Simbolinis turnyro penketukas
Nuotr.: Fotodiena.lt
„Lietuvos ryto“ jauniai laimėjo Eurolygos jaunių atrankos turnyrą
Nuotr.: Fotodiena.lt
Edvinas Šeškus ir Ernestas Serkevičius išrinkti į simbolinį penketuką
Nuotr.: Fotodiena.lt
„Lietuvos ryto“ jauniai laimėjo Eurolygos jaunių atrankos turnyrą
Nuotr.: Fotodiena.lt
Ernestas Serekevičius bando įveikti varžovų gynybą
Nuotr.: Fotodiena.lt
Nuo pirmųjų susitikimo minučių Kauno „Žalgirio“ jaunimo komandą prie sienos prirėmę Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos dubleriai greitai susikrovė solidų pranašumą ir nepanikavo net sunkiomis akimirkomis.
Ketvirtajame kėlinyje jaunieji žalgiriečiai spurtavo 12:0 ir skirtumas sumenko iki 8 taškų (70:78), tačiau vienybę pademonstravę „Lietuvos ryto“ 18-mečiai susigrąžino persvarą ir iškovojo įtikinamą pergalę.
„Vaikinai šaunuoliai. Jie rungtyniavo susikaustę ir kaip tikri lietuviai – be jokių emocijų. Sunkiais momentais padrąsindavo vieni kitus. Buvome tikra komanda“, – auklėtiniais džiaugėsi „Lietuvos ryto“ jaunių ekipos strategas Dainius Adomaitis.
Lengvai taškus pirmajame kėlinyje rinkę jo auklėtiniai ėmė vis labiau pasitikėti savo jėgomis ir vėliau jau buvo sunkiai sustabdomi.
Kelialapį į gegužės 9-12 d. Londone vyksiantį Eurolygos jaunių finalinį turnyrą pelnę vilniečiai apie pavasario kovas dar negalvoja. Praėjusiais metais iš Stambulo su čempionų taure grįžusi „Lietuvos ryto“ komanda naujus tikslus sau kels po kelių dienų. Kai pasidžiaugs pirmuoju šių metų trofėjumi.
– Buvote suplanavę pirmą kėlinį pradėti uraganišku greičiu? – po rungtynių žurnalistai pasiteiravo Adomaičio.
– Galime žaisti agresyviai ir gindamiesi, ir puldami. Stengėmės išnaudoti savo turimus privalumus, tačiau per paskutinę treniruotę kai kuriuos dalykus pakeitėme. Kai kurie taktiniai sprendimai pasiteisino, kai kurie – ne, bet išlaikyti aukštą rungtynių tempą ir didelį greitį buvo viena svarbiausių mūsų užduočių.
– Jums smagiau dirbti su vyrais ar su jaunesniais vaikinais?
– Žinote, tai visiškai skirtingi dalykai. Dirbant su jaunimu reikia būti geriau pasirengus psichologiškai. Vaikinai daug jautriau reaguoja į nesėkmes ar nepavykusį metimą, nes jiems tokių situacijų dar yra pasitaikę nedaug. Tuo tarpu vyrai per savo karjeras tokių momentų yra turėję labai daug. Po pirmų pralaimėtų rungtynių svarbiausia vaikinus buvo nuteikti kovai ir įrodyti, jog tai dar tik turnyro pradžia ir visko gali nutikti. Turnyro eiga taip ir parodė, kad taip ir nutiko.
– Jūs skirtingai nei Rusijos komandų treneriai, ant jaunų žaidėjų nerėkiate?
– Užrėkiu tuomet, kada reikia. Nuolatinis rėkimas neduos efekto. Užrikti reikia tuomet, kai yra už ką. Esu sau kažkada davęs pažadą, jog „ketureiliais“ nekalbėsiu.
– Padėkojote belgams?
– Taip (šypsosi, – Red.). Atvirai sakant, prieš rungtynes su belgais tikėjomės, kad gali visko įvyktį, todėl šį mačą pasistengėme laimėti kuo didesniu skirtumu. Tomas paskaičiavo, kokiu taškų skirtumu turime laimėti, kad viskas būtų gerai. Belgų komanda – tikrai gera. O latviai – kaip matėte patys. Vienas rungtynes su mūsų ekipa sužaidė tikrai labai gerai, o kitos rungtynės parodė, kad juos įveikti galėjo ir „Cibona“.
– Ar jaunimo lygmenyje „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ priešiškumas jaučiasi?
– Nesvarbu, kad žaistų – ar jaunimas, ar veteranai, tai visuomet jausis. Bet nuo to juk visiems geriau: ir žiūrovams, ir žurnalistams. Juk iš to laimi visi, o ir krepšininkams maloniau rungtyniaujasi, esant pilnoms tribūnoms.
– Ar džiaugsmo prideda ir tai, kad trenerių dvikovoje nugalėjote buvusį komandos draugą Tomą Masiulį?
– Ne, visiškai ne. Džiaugiuosi dėl savo komandos pergalės, o ne todėl, kad laimėjome prieš Tomą. Puikiai jį pažįstu, žinau, kaip jis dirba. Būna, kad vasarą susitikę padėsime ir pokalbis visuomet pakrypsta apie krepšinį. Apie jį iš kitų kolegų girdžiu tik teigiamus atsiliepimus.
– Ką į naudingiausių penketuką būtumėte išrinkęs iš savo komandos krepšininkų?
– Gediminą Žalalį.
– Esate buvęs žalgirietis. Ar nekeista vadovauti „Lietuvos ryto“ ekipai?
– Žinote, apie tokius dalykus negalvoju. Į tai žiūriu iš kitos pusės: esi profesionalas, turi savo darbą atlikti gerai nuo pirmos iki paskutinės minutės ir negali vadovautis emocijomis. Žinoma, su „Žalgiriu“ pasiekiau didžiausius savo karjeros laimėjimus klubiniame krepšinyje ir to niekuomet nepamiršiu, to iš istorijos neištrinsi. Jaučiu pagarbą visiems žmonėms, su kuriais tuomet dirbau. Apie tai net neverta diskutuoti.
