Valentienė: „Labai rimtai galvoju apie trenerės duoną“

2013-05-04 13:59
Jūratė Žemaitytė, „Lietuvos žinios“

Rimos Valentienės ir Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ sutartis baigėsi
Rimos Valentienės ir Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ sutartis baigėsi
Nuotr. Fotodiena.lt/D.Radlinskas
Ste­bė­da­mi rung­ty­niau­jan­čias krep­ši­nin­kes net ne­su­si­mąs­to­me, jog ne vie­na iš jų yra dar ir ma­ma. La­bai my­lin­ti, gai­lin­ti, be­siil­gin­ti sa­vo at­ža­los. Gy­ve­ni­mas ant ra­tų spor­ti­nin­kes pa­da­ro itin jau­trias, ne­rvin­gas, kar­tais – ne­prog­no­zuo­ja­mas. Mo­ti­nos die­nos iš­va­ka­rės – pui­ki pro­ga ati­trauk­ti mo­te­rų krep­ši­nio už­ku­li­sių šir­mą. 

Vil­niu­je pra­ve­ria­me il­ga­me­tės Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio rink­ti­nės na­rės, daug­kar­ti­nės ša­lies ir Bal­ti­jos ly­gų čem­pio­nės, Eu­ro­ly­gos bron­zi­nės pri­zi­nin­kės, ge­riau­sios 2011 me­tų Lie­tu­vos krep­ši­nin­kės Ri­mos Va­len­tie­nės du­ris.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę iš­ko­vo­ju­si jau dvy­lik­tą­jį Lie­tu­vos čem­pio­nės ti­tu­lą Ri­ma pri­si­pa­žįs­ta, jog de­rin­ti krep­ši­nin­kės pro­fe­sio­na­lės kar­je­rą ir mo­ti­nys­tę la­bai su­nku. Ta­čiau li­ki­mas jai ne­li­ko sko­lin­gas. Jis taip su­ar­ti­no Ri­mos ir Aro sie­las, kad mums be­lie­ka ža­vė­tis to­kia tvir­ta ma­mos ir sū­naus są­jun­ga.

170 cm ūgio įžai­dė­jai bir­že­lį su­kaks 35-eri. Di­džiu­lę pa­tir­tį krep­ši­nio aikš­te­lė­je liu­di­ja jos ti­tu­lai. Šian­dien te­gul kal­ba ma­ma Ri­ma Va­len­tie­nė.

Vie­toj gė­lių – bučkis

– Ši sa­vai­tė Jū­sų šei­mai iš­skir­ti­nė, ko­ne kas­dien – šven­tė.
– Vi­sa­da pa­na­šiai bū­na. Ba­lan­džio 30-ąją mū­sų Arui su­ka­ko vie­nuo­li­ka. Kiek­vie­nais me­tais, kai man bai­gia­si se­zo­nas, LMKL čem­pio­na­to pa­bai­gos iš­kil­mės daž­niau­siai su­tam­pa su sū­naus gim­ta­die­niu. Jis ži­no, kad ma­ma dirbs iki jo gim­ta­die­nio. Se­zo­no už­da­ry­mas daž­niau­siai ren­gia­mas ba­lan­džio 30-ąją, tad sū­naus gim­ta­die­nį šven­čia­me ge­gu­žės pir­mą­ją. Tai bū­na lais­va die­na, tad vis­kas su­si­dė­lio­ja sa­vai­me.

– Aras – da­bar ga­na re­tas var­das.
– Man šis var­das vie­nas gra­žiau­sių. Ir lie­tu­viš­kas. Ir la­bai vy­riš­kas. Aras – ei­lė­raš­čiuo­se ap­dai­nuo­tas di­din­gas pa­ukš­tis.

– Vi­sai ne­se­niai su ko­man­da „Ki­birkš­tis-VI­ČI-IKI“ lai­mė­jo­te ša­lies pir­me­ny­bes. Ar daug gė­lių ga­vo­te iš Aro ir sa­vo vy­ro Liu­tau­ro?
– Gal kam pa­si­ro­dys keis­ta, bet man gra­žiau­sios yra gy­vos gė­lės. Nu­skin­tų ga­lit ne­do­va­no­ti. Taip ir pa­sa­kiau sa­vo vy­rams. Sma­giau – buč­kis į žan­du­ką. Bū­na la­bai ge­ra, kai Aras ma­ne ap­ka­bi­na. Dau­giau nie­ko ir ne­rei­kia.

