Zavackas: „Krepšinis JAV ir Europoje skiriasi“

2006-10-27 23:28
Paulius Matulevičius, „Klaipėda“

Beveik po dešimties metų į Klaipėdos „Neptūną“ grįžęs Donatas Zavackas kaskart džiugina krepšinio aistruolius ypač stabiliu žaidimu. Tačiau bet kuriuo metu, sulaukęs pelningesnės sutarties, 26 metų krepšininkas vėl gali išvykti į kurią nors užsienio ekipą.

Šešerius metus Pitsburgo (JAV) universitete krimtęs ekonomikos mokslus ir rungtyniavęs studentų krepšinio lygoje, vėliau 203 cm ūgio puolėjas karjerą tęsė Lenkijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos klubuose.

„Į Klaipėdą grįžau tik trumpam, tik tol, kol pasirašysiu sutartį su kuria nors mane tenkinančia užsienio ekipa. Pastaruoju metu sulaukiau kelių užsienio komandų pasiūlymų, tačiau kol kas neverta skubėti. Reikia viską apsvarstyti ir sulaukti tinkamiausio varianto“, – „Klaipėdai“ sakė Zavackas.

Pirmieji metai JAV

– Prieš dešimtmetį būtent „Neptūne“ pradėjai savo kaip krepšininko karjerą. Tuomet buvai vienas iš jauniausių krepšininkų, o dabar – vienas iš vyriausių. Ar per tą laiką labai pasikeitė Klaipėdos ekipos lygis?
– Sunku pasakyti, ar kas nors labai jau galėjo pasikeisti. Klaipėdos komanda Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) niekada nebuvo lyderė. Viskas išliko maždaug taip pat. Tik labai maloniai nustebino gerokai atnaujinta krepšinio salė. Su ankstesniais laikais nėra ką lyginti.

[image=6590 left]– Įdomu, kas tave 1997 metais paskatino išvykti studijuoti ir tobulinti krepšinio žinias į JAV, Pitsburgo universitetą? Juk tuomet ir Lietuvoje neblogai sekėsi žaisti krepšinį.
– Tik keleriems metams praėjus nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo sudėtinga situacija. Tiesiog buvo neaišku, kaip vystysis krepšinio ateitis. Pamenu, tuomet tik neseniai buvo įsikūręs LKL. Norėjosi finansinio stabilumo ir perspektyvų dėl ateities. Tad pasitariau su mama, kuri yra pedagogė, ir nusprendžiau, kad Amerikoje galiu žaisti ne tik krepšinį, bet ir įgyti specialybę. Manau, ateityje diplomas gali praversti.

– Tikriausiai iš pat pradžių buvo gana sudėtinga vienam svetimame krašte?
– Be abejo, iš pat pradžių buvo gana sudėtinga, kadangi beveik nemokėjau anglų kalbos, nieko nepažinojau. Iš pradžių beveik nesuprasdavau, ką aplinkiniai kalba. Keistas jausmas. Tačiau jau per metus gerai išmokau anglų kalbą ir jokio diskomforto tikrai nejutau. Prie visko galima prisitaikyti.

Treneriui – per 1,5 milijono JAV dolerių

– 2003 metais baigęs Pitsburgo universitetą rungtyniavai Lenkijos, Italijos, Prancūzijos ir Belgijos klubuose. Ar labai skiriasi žaidimas universitete ir profesionaliame klube?
– Universiteto, kuriame aš studijavau, krepšinio varžybų organizacija ir treniruočių sąlygos – tiesiog idealios. Abejoju, ar kuris nors Europos klubas sudarytomis sportininkams sąlygomis galėtų prilygti. Na, gal keli stipriausi Europos klubai.

Pitsburgo universitete sąlygos aukščiausio lygio – pradedant nuo aprangos, medicinos ir trenerių.

Pavyzdžiui, ten ateini į treniruotę ir dėl nieko nereikia sukti galvos. Rūbai kaskart išplaunami, išlyginami ir gražiai sudedami į spinteles. Į treniruotę nieko nereikia neštis, net batus ir kojines paruošia.

Jeigu gauni traumą, parūpinamos geriausios ligoninės, geriausi daktarai ir viskas apmokama iš universiteto sąskaitos. Mūsų universiteto ekipos medicinos kambario galėtų pavydėti net kai kurios ligoninės.

Kad labiau suprastumėte, galiu pasakyti, kad mūsų studentų ekipos treneris paskutiniais metais uždirbdavo beveik pusantro milijono JAV dolerių.

Pavyzdžiui, mūsų salė buvo panašaus dydžio kaip Vilniaus „Siemens“ arena, tik pas mus tilpdavo trylika su puse tūkstančių žiūrovų ir ji visada būdavo pilna krepšinio sirgalių.

Amerikoje organizacija, palyginti su Lietuva, skiriasi kaip diena ir naktis. Amerikiečiai yra toli pažengę, mums iki jų dar toli.

