Penkerius metus rankinio aikštelėje praleidęs Marko išstypo iki 206 cm ūgio ir vos prieš pusketvirtų metų nusprendė pasukti į krepšinį.
Neeiliniu talentu apdovanotas Arapovičius jaunesnysis šešioliktąjį gimtadienį švęs tik už trijų savaičių, tačiau kartu su metais vyresniais krepšininkais itin sėkmingai kovoja praėjusį penktadienį Kaune prasidėjusiame pasaulio jaunių (iki 17 metų) vaikinų krepšinio čempionate.
Itin nuoširdžiai bendraujantis, žodžių kišenėje neieškantis ir puikiai angliškai kalbantis Arapovičius priminė prieš pusantro dešimtmečio Kaune rungtyniavusį ir Laikinosios sostinės aistruolių simpatijas užkariavusį tėvą.
Lėtą, tačiau efektingai rungtyniavusį aukštaūgį „Žalgirio“ aistruoliai buvo perkrikštyję Pranu. Buvusio krepšininko sūnus aikštelėje taip pat nepasižymi uraganiniu greičiu, tačiau patikimai kovoja net su labiau patyrusiais varžovais.
Per pirmąsias trejas pasaulio pirmenybių rungtynes jaunasis Arapovičius vidutiniškai renka po 12,3 taško ir atkovoja po 7,6 kamuolio. Pagal abu rodiklius jaunasis aukštaūgis Kroatijos rinktinėje užima trečiąją vietą, o daugiau laiko aikštėje už jį praleidžia tik itališkų šaknų turintis ekipos įžaidėjas Paolo Marinellis.
Arapovičius tinklalapiui „BasketNews.lt“ papasakojo apie santykius su tėvu, prisiminė jo karjerą ir didžiavosi, turėdamas ypatingą progą žaisti mieste, kuriame jo tėvas pasiekė vienas didžiausių klubinio krepšinio aukštumų.
– Marko, Kaune kol kas žengiate be nuostolių. Kaip toli ketinate keliauti? – „BasketNews.lt“ paklausė Arapovičiaus.
– Taip toli, kaip sugebėsime. Pernai Europos čempionate iškovojome čempionų titulą, todėl dabar norime tapti ir stipriausiais pasaulyje. Kiekvieneriose rungtynėse privalome atiduoti visas jėgas ir stengtis pasirodyti kuo geriau. Žinoma, JAV rinktinė atrodo labai stipri, kitos komandos taip pat labai pajėgios, tačiau ir mes nepėsti. Esame Europos čempionai, todėl sieksime užkariauti ir pasaulį.
– Tau dar tik penkiolika, tačiau čia rungtyniauji su dvejais metais vyresniais vaikinais. Ar tau sunkiau nei komandos draugams?
– Aš tai vadinu ne sudėtingesnėmis sąlygomis, o didesniu iššūkiu. Tik žaisdamas su geresniais ir labiau patyrusiais krepšininkais galiu greičiau tobulėti. Tikiuosi, kad vieną dieną pateksiu į nacionalinę vyrų rinktinę ir padėsiu jai sugrąžinti šlovę.
– Ar Lietuvoje lankaisi pirmą kartą?
– Ne, esu čia buvęs, kai buvau kūdikis, o mano tėtis rungtyniavo Kauno „Žalgiryje“. Tai buvo prieš penkiolika metų. Girdėjau daug tėčio pasakojimų apie tuos laikus, kai jis rungtyniavo „Žalgiryje“ ir jie laimėjo nacionalines pirmenybes bei iškopė į Eurolygą. Nors aš tų laikų neprisimenu, kai tėtis pasakoja, jaučiuosi, tarsi būčiau tų įvykių dalis.
– Ką tėtis tau pasakoja apie tuos laikus?
– Jis sako, kad „Žalgiris“ buvo viena geriausių Europos komandų, jeigu ne pati geriausia. Jis taip sako, kad Kaune praleido geriausius savo karjeros metus, todėl labai didžiuojuosi turėdamas progą čia parungtyniauti.
– Tėtis dažnai prisimena tuos laikus?
– Labai dažnai apie jo karjerą nekalbame. Tėtis sako, kad nuo tų laikų, kai jis rungtyniavo, krepšinis labai stipriai pasikeitė – tapo kur kas greitesnis, todėl dabarties ir praeities krepšinį sunku net palyginti. Kai paprašau, jis man pademonstruoja kai kuriuos aukštaūgių judesius baudos aikštelėje, kurių nežino treneriai, ir tiek. Galbūt vieną dieną ir aš žaisiu „Žalgiryje“.
– Norėtum žaisti „Žalgiryje“?
– Ši komanda iki šiol yra viena garsiausių Europoje, tačiau aš labiau norėčiau apsivilkti Zagrebo „Cibona“ marškinėlius.
– Kada tavo tėtis baigė profesionalo karjerą?
– Man atrodo, kad tai buvo 2003 ar 2004-ieji. Paskutinius šešis savo karjeros mėnesius jis praleido Kinijoje.
– Galbūt dabar kartu pasitreniruojate?
– Kartais po tėvo treniruotės pamėtome į krepšį ar pakvailiojame, tačiau nieko rimto.
– Ką tėtis veikia dabar?
– Jis dirba treneriu vienoje Kroatijos aukštojoje mokykloje ir padeda jauniesiems sportininkams pagerinti individualius savo įgūdžius.
– Kodėl jis netreniruoja tavęs?
– Jis man padeda kiekvieną kartą, kai paklausiu jo patarimų, tačiau niekuomet manęs nespaudžia ir neliepia daryti kažko, kad greičiau tobulėčiau, jeigu jo nepaprašau.
– Bet į krepšinį pastūmėjo tėtis?
– Krepšinį pradėjau žaisti savo noru. Prieš tai penkerius metus lankiau rankinio treniruotes, o pirmą į krepšinio treniruotę nuėjau tik prieš trejus su puse metų. Tiesa, savo namo kieme turėdavome krepšį ir aš nuolat į jį mėtydavau, o man visai gerai sekėsi.
– Ar tėtis ketina atvykti į Lietuvą pasižiūrėti kaip tau sekasi?
– Jis sakė, kad galbūt atvyks į Kauną kartu su likusia mūsų šeima, jeigu iškopsime į pusfinalį ar finalą, tačiau tikslių jo planų kol kas nežinau. Parašysiu jam elektroninį laišką ir paklausiu.