Didesnis už gyvenimą

Gediminas Reklaitis
Gediminas Reklaitis
„Intelligent Life“
2014-12-19 07:30

Arvydas Sabonis šiandien švenčia 50-metį
Arvydas Sabonis šiandien švenčia 50-metį
Nuotr. Fotodiena.lt/T.Lukšys
Jis – pavyzdingas šeimos vyras ir keturių vaikų tėvas. Jis – garsus, bet ne visais atvejais sėkmingas verslininkas. Jis mėgsta žaisti kortomis ir laidyti rutulius į siauras rusiško biliardo stalo ertmes. Šioje vietoje jo sąsajos su statistiniais Žemės piliečiais iš esmės baigiasi. Nes jis – aukštesnis už aplinkinius. Gerokai aukštesnis. Ir garsesnis. Gerokai garsesnis. Turbūt net garsiausias visų laikų lietuvis, kurio pavardė užsieniečių lūpose skamba kartu su žodžiu „Lietuva“. Spėlioti daugiau nebereikia. Tas žmogus – geriausias Lietuvos prekės ženklas Arvydas Sabonis.

Gruodžio 19 dieną Lietuva lenkiasi garsiausiam savo ambasadoriui ir sveikina 50-ojo jubiliejaus proga. Pats Sabonis šių eilučių autoriui šypsodamas pripažino, kad tą dieną labiausiai norėtų pasislėpti ir išvengti gėlių, padėkų ir sveikinimo raštų įteikimo ceremonijų. Taip neįvyks. Ir Sabas tai supranta. Jo gyvenimas jau 35 metus yra nuolatiniame dėmesio epicentre. Ir ne vien dėl akis traukiančių 2 metrų 20-ies centimetrų...

Saboniui kaip niekam kitam tinka amerikiečių mėgstamas posakis „Larger than life“. Atsidūrus vienoje patalpoje su Sabu, gyvenimas tarsi sustoja. Nuo jo neįmanoma atplėšti akių. Privaloma iki skausmo ištempti ausis. Aura, charizma, trauka. Sabas – tokia asmenybė, kuri užburia, pakeri ir užvaldo. Nes jis – didesnis už gyvenimą. Ne vien dėl savo magiško talento tramdyti oranžinį kamuolį. Sabonio pasiekimai krepšinio aikštelėje įspūdingi. Jis – geriausias visų laikų Lietuvos ir vienas geriausių Europos krepšininkų. Titulų kolekcija tokia, kad jiems visiems išvardinti sunkiai užtektų šio straipsnio ploto. Bet Sabonio aurą kuria ne vien krepšinis.

Sabo gyvenimas – kaip nuolat perrašomas ir papildomas romanas. Daugybė istorijų, vykusių šalia aikštės, – net gerokai įdomesnės už tas, kurios klostėsi ant parketo. Visų šių istorijų tikrai neaprėps nei Sabonio jubiliejaus proga pasirodysiančio dokumentinio filmo autoriai, nei būsimos (?) biografijos rašytojai.

Aprėpti visko turbūt ir neverta. „Intelligent Life“ nusprendė įdėmiau pažvelgti į svarbiausius Sabonio gyvenimo lūžius. Šioje trumpoje ekskursijoje mūsų gidu buvo pats Sabonis, pavasarį sutikęs pabendrauti pusiau formalioje aplinkoje savo viešbutyje, o savo potėpių suteikė ir keli artimi krepšinio legendos bendražygiai.

Prezidento užrašai

Sabonio gyvenimo ir karjeros lūžių pristatymą turbūt reikėtų pradėti nuo skaudžių Achilo sausgyslės traumų. Nuo to pradeda daugelis, bet tai – pernelyg banalu. Traumos palauks, nes šiuo atveju pradėti geriau nuo... galo.

