nežylu (juokiasi). Čia trenerio darbas. Jeigu jis yra sąžiningas žmogus ir atiduoda visą sveikatą, tai jam gyvenimas palieka pėdsakus. Aš gal nesąžiningai dirbu savo darbą, kad nežylu, bet aš jį labai myliu ir mėgstu. Turiu daug krepšinio bei gyvenimo patirties ir man atrodo, kad tereikia tų lankų, kur ganyti avelės, jog būtų geri rezultatai. Reikia turėti sveikatos, justi malonumą. Tai tuos du dalykus dar turiu, bet negalvoju kiek dar galiu dirbti ar kiek dirbsiu čia. Sušlubuos sveikata ir iš karto turėsi mesti viską.
 
Draugai man sakydavo, jog esu vėlyvo brendimo. Atsakau taip, nes aš iki 20 metų barzdos neskusdavau. Į institutą įstoję kiti skutasi, o man tokių problemų nebūdavo (juokiasi). Plaukai ant krūtinės pradėjo augti tik tada, kai baigiau institutą. Iš tikrųjų – vaikai, moksleiviai didžiuodavosi, rodydavo į krūtinę, o man tik nuo dvidešimt kelių metų pradėjo augti. Esu vėlyvo brendimo ir, manau, dar galiu dirbti. 10-15 metų tai tikrai.
 
– Kiekvieną dieną į darbą einate kaip į šventę?
– Taip. Visą laiką einu ieškodamas, kurdamas. Pasižiūriu senesnes knygas, tai tokių minčių anksčiau neateidavo. Negimė niekas mokytas. Gyveni ir mokaisi. Anksčiau taip galvodavau, o dabar galvoju, kaip naiviai Sireika mąstydavo prieš kokius 10 metų. Dabar galvoju kitaip. Džiaugiuosi, kad ateina minčių ir kad norisi kurti, ieškoti.
 
– Net ir po skaudžių pralaimėjimų?
– Be abejo. Aš jau dabar, baigęs rungtynes, iš karto įsivaizduoju, kad galėjome kitaip sužaisti, kitaip padaryti, bet reikia pripažinti ir pralaimėjimus. Nereikia išsikelti sau tikslo – tiktai medaliai, tiktai auksas. Mes jau esame nukentėję nuo to. „Žalgiriui“ senais laikais jau buvo užsakyti vainikai, jis turėjo tapti čempionu. Mes buvome laimėję Maskvoje, bet CSKA atvažiavo į Kauną – „aplošė“, Maskvoje taip pat „aplošė“ ir viskas baigėsi. Paskui atėjo „Žalgiriui“ savo laikas. Kur mažiau pergalės laukė, tuomet laimėjo Maskvoje. Praėjo metai ir Lietuva šaukė „Auksas mūsų, auksas mūsų“, o mes dėl to aukso net nesikovėme. Nereikia turėti tokių tikslų. Reikia turėti tikslą daryti viską geriausiai. Ką gali, tą daryk geriausiai.
 
Pasistengė dėl jaunųjų krepšininkų
 
– Kaip sugalvojote įkurti savo vardinę krepšinio aikštelę?
– Pasiūlė Genadijus Mikšys (buvęs Šiaulių meras – aut. past.) ir Romanas Kančiauskas (buvęs UAB „Šiaulių kelias“ direktorius – aut. past.). 2003 metais, kuomet grįžome iš Europos čempionato, „Šiaulių kelias“ galvojo, ką čia reikia padaryti. Gatvės gi nepavadinsi ir šovė mintis į galvą padaryti aikštelę. Šalia mūsų buvo tokia aikštelė, nulaužytais lankais, stovais. Policija ten kartais atvažiuodavo, patvarkydavo, „pašefuodavo“. Daugiau aplink kiemais eini ir nieko nėra, tiktai pėdsakai, kad buvo krepšiai. Keista. Prisimenu, kai Rimas Kurtinaitis dirbo sporto departamento generaliniu direktoriumi, buvo mintis, kad Klaipėdoje reikia daryti krepšinio aikšteles. Jos ir iki šiol egzistuoja – Eurelijaus Žukausko, Sauliaus Štombergo, Arvydo Macijausko. Šiauliuose nieko nepadarė. Du čempionus turime. Donatas Slanina mokėsi prie 15-os vidurinės. Ten mikrorajonas yra, daug žmonių.
 
Ta idėja gavosi ekspromtu. Ten toje vietoje buvo smėlio aikštelė, bet atvažiavo, viską sulygino, lentas padarė, mano parašą sukūrė. Tiesiog geri žmonės pasistengė.
 
