Geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis prisipažino, kad pamilti krepšinį jį privertė griežtas tėvo auklėjimas
Geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis prisipažino, kad pamilti krepšinį jį privertė griežtas tėvo auklėjimas
Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus
Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas ir geriausias visų laikų šalies krepšininkas Arvydas Sabonis vaikystėje mieliau eidavo į akordeono pamokas, nei į krepšinio treniruotes. 

Sykį grįžęs namo neva iš treniruotės jaunasis Arvydas išvydo prie stalo kartu su tėvu sėdintį savo trenerį. Šiam išėjus, būsimajai sporto žvaigždei teko ne itin maloni auklėjamoji procedūra, po kurios Sabonis nebepraleisdavo nei vienų pratybų ir visiškai pamilo krepšinį.  

Šiuos ir kitus įdomius bei niekam nepasakotus faktus apie Seulo olimpiadą ir savo karjeros vingius Sabonis atskleidė Rusijos sporto dienraščio „Sport-Express“ žurnalistui Vladimirui Možaicevui

Pokalbis su krepšinio simboliu vyko žymaus mediko Vasilijaus Avramenkos darbo kabinete. Jis 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse ėjo Tarybų Sąjungos krepšinio rinktinės gydytojo pareigas. 

„Žalgirį“ vadino fašistų komanda

– Ne paslaptis, kad ankstesniais metais prieš legendinių „Žalgirio“ ir CSKA klubų rungtynes jose daug kas įžvelgė ne tik dviejų komandų sporto varžybas, bet mėgino rasti ir kitokią potekstę. Mažas klubas iš mažos respublikos meta iššūkį tarybinės armijos galybei... – „Sport Express“ žurnalistas paklausė Sabonio.
– Suprantama ir žaidėjams visa tai atsiliepė. Mus – „Žalgirio“ žaidėjus – sirgaliai (rusų, – Red.) dažnai vadino fašistais. Žinoma, buvo skaudu. O sąjungos rinktinėje pagal tautybę mūsų niekuomet neskirstydavo. Mes, lietuviai, niekuomet nesusirinkdavome viename viešbučio kambaryje, neužsidarydavome ir nemąstėme, kaip geriau pasišaipyti iš ukrainiečio ar kazacho. 

Pertvarka mums, kaip rinktinei, neturėjo jokios įtakos. Žinoma, norėjome įrodyti CSKA žaidėjams, kad esame geresni. Ilgą laiką armiečių komanda buvo faktiškai visa Tarybų Sąjungos rinktinė. Visus, kas gerai žaidė, į Maskvą imdavo vos ne jėga. Mane irgi norėjo paimti (juokiasi, – Red.). Bet rečiausias atvejis – pasisekė man tėtį (legendinį CSKA ir Tarybų Sąjungos rinktinės trenerį Aleksandrą Gomelskį, – Red.) pergudrauti. 

– Kaip tai pavyko?
– Padarė suklastotą kardiogramą. Neva turiu širdies triukšmų ir permušimų. Ir į rinktinių turnyrą Olandijoje, po kurio mane, jauną piemenį, turėjo paimti į armiją, nevažiavau. Neva todėl, kad turiu pailsėti ir patausoti sveikatą. O per tą savaitėlę greitutėliai įstojau į Žemės ūkio akademiją. Pagrindinės šios aukštosios mokyklos, kaip ir medicinos institutų, privalumas – karinė katedra. Šių mokyklų studentų į armiją nekviesdavo. 

– Jūs iš tikrųjų mokėtės ar tik kartą per pusmetį atvykdavote į egzaminus su įskaitų knygele?
– Žinoma, laiko paskaitoms neturėjau, tačiau mano mokslą rimčiausiai kontroliavo Maskva.

– Kaip išsisukdavote iš padėties?
– Paprastai – visus rašto darbus reikėdavo perrašyti savo ranka. Taigi, tekdavo padirbėti (šypsosi, – Red.). Na ir kartą per savaitę turėdavome pamokų karinėje katedroje. Kartais reikėdavo į jas atvykti. Taigi, teko ir mokytis žygiuoti, ir šaudyti kalašnikovu.