„Palanga man pats geriausias kurortas. Jūra, pušynai, ramybė. Tai užburia. Ypač šaltuoju metų laiku, kai čia mažiau žmonių“, – ramiai papsėdamas pypkutę „Pušų paunksnės“ viešbučio kambaryje pasakojo Sabonis. Už lango buvo dar žvarbokas pavasaris, bet pats tas metas norintiems užčiuopti Palangos ramybę.

Ramybės Sabonio gyvenime – nedaug. Tiesą sakant, jos mažiau, nei karjeros metais. „Įtariu, kad dabar jis mažiau miega, – juokėsi ilgametis Sabo bendražygis Kauno „Žalgiryje“ ir SSRS rinktinėje Valdemaras Chomičius. – Man visada būdavo mistika, kaip jis gali miegoti nors pusantros paros.“

Miegas – vienas didžiausių Sabonio malonumų. Prikelti Sabą – misija, kurią atlikti pavykdavo tik patiems atkakliausiems. „Man padėdavo dešrelės. Pašildydavau, pakišdavau lėkštę po nosimi ir tada šiaip ne taip pavykdavo išprašyti iš lovos“, – apie ketvirčio amžiaus senumo patirtis pasakojo ilgametis Kauno „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas.

Sabonis pastaraisiais metais iš tikro miega mažiau. Dabar jam tenka rūpintis ne vien artimaisiais ir verslo reikalais, bet ir visa Lietuvos krepšinio šeima. 2011-aisiais atsakingų Lietuvos krepšinio federacijos prezidento pareigų jis neatsisakė net po to, kai iki rinkimų likus mėnesiui teko gultis į ligoninę su nemalonia diagnoze – miokardo infarktas.

Tas trejų metų senumo įvykis prikaustė visos Lietuvos dėmesį ir darkart priminė, kad Sabas yra tarsi kiekvienos šeimos narys. Iš susirūpinimo lūpą suspaudė visa Lietuva. Tik pats legendinis krepšininkas jau kitą dieną su tradicine humoro gaidele visus ramino, kad „aš dar gyvensiu“. Kaip paaiškėjo, ne tik gyvens, bet ir toliau žais krepšinį su draugų kompanija ir negailės nervų ląstelių visai Lietuvos krepšinio šeimai.

Būtent ši šeima atima labai daug Sabonio laiko. Ir, kaip pripažįsta pati krepšinio legenda, LKF prezidento pareigos kartais būna beprotiškai sunkios. „Labai nusibosta visur vaikščioti su ištiesta ranka“, – atsiduso Sabonis. Tačiau jis puikiai supranta, kad daugeliu atvejų tik jo pavardė ir aura padeda praverti kabinetų duris ir papildyti LKF biudžetą.

Kartu su LKF prezidento pareigomis įvyko ir viena įspūdingiausių Sabonio gyvenimo metamorfozių. Jaunystėje buvęs kuklus tylenis, vėliau garsėjęs pagaląstu liežuviu draugų kompanijoje, bet atžagaroku ir rezervuotu bendravimu su žiniasklaida, Sabas pradėjo kalbėti viešai. Trijų ar penkių minučių monologai tapo kasdienybe ir daugelį tiesiog privertė išsižioti.

„Žinant, kaip jis šalinosi viešumos, tas pasikeitimas buvo netikėtas. Bet Sabas parodė, kad dėl bendro gėrio, dėl krepšinio gali pakeisti savo nusistatymus. Tai dar vienas stiprios asmenybės bruožas“, – pastebėjo kitas buvęs Sabonio komandos draugas Sergejus Jovaiša.

Pats Sabonis savo viešojo elgesio metamorfozių nelaiko reikšmingomis. Kaip ir paties LKF prezidento posto, sakydamas, kad „matau galimybių padėti, turiu noro, todėl ir padedu“. Tačiau prezidentavimo patirtis po truputį kaupiasi. Iš pradžių buvo „Žalgiris“, dabar – LKF, gal pats laikas pagalvoti ir apie tikrojo Prezidento pareigas?.. Ne, krepšinio legendos tai nedomina, nors pasiūlymų iš politikos srities ir būta. Saboniui norisi daryti tai, ką jis mėgsta. Tiksliau, ką myli. Sabas save mato tik krepšinio padangėje. Žaidimo, kuris atnešė ir didžiausią džiaugsmą, ir skaudžiausius nusivylimus.

