Budzinauskas: „Klajokliškas gyvenimas nepabodo“

2007-04-05 13:48
Domas Lukauskas, „Lietuvos žinios“

Rimanto Endrijaičio treniruojamoje Sumų „Sumychiprom“ ekipoje sezoną pradėjęs 33 metų 198 cm ūgio puolėjas Mindaugas Budzinauskas šiemet rungtyniauja jau trečiame klube.

Nusivylęs Ukraina Budzinauskas grįžo į Lietuvą ir laukdamas geresnio pasiūlymo kurį laiką gynė Marijampolės „Sūduvos“ ekipos garbę. Prieš kelis mėnesius patyrusį puolėją pakvietė Svito „Chemosvit“ ekipa iš Slovakijos.

Jau daug metų komandos draugai Budzinauską vadina tiesiog „Metaxa“. Krepšininkas prisiminė, kad šią pravardę gavo prieš gerą dešimtmetį: „Pirmą kartą atėjau į Vilniaus „Vado“ komandos treniruotę vilkėdamas marškinėlius su užrašu „Metaxa“. Nežinodami mano vardo komandos senbuviai pradėjo mane vadinti tiesiog „Metaxa“.

Krepšininkas tikino, kad nesigaili per savo karjerą pakeitęs nemažai komandų. „Džiaugiuosi, kad žaidžiau ir gyvenau įvairiose šalyse. Tai yra neįkainojama patirtis“, – kalbėjo Budzinauskas.

Lietuvis „Chemosvit“ komandai vidutiniškai per rungtynes pelno 11,3 taško, atkovoja po 3 atšokusius kamuolius bei atlieka 3,7 rezultatyvaus perdavimo.

Nusivylė Endrijaičiu

[image=7272 left]– Šiemet sezoną pradėjote Ukrainoje, tačiau ten neužsibuvote. Kodėl?– Prieš sezoną treneris Rimantas Endrijaitis pasiūlė žaisti jo treniruojamoje komandoje, už tai esu jam dėkingas. Sutikau, nes Sumų komandą buvau matęs per turnyrą Marijampolėje, maniau, jog galiu jai padėti. Tikėjausi rasti bendrą kalbą su treneriu. Deja, Ukrainoje mane nustebino prasta klubo organizacija ir blogos gyvenimo sąlygos. Stengiausi visą dėmesį sutelkti į krepšinį, bet treneris manimi nepasitikėjo, aikštėje pasirodydavau tik epizodiškai. Turbūt buvau per silpnas krepšininkas.

Tokia padėtimi buvau labai nepatenkintas ir komandos direktoriui pasakiau, kad galiu bet kada palikti komandą, jeigu esu nereikalingas. Mane patikino, kad viskas yra gerai, tvirtino, kad neturi man jokių priekaištų, tačiau po mėnesio buvau atleistas. Keisčiausia, kad tai pasakyti pavedė antrajam komandos treneriui, o Endrijaitis net nesiteikė su manimi pasikalbėti. Man atrodo, kad būtų normalu, jei išsiskirdami lietuviai svetimoje šalyje bent atsisveikintų.

Vienintelis man likęs malonus prisiminimas iš Ukrainos yra pažintis su puikiu žmogumi ir žaidėju Mantu Ignatavičiumi ir jo žmona Rita. Jie man padėjo iškęsti tą Ukrainos košmarą.

– Laukdamas geresnio pasiūlymo žaidėte „Sūduvos“ komandoje. Kodėl ją pasirinkote?
– Nusprendžiau žaisti „Sūduvoje“, nes ten rungtyniavo keletas gerų mano draugų, labai norėjau kartu su jais iškovoti pergalių. Gaila, to padaryti mums nepavyko. Tačiau palaikau „Sūduvą“, labai apsidžiaugiau, kai ji iškovojo dvi pergales ir pakilo į aštuntąją vietą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Ši komanda verta dar aukštesnės vietos, bet dėl kelių priežasčių ji aukščiau nepakilo. Tai lėmė rungtynių stoka ir užtrukęs žaidėjų bei trenerių komandų komplektavimas.

– „Sūduvoje“ jūsų statistika nebuvo labai gera. Ar Marijampolės klube neradote vietos?
– Marijampolės komandoje buvau radęs savo vietą, bet žaidimo praktikos trūkumas atsiliepė mano žaidimo kokybei. Užsisėdėjau ant suolelio Ukrainoje ir per tas retas varžybas LKL pirmenybėse buvo labai sunku pajusti rungtynių ritmą. Su tokia pat problema susidūriau ir atvykęs į Slovakiją, bet po kelių pirmųjų rungtynių viskas susitvarkė.