– Kas vyko Lietuvoje, kai 1987 metais „Žalgiris“ Tarybų Sąjungos čempionate trečią kartą iš eilės atėmė aukso medalius iš CSKA?
– Kas vyko mieste per lemiamas rungtynes nežinau, nes buvau aikštelėje, bet manau, kad gatvės buvo tuščios ir ramios. Visi sėdėjo prie televizoriaus. O vėliau visoje Lietuvoje prasidėjo trijų dienų liaudies šventė. Po pralaimėjimo antrajame mače mūsų komanda niekas pernelyg netikėjo. Maskvoje pavyko nugalėti per pratęsimą, kurį laimėjome 10:0. Kai grįžome į Lietuvą, lėktuvas pusę valandos suko ratus virš oro uosto, nes minia žmonių užėmė visą pakilimo ir nusileidimo taką. Mūsų autobusą iš pradžių nešė ant rankų, o paskui išardė suvenyrams. 

Seule supykdė amerikiečiai

– Ką pirmiausiai pamanėte, kai likus metams iki Seulo olimpiados jums Novogorske trūko Achilo sausgyslė?
– Atrodė, kad kažkas iš nugaros užlipo ant kulno. Dar atsisukau, kad komandos draugui pasakyčiau viską, ką apie jį galvoju, tačiau greta nieko nebuvo. Tiesiog paslydau. O vėliau viskas vyko kaip jau įprasta mūsų šalyje... Atveža mane į ligoninę, o ten sako: „Šeštadienis, visi gydytojai ilsisi namie.“ 

– O kada atsirado viltis, kad vis tik galėsite sužaisti Seulo olimpiadoje?
– Aš juk po trijų mėnesių dar kartą nutraukiau tą patį Achilą. Buvau sanatorijoje ir dar sykį paslydau, tačiau minčių, kad tai gali būti karjeros pabaiga, nekilo. Paskambinau žinomam medicinos profesoriui Kęstučiui Vitkui, kuris mane operavo. Sakiau: „Ruošk stalą ir skalpelį, važiuoju pas tave.“ O jis atsakė: „Dabar tave taip susiųsiu, kad net replėmis nebus galima nutraukti.“ 

– Ar tiesa, kad vos ne visa Lietuva įkalbinėjo jus nerizikuoti ir nevykti į Seulą?
– Ne, sprendimus visada priimdavau pats. Nors žinoma, JAV gydytojų šviesuliai, kurių prižiūrimas atlikau reabilitaciją, atkakliai patarinėjo visiškai pasveikti ir į olimpiadą nevykti. Tačiau žaisti joje labai norėjosi. Todėl ir atvykau į Novogorską paprašyti tėtės (Gomelskio, – Red.), kad jis vežtųsi mane kaip turistą. 

Olimpines žaidynes Los Andžele mes praleidome dėl boikoto. Taigi, situacija klostėsi nemaloniai. Rizikavau praleisti jau antrą olimpiadą, bet labai norėjosi suprasti, kas tai yra. Iš vidaus pajusti olimpinio kaimelio atmosferą. Ir štai atvykau į rinktinės treniruotę. Tėvas kaip tik siautėjo – taip mėtė kamuolius vidurio puolėjams, kad šie vos juos pagaudavo. Jis man ir sako: „Eik čia“, ir taip pat meta. Pagavau – ir kabliu į krepšį. O jis: „O, tu puikios sportinės formos. Važiuoji į Seulą.“ Taigi ir prašyti nieko nereikėjo. 

Krepšinis – komandinis žaidimas. Vienas jame nieko nepasieksi. Tai, kad aš pasveikau ir sužaidžiau olimpiadoje – bendras visų nuopelnas. Ir lietuvių, ir amerikiečių gydytojų ir Antoničiaus (gyd. Avramenkos).

