Tadas Klimavičius buvo rezultatyviausiu ir naudingiausiu Bonos komandos žaidėju Vokietijos čempionate
Jei paskutiniais savo metais žaidamas „Žalgiryje“ Tadas vis dar jautė sunkios kryžminių kelio raiščių traumos padarinius, tai 2014-2015 m. sezonas tapo tikru žaidėjo atgimimu. Kaunietis greitai apsiprato naujoje ekipoje, lengvai rado bendrą kalbą su vyriausiuoju jos treneriu Mathiasu Fischeriu ir ilgainiui tapo tikru „Telekom Baskets“ lyderiu.
Vidutiniškai ant parketo Vokietijos čempionate Klimavičius praleisdavo po 25 min., pelnė po 12,9 taško (64 proc. dvitaškių), atkovojo po 6 kamuolius ir rinko 15,9 naudingumo balo.
Visi šie statistiniai rodikliai – geriausi komandoje. Ne veltui klubo svetainėje paskelbta sezoną apibendrinanti publikacija buvo iliustruota ne kieno nors kito, o ranką su iškeltu į viršų nykščiu rodančio Tado nuotrauka – svarus lietuvio indėlis į pakankamai sėkmingus „Telekom Baskets“ rezultatus neliko nepastebėtas.
Apie vieną sėkmingiausių karjeros sezonų Klimavičius mintimis pasidalijo su tinklalapiu „BasketNews.lt“.
– Tadai, kas lėmė, kad „Telekom Baskets“ komandoje pavyko puikiai atsiskleisti – požiūrių į krepšinį su treneriu Fischeriu sutapimas, ekipos sudėtis ar kitos aplinkybės?
– Buvo keli faktoriai. Pirmasis tas, kad po traumos buvau ilgai nežaidęs visa jėga ir pasiilgęs krepšinio. Antrasis – pozicijos pakeitimas, o tai įvyko trenerio prašymu. Iš sunkiojo krašto puolėjo tapau vidurio puolėju ir pagrindinis darbas buvo statyti užtvaras bei greitai leistis po krepšiu, kadangi visi kiti stovėdavo prie tritaškio linijos. Kitas komandos „centras“ – 212 cm ūgio vokietis Dirkas Madrichas labiau mėgo mesti arba centruoti, todėl mes su juo sudarėme kiek skirtingo stiliaus porą. Iš tikrųjų, jaučiau labai didelį trenerio pasitikėjimą.
– Ar nustebino tai, kad treneris paprašė „persikvalifikuoti“ į vidurio puolėją?
– Tiesą sakant, taip. Buvau paskutinis žaidėjas, kuris prieš sezoną prisijungė prie komandos. Prieš atvykdamas į Vokietiją kiek nerimavau – klubas norėjo patikrinti mano kojos būklę, pasižiūrėti, ar galiu žaisti visa jėga. Tikėjausi, kad būsiu sunkusis „kraštas“, tačiau atvažiavus paaiškėjo, jog žaisiu „centru“. Nieko nesakiau, buvau nustebęs, bet nusprendžiau pamėginti. Gal kartais gynyboje kokį storą ir aukštą vyrą sulaikyti buvo sunkiau, bet puolime prieš tokius turėjau pranašumą – apsiginti prieš „pikenrolą“ jiems taip pat būdavo nelengva. Man labai patiko, dabar neįsivaizduoju savęs „ketvirtoje pozicijoje“, jeigu būtų tekę tik stovėti prie tritaškio ir laukti. Turėdavau daug erdvės po krepšiu ir tuo mėgavausi. Įgavau naujos patirties, taip pat gavau žaidimo laiko, komandai sekėsi – esu viskuo patenkintas.
– Kaip komandos pasirodymą įvertino klubo vadovybė?