Iš mėgėjų lygos į Eurolygą

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą renkantis naują komandą?
– Į Slovakiją išvykau dėl finansinių priežasčių. Be to, žaidžiame daug rungtynių ir turime galimybę kažką laimėti. Kol kas mums sekasi tikrai neblogai – man atvykus laimėjome 8 iš 9 rungtynių ir iš aštuntosios vietos pakilome į penktąją. Svitas – tai nedidelis kurortinis miestelis Tatrų kalnų papėdėje. Komandoje, be manęs, yra dar du legionieriai kroatai. Mes turime būti komandos lyderiai. Komandai šį sezoną keliamas tikslas žaisti pusfinalyje.

[image=7268 right]– Per savo karjerą pakeitėte nemažai klubų. Ar nepabodo toks klajokliškas gyvenimas?
– Džiaugiuosi, kad žaidžiau ir gyvenau įvairiose šalyse. Atvykęs į naują šalį stengiuosi kuo greičiau pramokti tos šalies kalbą, susipažinti su jos žmonėmis, kultūra, istorija. Tai neįkainojama patirtis. Sunkiausia yra palikti namie šeimą, nes ne visada mums pavyksta kartu išvykti. Esu be galo dėkingas žmonai Laimai ir dukrytei Mildai, kad jos kenčia tokį mano klajoklišką gyvenimą.

– Kurioje lygoje labiausiai patiko žaisti?
– Be abejo, įdomiausia buvo Eurolygoje, kai atstovavau Slovėnijos Novo Mesto „KrKa“. Tai buvo tikrai įsimintinas sezonas. Nors man brangiausi prisiminimai yra likę iš komandos „Vadas“ laikų. Ten pradėjau profesionaliai žaisti ir subrendau kaip krepšininkas. Tuomet mane treniravo puikus strategas Rūtenis Paulauskas.

– Kaip dabar prisimenate savo sezoną Eurolygoje?
– Tie metai buvo įsimintini. Iš pradžių gavau sunkią kelio raiščių traumą. Ją išsigydęs sezoną pradėjau Vilniaus miesto „Sostinės“ lygoje, o baigiau Eurolygoje. Patekęs į „KrKa“ jaučiausi puikiai. Buvau gerai fiziškai ir psichologiškai pasirengęs žaisti tokiu lygiu, tačiau beprotiški krūviai padarė savo. Prasidėjo operuoto kelio uždegimas, koja po rungtynių ir treniruočių ištindavo, net laiptais būdavo sunku lipti. Prieš rungtynes išgerdavau vaistų ir žaisdavau. Po to sezono daugiau kaip mėnesį ilsėjausi, nesportavau, kol uždegimas visiškai praėjo.

Tačiau neteikiu pernelyg daug reikšmės tam sezonui Eurolygoje. Teko žaisti su stipriausiomis Europos komandomis ir geriausiais žaidėjais, kurie nėra jau tokie neįveikiami. Įspūdinga buvo žaisti su Kauno „Žalgiriu“ ir Arvydu Saboniu – mano vaikystės krepšininko idealu.

– Prieš patekdamas į „Sūduvą“ 2003-2004 metų sezoną trumpai atstovavote Kėdainių „Nevėžiui“. Kaip pasikeitė LKL pirmenybės per tą laiką?
– LKL lygis per keletą metų labai nepasikeitė. Labai keista tik tai, kad rungtynių lankomumas labai mažas, žiūrovai į jas neina. Turime nedaug gerų krepšinio arenų, maži komandų biudžetai. O juk mes – krepšinio šalis.

– Esate tapęs pasaulio gatvės krepšinio čempionu. Galbūt su draugais šiose varžybose dalyvausite ir ateityje?
– Pasaulio gatvės krepšinio čempionate Italijoje puikiai praleidome laiką. Buvome labai laimingi, nes pergalę iškovojome po sunkių ir įtemptų rungtynių. Visa Lietuvos delegacija buvo puiki komanda. Nepakartojamas jausmas, kai mūsų garbei skambėjo Lietuvos himnas ir kilo Lietuvos vėliava. Tai atsiminsiu visą gyvenimą.

– Ar Slovakijoje komandos draugai į jus irgi kreipiasi pravarde „Metaxa“? Namie visuomet turite „Metaxos“ konjako?
– Taip, ir Slovakijoje mane vadina „Metaxa“, kaip ir visur kitur iki šiol. Namie konjako „Metaxa“ nėra, bet gero vyno visada atsiranda.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (2)
Blaškosi ir blaškosi jis po tuos klubus, bet taip niekur nieko gero ir neparodo, visi tie klubai silpni, išskyrus Krka.
2007-04-05
+6
Atsakyti
kai zaide Novo Mesto "Krka", tai ir ant marskineliu buvo Metaxa uzrasyta vietoj pavardes :)
2007-04-05
-22
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 2

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.