– Ar daug laiko ir pinigų kainuoja aikštelės priežiūra?
– Aš tik tinkliukus perku. Jau dabar mačiau, kad jie apiplėšyti. Nusiperku ir visada po porą tinkliukų laikau, kad visada būtų. Daugiau priežiūros nereikia. Buvo nulūžę stovai, bet tada meras Mikšys sako: „Pas mane kieme pastatyti geri stovai. Ten kabinasi ant lankų, bet niekas nenulenkia jų. Žinau, kur tokius daro, padarysime ir pas tave“. Tai pakeitė tuos stovus, dabar gerai laiko.
 
Vienas krepšys žemesnis, kitas aukštenis. Ateina mažesni vaikai, jie dar nesiekia krepšio, tai jiems labai sunku. Sakiau, kad nereikia, jog čia būtų kokios batalijos, reikia, kad čia būtų pradžia į sportą. Gal kas norės, paprašys, tai visada išeisiu pamokyti, kažką pasakyti. Jeigu tiktai norės.
 
Dėjimas yra labai patrauklus elementas, todėl kai nuleidi krepšį, vaikai gali taip pat dėlioti į krepšį, jaustis tokiais pat profesionalais, kaip mato per televizorių. Jie tada visai kitaip supranta krepšinį. Iš pradžių man sakė: „Kaip tai negalės žaisti į du krepšius?“. Nereikia į du krepšius. Reikia, kad būtų ir mažiukams.
 
– Kartais ir jūs ten nueinate pamėtyti. Kokius dar žaidimo elementus norite patobulinti?
– Nieko dabar nenoriu tobulinti. Galiu tik mokyti kitus.
 
Svarbu žaisti logiškai
 
– Per atkaklias krepšinio rungtynes jūs būnate itin emocingas, tačiau net ir jas pralaimėjus, konferencijose būnate jau nusiraminęs. Taip greitai susitaikote su pralaimėjimais?
– Galvoju, kad reikia mokėti priimti likimo smūgius. Tiek kitiems sakau, tiek pats tuo vadovaujuosi, jog reikia vienodai atrodyti spaudos konferencijose. Nesvarbu, ar laimėjus, ar pralaimėjus. Galbūt kartais natūraliai prasprūsta šypsena ar kas, bet kada esi nuliūdęs ar susinervinęs vis tiek turi susitvardyti. Gyvenimas nesustojo ir jis eina toliau. Daryk išvadas ir priimk tai kaip tavo darbo įvertinimą. Dievas supyko, kad tu blogai dirbai, tai pasiuntė tau pralaimėjimą. Mane taip mokė ir aš kitus mokau – džiaugtis reikia tą patį vakarą, liūdėk irgi tą patį vakarą. Kitą rytą ateik ir kad niekas tavęs nematytų – ar kad tu nuliūdęs, ar kad piktas.
 
Rungtynių metu emocijos natūraliai veikia – ir rankos kyla, ir balsas kyla. Tiesiog savęs iš šono nematai. Kartais pagalvoju, kad gal tos emocijos nemaišo žaidėjams, gal tie impulsai ir žaidėjus pasiekia. Radijo bangų mes nematome, tai gal panašiai ir su impulsais. Galbūt iš žmogaus galvos taip pat sklinda kažkokie impulsai. Kartais dar pagalvoju, kad galbūt reikia mažiau ant suoliuko sėdėti ir nerėkauti to, ko nereikia. Rėkauti iš viso nereikia. Žiūrovų įžeidžiančios replikos taip pat veikia žaidėjus, man tą yra pasakę ir jie patys. Kiek atsimenu žalgiriečiai sakydavo, kad triukšmas, rėkimas, švilpimas – nesvarbu. Svarbu, kad nebūtų tuščia salė. Svarbu, kad rėktų, šauktų, nesvarbu ar prieš mus, ar už mus. Tada pats įsijauti. Vieniems gal gerai, kai treneris tyli, kitiems gal ne. Trenerio darbe nėra tiesos ir nežinai, kaip reikia pasielgti, kaip padaryti.
 
– Ar laikote save griežtu ir reikliu treneriu?
– Griežtu, bet teisingu. Nepakenčiu tokių nepamatuotų, nelogiškų veiksmų. Kad ir toks aviantūriškas žaidimas, bet jis vis tiek yra logiškas. Jis gali atsivaryti kamuolį ir mesti, kai esi viduje užtikrintas, bet ne tik tam, kad išmesti. Taigi treneriai jaučia žaidėjus. Viskas puiku. Tokie metimai žlugdo varžovus, nors ir atrodo aviantūriškai. Taip, tu meti per rankas, gali nepataikyti, bet žaidimas visada toks yra. Niekada nebus taip, kad tu būsi laisvas. Gali daryti kokius tik nori derinius, jie visada apsikeis ir būsi vis tiek prieš didesnį ar mažesnį, bet prieš žmogų bei reikės priimti savo sprendimą.
 