O jei kalbėtume apie krepšinio stilių, Europoje daugiau techniškesnis, komandinis žaidimas, o Amerikoje – atletiškesnis, fizinis krepšinis. Už Atlanto leidžiama žaisti aršiau, teisėjai dėl kiekvieno menko prisilietimo neskiria pražangos, o Europoje reikia daugiau mesti ir „švariai“ žaisti.

Patarėjas – Macijauskas

– Ar tikėjaisi, kad grįžęs į Klaipėdą būsi vienas iš ekipos lyderių?
– Jei atvirai, niekada nesitikėjau, kad čia grįšiu. Tiesiog taip viskas susiklostė. Man nėra labai svarbu, kad aš tapčiau pelningiausiu ekipos žaidėju. Svarbiausia – komandos pergalė. Visada stengiuosi atiduoti visas savo jėgas, kad tik mano komanda švęstų pergalę.

Man truputį skaudu, kad mano gimtosios miesto komandos „Neptūnas“ biudžetas – gana mažas. Klaipėda – uostamiestis, tačiau biudžetu nusileidžia, pavyzdžiui, mažesniam miestui Šiauliams. Gal ateityje krepšinio entuziastai į tai atkreips dėmesį ir mūsų komanda turės progos sublizgėti Europoje. Labai to norėtųsi.

– Pokalbio pradžioje minėjai, kad esi sulaukęs kelių užsienio ekipų pasiūlymų, tačiau jų įvardinti nesiryžai. O kur pats labiau norėtum rungtyniauti?
– Mane labiausiai traukia Vakarų Europa. Tačiau kas moka, pas tą ir žaidi.

– Kas didžiausias tavo žaidimo kritikas ir vertintojas?
– Treneris ir draugai. Visada apie krepšinį pasikalbame su Arvydu Macijausku. Su juo kartu nuo devynerių metų lankiau krepšinio treniruotes.

– Kaip vertini dabartinę Macijausko situaciją?
– Ne man tai spręsti. Liūdna, kad žmogus susižeidė. O kas rinktinėje įvyko – nežinau. Nei aš ten buvau, nei aš kišuosi į tuos reikalus.

– O kodėl, Tavo nuomone, jam taip prastai sekėsi rungtyniauti NBA?
– Europos ir NBA krepšinio stilius skiriasi. Galbūt Arvydas ir treneriui neįtiko. Sunku visa tai spręsti. Gyvenimas tuom nesibaigia. Reikia tikėtis, kad Macas po traumos atsigaus ir dar sudrebins Europą.

Pastūmė Lenkijos trenerį

– Prieš ketverius metus rungtyniaudamas Lenkijos „Anwil“ klube per šios šalies čempionato pusfinalio rungtynes ant grindų parvertei varžovų komandos vyriausiąjį trenerį Eugeniuszą Kijewskį ir buvai diskvalifikuotas kelerioms rungtynėms. Tai kas ten tokio įvyko, kad teko imtis tokių veiksmų?
– Tiesiog buvo žaidybinė situacija – ketvirtąjį kėlinį svarbiu momentu iš užribio traukiau kamuolį ir staiga jį sugriebė varžovų strategas. Aš jam pasikarščiavęs kažką pasakiau, jis atgal man leptelėjo. Tada užplūdo emocijos ir jį stumtelėjau. Žaidėme ketvirtąsias pusfinalio rungtynes, pirmavome 2:1, tad norėjosi kuo greičiau iškovoti pergalę ir patekti į finalą.

Aikštelėje esu kovotojas. Per rungtynes galiu savus žaidėjus apšaukti, tačiau po varžybų galiu prie kiekvieno prieiti ir paspausti ranką. Aš įsitikinęs, kad žaidėjas aikštelėje turi degti noru laimėti. Būtent tada tas didžiulis pergalės noras ir atsigręžė prieš mane.

Nors ten nieko tokio baisaus neįvyko, tačiau žiniasklaida nuolat prisimena šį įvykį ir perša man didžiausio peštuko ar mušeikos etiketes. Be abejo, tai šiek tiek skaudu.

Tai buvo klaida, kurios pasekmes jaučiu iki šiol. Turėjau ir Eurolygos klubų pasiūlymų, tačiau paskutiniu metu vis atsisakydavo neva dėl to, jog esu sudėtingo charakterio žaidėjas, nors taip tikrai nėra. Dėl to įvykio viską turėjau pradėti nuo nulio. Būtent tai dabar ir darau: savo vertę vėl įrodinėju iš pradžių.

Skaudu yra tai, kad žmonės atsimena ne tai, kas įvyko geriausia, o tai, kas įvyko blogiausia. Taip jau yra, kai žmogui sekasi – jį giria ir liaupsina, o kai nesiseka – tuomet iškart peikia.


Rodyti komentarus
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.