„Aš jau turiu pasitraukti. Kai viskas taip tobulėja, atrodo, kad jau tuoj nebepasivysiu“, – „BasketNews.lt radijo“ laidai kalbėjo Juozuku vadinamas 64 metų masažuotojas.
Pirmosios rinktinės treniruočių dienos šį rinktinės siela ir talismanu vadinamą vyrą nuteikė optimistiškai. Jis tiki, kad šiemet komanda gali pasiekti aukštumų.
– Juozukai, kelinta jums yra ši rinktinės stovykla? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė Petkevičiaus.
– Čia labai sudėtingas klausimas. Šiandien pagalvojau, kad prieš 20 metų Druskininkuose labai panašiai ruošėmės 1992 metų Barselonos olimpiados atrankai. Buvo tokia pati graži ir saulėta diena. Kaip tada, taip ir šiandien prabėgau 10 kilometrų, pasportavau. Gal tik šie vyrai truputį jaunesni, nes tada susirinko labiau patyrę. Žinoma, šiandien dar neatvažiavo labiau subrendę krepšininkai: Jasikevičius ir Kaukėnas. Gal tik Songaila primena anuos laikus. Tik dabar nuvažiavę į pirmą treniruotę turime tiek daug inventoriaus, o tada turėjome porą kimštinių kamuolių ir gal vieną kitą gumą. Didelį žingsnį padarėme ir ties technika, trenerių profesionalumu. Dabar aš tiesiog apakęs, kiek patobulėjome per tą 20 metų.
– Ar 1992 metais galėjote patikėti, kad po 20 metų turėsite tokias galimybes?
– Mes tapome nepriklausomi, todėl buvo mintis, kad tobulėsime. Vis dėlto tikrai neįsivaizdavau, kad tiek pažengsime į priekį ir pasieksime tokį lygį.
– O kaip jūs, Juozuk, pasikeitėte per 20 metų?
– Aišku, kad aš irgi pasikeičiau. Turbūt, kad atsilikau nuo tų pokyčių, todėl dabar vėl mokausi, kaip reikia dirbti. Plius aš dar ir pasenau – juk 20 metų jau yra pilnas jaunuolis.
– Ar automobiliai, kuriais į rinktinės stovyklą prieš 20 metų atvažiavo krepšininkai, taip pat buvo panašūs į šios rinktinės žaidėjų mašinas?
– Aš labai neapžiūrinėjau, bet žinoma, kad nepanašūs. Prisimenu, kad prieš 20 metų Marčiulioniui daviau savo šeštuką žiguliuką, nuvažiuoti į Vilnių. Jis neturėjo automobilio. Tada Marčiulionis mums daug visko atvežė iš NBA. Aprangomis ir kitais dalykais jis papildė mūsų sportinius krepšius. Dabar viskas kitaip: automobiliai, apranga, paruošimas ir visa kita. Dabar komanda atrodo labai solidi. Nežinau, kaip ši komanda žais, bet pasiruošimo sąlygos yra vertos rinktinės vardo. Jie turi viską – tik sportuok ir laimėk.
– Jeigu Lietuvos rinktinė pateks į olimpines žaidynes, kelinta jums tai bus olimpiada?
– Jeigu pateksime, tai man bus jau septinta olimpiada, o su krepšinio rinktine – šešta. 1980 metais Maskvoje dalyvavau olimpiadoje su irkluotojais. Būtų gerai, jei galėčiau atsisveikinti sulig septinta olimpiada.
– Ar galvojate, kad tai būtų paskutinė jūsų olimpiada?
– Aš jau turiu pasitraukti. Kai viskas taip tobulėja, atrodo, kad jau tuoj nebepasivysiu.
– Priminkite, kaip iki tol jums sekdavosi olimpiadose?
– Iki tol sekėsi, palyginti, labai gerai. Su krepšinio rinktine laimėjau tris bronzos medalius ir dvi ketvirtąsias vietas. Dabar, pagal visą matematiką, turėčiau laimėti maždaug antrąją vietą.
– Kokias perspektyvas braižote šiai Lietuvos krepšinio rinktinei?
– Matote, mes dar turime pasipildyti maždaug šešiais žmonėmis. Komanda dar pasikeis ir kažkiek sustiprės. Pagal vaikinų norą, darbą pirmoje treniruotėje ir nusiteikimą, kurį jie turės ir ateityje, galvoju, kad rezultatas bus neblogas. Manau, kad bus panašiai, kaip kokiais 2003 metais.
– Ar prognozuojate, kad ši rinktinė irgi taps auksine?
– Tai aišku yra svajonė ir to norėtųsi. Nežinau, kokios formos ir kaip nusiteikę bus tie dar tik prisijungsiantys šeši žaidėjai. Matysime, kaip jiems seksi.
– Koks buvo pirmosios stovyklos dienos planas?
– Pirmosios dienos darbas – įvadinis. Tam, kad viską sutikslintume ir niekur nenuklystume. Į vakarinę treniruotę išvykstame 17:07 val. Toks laikas tam, kad krepšininkai jį lengvai įsidėmėtų. Pradžioje daug darbo nebus – tai griaučių lipdymas.
– Gal esate numatę vakare ir alaus bare gurkštelti?
– (juokiasi) Ne. Vakare manęs taip pat laukia darbas, ypač, jei kam nors yra bėdų su sveikata. Žinoma, dabar komanda yra labai pajaunėjusi, todėl manau, kad nebus tiek darbo, kiek 1992 metais, kai dirbau beveik vienas. Šie žaidėjai yra jauni, turintys daug jėgų. Dabar esame penkiese – tai didelis skirtumas.
– Juozuk, žinome, kad esate rinktinės siela ir geros nuotaikos užtaisas. Tokiais kažkada komandoje būdavo ir broliai Lavrinovičiai. Ar jų netrūksta komandoje?
– Sunku pasakyti. Šioje komandoje visi žmonės taip pat labai linksmi. Pirmą dieną kiekvienas nori daug pakalbėti ir papasakoti. Žinoma, jaunimas gal daugiau klausosi ir stebi, kas čia darosi. Kšyštofas ir Darikas buvo savotiški ir taip pat labai linksmi. Manau, kad ir be jų labai nenukentėsime, nors aišku, gaila, kad jų nėra. Žaidėjų kaita yra neišvengiama.
– Iš piktų krepšinio gerbėjų teko girdėti priekaištų krepšininkams, kad pastarieji į rinktinė stovyklą atvyko su žmonomis ir vaikais. Taip krepšininkai esą negalės tinkamai pasirengti ir susikaupti. Ką jūs apie tai galvojate?
– Jie priekaištų davė bereikalingai. Šį kartą, man atrodo, tik du žaidėjai atvyko su žmonomis. Visi kiti kol kas be žmonų. Tai nieko nekeičia ir nuostata, kad žmonos kaip nors kenkia, yra neteisinga. Jos tik padeda. Aš netgi nustebau, kad atvažiavo tikrai mažai žmonų. Ankščiau būdavo daugiau. Žinoma, būdavo Lavrinovičiai, dėl sveikatos ilsisi ir Robertas Javtokas. Nėra Kaukėno. Jie visi atvažiuodavo su žmonomis. Dabar tik Mantas Kalnietis ir Paulius Jankūnas atvažiavo su antromis pusėmis. Daugiau nemačiau.
Visas interviu:
[audio=247]
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.