Noriu, kad žaidėjai žaistų laisvą krepšinį. Noriu, kad žmonės kurtų. Kuo mažiau meistriškumo, tuo mažiau gali sukurti. Tam tikrais momentais negali užsiimti aviantūra. Taigi esu normalus, gan griežtas treneris ir teisingas. Man patinka žmonės, kurie daro viską teisingai. Nesvarbu, kad nepataiko, svarbu daro logiškai teisingai.
 
Paulausko dėka pasuko į krepšinį
 
– Grįžtant prie tos istorijos su naciais ir sovietais. Ar domitės pasaulio istorija?
– Domiuosi.
 
– Tai galbūt žadate parašyti knygą, kaip Robertas Petrauskas padarė?
– Ne. Pagalvoju apie tai, daug kas man tai sako. Manęs nedomina tai, jog tik rašyti. Petrauskas, kai rašė apie nacius, fašistus, Hitlerį, turėjo mintį, kažkokią temą. Jeigu rašyti, pavyzdžiui, prisiminimų knygą, tai jie nėra labai įdomūs. Viskas kas praeina, tas ir praeina. Kas nori vartyti tas laiko dulkes?
 
Ar labai mes dabar prisimename tokį žmogų, kuris mano karjeroje buvo lemiamas ir dėl kurio aš pasirinkau krepšinį? Tai Modestas Paulauskas. Ar dabar kažkas apie jį kalba? Nors jis yra legendinis žmogus. Aš kai jį sutinku, man šiurpas eina. Aš visada norėjau būti toks, kaip jis. Norėjau būti toks tvirtas, raumeningas, toks ramus vyras. Jis nešūkaudavo, nerėkaudavo. Jis man buvo kaip idealas ir iki šiol toks yra. Sienos buvo nuklijuotos vien jo nuotraukomis. Kas jį matė, tai žino, gal kažką paskaito. Ateis laikai ir klausinės visi: „Kas tas Sabonis?“. Aš galvoju, kad taip bus. Į krepšinio muziejų nuvažiuoji, tai pamatai daugiau visko. Moterų kiek yra olimpinių čempionių – Angelė Rupšienė, šiaulietė Vida Beselienė. Kas dabar beprisimena tas moteris? Moterų krepšinis dabar nelabai populiarus, nuėjo į antrą planą. Manęs irgi neprisimins niekas. Tad tokias knygas bus malonu skaityti tiems, kas buvo netoli manęs, o tie, kurie netoli, tai jie ir taip žino – su kuo aš susidūriau, ką pergyvenau.
 
Mane labiau domintų rašyti apie nematomas bangas, apie ryšius. Kaip žaidėjas, pažiūrėjęs į akis, supranta trenerį? Apie psichologiją, žaidimo filosofiją. Kaip reikia elgtis, kad žaidimas būtų gražus? Kaip reikia suprasti tuos ryšius? Jeigu rodai pirštais, tai čia tik durniai gali nesuprasti. Pamatei tris pirštus ir jau žinai, ką jie daro. Gali rodyti ir tyčia tris pirštus, o žaisti kombinaciją, kuri atrodo, kaip du pirštai. Darydavome taip ir rinktinėje, kartais save suklaidindavome, reikia daugiau priprasti. Bet va yra tokie ryšiai, kur vienas kitą jaučia, supranta. Tokie dalykai įdomūs net man pačiam – kodėl žaidėjai vieną kartą pasielgia vienaip, kitą kartą – kitaip.
 
Šiauliuose vos neatsidūrė NBA žvaigždė
 
– Tarpsezoniu dažnai žaidėjų ieškote padedant savo sūnui Arnoldui. Ar daug jis jums padeda?
– Ne dažnai, aš tik duodu jam tokių užduočių, kad atrinktų informaciją, nes jos yra labai daug. Gauname visokių vaizdo įrašų, santraukų. Santraukose dažniausiai būna kaip žmogus puola. Norint pažiūrėti, kaip žmogus atrodo natūraliai, reikia žiūrėti rungtynes. Tai aš jo kartais paprašau, kad jis sutrumpintai padarytų santrauką, kur tas žaidėjas gynėsi, kur blokavo, perėmė kamuolį ar kokius rezultatyvius perdavimus atliko. Kaip žmogus puola, aš galiu pasižiūrėti, kur yra tie video po 5-9 minutes. Taip susidarai pirmą vaizdą, bet kuomet yra sunkioje situacijoje ir ar bet kada meta kamuolį – ne. Tai paprašau jo, kartais padeda.
 