Tikėjimo filosofija

1987-ieji metai. Sabui – 22-eji. Jis jau priaugęs raumenų, jau pasaulio čempionas, jau visą pasaulį žavintis skraidantis vidurio puolėjas. Ryškiai šviečianti nova, kuri tuoj taps supernova. Ir... epizodas laiptinėje. „Iš pradžių pagalvojau, kad kažkas užmynė ant kojos. Atsisukau, o ten nieko nėra. Paslydau“, – viename iš interviu pirmąją dešinės kojos Achilo traumą prisiminė Sabonis.

Nepraėjus nė keturiems mėnesiams – tragedija. Nesuvokiama tragedija – ta pati Achilo sausgyslė plyšo antrą kartą.

„Buvo prikurta kažkokių legendų, bet situacija buvo beveik tokia pati. Lipau laiptais, kažkas krakštelėjo ir fontanu pasipylė kraujas. Atsiguliau ant lovos ir paprašiau, kad skambintų (Kęstučiui) Vitkui, – šį pavasarį tuos įvykius vėl prisiminė Sabonis. – Prisimenu, po operacijos Vitkus sakė: „Dabar suklijavom taip, kad norėdamas Achilo nenuplėši.“

Pasakodamas šią istoriją Sabas rodo į dešinę koją. Po Achilo sausgyslės ir pėdikaulio traumų šios kojos iki galo negali priminti. Bet svarbiausia, kad beveik neskauda. Išskyrus artėjančias didesnes orų permainas.

Antroji operacija buvo išties sudėtinga. Sausgyslė plyšo į daugelį mikroskaidulų, kurias mikrochirurgams teko iš naujo „surišti“, taip pat siekiant, kad sausgyslė ateityje galėtų atgauti elastingumą. „Kai nuvykome į Ameriką, Portlando gydytojai stebėjosi, kaip puikiai atlikta ta sudėtinga operacija“, – prisiminė Kosauskas.

Buvęs lengvosios atletikos treneris į Kauno „Žalgirį“ atkeliavo 1984-aisiais, tačiau viso gyvenimo artima draugystė su Saboniu prasidėjo po trejų metų, po antrosios Achilo sausgyslės operacijos.

Nes chirurgų įsikišimas buvo tik ilgo kelio pradžia. Masažai, baseinai, įvairiausi pratimai, bet svarbiausia – tikėjimas, kad vieną geriausių pasaulio vidurio puolėjų dar įmanoma pastatyti ant kojų. Ne tik pastatyti, bet ir sugrąžinti į krepšinio aikštelę.

„Nežinau, kas dėjosi jo sieloje. Žmogui į vidų juk neįlisi. Daug kalbėdavomės, apie viską. Arvydas išliko tvirtas, gebėdavo ir pajuokauti, neprarado tikėjimo. Bet jutau, kad jam buvo sunku, beprotiškai sunku. Ir aš vis pasakodavau apie jogą. Jogos knyga – neįtikėtino storio, bet ten tik 60 puslapių sudaro fiziniai pratimai. Visa kita – filosofija. Minties, valios filosofija“, – prisiminimais dalijosi Kosauskas.

Kad Sabonį buvo apniukusios neramios mintys, akivaizdžiai matyti iš to meto nuotraukų. Užauginta barzda, niūroka veido išraiška, prigesusios akys. Ir tikinčiųjų, kad jis sugrįš, buvo mažiau, nei optimistų. Tačiau, anot Kosausko, svarbiausia, kad tikėjo pats Sabonis, krepšininko tėvai, chirurgai Vitkai.

