Jonas Miklovas: Jeigu „Lietuvos rytas“ laimėtų prieš „Žalgirį“, tai būtų galima vadinti sensacija

Žmonėms, vakar nemačiusiems Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ rungtynių, sakiau, kad tai buvo labai įdomi dvikova. Emocijos pirmoje mačo dalyje liejosi per kraštus, „Lietuvos rytas“ žaidė su polėkiu, ketvirtajame kėlinyje dar buvo intriga, o „Siemens“ arena buvo beveik pilna. O kai ji būna pilna, triukšmu lenkia visas kitas arenas.

Žodžiu, tokia grandų dvikova, kokios Vilniuje nebuvo kurį laiką.

Bet šiandien dėliodamas faktus, nebebūčiau toks emocingas. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad „Lietuvos rytas“, žaisdamas namie, nė karto nepirmavo rungtynėse nuo 7-osios jų minutės. „Žalgiris“ pirmą kėlinį pabaigė kėlinį spurtu 19:4 ir perėmė iniciatyvą visoms likusioms rungtynėms.

Kauno klubo iš vėžių neišmušė nė tai, kad Paulius Jankūnas dar per pirmas 3 minutes gavo dvi pražangas ir toliau dalį kėlinio turėjo gintis save saugodamas.

„Žalgiris“, kurio puolimas Eurolygoje yra vienas prasčiausių, į „Lietuvos ryto“ krepšį per pirmas 20 minučių įmetė 47 taškus.

Ketvirtajame kėlinyje, kai vilniečiai priartėjo iki metimo (61:64), „Žalgiris“ nesupanikavo ir rasdavo tuos žaidėjus, kurie iki tol beveik tylėjo. Robertas Javtokas pataikė „kablį“, tada jį pakeitęs ir iki tol vos tašką pelnęs Ianas Vougioukas surinko 6 taškus iš eilės, taip praktiškai panaikindamas intrigą – 72:64.

Taip, trijų taškų skirtumas ketvirtajame kėlinyje kalba apie intrigą, kokios nebuvo pirmajame šių ekipų tarpusavio mače, kai tuo pačiu dvikovos momentu „Žalgiris“ turėjo 18 taškų persvarą.

Tačiau jeigu trijų taškų skirtumas yra tai, kuo gali guostis „Lietuvos rytas“, tai situacija nėra itin smagi.

Situacija yra dar nesmagesnė, jeigu palyginsime „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ tarpusavio dvikovų rezultatus per paskutinius penkerius metus.

Nuo 2010 metų rudens „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ LKL pirmenybėse žaidė 33 kartus, 27 sykius laimėjo kauniečiai (81,8%). Dar įtikinamesnis kauniečių pranašumas, jeigu skaičiuotume tik atkrintamąsias varžybas (17-2, 89,5%).

Kai kalbame apie tokius skaičius, tai „Lietuvos rytui“ laimėjus prieš „Žalgirį“, tai jau būtų galima vadinti staigmena. Skamba perdėtai? Galbūt, tačiau statistiškai netgi Klaipėdos „Neptūno“ pergalė prieš Kauno „Žalgirį“ yra labiau tikėtina nei „Lietuvos ryto“.

Per tą patį penkerių metų laikotarpį „Neptūnas“ ne tik turi geresnį pergalių procentą, bet ir daugiau kartų įveikė „Žalgirį“ nei vilniečiai („Žalgiris“ – „Neptūnas“ 15-7, 68,1%).

Ar Vilniaus klubo vadovai nežino šių skaičių? Atrodo, kad taip, nes kai vasarą komplektavo komandą, nematė jokios būtinybės stiprinti sunkiojo krašto pozicijos ir taip bandyti sustabdyti Jankūną, amžiną „Lietuvos ryto“ galvos skausmą.

Taip, galbūt ši vieta buvo numatyta Artūrui Gudaičiui, tačiau Marcelo Nicolai susikrovus lagaminus, apie šiuos planus galime pamiršti. Be to, tai nebuvo pati geriausia idėja dar vasarą.

Apskritai, „Lietuvos ryto“ vasaros darbai pradėjo griūti kartu su supratimu, kad Nicola nėra pats geriausias treneris šiai komandai.

Klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas pademonstravo geležinę kantrybę ir Nicolą atleido bent dviem savaitėmis per vėlai. Dar tvirtesnius nervus jis demonstruoja komandos vairą patikėdamas Aurimui Jasilioniui.

Emocingas ir charizmatiškas 33 metų kaunietis išlaisvino vilniečių puolimą ir pirmose rungtynėse buvo pasiekta pergalė, bet ar Jasilionis jau tikrai yra tokio lygio treneris, kuris galėtų vesti „Lietuvos rytą“ į šviesų rytojų?

Ar tai tiesiog užsispyrusio prezidento nenoras pripažinti, kad niekas be Tomo Pačėso daugiau nenori arba neturi kompetencijos treniruoti jo komandos?

Kol Vainausko dešiniąja ranka laikomas klubo valdybos narys Darius Gudelis aktyviai siekia privilioti Pačėsą (kai kurių „BasketNews.lt“ šaltinių duomenimis – jau ir senokai susitarė su juo), tol Vainauskas atkakliai priešinasi šiam žingsniui.

Tokia pat kova tarp klubo vadovų vyko ir pernai, kai Gudelis siekė Virginijaus Šeškaus galvos, o tuo metu Vainauskas buvo pagrindinis trenerio gynėjas.

Ką rodo tokia kova dėl įtakos? Mažų mažiausiai tai, kad klubo organizacijoje trūksta tvarkos. O kol jos nebus, nesikeis ir skaičiai, įrodantys „Žalgirio“ dominavimą.

Kad Vilniaus krepšinis vis labiau atsilieka nuo Kauno, iliustruoja paprastas (o gal buitinis) pavyzdys iš vakarykščių rungtynių. Antrajame kėlinyje į aikštę išbėgęs „Lietuvos ryto“ sirgalius buvo sugautas, tačiau po to palydėtas atgal į tribūnas, kur toliau galėjo žiūrėti rungtynes.

Kaune, „Žalgirio“ arenoje, taip pat pasielgęs sirgalius būtų tuoj pat išmestas iš arenos, prieš tai dar perdavus jį policijos pareigūnams už viešosios tvarkos pažeidimą.

Organizacijų sėkmė susideda iš smulkmenų. Akivaizdu, kad „Lietuvos ryto“ klube tokių nesutvarkytų smulkmenų yra kur kas daugiau.

Paremkite BasketNews ir naršykite be reklamų.