– Ar siunčiate savo agentus į JAV?
– Ne, tik pernai vieną kartą buvo nuvažiavę. Jie buvo nuvažiavę į vasaros stovyklą, kurioje žaidžia kandidatai į NBA. Ten atvažiuoja žaidėjai, kurių kainos per mėnesį siekia nuo 20-30 tūkst. JAV dolerių. „Šiauliai“ negali tokių pinigų net įsivaizduoti, tai iš ten sunku kažką paimti. Mes labiau imame iš studentų lygos. Beje, vienas žaidėjas buvo užkibęs ir jau buvome pasirašę kontraktą, jis turėjo atvažiuoti. Šiuo metu jis žaidžia NBA. DeMarcus...
 
– Cousins?
– Taip, Cousins.
 
– Ir jį kalbinote?
– Taip, jau buvome sutarę, kad jis atvažiuos.
 
– Bet jis 2010 m. NBA naujokų biržoje buvo pakviestas penktu šaukimu, o šį sezoną vidutiniškai rinko dvigubus dublius.
– Taip. Jis iš pradžių dalyvavo vasaros stovykloje, bet ar nusivylė, ar kažkas jam pasakė, kad neturi jokių šansų papulti į NBA. Pasižiūrėjau vaizdo įrašus ir sakau agentui nagi, greičiau vežk jį čia. Pinigai buvo vaikiškai maži – 7-8 tūkst. JAV dolerių. Jau parodžiau savo draugams ir jie buvo nustebę. Jį tempėme, tempėme ir dingo. Paskui jau išgirdau, kad į NBA išvažiuoja. Kažkas turbūt ne taip gavosi su jo agentais.
 
Longas irgi vos nepateko į NBA, buvo ant ribos. Jaučiasi ir čia, kad jis galimybių daugiau turi. Jam galbūt irgi „Šiauliuose“ trūko kokio didelio žmogaus, jog galėtų labiau „pasiautėti“, kai tas žmogus atimtų daugiau dėmesio iš kitų žaidėjų.
 
Remiasi NBA stiliumi
 
– Ar domitės NBA?
– Nelabai. Man daug kas ten nepatinka. Mes čia dirbame, mokome kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį ir pasižiūri NBA, kur viską nulemia šuoliai. Ką daryti, pavėlavai, suklydai, tai ten atbėga tuos keturis metrus ir pakyla virš lanko. Mes taip nesuspėjame. Ten atsispyrė ir skrenda iš karto. Tai kam mes dar čia mokome, kai yra tokios galimybės? Taip, gražu pasižiūrėti visus tuos dešimtukus, penketukus, „top'us“. Sūnus mano propaguoja tokius dalykus. Ryte raštelis parašytas – „Pasižiūrėk topą, pamatysi, kokį Blake'as Griffinas įdėjo“. Pasižiūri – kažkas nerealaus. Čia yra tos viršūnėlės, mūsų krepšinio grožis, žiedai. Bet jeigu žiūrėti rungtynes ištisai, tai jos nėra tokios įdomios. Galbūt aš ne tokiomis sirgaliaus akimis žiūriu.
 
Galbūt mane irgi paveikė tai, kiek mes daug dėmesio skiriame gynybai, kaip išmokyti sunku, nepatrauklu, neįdomu niekam. Tai jau kelis metus darome viską per puolimą. Gintis sunku išmokyti, o puolime daug lengviau. Žmonėms entuziazmas pakyla. Pastudijuokite, kiek „Šiauliai“ per rungtynes meta taškų. BBL mes pirmi buvome. LKL irgi ėjome po „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“.
 
– Tai reiškia, kad propaguojate NBA stilių savo komandoje?
– Tai aišku. Kiekviena kopija yra blogiau už originalą, bet reikia pavyzdį turėti. Kitaip neįsivaizduosi, kokia yra tavo žaidimo viršūnė pasaulyje.
 
– Bet iki NBA dar trūksta sausakimšos arenos.
– Taip, trūksta kažkaip. Jau kalbėjome su Mantu (vadybininkas – aut. past.) ir Gintaru Radavičiais (Šiaulių arenos generalinis direktorius – aut. past.), kad reikia kažką darysi su bilietais. Reikia daryti kažkokias akcijas. Ispanijoje, pavyzdžiui, yra Madrido „Asefa Estudiantes“. Nesvarbu su kuo jie žaidžia, kokioje vietoje yra – pas juos salė visada pilna. Ten studentai eina, o pas mus net studentų varžybų pedagoginiame universitete neateina pažiūrėti. Aš sakau: „Ką jūs darėte, kad jie ateitų?“. Neužtenka pakabinti lapuką bendrabutyje ar dar kažkur. Reikia, galbūt, kad dėstytojai per paskaitas pasakytų, jog pavyzdžiui šiandien vyksta rungtynės, kad reikia ateiti. Galbūt jie taip įsitrauktų. Į „Asefa Estudiantes“ rungtynes greičiausiai eina daug studentų. Gal iš pradžių ten nebūdavo bilietų, bet dabar ten susirenka daugiausiai žmonių. Aš taip pat tokios nuomonės, kad žiūrovą reikia prisijaukinti, sudominti. Jiems reikia kažką parodyti, o ne garsiomis pavardėmis prisivilioti. Vieną kartą ateis pasižiūrėti ir sakys, kad mačiau jau.
 