„Man buvo šiek tiek keista, kad tiek žmonių atsiribojo nuo tų reikalų. Niekas tiesiai nesakė, kad „viskas“, bet tai buvo galima jausti, – pasakojo Kosauskas. – Bet buvo ir puikių žmonių. Kiek prinešė mums įdomios literatūros, kurioje perskaičiau, pavyzdžiui, kad lietuviai jau prieš porą šimtų metų naudojo ledo terapiją. Kai atvykome į Portlandą, pamatėme, kad ten tai yra visiškai mokslinis metodas. Buvo ir įvairiausių moterėlių, kurios ateidavo, žadėdavo užkalbėti. Buvo visko, bet esmė buvo tikėjimas ir sąžiningas darbas.“

Sabonį į priekį vedė ir didžioji svajonė – nuvykti į olimpines žaidynes. Prasidėjus 1988-iesiems jis dar nežinojo, kad važiuos į dar dvi olimpiadas jau su Lietuvos rinktinės marškinėliais. Dar nežinojo, kad 1992 metais iškovos už 1988-ųjų auksą brangesnę bronzą, nes „čia visa dūšia sudėta“. Tuomet Seulo žaidynės atrodė kaip vienintelė galimybė.

Bet skersai kelio stojo tuometiniai šalies sporto funkcionieriai. Nors titaniško darbo per reabilitaciją pastangomis Sabas iš tikro atsistojo ant kojų, o sausgyslė pasirodė pakankamai lanksti, kad būtų galima tęsti karjerą, Kosauskui buvo pavesta užduotis „apgauti“ SSRS rinktinės vadovus. Į vieną stovyklų Novogorske nuvykęs fizinio rengimo treneris kalbėjo, kad vidurio puolėjui trūksta dar kelių mėnesių, bet tai kalbėjo jausdamas, kad Sabo niekas nesustabdys.

„Mes pakalbėdavome, kad į NBA niekas neišleis, jei nesužais Seule. Jis ir pats labai norėjo. Toje stovykloje rinktinės treneris (Aleksandras) Gomelskis pirmą kartą po pertraukos pamatė Sabą. Gomelskis darydavo tokį pratimą – spirdavo ant žemės gulinčius kamuolius link puolėjų, o šie turėdavo gaudyti ir įmesti į krepšį. Gomelskis spirdavo kaip tikras profesionalas, mažai kas pagaudavo, o Arvydas atėjo, pagavo kartą, pataikė, pagavo antrą, įdėjo iš viršaus. Aš jam sakau: „Ką darai?“ O jis man mirkteli: „Nesijaudinkit, treneri, viskas gerai“. Tada supratau, kad viskas nulemta. Priėjo prie manęs Gomelskis, apsikabino, pabučiavo ir pasakė: „Ačiū jums už Sabą“. Visa kita – jau istorija“, – Seulo aukso kaldinimo istoriją pasakojo Kosauskas. 

Tąkart lietuviai Gomelskio nepergudravo. Ilgametį SSRS ir Maskvos CSKA trenerį apskritai pergudrauti buvo sudėtinga, bet vieną kartą pavyko, dar iki visų Sabonio traumų, kai talentingas vidurio puolėjas buvo vos pradėjęs žaisti „Žalgiryje“. Sabą tuomet galėjo ištikti panašus likimas kaip Rimą Kurtinaitį, kuris buvo pakviestas į armiją, vieną sezoną žaidė Rygos ASK, o po to vieną – Maskvos CSKA gretose, tik po to grįždamas į „Žalgirį“.

Saboniui taip pat grėsė šaukimas į kariuomenę. Bet „pakoreguota“ kardiograma ir greitas įstojimas į Žemės ūkio akademiją. Gomelskis buvo pergudrautas, o „Žalgiris“ galėjo toliau šlifuoti savo deimantą.

Kas, jeigu... 

Seulo žaidynės pasauliui priminė apie Sabonį. Bet jis jau buvo kitoks. Nebe 220 cm ūgio Larry Birdas, „skraidęs“ po visą aikštę. „Ne vien tik Achilo traumos tai lėmė, paskui išlindo ir kitokių bėdų. Bet man įsiminė Arvydo pasakymas, kad jam labiausiai imponuoja Larry Birdas. Po traumų jis taip nebeskrajojo kaip paukštis. Deja“, – atsiduso Kosauskas.