– Atsižvelgiant į komandos biudžetą ir keltus tikslus, sezonas buvo labai sėkmingas. Reguliariajame sezone užėmėme ketvirtą vietą po trijų Vokietijos didžiųjų komandų, kurių biudžetais mus lenkė gal 10 kartų, patys aplenkdami keletą turtingesnių klubų. Gaila tik vieno, kad nepavyko įveikti ketvirtfinalio barjero. Serijoje su Ulmo „Ratiopharm“ pirmavome 2-1, tačiau pralaimėjome dvejas paskutines rungtynes. Galbūt mūsų suoliukas buvo trumpesnis, galbūt koją pakišo nuovargis.
– Taigi galima sakyti, kad ketvirtfinalyje „vaistininkai“ įveikė „telekomunikacijas“?
– Taip, „Rathiopharm“ klubą remia farmacijos pramonė, kažkas panašaus ir nutiko (juokiasi). Apskritai, mums buvo iškeltas tikslas patekti į atkrintamąsias varžybas, o tada klubas iš rėmėjų – telekomunikacijų bendrovės – pradėjo gauti premijas, bonusus už transliacijas, žiūrovus. Vokietijoje viskas labai tiksliai surikiuota ir suskaičiuota, tikrai ne veltui sakoma, kad vokiečiai – pedantai. Pasibaigus sezonui vadovai užsiminė, kad patekimo į pusfinalį atveju viskas apskritai būtų buvę tobula.
– Anksčiau teko žaisti Italijoje ir Graikojoje, tačiau prieš persikeldamas į Vokietiją šešis sezonus praleidai Lietuvoje. Turbūt nesunkiai gali palyginti LKL čempionatą ir Vokietijos aukščiausiąją lygą?
– Visų pirma, skiriasi komandų skaičius. Vokietijoje jų yra 18, o Lietuvoje šį sezoną buvo 11. Ir apskritai, kai kurios iš jų Lietuvoje nestabilios, vis lenda įvairūs galai. Taigi, sakykime turime 6-8 pajėgias komandas. Tuo metu Vokietijoje visos čempionato dalyvės yra apylygės. Pavyzdžiui, „Gottingen“ ekipa reguliariajame sezone abu kartus nugalėjo Miuncheno „Bayern“, nors reguliariajame sezone finišavo tik 10-a, o Miunchenas buvo trečias. Žiūrovams Vokietijos čempionatą sekti turėtų būti įdomiau, nes niekada nežinai, kaip baigsis rungtynės. Taip, yra trys superklubai – „Bayern“, „Brose Baskets“ ir ALBA, tačiau ir jie suklumpa. Mes patys reguliariajame sezone buvome ketvirti, kartą nugalėjome tą pačią „Bayern“ komandą, tačiau su absoliučiais turnyro autsaideriais turėjome problemų – abu sykius laimėjome tik vargais negalais.
– Kodėl, tavo nuomone, komandos Vokietijoje daugmaž apylygės?
– Bendrą lygį į viršų labai timpteli aukšto meistriškumo legionieriai, kurių yra tikrai daug. Pagrindą visur sudaro amerikiečiai – mūsų komandoje vietinių žaidėjų buvo tik keturi. Jeigu tik vokietis kiek geresnis, jis automatiškai žais turtingesnėje komandoje, o jo kaina bus daug didesnė. Nors bendras lygis tikrai neblogas, aukšto lygio vietos krepšininkų čia nėra daug, todėl geresni vokiečiai labai vertinami. Situacija panaši kaip ir Rusijoje – jeigu tik rusas žaidėjas geresnis, jis iš karto žaidžia vienoje geriausių komandų ir uždirba gerokai daugiau už vidutiniokus.
– Pasižiūrėjus lankomumo statistiką, daugeliui Lietuvos ir kitų šalių klubų apie tokį susidomėjimą, kokio sulaukia Vokietijos komandos, galima tik pasvajoti. Turbūt žmonių susidomėjimą skatina čempionato nenuspėjamumas?