– „Žalgiris“ jau daro panašias akcijas.
– Nežinau ar daro, ar ne, bet man pačiam į galvą šauna tokia mintis, kad reikia daryti kažką kitaip. Reikia galbūt nueiti į klasę ir pasakyti, kad kai baigsite pamokas, visi esate vakare laukiami arenoje prie tarnybinio įėjimo, nes vyks rungtynės. Atsivesi 200-300 ir paskui gal pradės daugėti. Paskui iš tų moksleivių galėsi pradėti imti po du-tris litus, ne daugiau penkių.
 
Geriausios idėjos kyla iš gyvenimo. Geriausia mokykla yra gyvenimas. Pernai ar užpernai vieną kartą padarėme kovo 8 dieną akciją, kad, jeigu atsivedi merginą ar moterį į rungtynes, už ją nereikia pirkti bilietų. Tai paskui mano draugai kalba: „Tai čia dabar mane įvarė į kampą. Nusivežiau žmoną, dukrą, tai jos parėjo susižavėjusios, spiegė iš džiaugsmo, nes niekada negalėjo įsivaizduoti, kad ten tiek emocijų. Tai dabar jos sako eis ir eis, bet dabar man reikės mokėti už jas.“ Eidavo žmogus vienas, o dabar trise reikės. Tai 45 litai gaunasi. Tai sako, kokią čia akciją padarėte, kad užkrėtėte. Juokas juokais, bet va šitaip reikia žmones prisijaukinti. Tai ir krepšinis bus dėl jų ir žmonės bus dėl mūsų.
 
Trūksta miesto paramos
 
– Neseniai spaudos konferencijoje vienas pagrindinių klubo rėmėjų Alfonsas Armalas žurnalistų paklausė: „Ar dar reikia šiauliečiams krepšinio?“. Ką jūs manote?
– Iš tikrųjų mažai dėmesio iš miesto valdžios. Visi skundžiasi, o mes tik paskui sužinome, kad kažkokios akcijos, pirkimai, pinigai nuėję ne ten, kur turėtų. Jeigu jie padėtų mums tiek, kiek mes prašome, tada būtų visai kitoks gyvenimas, būtų lengviau žmones prisikviesti, ar parodyti ką nors tiems žmonėms, kuriuos kviečiame į salę. Kodėl mes atsiliekame? Kodėl Utenos savivaldybė jau antrus metus skiria pinigų, Klaipėda skiria, Kaunas jau dešimt metų bus kaip skiria kelis milijonus. Sakau duokit 10 kartų mažiau. 20 kartų mažiau, tai nors bus 250 tūkst. litų. Niekas į tai nereaguoja. Tai negi mes 20 kartų mažesni už Kauną?
 
– Ir miestui reklamą darote.
– Tai mes ir taip tą miestą reklamuojame. Kokiu pavadinimu žaidžiame? 19 metų visur „Šiauliai“, „Šiauliai“... Nereikia niekam ten kraipyti liežuvio su kokiu nors „Traktorininku“ ar su dar kokiu neištariamu žemės ūkio pavadinimu. Kas beremtų, vis tiek „Šiauliai“. Tas pavadinimas ir FIBA, ir visur skamba, kur esame nuvažiavę. Tai – reklama. Armalas turbūt to ir norėjo paklausti: „Šiaulių mieste, ar reikalingas jums krepšinis?“, o ne tik žmonėms ar žurnalistams.
 
– Kaip vertinate tai, jog Šiauliai kitąmet neturės komandos Nacionalinėje krepšinio lygoje?
– Džiaukimės, kad dar turime LKL. Kai LKL neturėsime, tada bus liūdna. NKL nebuvo toks didelis susidomėjimas. Man smagu, kad aplink Šiaulius visur yra NKL komandų, o pažiūrėkime į kitus miestelius – Švenčionys, Varėna, Alytus, Vilkaviškis – jie irgi neturi NKL komandų. Aplink Šiaulius – Radviliškis, Joniškis, Pakruojis – vienos iš pirmaujančių NKL komandų. Ten ir buvusių „Šiaulių“ žaidėjų bei trenerių yra. Jaučiasi „Šiaulių“ įtaka, kad tiek metų nenulipome nuo pjedestalo. Tai ir davė tokį impulsą, kad visiems smagu aplinkui.