– Jū­sų na­miš­kiai ste­bė­jo LMKL fi­na­lo se­ri­ją, kai 3:0 trium­fa­vo­te prieš Kau­no ra­jo­no klu­bą „Hop­trans-Si­re­nos“?
– Ži­no­ma. Jie vi­sa­da do­mi­si ir džiau­gia­si, kai lai­mi­me. Tik pa­sku­ti­nių rung­ty­nių Aras ne­ma­tė, nes bu­vo iš­vy­kęs į var­žy­bas Ma­žei­kiuo­se. Jis – ir­gi krep­ši­nin­kas. La­bai rim­tai spor­tuo­ja, tad ne­re­tai abu iš­vyks­ta­me rung­ty­niau­ti į skir­tin­gas pu­ses ir tik va­ka­re su­si­tin­ka­me. 

Ypa­tin­gas ryšys

– Ne­abe­jo­ju, kad sū­nus pui­kiai su­pran­ta ma­mos dar­bo spe­ci­fi­ką. O vy­ras ar ne­prie­kaiš­tau­ja, kad per ma­žai bū­na­te na­mie?
– Man pa­si­se­kė. Tu­riu la­bai to­le­ran­tiš­ką vy­rą, jis man lei­džia spor­tuo­ti ir da­ry­ti vis­ką, ką no­riu. O sū­nus ma­ne kon­tro­liuo­ja te­le­fo­nu vi­sur ir vi­sa­da. Jam la­bai svar­bu, kur esu, su kuo esu, kur ei­siu, ka­da grį­šiu. Tarp mū­sų toks stip­rus ry­šys, jog ki­to­kių san­ty­kių ir ne­beį­si­vaiz­duo­ja­me.

– Ne­daž­na ma­ma pa­ti­ria to­kią sū­naus mei­lę.
– Gal taip nu­ti­ko dėl to, kad Aro ne­lei­dau į dar­že­lį. Jis au­go su ma­ni­mi. Nuo tre­jų me­tu­kų ve­žio­da­vau­si kar­tu į tre­ni­ruo­tes. Ten jį pri­žiū­rė­da­vo ir ma­sa­žuo­to­jai, ir dak­ta­rė, ir net tre­ne­riai. Taip ir au­go ša­lia krep­ši­nio aikš­te­lės. Ne­no­rė­jau ati­duo­ti į vai­kų dar­že­lį: ka­dan­gi daug ke­lia­vau, bent bū­da­ma na­mie troš­kau vi­są lai­ką jį ma­ty­ti. Pa­ti au­gi­nau, mo­kiau skai­ty­ti, ra­šy­ti.

Aras la­bai anks­ti pra­dė­jo mė­ty­ti į krep­šį. Ne­tru­kus pa­ste­bė­jau, kad ge­rai pa­tai­ko. Tad ki­to ke­lio jam lyg ir ne­bu­vo – tik žais­ti krep­ši­nį.

– Aro tė­tis juk ir­gi bu­vęs spor­ti­nin­kas?
– Taip. Jis vi­sa­da do­mė­jo­si Ry­tų ko­vos me­nais. Tė­čio spor­te Arui per ma­žai erd­vės, jis la­bai ak­ty­vus vai­kas.

– Kaip jam se­ka­si moks­lai?
– Man svar­biau­sia, kad sū­nus spor­tuo­tų ir mo­ky­tų­si. Da­bar jis ket­vir­to­kas. Pa­žy­mių mo­ky­to­ja dar ne­ra­šo, bet Aras pri­ski­ria­mas prie ge­res­nių mo­ki­nių. Ru­de­nį jis eis jau į ki­tą mo­kyk­lą – Ąžuo­ly­no pro­gim­na­zi­ją.

Dė­kin­ga už supratimą

– Vil­niaus klu­be esa­te tik dvi žai­džian­čios ma­mos – Jūs ir Vi­ta Kuk­tie­nė. Juk ne­leng­va de­rin­ti krep­ši­nį ir mo­ti­nys­tę?
– La­bai su­nku. Su­pla­nuo­ti mo­ti­nys­tę ir su­si­lauk­ti vai­ke­lio yra Die­vo do­va­na. Ta­čiau vie­nu me­tu bū­ti ge­ra ma­ma ir ne­pras­ta krep­ši­nin­ke – iš­ties su­dė­tin­ga.

– Kai 2001-ai­siais po Eu­ro­pos čem­pio­na­to Pra­ncū­zi­jo­je pra­ne­šė­te, jog ren­gia­tės tap­ti ma­ma, krep­ši­nio ais­truo­liai nu­stė­ro – bu­vo su­nku įsi­vaiz­duo­ti rink­ti­nę be Jū­sų. O kaip šią ži­nią su­ti­ko tuo­me­tis mo­te­rų rink­ti­nės vy­riau­sia­sis tre­ne­ris, da­bar – Sei­mo pir­mi­nin­kas Vy­das Ged­vi­las?
– 2001-ųjų Eu­ro­pos čem­pio­na­te užė­mė­me ket­vir­tą­ją vie­tą. Tai bu­vo vie­nas ge­riau­sių tur­ny­rų ma­no kar­je­ro­je, ten la­bai ge­rai žai­džiau.