– Kokia buvo didžiausia 1988 metų rinktinės paslaptis?
– Ta, kad mes buvome viena šeima ir tikėjome vienas kitu. Tikėjimo čempionu, žinoma, buvo tėvas. Jis užkrėtė mus savo entuziazmu. Prieš pusfinalio mačą su amerikiečiais, sąžiningai pasakysiu, nelabai tikėjomės laimėti. JAV žaidėjams koją pakišo tai, kad jie pernelyg daug išsidirbinėjo. 

Mes pirmi pradėjome apšilimą, mėtome, o jie išeina iš drabužinės kaip karaliai. Sako: „Pasislinkite vaikinai, mums šis krepšys labiau patinka.“ O su tarybiniais vyrukais taip negalima. Aišku, savo aikštelės pusės mes jiems neatidavėme ir kaip reikiant supykome. 

– Jugoslavai šioje olimpiadoje turėjo puikią komandą, tačiau jeigu būtumėte pralaimėję finale, liktumėte nesuprasti.
– Mes net tokios minties neturėjome, kad galime pralaimėti finalą, nors per rungtynes atsilikome 12 taškų skirtumu. Vis tiek žaidėme užtikrintai ir savo malonumui. Viduje, prisimenu kaip dabar, buvau absoliučiai ramus. 

– Ar sunku buvo pritapti Ispanijoje (primename, kad 1988 metais Sabonis iš „Žalgirio“ išvyko į Valjadolido „Forum“, – Red.)? Juk po Tarybų Sąjungos tai buvo kita šalis ir kitas pasaulis.
– Nepasakyčiau, kad man buvo sunku. Tada tik vos pradėjo išleisti sportininkus iš šalies ir buvo labai įdomu išmėginti savo jėgas užsienyje. Kitas klausimas, kad manęs pasiūlymais niekas neužvertė. Matyt bijojo, kad atsilieps traumų pasekmės. Kalbų buvo daug, bet nieko rimto. Tačiau galiausiai į Lietuvą atvyko Valjadolido klubo prezidentas Gonsalas, padėjo ant stalo kontraktą ir pasakė: „Pasirašyk, nėra ko ilgai galvoti.“ Ir aš pasirašiau. 

– Kas kapitalistiniame pasaulyje nustebino ir sukrėtė labiausiai?
– Juokiasi (Red.) Atlyginimas. Pereik nuo 300 rublių iki 20 tūkst. JAV dolerių – nustebsi nenorėdamas. Anksčiau visiems rinktinės žaidėjams tekdavo taupyti dienpinigius, kad galėtų ką nors nupirkti ir perparduoti tėvynėje. Kai pas mane į Valjadolidą atvykdavo draugai, aš jiems duodavau tūkstantį JAV dolerių ir kviesdavau į kazino, tačiau niekas nenorėdavo žaisti ir su tais pinigais skubėdavo bėgti į parduotuvę. Mama man sakydavo: kaip tu gali tiek leisti? O aš prie jos išleidau tik vieno mėnesio atlyginimą. 

– Amerika panaši į Ispaniją (Sabonis 1995 m. pasirašė kontraktą su Portlendo „Trail Blazers“ klubu iš NBA, – Red.)?
– (Šypsosi, – Red.). Kai iš Ispanijos atvykau į NBA, manęs žurnalistai paklausė apie amerikietišką maistą. Teko atsakyti: „Be komentarų“, kadangi atsakyti cenzūruotai neturėjau galimybių. 

– Dabar JAV ir Europos krepšinis panašėja, o 1990-aisiais juos skyrė praraja.
– Žinoma, negalima lyginti. Ypač organizacinės dalies. O žiūrint iš sportinės pusės, JAV visą laiką pagrindinis akcentas buvo individualumas ir visiškai kitokia psichologija. Europoje visų metų rezultatas gali būti nuspręstas per vienas vieninteles rungtynes. Pralaimėjai ir viso gero. O JAV – reguliariajame sezone yra 82 rungtynės ir atkrintamųjų varžybų serija, kurios vienas etapas gali trukti iki 7 mačų. Todėl kiekvienų rungtynių kaina – daug kartų mažesnė. Tai palieka savo antspaudą. Pralaimime, bet tai ne tragedija. Laimėsime kitą kartą...