Rodyti komentarus
Atrinkti (2) Visi (49)
nataipProtingas zmogus, tikrai gerai ismanantis ir krepsini. Tik va apie Rudupi tai idomiai pasake:"Jie sakė, kad mūsų biudžetas didesnis, bet pasirodo, imant lietuvius, reikia turėti daug daugiau pinigų".Jeigu jis turejo minty Rudupi, tai ju biudzetas mazesnis, jei Siaulius - tai idomu, kur daugiau lietuviu zaidzia: Siauliuose ar Rudupy?


Tai jis tą ir turėjo omeny, kad Rūdupis prisiėmė lietuvių, todėl jų biudžetas didesnis už Šiaulius :)
2012-06-05
Atsakyti
Protingas zmogus, tikrai gerai ismanantis ir krepsini. Tik va apie Rudupi tai idomiai pasake:"Jie sakė, kad mūsų biudžetas didesnis, bet pasirodo, imant lietuvius, reikia turėti daug daugiau pinigų".Jeigu jis turejo minty Rudupi, tai ju biudzetas mazesnis, jei Siaulius - tai idomu, kur daugiau lietuviu zaidzia: Siauliuose ar Rudupy?
2012-06-04
-1
Atsakyti
@ klp
tavo Klaipeda dar 100 metu netures tokio trenerio, parvezusio Europos auksa.
2012-06-04
Atsakyti
klp
oho antanelis ismano apie puolancius po tankais:D bet noreciau antaneliui primint o gal naujiena pasakyt kad uz rusu kareiviu nugaru visada budavo specialus daliniai kurie kaldavo kulka i pakausi vien tik galva pasukus atgal nekalbant apie apsisukima taigi vienintelis sansas isgyvent buvo pult i prieki va is kur tiek daug buvo puolanciu po tankais antanuk nevyke tavo palyginimai kaip ir nelabai vykes tu treneris..............
2012-06-04
-2
Atsakyti
oi
nu antanukas ir pavare lygina savo siaulius ir kauna tai kaip vinis siauliai o kaunas plaktukas
2012-06-04
Atsakyti
Treneris
Gerbiamam treneriui norėčiau užduoti klausimą. Kaip manote ar Jums treniruojant bet kurią NBA komanda ji taptu geresnė? As norėčiau atsakyti. Ne. Nes su tokiais fiziniais krūviais kaip Jūs (kaip ir dauguma trenerių Lietuvoj) dabar dirbat (visiškai nebūdingais krepšiniui) tie žaidėjai pašoktų į aukštį ne po 80 cm, o po 60, pirma žingsnį padarytų ne per 0,1 sekundės, o per 0,2s. Nežino mūsų treneriai pratimų poveikio organizmui, kiek laiko turi trukti kiekvienas pratimas, kiek turi būti pertrauka tarp pratimų, koks turi būti pratimas, kad aikštėjė kiekvieno žaidėjo ir greitis ir šoklumas ir jėga ir ištvermė pagerėtų. Treneri kas iš to jeigu žaidėjai žinos kur stovėti, kada mesti, kaip gintis, bet jeigu niekur nespės, varžovo neapibėgs, greičiau už jį ne sureguos? Treneri, jeigu žmogus nesitreniravęs įmeta 15tšk. ir 15 atk. Tai kaip mes treniruojam, kad daugiau tos ribos ir ne peržiangia? Vadinasi žmogus talentingas, ir pašokt gali, ir varžovą apibėgt, tik prie tų salygų duokim dar jam supratimą apie krepšinį. O dabar betreniruodami atimam greičius ir galingumus ir sakom, kad nepažaidžia.
2012-06-03
-1
Atsakyti
mop
geras, gražus, atviras interviu, šaunuoliai, basketnews
2012-06-03
+1
Atsakyti
Pagarba A.Sireikai.
2012-06-03
+1
Atsakyti
visvaldas
Pergalės ateina gražios Dirbant atkakliai,per laiką, Iš Stokholmo auksą vežės Mūsų vyrai su Sireika. Šiandien treneris Antanas Grįžęs į Šiaulių komandą, Jo žaidėjai - uraganas- Lyderiams rimtiems įkanda. Tik nekaltinkim Antano, Kad vėl bronza nelaimėta- Darbą treneris išmano - Taikys į aukštesnę vietą.
2012-06-03
+1
Atsakyti
stewieNejuokinkit su savo Sireika, ant Kazlausko įdirbio išplaukęs į paviršių. Laimėjo 2003, nes turėjo visus geriausius: Jasikevičius, Macijauskas, Štombergas, Šiškauskas, Songaila, Žukauskas. O ką toliau parodė? Ogi 0.


