Brazdeikytė: „Buvome tikra komanda“

2006-09-27 10:47
Rokas Buračas, „Lietuvos žinios“

Vyriausiasis Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris Algirdas Paulauskas komandos kapitonę 32 metų 185 cm ūgio Liną Brazdeikytę vadina pavyzdžiu visoms buvusioms, esamoms ir būsimoms nacionalinės komandos žaidėjoms.

Brazdeikytė nėra nė karto atsisakiusi ginti Lietuvos rinktinės garbę ir į nacionalinės komandos stovyklas važiuoja be trenerių įkalbinėjimų. Labai naudingai pasaulio pirmenybėse Brazilijoje žaidusi puolėja tikina rinktinei padėti neatsisakysianti ir po metų, jeigu tik nebus patyrusi traumų ir bus reikalinga.

Išliko optimistės

– Lina, prieš pasaulio čempionatą tapo aišku, kad komandai padėti negalės Irena Baranauskaitė, Iveta Marčauskaitė, Vaida Zagurskytė ir Katie Douglas. Ar tikslas patekti tarp 8 geriausių komandų neatrodė sunkiai įgyvendinamas? Ypač po įvykių Prancūzijos Gvianoje.
– Po tų įvykių negalvojome, koks mums bus pasaulio čempionatas. Gerai žinojome, kad į geriausiųjų aštuntuką patekti privalome. To mes tikėjomės net būdamos Kajene. Tiesa, buvo momentų, kai manėme, kad į čempionatą apskritai nenuvažiuosime.

– Ar būnant Kajene mintys sukosi apie krepšinį?
– Apie būsimas varžybas mąstėme labai daug – juk važiavome į pasaulio čempionatą. Kai būdamos Kajene nesitreniravome vieną, dvi, tris, keturias paras, buvo labai sunku. Jautėme, kad pradeda traukti raumenis, atrodė, tarsi kažką praradome. Kildavo įvairiausių minčių, slėgė nuolatinis stresas. Lipdavome į lėktuvą, tačiau netrukus tekdavo iš jo išlipti. Norom nenorom į galvą pradėdavo lįsti įvairios mintys: „Velnias, jeigu ten nuvažiuosime, kaip reikės žaisti?".

Trūko jėgų

– Kurios rungtynės buvo sunkiausios psichologiškai?
– Turbūt pirmosios, nes į San Paulą atvykome po keturių parų kelionės. Viešbutį pasiekėme 9 valandą ryto, buvome nemiegojusios, turėjome labai susikaupti. Fizinių jėgų beveik nebebuvo – jautėmės labai nuvargusios, todėl reikėjo atlaikyti psichologiškai. Sunkus mačas buvo su ispanėmis ir paskutinės rungtynės su prancūzėmis, kai reikėjo ieškoti paskutinių jėgų likučių iš visų kampelių.

– Visą čempionatą žaidėte praktiškai septyniese. Ar jautėte didelį jėgų trūkumą?
– Per rungtynes su ispanėmis atidavėme paskutines jėgas, todėl per mačą su prancūzėmis jų labai trūko. Su Jurga Štreimikyte-Virbickiene šnekėjome, kad per rungtynes su prancūzėmis mūsų jau „nebenešė kūnas". Atrodo, nori padaryti ir tą, galėtum suspėti ir ten, bet iš tiesų nebegali... Jau ir galva tuščia, ir psichologiškai buvo sunku. O kai kūnas nespėja, pradeda imti siutas.

Sutrukdė traumos

– Kur buvo komandos stiprybė, padėjusi nužygiuoti iki geriausiųjų šešetuko.
– Galbūt tai, kad mes išlikome vieningos, buvome tikra komanda. Nebuvo nei peštynių, nei niurzgėjimo. Net merginos, kurios nežaidė, labai šauniai visas palaikė. Joms tikrai buvo labai sunku visą laiką sėdėti ant suolo, tačiau palaikymą viena iš kitos jautėme.

– Treneris Paulauskas prisipažino, kad pranokote ir jo lūkesčius, ir savo galimybes.
– Savo galimybių neaplenksi – juk aukščiau bambos neiššoksi (juokiasi, – Red.). Sunku pasakyti, ar būtų buvę geriau, jeigu į Braziliją būtume atvažiavusios be visų nuotykių. Galbūt kelionė ir tos dienos Kajene mus suartino.

– Ar galėjote Brazilijoje palypėti dar vienu laipteliu aukščiau?
– Jeigu nebūtų buvę traumų (Elos Briedytės ir Eglės Šulčiūtės), galėjome būti penktos. Prancūzes būtume įveikę.

Rinktinės nepaliks

– Brazilijoje turėjote gerbėjų – ne tik vietos lietuvių, bet ir  brazilų. Ar dėmesys netrukdė?
– Ne, mums tikrai netrukdė. Turėjome labai daug vietos lietuvių sirgalių, jų dėmesys mums tikrai padėjo. Buvome kažkur už vandenyno ir dar turėjome savų sirgalių. To mums galėjo pavydėti kiekviena komanda, išskyrus šeimininkių. Brazilų dėmesys mums taip pat netrukdė. Jie buvo labai mandagūs ir korektiški. Kai kurios merginos sulaukdavo kvietimų vakarienės, tačiau kvietimai taip pat būdavo labai draugiški ir geranoriški.

– Jums tai buvo trečiasis pasaulio čempionatas. Ar artimiausiais metais dar ginsite rinktinės garbę?
– Kažin ar sulauksiu dar vieno pasaulio čempionato – per jį būsiu jau senutė (juokiasi, – Red.). Iki 2007 metų Europos čempionato dar daug laiko, todėl nežinau, kaip viskas susiklostys. Jeigu nebūsiu patyrusi traumų ir būsiu reikalinga, dar metelius rinktinei atstovausiu.


Rodyti komentarus
Na mūsų vyrukams reikėtu pasimokyti patriotizmo iš mūsų merginų:) Jūs tikros šaunuolės taip ir toliau:)
2006-09-27
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 1

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.