– Su kuriuo iš NBA krepšininkų kovoti buvo sunkiausia? Su Shaquille'u?
– Ką čia ir beklausti. Žinoma su juo. Čia jums ne Tkačenka (žymus Tarybų Sąjungos vidurio puolėjas, kurio dvikovos su Saboniu buvo viena didžiausių Tarybinio krepšinio intrigų, – Red.). 

– Savo paskutinį sezoną 2003-2004 m. žaidėte „Žalgiryje“ ir būdamas 39 metų aiškia persvara laimėjote naudingiausio Eurolygos krepšininko titulą. Ar vėliau nekilo dilema dar neskubėti baigti karjeros?
– Žaisti iš tiesų ne taip ir sudėtinga. Kur kas sudėtingiau – vasarą ruošti save sezonui. Man buvo svarbu baigti karjerą ten, kur pradėjau – „Žalgiryje“. Kas gi vėliau man duotų dar vienus metus? Tuo labiau, kad valios jėga jau ne ta, kaip ankstesniais metais. 

– Tada paskutiniame „Top 16“ mače „Žalgiris“ dėl jūsų fantastiško žaidimo (30 min. 29 taškai, 10/13 metimų, 5/8 baudų, 4/6 tritaškių, 9 atk. kam., 3 rez. perd., 1 per. kam., 1 blk. ir nė vienos klaidos, – Red.) faktiškai nugalėjo pagrindinį sezono favoritą Tel Avivo „Maccabi“. Lietuvių įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius likus pusei minutės priėjo prie jūsų suoliuko ir pasveikino patekus į finalo ketvertą. Tačiau Izraelio klubas stebuklingai išplėšė pratęsimą ir per jį prispaudė „Žalgirį“, kuriam dėl pražangų limito jau niekuo negalėjote padėti. Ar nesupratote šio pralaimėjimo kaip mistinio ženklo? Kad jau laikas baigti?
– Ne. Dar prieš tą sezoną buvau nusprendęs, kad jis bus paskutinis mano karjeroje. Nors statistika iš tiesų sakė, kad kabinti kedus ant vinies ankstoka. O tokios rungtynės... Tai likimas. Nieko negalime pakeisti. Reikia priimti tai, kas tau duodama. Jeigu lemta pralaimėti, surink nors 50 taškų, bet vistiek niekas nepavyks. 

Puikiai grojo akordeonu

– Karjerą baigėte 39-erių, o kada supratote, kad krepšinis yra ta sritis, kuriai pašvęsite visą gyvenimą?
– Krepšininku mane padarė tėvo diržas. Aš juk mokiausi muzikos mokykloje, grojau akordeonu, kartkartėmis žaidžiau ir krepšinį. Eidavau į kas antrą treniruotę. Ir štai kartą grįžtu namo, o ten sėdi mano treneris ir kalbasi su tėvu. O aš „pagal legendą“ – grįžtu iš treniruotės. Treneris išėjo, o tėvas atliko rimtą auklėjamąją procedūrą. Nuo to laiko nieko nebepraleisdavau. Taip po truputį ir įsitraukiau į krepšinį. 

– O jūsų sūnų Domanto, Tautvydo ir Žygimanto krepšininkų karjerose trukdė ar padėjo tas faktas, kad jų tėvas Arvydas Sabonis?
– Jie juk Ispanijoje, žaidžia, gyvena ir mokosi. Ten nėra tokio krepšinio ažiotažo, kaip Lietuvoje. Ten visi galvoja apie futbolą. Tėvynėje mano sūnums būtų kur kas sunkiau, juos nuolat lygintų su manimi. Vyriausias Žygimantas jau nebežaidžia, Tautvydas vargu ar taps tikrai garsiu žaidėju, tačiau jis pasiruošęs savo gyvenimą skirti krepšiniui, todėl čia pavardė jam gali padėti. O jauniausias Domantas turi neblogus duomenis, kad krepšinyje pasiektų ką nors rimto. 