nebejuokink su idirbiu,2001 kazlauskas turejo tuos pacius zaidejus,primint kaip viskas baigesi?ir aplamai kai atleido is rinktines bent ne po tokiu skrydziu kaip garastas su baltarusais,ar butatas lenkijoje,kazlauskas ir su latviais susivele
2012-06-03
+2
Atsakyti
Labai gerbiu Sireika kaip asmenybe ir kaip zmogu. Jis toks zmogus neieskantis zodzio kiseneje.
2012-06-02
+2
Atsakyti
ateinanti seza Siauliam bus dar sunkiau kovot del trecios vietos! kyla panevezys, baltai gal pagaliau persikels i Alytu ir tures puiku palaikyma, tikiuosi Klaipeda dar sustipres! Zodziu ateinantis sezas tikiuos bus dar idomesnis!
2012-06-02
-1
Atsakyti
Perskaites
Labai saunu interviu, Dekui tau Mantai :)
2012-06-02
+4
Atsakyti
Nestumkit ant Sireikos, taip jis turi minusų, tačiau ko jau pasiekė to neatimsi. Šiaulių biudžetas mažas, tai visada buvo taip ir bus, žaidėjas koks geresnis atsiranda ir jį perperka. Šiauliai 12 metų turėjo LKL bronzą, o Rūdupiui dabar atėjo laikas, tačiau ne todėl, kad Šiauliai susilpnėjo, tiesiog Prienai stipresni. Gerai, kad tiem Prienam sektusi ir jie dar daug metų būtų konkurencingi, bet jei Šeškus išeis į kokį Ukrainos klubą kas ten bus? Tas pats ir su Sireika, o kas gali garantuoti, kad Sireikai išėjus Šiauliams bus geriau? Jei reiktų lažintis sakyčiau, kad bus blogiau. Sireika stengiasi kažką nuveikti, tačiau būnant ūbagų (kalbu apie Šiaulių biudžetą) nekažką ir nuveiksi. Nežinau ar Etorė Mesina su Šiaulių žaidėjais paimtų LKL auksą, tuo aš abejoju.
2012-06-02
+2
Atsakyti
vaikas
Patinka man Sireika ir kaip treneris ir kaip asmenybe :)
2012-06-02
+2
Atsakyti
Krepsinio_DievasNiekam tykes interviu. Ziauriai ilgas, o tai neprideda populiarumo. Na ko noreti kai eme interviu is vieno blogiausiu LKL treneriu. Po 2003 metu jis nieko nepaseke, o galiausiai net isstume Siaulius is 3 vietos LKLe su savo "nemokame gintis, todel tik puolam". Va ir matosi rezultatai - 4 vietos LKLe ir visasda Eurocup autsaideriai. O jo uzuomina, kad vos nepasirase kontrakto su NBA zvaigzde tik parodo, kad jau laikas i pensija zmogui, jokio krepsinio supratimo. Tiesiog pabande tokiom kalbom parodyti, kad Siauliu agentai moka dirbti, nors paskutiniu metu perka tik antrarusius zaidejus. Uzsimine apie savo sunu - Dieve, treneris, kuris praso savo sunaus pagalbos, nes matyt pats nemoka analizuoti zaideju sugebejimus (o tik primeta, kad laiko neturi) nera vertas vadintis treneriu. Vienu zodziu, kol Sireika Siauliu treneris, tol komanda bus LKLe 4-a (geriausiu atveju).


Užsiminė apie savo sūnų? Čia žurnalistas paklausė, o ne užsiminė. Tu pirmą perskaityk visą interviu. O, kad vos NBA žvaigždės neprisiviliojo, tai čia yra didelis nuopelnas. Bet visada galima visur įžvelgti neigiamus dalykus. Vien iš tavo antro sakinio, galiu pasakyti, kad dar per jaunas esi komentuoti tokius dalykus. Peace.
2012-06-02
+3
Atsakyti
Le_bronsKrepsinio_DievasNiekam tykes interviu. Ziauriai ilgas, o tai neprideda populiarumo. Na ko noreti kai eme interviu is vieno blogiausiu LKL treneriu. Po 2003 metu jis nieko nepaseke, o galiausiai net isstume Siaulius is 3 vietos LKLe su savo "nemokame gintis, todel tik puolam". Va ir matosi rezultatai - 4 vietos LKLe ir visasda Eurocup autsaideriai. O jo uzuomina, kad vos nepasirase kontrakto su NBA zvaigzde tik parodo, kad jau laikas i pensija zmogui, jokio krepsinio supratimo. Tiesiog pabande tokiom kalbom parodyti, kad Siauliu agentai moka dirbti, nors paskutiniu metu perka tik antrarusius zaidejus. Uzsimine apie savo sunu - Dieve, treneris, kuris praso savo sunaus pagalbos, nes matyt pats nemoka analizuoti zaideju sugebejimus (o tik primeta, kad laiko neturi) nera vertas vadintis treneriu. Vienu zodziu, kol Sireika Siauliu treneris, tol komanda bus LKLe 4-a (geriausiu atveju).tokie kaip tu prisižiuri nba ir svaiksta kad yra ekspertas tu tiek pasiek snargli! ir galėsi kazka ir paskit protingo ;D