– Sezono metu manęs fanai klausė, kokį įspūdį palieka Vokietijos lyga. Jiems sakiau, kad prieš atvykdamas žinojau, jog lygis bus geras, tačiau tikrai nesitikėjau tokio aukšto ir tokio žmonių susidomėjimo. Situacija iš tikrųjų truputį paradoksali. Vokietijoje neabejotinai populiariausias sportas – futbolas, tačiau ir į krepšinį renkasi kur kas daugiau žmonių nei Lietuvoje, kur mes jį laikome „antra religija“. Pavyzdžiui, per ketvirtfinalio seriją mūsų salė tiesiog lūždavo. Visi 6 tūkst. bilietų būdavo išpirkti, vietų gauti labai sunku. Bene didžiausias skirtumas nuo Lietuvos – į salę ateinančių žmonių požiūris. Vokietijoje vyrauja tradicija į sporto rungtynes eiti šeimomis. Labai daug ne tik jaunimo, bet ir vyresnio amžiaus žmonių, nuolat matai tuos pačius veidus. Būdavo, pasirašinėji žmogui ir supranti, kad tai darai kokį penktą kartą. Tačiau jis vis tiek prašo (juokiasi).
– Būnant legionieriumi Vokietijoje iš sirgalių jaučiamas papildomas dėmesys?
– Na, situacija ten kiek kitokia nei Kaune, kur neretai atrodo, kad visi pastebi. Vokietijoje su sirgaliais dažniausiai susiduri per renginius, tačiau buvo ir vienas keistas atvejis. Priėjo vokietis, prašo parašo ir prašo kažką pakomentuoti. Deja, aš nesuprantu, nes jis bendrauja vokiškai. Žmogus akivaizdžiai nežino, kad nesu vokietis, tačiau žino, kad žaidžiu Bonos komandoje. Galbūt čia vienetinis atsitikimas, tačiau Lietuvoje legionierius visi pažįsta ir supranta, kad lietuviškai amerikietis nekalbės.
– „Telekom Baskets“ žaidėte kartu su kitu tautiečiu – Benu Veikalu. Kaip sekėsi lietuviškam tandemui?
– Treneris mumis abiem liko patenkintas. Man kartu su Benu žaisti patiko, tikiu, kad jam taip pat. Veikalas Bonoje jau senbuvis – ketverius metus yra komandos kapitonas. Jį Bonoje visi labai myli ir gerbia, tai tikrai jaučiasi.
– Komanda dalyvavo ir Europos taurės turnyre, tačiau komandai nepavyko patekti į antrąjį etapą. Ko pritrūko?
– Ir vėl pritrūko visiškai nedaug. Lemiamas rungtynes po pratęsimo pralaimėjome Paryžiaus „Paris-Levallois“ komandai, tai ir užkirto mums kelią tolyn. Prancūzai mus aplenkė vos viena pergale, tačiau vėliau nužygiavo iki pat ketvirtfinalio. Gaila, kad taip nutiko, bet varžovų, kurie mus aplenkė grupėje, biudžetai taip pat buvo didesni nei mūsų.
– Gal jau yra kokių nors apčiuopiamesnių planų dėl ateinančio sezono, galbūt sugrįši į Vokietiją?
– Po šio sezono su kontraktais klube liko tik du žaidėjai vokiečiai. Kiek žinau, šiuo metu naują sutartį pasirašė treneris ir netrukus bus pradėta kito sezono komplektacija. Gali nutikti ir taip, kad daugelio žaidėjų „Telekom Baskets“ išlaikyti nepavyks – sezonas buvo neblogas, o klubo biudžetas – ribotas, todėl kelti algų pernelyg jie negali. Apskritai Vokietijoje man patiko. Ateinantį sezoną komanda vėl planuoja žaisti Europos taurėje, taigi, jeigu sulauksiu pasiūlymo – kodėl gi ne?