Jovaiša prisiminė ir 1982 metų SSRS rinktinės išvyką į Jungtines Valstijas. Tuomet Sabonis aikštėje susitiko su būsimu pirmuoju NBA naujokų biržos šaukimu Ralphu Sampsonu. Vos 18-os sulaukęs lietuvis pelnė 21 tašką, atkovojo 14 kamuolių, amerikietis surinko 13 taškų ir 25 kamuolius. „Ir tai dar nebuvo geriausia Arvydo diena. Iki traumų jis neturėjo limitų“, – įsitikinęs Jovaiša.

Koks krepšininkas galėjo būti Sabonis, jei ne Achilo sausgyslės traumos, iki šiol išlieka vienu didžiausių krepšinio pasaulio „kas, jeigu...“

Ką apie tai mano pats herojus? Legendinis krepšininkas leidžia suprasti, kad apie tai nebegalvoja. Nepaisant visko, jis savo karjerą tęsė iki 39-erių, o užbaigė būdamas viršūnėje – tapęs naudingiausiu Eurolygos sezono krepšininku ir užsimovęs pirmąjį ir vienintelį Lietuvos čempiono žiedą.

Nuoskaudos? Jų nelikę. Juolab kad traumos, negandos ir neaiškios perspektyvos kai kuriais aspektais, kaip bebūtų neįtikima, išėjo į naudą. Pavyzdžiui, atskiriant tikrus draugus nuo siekiančių pasipuikuoti svetimos šlovės spinduliuose. „Esu nusvilęs dėl draugų, ir ne kartą“, – be patoso, visiškai tiesiai prisipažino krepšinio legenda. Žmogus, su kuriuo Chomičius, Jovaiša, Kosauskas ir daugelis kitų drąsiai „eitų į žvalgybą“.

Būtent tuo sudėtingu metu Sabas atšoko vestuves su „Gražiąja vilniete-88“ Ingrida Mikelionyte, su kuria augina tris sūnus Žygimantą, Tautvydą ir Domantą bei dukrą Aušrinę. Kad Sabonių šeimoje vyrauja meilė ir santarvė, buvo galima įsitikinti ir tą pavasario popietę Palangoje, kai Arvydas ir Ingrida keitėsi smagiais ir netgi valiūkiškais pajuokavimais.

Tada, po traumų ir Seulo žaidynių, Sabonis atrado ir naują gimtinę – Ispaniją. Kai aplink buvo krūva abejojančių ir svyruojančių, tik Valjadolido „Forum“ direktorius atvyko į Lietuvą ir padėjo ant stalo konkrečią sutartį. Tuomet su Sabu į Ispaniją kartu išvyko ir Chomičius. Abu sako, kad būnant kartu prisitaikyti buvo lengviau.

Nors Ispanija, konkrečiau – netoli Malagos esantis Toremolinas, ilgainiui tapo pagrindiniais Sabonių namais, meilė Lietuvai niekur nedingo.

„Arvydas didelis patriotas. Lietuvos, bet man dar smagiau, kad Kauno patriotas. Atsimenu, Amerikoje, kai dar sunkiai kalbėjom angliškai, jis kelis kartus pabrėžė, kad mes ne vilniečiai, o iš Kauno. Beje, tada kalbėdavomės apie viską, apie ateities planus. Sabas jau 1987 metais norėjo įkurti savo krepšinio mokyklą“, – dar vieną įdomų epizodą prisiminė Kosauskas.

Sabonio gyvenimą visada persekios aplinkybė „kas, jeigu“, bet gali būti, kad jai teikiama per daug reikšmės. Galima teigti, kad Sabas gimė per anksti, kad gimė ne toje Geležinės uždangos pusėje, kad nelemti paslydimai pritemdė vidurio puolėjo galimybes aikštėje. Bet kartu negalima pamiršti, kad, privėręs duris, gyvenimas atvėrė naujus langus. 