Tavo ziniai as nekenciu NBA. Nes ten ne krepsinis, o debilu begiojimas.
2012-06-02
-4
Atsakyti
Krepsinio_DievasNiekam tykes interviu. Ziauriai ilgas, o tai neprideda populiarumo. Na ko noreti kai eme interviu is vieno blogiausiu LKL treneriu. Po 2003 metu jis nieko nepaseke, o galiausiai net isstume Siaulius is 3 vietos LKLe su savo "nemokame gintis, todel tik puolam". Va ir matosi rezultatai - 4 vietos LKLe ir visasda Eurocup autsaideriai. O jo uzuomina, kad vos nepasirase kontrakto su NBA zvaigzde tik parodo, kad jau laikas i pensija zmogui, jokio krepsinio supratimo. Tiesiog pabande tokiom kalbom parodyti, kad Siauliu agentai moka dirbti, nors paskutiniu metu perka tik antrarusius zaidejus. Uzsimine apie savo sunu - Dieve, treneris, kuris praso savo sunaus pagalbos, nes matyt pats nemoka analizuoti zaideju sugebejimus (o tik primeta, kad laiko neturi) nera vertas vadintis treneriu. Vienu zodziu, kol Sireika Siauliu treneris, tol komanda bus LKLe 4-a (geriausiu atveju).


tokie kaip tu prisižiuri nba ir svaiksta kad yra ekspertas tu tiek pasiek snargli! ir galėsi kazka ir paskit protingo ;D
2012-06-02
+1
Atsakyti
dr3gasLabai idomus interviu. Patiko issakytos mintys apie jaunima, bet ne su viskuo sutinku. Daug jaunu zaideju palieka mazus miestu ir keliasi i Kauna arba Vilniu, kur yra geresnes salygos sportuot, sitoj vietoj jau nieko nepakeisi, nes mazu miestu krepsinio mokyklos niekad nepasiulys tokiu salygu kaip kad SMKA, Sabonke ar tas pats Vkm'as. Didesne beda yra su ilgu kontraktu pasirasymu jauname amziuje. Labai megstama Zalgirio strategija supancioti bent kiek geriau zaidzianti jaunima kontraktais. Reikia imti tik pacius talentingiausius, kuriuos imanoma 1-2 metu begyje integruoti i pagrindine komanda. Maziau talentingesni galetu pasirasyt kontraktus su mazesniais klubais, kurie turi kiek aiskesne nei 1 metu strategija. Galbut keleta sezonu cia pazaide atsiskleistu ir tada taptu aukstesnio lygio zaidejais, tinkamais net ir tiem patiem krepsinio gandams.


bet jis sako kad jie buba per anksti išaukštinti ir galvoja kad jau labai gerai losia ir individualiai per daug nesitreniruoja ir gaunas sedėt nustoja tobulėt ir seda ilgam ,o mažesniuose klubuose galėtu patobulėt lošdami po 30min
2012-06-02
+2
Atsakyti
Niekam tykes interviu. Ziauriai ilgas, o tai neprideda populiarumo. Na ko noreti kai eme interviu is vieno blogiausiu LKL treneriu. Po 2003 metu jis nieko nepaseke, o galiausiai net isstume Siaulius is 3 vietos LKLe su savo "nemokame gintis, todel tik puolam". Va ir matosi rezultatai - 4 vietos LKLe ir visasda Eurocup autsaideriai. O jo uzuomina, kad vos nepasirase kontrakto su NBA zvaigzde tik parodo, kad jau laikas i pensija zmogui, jokio krepsinio supratimo. Tiesiog pabande tokiom kalbom parodyti, kad Siauliu agentai moka dirbti, nors paskutiniu metu perka tik antrarusius zaidejus. Uzsimine apie savo sunu - Dieve, treneris, kuris praso savo sunaus pagalbos, nes matyt pats nemoka analizuoti zaideju sugebejimus (o tik primeta, kad laiko neturi) nera vertas vadintis treneriu. Vienu zodziu, kol Sireika Siauliu treneris, tol komanda bus LKLe 4-a (geriausiu atveju).
2012-06-02
-6
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 49

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.