Ti­kriau­siai dėl to, kad lau­kiau­si, pa­dė­jo be­ga­li­nis jau­tru­mas – jau iš anks­to ži­no­da­vau, kad ma­no me­ti­mas pa­sieks tiks­lą.

Po čem­pio­na­to nė kiek ne­si­jau­di­nau, kad pra­lei­siu se­zo­ną. Iki šiol tuo džiau­giuo­si. Tre­ne­ris Ged­vi­las, iš­gir­dęs, jog ren­giuo­si tap­ti ma­ma, pa­si­džiau­gė ma­no lai­me, pa­svei­ki­no. Kas jam be­li­ko. Mū­sų san­ty­kiai vi­sa­da bu­vo ge­ri ir nuo­šir­dūs. Ma­ne, rink­ti­nės žai­dė­ją, Ged­vi­las la­bai ger­bė ir my­lė­jo. Ir da­bar, jei ne­ty­čia kur su­si­tin­ka­me, vi­sa­da pa­si­kal­ba­me.

Per il­gą krep­ši­nin­kės kar­je­rą tu­rė­jau ne vie­ną tre­ne­rį – vi­si su­pra­to ma­no – ma­mos – rū­pes­čius ir prob­le­mas. Rink­ti­nės tre­ne­riai leis­da­vo man vež­tis Arą ir į sto­vyk­las, ten skir­da­vo at­ski­rą kam­ba­rį. Kai sū­nus bu­vo ma­žiu­kas, ga­lė­da­vau net ma­mą kar­tu vež­tis ar­ba auk­lę.

Ati­da­viau duo­klę vals­ty­bei, bet ir Krep­ši­nio fe­de­ra­ci­ja ma­nęs ne­skriaus­da­vo, su­da­ry­da­vo vi­sas są­ly­gas spor­tuo­ti. Už tai esu la­bai dė­kin­ga.

– Kai žai­dė­te Lat­vi­jos čem­pio­nių ko­man­do­je „Ce­sis“ ar­ba Kau­no klu­be „VI­ČI-Ais­tės“, na­miš­kiai bu­vo ne taip jau to­li, bet ir ne čia pat...
– At­stu­mas da­ry­da­vo sa­vo, bet vie­ni pas ki­tus nuo­lat va­ži­nė­jo­me.

Kai žai­džiau Kau­ne, na­mo grįž­da­vau tre­čia­die­niais ir sa­vait­ga­liais. Ge­riau­sia yra gy­ven­ti na­muo­se ir ge­rai už­dirb­ti. Tu­rė­jau ne vie­ną vi­lio­jan­tį už­sie­nio klu­bų pa­siū­ly­mą, ta­čiau at­si­sa­kiau. Pa­si­rin­kau ma­žes­nius pi­ni­gus, bet už­tat šei­ma vi­sa­da ša­lia.

Vi­lio­jan­ti tre­ne­rio duona

– Gim­to­jo­je Uk­mer­gė­je krep­ši­nio abė­cė­lės Jus mo­kė ma­ma, tre­ne­rė Ni­jo­lė Va­da­pa­lie­nė. O Aras ar pra­šo sa­vo ma­mos pa­ta­ri­mų?
– Kaip tik pla­nuo­ju šie­met dirb­ti va­sa­ros krep­ši­nio sto­vyk­lo­je. Tre­ni­ruo­siu vai­kus bir­že­lį ir lie­pą. Į vie­ną gru­pę rink­siu Aro bend­raam­žius, ki­tą pla­nuo­ju su­bur­ti miš­rią – mer­gai­čių ir ber­niu­kų. Aro gru­pė­je dirbs jau ne­blo­gai žai­džian­tys vai­kai. Ma­tau, ko jam trūks­ta. Jis žai­džia at­akuo­jan­čio gy­nė­jo ir įžai­dė­jo po­zi­ci­jo­se. Va­sa­rą ge­rai pa­dir­bė­si­me, kad ki­tą se­zo­ną bū­tų dar stip­res­nis.

Ke­tu­rio­li­ka me­tų ati­da­viau rink­ti­nei. Ma­nau, pa­kan­ka­mai. Jau no­ri­si tu­rė­ti dau­giau lai­ko šei­mai ir sau. Da­bar tu­riu ki­tų tiks­lų.

 Edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te bai­gė­te spor­to moks­lus. Da­bar sie­kia­te ma­gis­tro dip­lo­mo M.Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Ar tai reiš­kia, kad bai­gu­si kar­je­rą ne­ke­ti­na­te lik­ti krep­ši­ny­je?
– At­virkš­čiai – la­bai rim­tai gal­vo­ju apie tre­ne­rės duo­ną. O moks­lai, ku­riuos da­bar krem­tu uni­ver­si­te­te, ti­krai ne­pa­kenks. Jie ple­čia aki­ra­tį. Juk ne­ga­liu sto­vė­ti vie­to­je.

– Be­je, ko­dėl sū­nų lei­do­te į Vil­niaus krep­ši­nio mo­kyk­lą, o ne, pa­vyz­džiui, į Š.Mar­čiu­lio­nio krep­ši­nio aka­de­mi­ją?
– Rin­ko­mės ne mo­kyk­lą, o tre­ne­rį – Gin­tau­tą Re­gi­ną. Tie­sa, vė­liau jam te­ko at­si­sa­ky­ti ma­žiu­kų, ir Aro gru­pę pe­rė­mė jau­nas spe­cia­lis­tas Ug­nius Mel­ni­kas. Man la­bai pa­tin­ka jo tre­ni­ruo­tės, jas ga­na daž­nai ste­biu. Štai taip ir li­ko­me šio­je mo­kyk­lo­je. Vis­kas į ge­ra.

Vy­riš­ku­mo pamokos

– Ar lauk­da­ma­si Aro jau­tė­te esan­ti jau pa­si­ren­gu­si mo­ti­nys­tei?
– Bū­da­ma 23-ejų tai su­ži­no­jau, ta­čiau Aras bu­vo la­bai lau­kia­mas vai­kas. Jau­nys­tė­je jau­čiau­si esan­ti "se­na gal­va", tad mo­ti­nys­tė ma­ne ap­lan­kė pa­čiu lai­ku. Da­bar at­virkš­čiai - jau­čiuo­si kaip aš­tuo­nio­li­kos.

– Koks yra ma­mos vaid­muo pa­aug­lio gy­ve­ni­me?
– Di­džiu­lis. Mes la­bai daug kal­ba­mės apie vis­ką. Ti­kiuo­si, taip jis iš­moks at­skir­ti gy­ve­ni­mo ver­ty­bes. Aras yra nuo­sta­bus drau­gas. No­rė­čiau, kad to­kie mū­sų san­ty­kiai iš­lik­tų kuo il­giau.

– Mo­te­rys iš­kart pa­ste­bi vy­riš­kus vy­rus. Tai ro­do jų pro­tas, kul­tū­ra, pa­do­ru­mas, at­jau­ta. Ar kal­ba­tės apie tai su Aru?
– Ži­no­ma. Vi­sa­ver­tė as­me­ny­bė tu­ri bū­ti stip­ri, pro­tin­ga, tei­sin­ga. Ir bū­ti­na vis­ką da­ry­ti su mei­le. Ta­da bus ge­rai.

– Ko la­biau­siai no­rė­tu­mėt pa­lin­kė­ti Arui at­ei­ty­je?
– Ge­ros svei­ka­tos, sėk­mės ir su­ras­ti sa­vo pa­šau­ki­mą šia­me gy­ve­ni­me. Da­bar jis pa­si­nė­ręs į krep­ši­nį. Ti­kiuo­si, at­ei­ty­je jis nu­eis to­liau už ma­ne. To­kia ma­no sva­jo­nė. Bet svar­biau­sia, kad įgy­ven­din­tų sa­vo sva­jo­nes. Jei Aras ir užau­gęs no­rės bū­ti krep­ši­nin­ku, lin­kiu jam tap­ti ge­riau­siam Lie­tu­vo­je.

– Be­je, ar sū­nus nie­ka­da ne­už­si­me­na ma­mai, kad pa­bo­do bū­ti vien­tur­čiu?
– Kaip­gi – už­si­me­na. Ma­nau, vis­kas su­si­dė­lios. Bū­tų ge­rai iki 40-ies nu­pirk­ti jam se­sę.

– Va­di­na­si, ki­tą se­zo­ną vėl iš­vy­si­me Jus aikš­te­lė­je?
– Ma­nau, taip. Tik ne­ži­nia – ko­kio­je ko­man­do­je, nes ma­no su­tar­tis su „Ki­birkš­ti­mi-VI­ČI-IKI“ jau bai­gė­si.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (3)
Vaidotas
Sekmes einant mamos pedomis ( treneres darbu) . Linkejimai mamai, teciui ir Mantui nuo auksto kaimyno ;-)
2013-05-04
-1
Atsakyti
Lietuvos_Rytas_visada
Puiku.

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-05-04
+1
Atsakyti
Lietuvos_Rytas_visada
Puiku.

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
2013-05-04
-2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 3

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.