Po išankstinės jo peržiūros galiu tai tik patvirtinti – „Arvydas Sabonis. 11“ yra filmas, kuris ne tik atitiko, bet ir viršijo lūkesčius.
Apie didžiausią (tiek ūgiu tiek pasiekimais) ir garsiausią visų laikų Lietuvos krepšininką papasakota istorija juokino, graudino, mokė. Kažkas buvo matyta ar girdėta, bet didesnė filmo dalis yra unikalios medžiagos ir komentarų rinkinys, įamžinantis kitą savaitę 50-metį švęsiančio Sabonio gyvenimą.
Filmas prasideda nuo visiems matytų vaizdų, tačiau kuo toliau, tuo tokių epizodų yra mažiau. Filmo autoriai iškapstė gausybę niekur nematytos medžiagos, kurioje įdomiau matyti Sabonį ne aikštelėje, o šalia jos.
Taip jaunesnis žiūrovas sužino, kad Sabas savo humoro jausmu buvo apdovanotas nuo jaunystės, kai sukurti komiškai situacijai užtekdavo vos kelių jo žodžių.
Kaune vykusioje išankstinėje peržiūroje plojimai salėje pirmą kartą nuskambėjo filmui nė neįpusėjus, kai Sabonis pataisė tuo metu žurnalistu dirbusį Algimantą Pavilonį, pareikšdamas, kad po reabilitacijos grįžo į Kauną, o ne į Vilnių.
Kaunietiškų akcentų šiame filme – daugybė. Jo režisierius Rimvydas Čekavičius ir praktiškai visa kūrybinė grupė – iš šio miesto. Filmui muziką (pagrindinis takelis – užburiantis!) sukūrė kaunietis Linas Adomaitis. Pagrindinis filmo mecenatas – „Volfas Engelman“ – taip pat Kauno bendrovė. Pasakotojas – taip pat iki kaulų smegenų kaunietis (jo neatskleisiu – tebūnie tai maloni staigmena visiems būsimiems filmo žiūrovams).
Kadangi pačiam teko prisidėti prie filmo ankstyvoje jo kūrimo stadijoje, žinojau, kad filmo režisierius Čekavičius sau išsikėlė tris pagrindinius tikslus – pademonstruoti Sabonį kaip krepšininką, patriotą ir šeimos žmogų. Šie tikslai filme puikiai įgyvendinti.
Apie Sabonį-krepšininką kalba jo kolegos – pradedant buvusiais komandos draugais „Žalgiryje“, baigiant Portlando „Trail Blazers“ vadovais. Nors vietomis perėjimas nuo vienos istorijos prie kitos gali būti ne itin suprantamas Sabonio gyvenimo istorijos nežinančiam žiūrovui, tačiau tokių žmonių Lietuvoje, ko gero, vienetai.
Atskleidžiant Sabonio patriotinę ir ypatingai šeimyninę pusę, visomis spalvomis sužydėjo jo žmona Ingrida Sabonienė. Po peržiūros juokavau, kad ji yra šio filmo MVP.
Nuoširdūs, atviri, išsamūs pasakojimai su išlaikytomis pauzėmis, skirtingomis intonacijomis – Sabonienė filme pasakoja įtaigiausiai ir šilčiausiai. Ji atskleidė ir Sabonio būseną po tragiškųjų rungtynių Tel Avive, ir jo milžinišką pasididžiavimą LKL aukso žiedu, iškovotu būnant 39 metų, ir jo įtaką auklėjant vaikus.
Legendinio krepšininko žmona atvirai pripažįsta visada žinojusi, kad jų šeimoje pirmiausia yra krepšinis, o tik po to – ji ir vaikai.
Simboliška, kad Saboniui einant penkiasdešimtuosius metus, jo marškinėliai su 11-uoju numeriu rugsėjį buvo iškelti į „Žalgirio“ arenos palubes.
Kauno klubas tai ne kartą norėjo padaryti anksčiau, tačiau pats Sabas purtėsi, esą to nereikia. Jis nemėgsta skambių kalbų, nemėgsta savo adresu girdimų pagyrimų, nelabai nori būti viešumoje.
Dėl šių priežasčių filmą apie save Saboniui turėjo būti sunku žiūrėti. Jame skamba odė žmogui, kuris, Vlado Garasto žodžiais, yra vienas per šimtą metų. Tai tik viena iš daugybės priežasčių, kodėl šią odę privalo pamatyti kiekvienas krepšinio mylėtojas.
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.