Nugalėtojo kodas

„Jis išsikapstė iš meilės krepšiniui“, – tokia Kosausko nuomonė.

„Visada tikėjau, kad dar žaisiu“, – prisimindamas Achilo traumas, nuolat kartoja ir pats Sabonis.

Sabas visada buvo ir tebėra pakvaišęs dėl pergalių. Kolegos ir bendražygiai gali nesustodami pasakoti istorijas, kaip jis visada norėdavo laimėti, kad ir ką bežaistų. Ar futbolą tarp „didelių“ ir „mažiukų“ senais laikais, ar kortomis, ar rusišką biliardą. Nors pirmaisiais metais „Žalgiryje“ buvo tik kuklus jaunuolis, jau po poros metų per treniruotę vienam sunkiai bėgiojusiam kolegai pasakė – „Jei esi pavargęs, eik pamiegoti“.

„Sabas turėjo unikalią savybę. Manau, kad ją išugdyti padėjo ir traumos. Jis sugebėdavo laimėti, tam įdėdamas minimaliai reikalingų pastangų. Tai nereiškia, kad neatiduodavo savęs, bet tas sugebėjimas jam padėjo žaisti aukštu lygiu iki 40-ies, – pastebėjo Jovaiša. – Aišku, tai irgi yra talento dalykas. Bet jis talentingas ne vien krepšiniui. Nežinau, kaip jis tilpdavo į savo „žiguliuką“, bet vairuodavo taip meistriškai, kaip ralio meistras. Arba, atsimenu, kažkada jis mane aplankė Vokietijoje. Prieš tai gal mėnesį žaidžiau lauko tenisą, galvojau „Na, dabar Sabą pamokysiu“. O jis atvažiavo, pirmą kartą paėmė į rankas raketę ir pradėjo mane triuškinti. Ir taip visose srityse. Jis labai gabus daugeliui dalykų.“

Chomičius prie šių žodžių prideda nuo savęs: „Jis buvo ir tebėra visapusiškas lyderis. Žmogus, paskui kurį norisi sekti, kuris verčia pasitempti. Čia kalbu ne tik apie krepšinį. Arvydas ir tikra kompanijos siela. Jis sugeba taip įdomiai pasakoti, kad paskui tie žodžiai, išraiškos ilgai neišeina iš galvos.“

Bet šis Sabonio portreto potėpis įdomiausias tuo, kad būdamas toks talentingas, charizmatiškas ir įkvepiantis, mūsų herojus pats šių bruožų neišaukština. Bet tam reikia prisiminti, kad egzistuoja (ar ilgą laiką egzistavo?) du Arvydai Saboniai – vienas viešumai, o kitas artimoje aplinkoje. Ir draugai bei artimiausi žmonės puikiai žino, kad Sabonis neturi nė bruožo narciziškumo. Net atvirkščiai – bet kokius skambius epitetus savo atžvilgiu iškart palydi saviironišku sąmoju.

„Arvydas niekada savęs neiškėlė aukščiau krepšinio, aukščiau žaidimo, aukščiau komandos“, – įsitikinęs Kosauskas.

Tiksliau Sabonio neapibūdinsi. Žmogus, kuris yra didesnis už gyvenimą, bet puikiai jaučia, kad ir gyvenimui reikia palikti truputėlį erdvės.


Rodyti komentarus
2014-12-19 20:19
uosis
gal ateis per ketvirta kelini sabonis
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 18:18
LEGENDA !!! Su gimtadieniu, Sabai !
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 17:04
Sveikinam
Sveikinimai is Chicagos.Daug sveikatos,pagarba sitam didziam zmogui!O kam ten giliai nu...perst ir pns...Uzsidejas ant avataro karve raudona (kaip mes cia vadinam) suprantama kad tau didesnis ivykis kokio sokolado is south Chicagos 23 metu tortadienis.