– Kas jums yra sudėtingiausia, auklėjant vaikus?
– Kiekvienam sportininkui tai yra labai sunkus darbas. Kaip juos auklėsi, jeigu vaikai Lietuvoje, o aš – Amerikoje? Grįždavau tik vasarą dviems trims mėnesiams. 

– Diržo metodą teko panaudoti?
– (Juokiasi, – Red.). Žinote, kai diržas ant sienos kabo vaikai ir valgo geriau, ir namų darbus atlieka ir tuščiai burnos aušinti nereikia – visada įdėmiai klauso. 

– Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą pereina kelis etapus. Kokie svarbiausi etapai buvo jūsų kelyje?
– Daugelis kalba, kad labai pasikeičiau, kai trūko Achilo sausgyslė. Tačiau iš tikrųjų – ne visai taip. Sąžiningai pasakius, visuomet tikėjau, kad galėsiu ir toliau žaisti. Nebuvo net minties, kad karjerą teks baigti anksčiau ir pakabinti sportbačius ant vinies. Neverkiau ir nesijaudinau, tiesiog tikėjau. Na, o kad žmogus per gyvenimą pastoviai keičiasi – natūralu. Šeima, vaikų gimimas... Visa tai negali nepalikti pėdsakų. 

– Sunku, kad žemės planetoje nėra vietos, kur galėtumėte penkias minutes pavaikščioti po gatves ir neduoti nė vieno autografo?
– Ne, nesunku. Prašo autografo ar nusifotografuoti – niekada neatsisakau. Negi dėl to sugriūsiu?

– Tarybiniais laikais patį didžiausią degtinės butelį „Maskva“ (vieno litro talpos, – Red.) vadino Saboniu. Kas dar pavadinta jūsų garbei?
– Valjadolide, pamenu, darė kvepalus, kurie vadinosi „Sabo tritaškis“. Dabar Lietuvoje yra sportinių drabužių gamybos linija. 

Per daug krepšininkų – pusfabrikačių

– Prieš Londono olimpines žaidynes žiniasklaidoje buvo didelė diskusija, kuri JAV svajonių komanda stipresnė. Dabartinė ar pirmoji, 1992 m. Barselonoje.
– Negalima taip klausti. Svajonių komanda yra tik viena. Negali būti „Svajonė II“ ar „Svajonė III“. Esu įsitikinęs, kad tokios amerikiečių rinktinės, kokią JAV atsiuntė į Barseloną, daugiau nebus per visą istoriją. 

– Bet koks aukštaūgis Lietuvos rinktinės narys yra pasmerktas lyginimui su Saboniu. Ką manote apie didžiausią Lietuvos krepšinio viltį dvidešimtmetį Valančiūną? Ar ne per anksti jis išvyko į NBA?
– Man jau sunku jam ką nors patarti. Šiuolaikinė karta visiškai kitokia. Ir gyvenimas kitoks. Jauni vaikinai patys žino, ką daro. Žinoma, dalykų, galinčių negatyviai atsiliepti karjerai, yra labai daug. Daugiau spaudos, daugiau pagundų, daugiau – daug kartų daugiau pinigų. 

Jeigu Jonas nepradės internete skaityti jo adresu reiškiamos kritikos ir visą dėmesį skirs treniruotėms, viskas bus gerai. Ateitis priklauso tik nuo jo paties. Vienintelis receptas – dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. O po to – vėl dirbti. 

– Jūs manote, kad dabar sportininkui subręsti yra sunkiau, nei 1980 metais, kai nuo krepšinio atitraukiančių faktorių būdavo mažiau?
– (juokiasi, – Red.). Aš jau sakiau – tada nebuvo kompiuterių ir laiko užtekdavo viskam. Treneriams buvo kur kas sunkiau mus pažaboti. Galėjome ir išgerti, ir merginą į trečią aukštą užsikelti iš paklodžių nusipynę virvę. O dabar laikytis režimo lengviau negu lengva. Užtenka visame korpuse išjungti elektrą – ir vaikinai nueis miegoti. Nėra elektros – kompiuteriai neveikia, nėra ką veikti ir visi eis miegoti. 