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 15:41
Žalgiris
grazus video susuktas, net siurpuliukai per kuna bega kai taip graziai zmonės atsiliepia. Su gimtadieniu SABAI!!! Kad tu gimtadieniu butu dar daug daug, svarbiausia sveikatos ir kad niekada neisblestu meile sportui
Įvertinimas:
+2
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 15:35
Andrius
Visi kas dar be bilietų einat pirkti, gražiai pasveikinsim Arvydą su gimtadieniu
Įvertinimas:
+3
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 15:33
lrt
o ar buvo tiek piaro kai birzelio menesi kitas legenda svente 50meti?

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 14:38
SickOnelrtnu kiek galima rasyt apie ta Saboni. nu svencia lai svencia jubilieju. Ar cia jau gyvenimo budo portalas? panasu i netikusi piara.--parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.ltbutent kiek tu straipsniu apie saba, viena parasot ir uztenka , nei cia kam idomu nei ka, svencia tai tegul ir svencia giliai poxuui.


Niekam neidomu? O tai ka tu cia darai, avine? Jei ne Sabas tai nebutu tokios slovingos musu Lietuvos krepsinio istorijos paskutiniais desimtmeciais, nebutu to susidomejimo krepsiniu, nebutu viso to ka turime siandien ir manai kad be viso to tu dabar dometumeisi krepsiniu bei palaikytum savo raudonaja vainausko parodija?
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 14:34
Su gimtadieniu, Sabai! Amzina pagarba siam didziam zmogui. Superinis krepsininkas, superinis vidurio puolejas, geriausias visu laiku Lietuvos ir ko gero Europos krepsininkas. Lietuva dar ilgai netures nieko bent kazko panasaus i si Dievo apdovanota zmogu.
Įvertinimas:
+1
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 13:32
lrtnu kiek galima rasyt apie ta Saboni. nu svencia lai svencia jubilieju. Ar cia jau gyvenimo budo portalas? panasu i netikusi piara.--parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt


butent kiek tu straipsniu apie saba, viena parasot ir uztenka , nei cia kam idomu nei ka, svencia tai tegul ir svencia giliai poxuui.
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 11:57
Andre
Sabai, su gimtadieniu ir daug daug tau sveikatos, o tiems teletabiams, kuriems cia @pompastika, valinkit jus....
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 11:48
lrt
nu kiek galima rasyt apie ta Saboni. nu svencia lai svencia jubilieju. Ar cia jau gyvenimo budo portalas? panasu i netikusi piara.

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
-1
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 11:37
Byron
Salinkit ta Reklaiti is VSB eterio ir grazinkit ji i kauno dienos redakcija, nes tenka nutildyt garsa, kai sis asmuo komentuoja(nekomentuoja) varzybas.
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 11:22
Geras straipsnis. Su gimtadieniu!
Įvertinimas:
+1
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 10:37
m
pompastika
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 09:01
Unikalus zmogus. Su gimtadieniu!
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 08:46
SABA su gimtadieniu!

O Reklaitis biski nugrybavo :)

1986 Argentinoj Achilas dar nenutruko tik siiap buvo kazkas pazeista... del to ir pirmakart jis nutruko visai ne laiptineje o 1987m geguzes 23d Novogorske per TSRS trevke....ir jokiu Vitku iki to nebuvo.. ir anciukai buvo pries tai...vat po geguzes 23d tada pas vitku papuole ,bet 1987 rugpjucio 23d va tada laiptineje paslydo ant laiptuko ir truko antra karta...

zurnaliugai atsakingiau reiketu bent per didziasias sventes ...
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2014-12-19 08:37
Justas
Turinys įspūdingas. Gaila tik, kad straipsnį parašęs žmogus patingėjo jį dar kartą perskaityti - daugoka klaidų.

Sabai, su gimtadieniu!

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
+1
(vertina tik prisijungę)
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 17

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
Rodyti visas naujienas