Mano jaunystėje buvo vienintelė svajonė – patekti į rinktinę. Tai buvo svarbiausia gyvenime. Jeigu patekdavai į rinktinę, gaudavai treniruočių kostiumą su užrašu TSRS. Jau turi galimybę kaip nors suktis, kažką uždirbti. O dabar, norint užsitikrinti normalų gyvenimą, užtenka pasirašyti dvejų metų kontraktą. Tai, žinoma, palieka pėdsaką. Tačiau viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Jeigu esi tikras profesionalas, ne taip svarbu, kokioje epochoje gimei ir užaugai. 

– Ar jums liko kokią nors nerealizuota vaikiška svajonė? Ar krepšinis taip užėmė jūsų laiką, kad ir pasvajoti neturėdavote galimybės?
– O kam? Žaisti krepšinį buvo tikras „kaifas“. Užsiiminėjau mylimu darbu. Ar reikia dar daugiau laimės? Vat jeigu jūs verstumėte mane groti smuiku, svajočiau kuo greičiau baigti „cypauti“. Bet juk nevertėte. Ir net akordeonininko karjerą baigiau labai anksti. Dabar žiūriu į šiuolaikinius sportininkus: milžiniški kontraktai, patogūs sportbačiai, uniforma išlyginta, spintelėje sudėliota. O jie vis tiek vaikšto kažkokie susikrimtę. Ko jiems trūksta – nesuprantu. 

Juk jų neverčia futbolo žaisti. Atvyksta į rinktinę, lyg darydami kam nors paslaugą. Nenori šalies labui padirbėti pusantro mėnesio, geriau visai nevažiuok. 

– Jeigu jau kalba pasisuko apie futbolą, kas buvo geriausias futbolininkas 1988 m. rinktinėje?
– Visi žaidėme gana neblogai. Pamenu, visi norėjo žaisti vienoje komandoje su Tkačenka. Jis ir antrame aukšte, tiksliau trečiame, buvo geras, ir žaisdavo techniškai. O dabar komandose pilna amerikiečių. Jie net supratimo neturi, kas yra futbolas. 

Mes juk ir tinklinį žaidėme, ir tenisą, ir šaškėmis, ir kortomis, ir biliardą. Atrodo, kad vasarą stovyklose tik rutulius ant stalo stumdai, o žiūrėk po trejų, ketverių metų vienas kitas jau įkrenta ir į kišenę. 

– Dabar jūs daugiausiai gyvenate Ispanijoje. Ši šalis pasidalijusi į dvi sirgalių stovyklas – „Real“ ir „Barcelona“. Kaip suprantu, jūs priklausote pirmajai.
– Savaime suprantama. Juk trejus metus žaidžiau „Real“. Beklaidžiodamas po klubo muziejų po truputį supratau, kokios milžiniškos mašinos dalimi tapau. 

– Už kokių sporto šakų atstovus labiausiai sirgote olimpiniame Seule?
– Tada ant futbolininkų buvome lengvai supykę. Jie laimėjo, ir mūsų aukso medalius visi pamiršo. O kalbant apskritai, Seulas 1988 metais buvo mūsų tarybinė (Visų tautų, – Red.) olimpiada. 

Laimėjome viską, ką galima ir ko negalima. Taigi ir sirgti ypatingai neteko. Medaliai vistiek krito. Vienintelės mūsų merginos krepšininkės pasirodė nesėkmingai. 

– Su kokiomis problemomis pirmiausiai susiduriate kaip LKF prezidentas.
– Suprantama, su finansinėmis problemomis. 

– Kodėl taip yra? Nejaugi šalyje nėra politikų ir verslininkų, kurie nebūtų abejingi krepšiniui?
– Taip, visą laiką deklaruojama, kad Lietuva krepšinio šalis. Tačiau iš tikrųjų mūsų politikai nededa daug pastangų krepšinio vystymui. Tie patys latviai arba estai į savo krepšinį investuoja du kartus daugiau biudžeto lėšų. O svarbiausia šiuolaikinio krepšinio problema – labai įtemptas rungtynių tvarkaraštis. Visi nuolat žaidžia, o normaliai treniruotis nėra kada.

Todėl turime daug pusiau išmokytų sportininkų. Atrodo vaikinai yra ir fiziškai pasirengę, ir šuolį gerą turi, o krepšinio supratimo ir intelekto kategoriškai trūksta. Tokie pusfabrikačiai. Mums kiekvienos rungtynės būdavo šventė, o jiems – darbo prievolė. 

– Ar lieka laiko Sabonio krepšinio mokyklai?
– Joje mus kamuoja tos pačios problemos, kaip ir visą Lietuvos krepšinį. Neužtenka pinigų ir įrengimų, nors žinoma, stengiamės vystytis. Juk svarbiausias dalykas – vaikai. Va, nusivežėme savo vaikučius į turnyrą Zelinograde, kurį organizavo Anatolijus Myškinas (nusipelnęs Tarybų Sąjungos krepšininkas, pasaulio čempionas, vienas ryškiausių savo laikmečio žaidėjų, – Red.) ir miesto valdžia. Užėmėme antrąją vietą, finale pralaimėjome šeimininkams. Po turnyro sužaidėme su Aleksandro Belosteno ir Igorio Miglinieko mokyklomis. Vaikams tai puiku – jie susitinka su savo bendraamžiais iš kitų šalių, pabendrauja. Manau, kad ateityje šį turnyrą padarysime tradiciniu ir jį rengsime paeiliui: Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje ir Latvijoje.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (11)
jo
tikrai sabo su valanciunu ...nepalygnsi...intelektas kaip diena ir naktis skiriasi ):
2013-02-12
+10
Atsakyti
Geras interviu

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-02-12
+4
Atsakyti
Nelygink Sabo su Valančiūnu :)
2013-02-12
+9
Atsakyti
Zymka
Beabejones geriausias krepsininkas musu!! Iki Sabo arciausia tik Valanciunui siuo metu, bet ir tai po 5 metu kokiu :)

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-02-12
-6
Atsakyti
bgdbfd
"Juk jų neverčia futbolo žaisti. Atvyksta į rinktinę, lyg darydami kam nors paslaugą. Nenori šalies labui padirbėti pusantro mėnesio, geriau visai nevažiuok. "

Geriau net negaleciau pasakyti.
2013-02-12
-1
Atsakyti
djgaffer
geras interviu.Sabas kaip visada turi ka pasakyt:-)

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-02-12
+2
Atsakyti
to ddd
Musu lietuva ne krepsinio, o korupcijos valstybe. uz kuria niekas nebaudzia. cia faktas.
2013-02-12
-2
Atsakyti
aaa
Ir kodel lt zurnaliugos negali paimt tokio interviu is Sabo
2013-02-12
+4
Atsakyti
ddd
Kodėl taip yra? Nejaugi šalyje nėra politikų ir verslininkų, kurie nebūtų abejingi krepšiniui?

– Taip, visą laiką deklaruojama, kad Lietuva krepšinio šalis. Tačiau iš tikrųjų mūsų politikai nededa daug pastangų krepšinio vystymui. Tie patys latviai arba estai į savo krepšinį investuoja du kartus daugiau biudžeto lėšų. O svarbiausia šiuolaikinio krepšinio problema – labai įtemptas rungtynių tvarkaraštis. Visi nuolat žaidžia, o normaliai treniruotis nėra kada.

Todėl turime daug pusiau išmokytų sportininkų. Atrodo vaikinai yra ir fiziškai pasirengę, ir šuolį gerą turi, o krepšinio supratimo ir intelekto kategoriškai trūksta. Tokie pusfabrikačiai. Mums kiekvienos rungtynės būdavo šventė, o jiems – darbo prievolė.

BUTENT MAZIAU TRENIRUOJASI NEGU ZAIDZIAT , O JUS RIEKALAUJTA ASMENYBIU .
2013-02-12
+2
Atsakyti
haha
šaunuolis :)))

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-02-12
+3
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 11

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.